Galdikas Pranas, s. Prano – valstietis, knygnešių rėmėjas. Gimė 1880 metais. Gyveno Veitų kaime (Lenkimų sen., Skuodo raj.).[i] 1899 m. policija iš jo atėmė 14 lietuviškų knygų bibliotekėlę. Už jos laikymą nubaustas 5rublių bauda arba 2 dienom arešto.
Gaučys Petras – beturtis, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1851 m.. Gyveno Lenkimuose (Skuodo raj.). 1895 m. gruodžio mėn. Kvėdarnoje (Šilalės raj.) policija sulaikė valkataujantį tuometinio Mosėdžio valsčiaus (Skuodo raj.) gyventoją,Jurgį Skersį ir pas jį rado 2 lietuviškus kalendorius. J. Skersys prisipažino kalendorius pasiskolinęs iš Petro Gaučio, kurio parašas buvo ant viršelių. Už lietuviškų spaudinių platinimą tada P. Gaučys buvo nubaustas 3 dienom arešto policijos areštinėje, o J. Skersys – 7 d. arešto policijos areštinėje.
Knystautas Jonas – knygnešys. Iš pradžių gyveno Mosėdyje (Skuodo raj.), vėliau – Laukžemės parapijoje (Kretingos raj). Jis platino religinius spaudinius Skuode, Šatėse, Lenkimuose.
Opulskis Kazys, s. Kazio – valstietis. Gimė 1863 m. Kalviuose (Lenkimų sen., Skuodo raj.). Turėjo 25 dešimtines žemės. 1899 m. iš jo buvo atimta viena lietuviška knyga. Vilniaus gengubernatorius jį už lietuviškos paudos laikymą nubaudė 5 rublių bauda arba 2 d. arešto policijos areštinėje.
Pauperis Antanas (1868–1898) – kunigas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Gimė 1868 m. Vainute (Šilutės raj.). Baigė Palangos progimnaziją. Vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1896 metais. Jaunystėje susirgo džiova. Kunigavo tik du metus. Buvo paskirtas dirbti altarista į Lenkimų parapiją (Skuodo raj.). Būdamas kunigu rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, platino „Tėvynės sargą“, Lietuvos Mylėtojų draugijos leidžiamus ir kitus leidinius, organizavo lietuviškos spaudos platinimą Lenkimų parapijoje. Pasižymėjo kaip geras pamokslininkas. Lenkimuose kunigu dirbo tik apie pusmetį. Mirė 1898 m. lapkričio 10 d. (spalio 29) Lenkimuose. Ten jis ir palaidotas.
Rima Kazys, s. Juozo – valstietis, knygnešys. Gimė 1862 m. Litvinų kaime (Lenkimų sen., Skuodo raj.). Turėjo 24 dešimtines žemės. Žandarai 1899 m. vasarą jo namuose rado vieną lietuvišką knygą. Už tai buvo nubaustas 3 rublių bauda arba 1 diena arešto policijos areštinėje.
Sereika Feliksas (1845–1913) – kunigas, literatas, spaudos bendradarbis, liaudies švietėjas, knygnešys.
F. Sereika mirė 1913 m. birželio 27 (14) d. Radviliškyje. Gimė 1845 m. Dičiūnų kaime (Pušaloto sen., Pasvalio raj.). Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau – Kauno kunigų sem-joje. Į kunigus įšventintas 1877 m. Iš pradžių paskirtas dirbti vikaru Kaltinėnuose (Šilalės r.), vėliau – į Dotnuvą (Kėdainių r.). Čia pradėjo mokyti parapijiečius lietuviškų poterių ir katekizmo. Tuo sukėlė didelį vietinių lenkų nepasitenkinimą, todėl buvo įskųstas caro administracijai. Po kelių mėnesių perkeltas į Dusetas (Zarasų r.). Čia taip pat tęsė jaunimo mokymą lietuviškai skaityti, rašyti, rėmė slaptas lietuviškas mokyklas, platino lietuviškas knygeles, daugiausia vadovėlius. 1885 m. vasario 18 d. žandarai susekė tokią mokyklą veikiant valstiečio J .Grigėno namuose. Policija išsiaiškino, kad joje tikybos moko kun. F. Sereika. Kunigui buvo paskirta 300 rublių bauda, jis perkeltas dirbti į Šiaulėnus (Radviliškio r.). Ten kunigas buvo ypatingoje policijos priežiūroje.
Kun. F. Sereika yra ėjęs vikaro pareigas ir Medingėnuose (Plungės r.), Laukžemėje (Kretingos r.), Tytuvėnuose (Kelmės r.). 1898 m. iš Tytuvėnų buvo išsiųstas į Kretingos bernardinų vienuolyną. Ten išbuvo du metus ir du mėnesius. Visą tą laiką ir toliau domėjosi lietuviška spauda. Jam jos į vienuolyną atnešdavo Jonas Mockus. Vienuolyne gyvenęs buvęs Tytuvėnų klebonas L.Tarvydas F. sereika įskundė policijai kaip spaudos platintoją ir skaitytoją. Per kratą vienuolyne policija pas F. Sereiką rado lietuvišką knygelę ir jam paskyrė 5 rublių baudą. Išėjęs iš vienuolyno kurį laiką darbo negavo, tai 9 mėnesius gyveno Pašiaušiuke (Kelmės raj.) ir 7 mėnesius Šiauliuose. 1901 m. buvo paskirtas dirbti į Stakių (Pamituvio) filiją, pasirūpino, kad jai būtų suteiktos parapijos teisės, pastatė naują Stakių kleboniją. Gyvendamas Stakiuose jis pirkdavo nelegaliai platintą lietuvišką spaudą ir ją dalindavo parapijiečiams, švietė jaunuomenę. Pablogėjus sveikatai, buvo paskirtas Lenkimų altarista. Čia dirbo tik 4 mėnesius. Nuo 1906 m. septynerius metus dirbo altarista Radviliškyje. Jis, žinodamas, kad trūksta lietuvių kalbos gramatikų, pats sutrumpino Antano Baranausko ranka parašytą vadovėlį ir 1896 m. savo lėšomis išleido Tilžėje, pavadinęs jį „Kalbomoksliu lietuviškos kalbos“. Juo naudojosi mokydamas kaimo jaunimą. Jis vaikams parengė ir 1898 m. taip pat savo lėšomis Tilžėje išleido „Lietuviszką pradžiomokslį“, susidedantį iš abėcėlės, trumpo katekizmo ir ministrantūros. Yra parašęs eilėraščių.
Urvikas (Urvikis) Vladas, s. Juozo – sielininkas, samdomas vežėjas, knygnešys. Gimė 1876 m. rugsėjo 24 d. Kaune, vėliau gyveno Lenkimuose (Skuodo raj.), Liepojoje (Latvija).
1895 m. liepos 21 d. jį, grįžtantį iš Mžosios Lietuvos, patikrino Pašvenčio muitinės užkardoje (Jurbarko raj) ir apave surado draudžiamos lietuviškos spaudos. Buvo iškelta byla, bet ji nutraukta dėl caro 1896 m. gegužės 14 d. manifesto.
Parengta pagal informaciją, paskelbtą 2004 m. Vilniuje išleistame Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai: 1864–1904“.
Nuotraukoje – 1889 m. išleisto laikraščio „Varpas“ pirmojo numerio pirmojo puslapio fragmentas
Parengė Danutė Ramonaitė
__________________
[i] Nurodoma gyvenvietės priklausomybė pagal 2023 m. buvusį Lietuvos administracinį suskirstymą.