Leopoldas Petras Andrijauskas (lenk. Leopold Piotr Andrzejewski, 1868–1947) – iš žemaičių bajorų Andrijauskų giminės kilęs tapytojas (peizažistas, portretistas) ir visuomenės veikėjas.
Dailininkas gimė 1868 m. lapkričio 26 d. Telšių rajone, apie 10 km nuo Luokės miestelio nutolusiame Kentralių dvare. Jo tėvas – Engelbertas Leopoldas Andrijauskas, mama – Malvina Černiauskaitė Andrijauskienė.
Vaikystėje buvo mokomas namuose. Nuo 1882 m. žinias gilino dabartinės Latvijos teritorijoje buvusioje Mintaujos realinėje mokykloje, kurią baigė 1888-aisiais. Vėliau, 1889–1890 m., studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, o 1891–1897 m. – Miunchene.
Parodose pradėjo dalyvauti studijų metais. Jo kūrybą specialistai gerai įvertinto 1891 m. Miunchene surengtoje meno parodoje – tada L. Andrijauskui tada buvo skirtas apdovanojims.
1897–1898 m. dailininkas gyveno Paryžiuje, ten susipažino su dailininku ir literatu K. Duninu-Markevičiumi, užmezgė ryšius su Nepriklausomaisiais dailininkais, dalyvavo jų Salono veikloje: 1897, 1898, 1990 m. čia eksponavo keletą savo paveikslų.
Vėliau gyveno Varšuvoje, dalyvavo šio miesto Dailiųjų menų draugijoje surengtoje parodoje, vėliau savo kūrybą eksponavo Varšuvoje veikusiame A. Kryvulto salone. Aktyviai dailės parodose dalyvavo ir 1901–1906 m.
1906 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno savo tėvo name Palangoje, kuris buvo Basanavičiaus gatvėje. Kurį laiką dirbo grafo Felikso Tiškevičiaus parko sodininku, o laisvu laiku tapydavo. Tarnyba pas grafą jam buvo ne būtinas pragyvenimo šaltinis, bet malonus užsiėmimas – gamtos vaizdai dažna jo kūrinių tema.
1907 m. tėvas Leopoldui užrašė Kentrelių dvarą. Tada dailininkas išvyko gyventi ten, nors dažnai lankydavosi ir Palangoje. 1910 m. mirus tėvui, Leopoldas persikėlė gyventi į jo mamai priklausiusį Siraičių dvarą. Ten jis turėjo pasistatęs mūrinį paviljoną, kuriame tapydavo. Vasaromis dirbdavo, kurdavo Palangoje. Tuo laikotarpiu jis palaikė ryšius ne tik su Lietuvoje, bet ir su Lenkijoje gyvenusiais menininkais, 1913 m. tapo Varšuvoje veikusios lenkų kraštotyrininkų draugijos nariu.
Po motinos mirties (1925 m.) Siraičių dvaras atiteko Leopoldui ir jo broliui Severinui. Šis dvaras iki 1871-ųjų metų priklausė Opulskiams. Motiejui Opulskiui priklausęs Siraičių dvaras pagal testamentą atiteko jo sūnui Jurgiui Opulskiui. Šio sesuo Gertrūda, ištekėjusi už Kentralių dvarininko sūnaus Pranciškaus Andrijausko, gyveno Kentraliuose ir ten 1829 m. susilaukė sūnus Engelberto Leopoldo Andriijausko, kuriam Jurgis Opulskis užrašė Siraičių dvarą. Bajorai Andrijauskai rėmė 1863 m. sukilimą ir jame dalyvavo. 1905 m. šio dvaro žemėje Engelberts Leopoldas Endrijauskas pastatė kryžių, kuriuo įamžino 1863 m. sukilime dalyvavusių brolių Bonaventūro, Vladimiro ir savo paties atminimą. Tai marmurinis kryžius, o jo postamenats – nuskeltas lauko akmuo. Pasakojama, kad tai iš kitos vietos atitemptas mitologinis Velnio akmuo.
Paskutinysis Siraičių dvaro savininkas buvo dailininkas Leopoldas Petras Andrijauskas. Jis jį valdė iki savo gyvenimo pabaigos – 1947-ųjų metų. Ūkiui prižiūrėti Leopoldas buvo pasamdęs tvarkingą ir darbščia namų šeimininkę Petronelę Stonytę. Gyvendamas Siraičiuose jis dažnbai bendraudavo su Džiuginėnų dvare gyvenusi dailininku Juzefu Perkovskiu ir poetu, muziejininku Pranu Geniu, domėjosi Žemaitijos krašto materialinės ir dvasinės kultūros palikimu, archeologija, etnografija, rėmė Žemaičių muziejų „Alka“. 1940 m. penki L. Andrijauskio kūriniai buvo eksponuojami šiame muziejuje surengtoje dailės parodoje.
Paskutiniasiais savo gyvenimo metais dailininkas buvo vienišas, sirgo, gydėsi Telšių ligoninėje.
L. Andrijauskas mirė 1947 m. spalio 10 d. Telšiuose. Buvo palaidotas šio miesto Gėlių gatvėje esančiose kapinėse, šalia savo tėvų Malvinos ir Engelberto Andrijauskų amžinojo poilsio vietos.
Po Antrojo pasaulinio karo Siraičių dvaras buvo Džiugo tarybinio ūkio žinioje. Sovietmečiu čia gyveno ūkyje dirbusios šeimos. Tuo laikotarpiu dvaro pastatai buvo stipriai nuniokoti.
L. Andrijausko tapyboje vyrauja du žanrai – peizažas ir portretas. Jis tapė aliejiniais dažais ant kartono. Peizažai šviesūs, dažniausiai impresionistinio stiliaus. Dailininko meninis išsilavinimas buvo akademinis, tačiau jo kūrybą stipriai paveikė Paryžiuje praleisti metai, peredvižnikų dailė, romantinė A. Kuindži tapyba, draugystė su Nepriklausomaisiais. Peizažuose ryškus ne tik akademistinis kūrybos stilius, impresionizmo raiška, bet ir neoromantikų pasaulėjauta, puantilistinė tapyba. Peizažuose dažnai pasikartoja beržo motyvai.
Nors L. Andrijauskas buvo produktyvus tapytojas, tačiau jo kūrinių nėra daug išlikę, nežinoma, kur yra jo ankstyvojo ir paskutiniojo laikotarpio kūriniai. Jis savo darbų nekaupė ir nepardavinėjo. Ką nors naujo sukūręs, padovanodavo draugams ir artimiesiems. Yra pagrindo manyti, kad nemažai jo kūrinių buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, kai dailininkui priklausančiame Siraičių dvare buvo įsikūrę kariškiai.
Dabar didžiausia L. Andrijausko kūrinių kolekcija saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“. Joje – 37 šio dailininko kūriniai. Iš išlikusių tapybos darbų labiausiai žinomas „Tėvo portretas“, „Autoportretas“, „Moters portretas“, „Peizažas su ąžuolu“, „Peizažas su beržu“, „Naktis Ukrainoje“, „Burlaiviai įlankoje“, „Masčio ežero pakrantė“.