Tas atsitėka mona vaikīstie, ka pasaulis bova tuoks keists ė nesoprontams. Tumet aš mėslėjau, ka vėsuo žemie īr tiktās vėns mūsa kaims so keliuoms apdulkiejusiuoms, sosėtūpusiuoms truobeliems, sostuojusiuoms palei tuolīn nubiegonti vėiškeli. Pati žemė, mona sopratėmo, toriejė pasėbėngtė kažkor vėsā netuolėi, pri joudoujėntė mėška, už katruo dėinuoms liuob pasėkavuotė kap auksa pinings geltuons mienulis ėr vėsa nakti dongou žaidosės sėdabrėnės žvaigždės.
I mūsa kaima užklīdė svetėmė senė žmuonis mon toukart liuob atruodītė panašė i raganius. Ėlgā tikiejau, ka anėi, tievams nematont, nusiviliuos muni už kaima, pasėsvadins unt šloutā ė nosėneš padongiems i sava užborta karalīstė. Vo tėn aš jau būsio paversts kuokio nuorintās baisio padaro…
Dėdliausis stebuklos tās laikās mon bova pats gīvenėms. Pavasari, vos nutėrpos snėigou, gamta liuob pakvėptė žalomo ėr pėrmās pumporās, laukū darbās ėr i dėrvas vežamo miešlo. Mon, vākou, tuolėi laukūs blīksteliejusi stėkla šokė liuob atruodītė kap iš dongaus nukrėtusi žvaigždie. Atsėgolsio aukštielninks žuolie, ismeigsio akis i dongo ėr atruodīs, ka omžėnībė tēp galietiuo veizietėis i tus padongiems plaukontius baltavėlnius debeselius. Mona vaizduotie anėi kuožna mėnota liuob pavėrstė vės naujēs pasaku veikiejēs.
Dabar, ka viel ėr viel grīžto atsėmėnėmās i tus laikus, mon atruoda, ka ta vaikīstė bova daugiau nego pasaka. Ana – vėsos keistenībiu ėr abejuoniu pasaulis, koremė permiausē priš mona akis iškėlst tas keists vasaras regiejėms.
Bova pats šėinapjūtės laiks. Pėivuos dūzgė kamanės, skombiejė mielėnū varpieliu meliuodėjė, vėsks aplinkou kvepiejė žemougiems, medo, šėlto žemės alsavėmo, žīdontiuoms lėipuoms. Ivairespalvės pėivu gielės ėr smėlgas, potont viejou, ligo degontēs žėidās isiaudrėnusi jūra liuob bangoutė kalvuoms ėr kalveliems. Ėr dongos tou dėina bova tuoks žīdros, žīdros, skombous lig krėkštuols, so vėinor kėtor pasėruodontēs retās debesimis.
Dėina bova karšta. Pu pėitu uors pasėdarė tvankos. Tievs, isėbrėdės lig jousmėns i žuolė, apsivėlkės iki ašaru gelontēs baltās marškėnēs, soka pradalgė pu pradalgės. Muotina, graži kap pavasaris, so vasėlku vainėko ont galvuos, keik tuoliau, paskėndusi krūmu šešoulietiūs, griebė ėr kruovė išdžiūvusi šeina.
Tou dėina mon atruodė, ka ta vasara bus omžėnā, ka omžėnā jauns bus tievs, muotina, ka nikumet nesibėngs ėr ta vedoms so bruolio vaikīstė, ka vedo dėina ėš dėinuos gaudīsiau laukūs pleštekės, dėiva karvelės, spalvuotus sarončius, skabīsiau pėivuos baltgalvės, lieksiau vėns už kėta greitiau pri tieva, atsargē nešdamė anam sava mažūs delneliūs pagriuoviūs pririnktas vėsuos vasaras kvapus surinkosės, bornuo tėrpstontės nežemėška skuonė žemougės.
Nu tuos dėinuos laika opė nuplokdė daug vondėns. Paauga ėr pasena mona karta. Sava omžio jau aš pats senē sosėlīgėnau so tievo ėr anou pralėnkiau. Senē jau nebier ėr tieva. Ons išejė rodėns pradiuo, viejouta, tomsė nakti, tvėskont žaibams. Išejė, palėkės tėik daug nepabėngtū darbū: neišdruožtū somtiu, šaukštu, dalgekuotiu ėr dar daug kuo. Mėrtės anou išsivedė baisē nelauktā ėr tēp, ka mes, vākā, dar ėlgā nikāp so tou anuo ėšejėmo negaliejuom sosėtaikītė ėr pri tuo priprastė. Liuobam vės klaustė ėr klaustė mamas, vuo gal ons kartās dar sogrīš, gal dar paklibins primėnės duris…
Ėr muotinas nebier… Išejė ana vėsā nesenē, onkstėi pavasari, ka skleidies pumporā ėr ku tik bova pradiejusi kaltėis žuolie. Vies tou dėina džiuovėna laukus, ėr pri nomū augontiū beržū vėršūniems tuolīn skobiejė pavasarė debesis.
Mama užgesa pamažo, līgē tēp, kap užgėist sodegusi žvakė, ligo paskotėnė atuodūsė vėskou aiškē matīdama ėr vėskou gerā soprasdama. Nežemėška ėr žuodēs nenosakuoma ramībė ėr meilės švėisa toukart sklondė vėrš anuos. Atruodė, ka ana tujau pakėls ėr kažkou dėdėlē svarbi pasakīs mums, sava vākams, apstuojosėms anuos luova. Aš nikumet onkstiau nebovau matės tuokiū muotinas akiū… Ana veiziejė atsėdiejusi ėr ramē. Veiziejė ėr tuola nu savės ėr nu mūsa, kol vėsā išnīka sava patiuos akiū gelmie, ėr anuos nejodros, stingstous žvilgsnis ismėga i švėisi pavasarė dongo.
Daug kas pasėkeitė ėr mona vaikīstės kaimė. Nebsotėksi tėn jau senūju kaimīnu. Anėi tēp pat išejė tėn, iš kor jau nieks ėr nikumet nebipareit. Ištuštiejė ėštėsas mūsa kaima nomū eilės. Stuov tėn truobas so užžielosēs takās, apleistās suodnās, užkaltuoms longū akimis ėr senē negėrdiejosės žmuogaus balsa. Nebier jau daug kor ėr senūju truobū – išmėrė anuos kap ėr žmuonis, vėsū apleistas ėr užmėrštas.
Pasaulis stėprē pasėkeitė. Gīvė lėka tik atsimėnėmā ėr tas vaikīstės karšta vasaras dėina matīts keists ėr lig šiū dėinū sunkē išaiškėnams regiejėms. Matiau aš tou dėina tėkrū tėkriausė vėdoromžiu kariuomenė. Ana pasėruodė tēp netikietā ėr staigē, ligo išplaukė i pati dongo ėš tuolėmuos garizonta gelmies, vės daugiau ėr daugiau išrīškiedama. Vėsa ta kariauna atruodė ligo kiaurā parsišvėitonti, so daugespalviems, plevesoujontiuoms vielevuoms. Saulie žibiejė karėiviu žvīnoutė, ligo melsvā sėdabrėnė spindesė šarvā. Tėn bova tūkstontē barzduotu vīru, raiteliu, so apsiaustās ėr be anū, mėškā kuovuos ietiu ėr kirviu, skīdū ėr kalavėju.
Kariuomenė, kap netikietā pasėruodė, tēp, sovėrpėnusi uora, sokielusi daugībė klausėmū mona mažuo galvuo, ėr išnīka.
Ėr net dabar, ka jau praejė tėik metu, aš tonkiū tonkiausē savės paklauso, ar iš tėkrūju aš tou vėskou matiau?