Žirnikai – Lenkimų seniūnijos Sriauptų seniūnaitijos kaimas, kuris užima 58,14 ha teritoriją. Jis – 4 km į pietus nuo Luknių kaimo. Čia, prie geležinkelio „Kretinga–Skuodas“ linijos, yra buvusi Paluknės geležinkelio stotelė. Šių apylinkių reljefas vaizdingas, yra mažų miškelių. Kaimo šiaurinėje pusėje – Miesto Medės miškas, pietuose – Kalvinė, rytuose – jau nebenaudojama geležinkelio linija.
1913 m. žemėtvarkos dokumentuose yra nurodyti Žirnikų kaimo teritorijoje tarp miškų buvę keli kaimai: Žirnikai, Luknės, Rėžiai, Medvalakis, Birutiškės ir Mažoji Paluknė. 1934 m. Žemės tvarkymo departamento matininkas Kostas Meškauskas šią vietovę vadino Luknių kaimu. Pokario metais buvo vadinama Žirnikais. Lietuvoje vykdant Žemės reformą, Paluknės gyventojų bendros ganyklos buvo suskirtytos ir padalintos naujakuriams ir besikeliantiems į vienkiemius.
Žirnikų žemės nėra akmenuotos. Žmonės statyboms akmenis veždavosi iš Paluknės.
Per kaimą teka Skroblo upeliukas. Vykstant melioracijai jis buvo paverstas melioracijos grioviu. Kaimo gyventojas Pranas Malonė jį patvenkė ir prie upelio įsirengė nedidelį vandens malūną: vanduo čia suko turbiną, o turbina – girnas. Čia jis maldavo grūdus sau ir kitiems kaimo žmonėms.
1902 m. Žirnikuose buvo 56, 1923 m. – 58, 1959 m. – 160, 1970 m. – 123, 1979 m. – 34, 1989 m. – 11, o 2001, 2011, 2021 m. – 4 gyventojai.
XX a. I p. kaime buvo 36 sodybos. Ilgiausiai išsilaikė prie geležinkelio buvęs Vlado Girdžiūno vienkiemis.
Daug informacijos apie Žirnikų kaimą yra pateikta Leono Rimeikio knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ (Klaipėda, 2005). Jis rašo, kad šiame kaime, prie buvusios Jono Vaitkaus sodybos esančiuose Maro kapeliuose, gyventojai buvo laidojami iki pat 1938 metų. Sovietmečiu, jau įkūrus kolūkį, vedant elektrą, Maro kapelių teritorijoje buvo pastatytas elektros stulpas. Tai pamatęs žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje dirbęs, o vėliau radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėju tapęs Zenonas Butkevičius elektrikus už tokį darbą sukritikavo.
Žirnikų kaime esančiame ąžuolyne, šalia šimtametės pušies, stovi didelė, net kelis žmones talpinanti, koplytėlė. Pasak L. Rimeikio, anksčiau viduje buvo 7 įvairaus dydžio Švč. Mergelės Marijos paveikslai.
Kaimo kapinėse yra išlikęs vienas antkapinis paminklas, ant kurio užrašas informuoja, kad „Čia ilsisi kaulai Jono ir Prano Daukantų. 1929 m.“ Šiandien nieko daugiau iš šio kaimo nebėra likę.
Seniau tarp Žirnikų kaimo amatininkų, kurie amatą derindavo su kitais ūkio darbais, buvo plačiai žinomas klumpių meistras Jonas Paulauskas. Tarp siuvėjų garsėjo Barbora Žvinklienė.
XX a. vid. Žirnikų vaikai eidavo mokytis į gretimame Kalvių kaime Jono Mažono troboje veikusią mokyklą.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėjus kurti kolūkius, iš pradžių Žirnikų kaimo teritorija buvo priskirta Paluknės kolūkiui ir vadinosi Paluknės kolūkio trečiąja brigada. Po kelerių metų įkurtas atskiras Žirnikų kolūkis. Žirnikų kolūkio pirmasis pirmininkas buvo Juozapas Mikšta, kolūkio pirmininku yra dirbęs ir Vincas Stonys.
Vėliau prie Žirnikų kolūkio buvo prijungti Kalviai, kuriuose buvo 10 šeimų, Veitai, turėję 5 sodybas, ir Mažosios Paluknės kaimas, kuriame gyveno 4 šeimos. Naujasis kolūkis buvo pavadintas Simono Daukanto vardu. Jam vadovavo pirmininkas Juozas Šamonskis, apskaitą tvarkė Birutė Sidabraitė, gyvulininkystės reikalais rūpinosi Algirdas Šonas. Kai kurie šio kolūkio teritorijoje gyvenę žmonės dirbo prie geležinkelio, dar kiti – miške. Jurgis Skara į kolūkį nėjo, mėgino išsilaikyti ūkininkaudamas, bet galop pamatė, kad jo pastangos bevaisės ir tapo kolūkiečiu.
1965 m. Simono Daukanto, „Naujo gyvenimo“, Kalinino bei Žemytės kolūkių bazėje buvo suformuotas Lenkimų tarybinis ūkis. Šiame ūkyje didelių suvaržymų savo ūkelius turėjusiems gyventojams nebuvo, bet kurį laiką buvo leidžiama viename ūkelyje laikyti ne daugiau kaip vieną melžiamą karvę, prieauglį, porą paršelių ir vieną avį. Išaiškinus neatitikimą, gyventojams būdavo nurodama perteklių likviduoti per 10 dienų.
Vykstant melioracijai, nakinant vienkimius iš Žirnikų į Lenkimus persikėlė gyventi, ten savo namus pasistatė Povilas Raišuotis, Pranas Gaučys, Leonas Alkauskas, Algis Šonas, Augustas Jonušas, Alfonsas Litvinas.
Pokario metų kovos ir tragedijos Žirnikuose
Po Antrojo pasaulinio karo, įskundus moterėlei, 10-iai metų į Vorkutos akmens anglies kasyklas už tai, kad 1941 m. birželio 22 d. (sekmadienį) šokiuose išniekino Josifo Stalino portretą, buvo ištremti Žirnikų kaimo vyrai Juozas Joskaudas, Jonas Vaitkus ir Jonas Kuprys. Kasykloms užgriuvus, jose žuvo Juozas Joskauda.
Po karo į mišką partizanauti pasitraukė Žirnikų kaimo gyventojas Pranas Sodžius ir jo sesuo Magdalena Sodžiutė. Jie tapo Žemaičių apygardos „Kardo“ rinktinės Skuodo valsčiaus Skirmanto kuopos Litvinų Leono Čepo-Mikės vadovaujamo būrio nariais. Pokario metais Lenkimų apylinkėse kartu su juo veikė dar ir du kiti partizanų būriai. P. Sodžių pasaloje stribai nušovė 1949 m. vasario 21 d. Jo sesuo 1949 m. pasitraukė iš miško, buvo susimta ir ištremta 25 metams į Intos lagerius. Vėliau ištekėjo už Cviliko. Grįžusi iš tremties į Lietuvą gyveno Šiauliuose.
1948 m. rudenį šimtai enkavedistų šukavo Miesto Medės mišką, iš visų pusių buvo apsuptas Žirnikų kaimas. Dalis Miško medėje buvusių partizanų suspėjo pabėgti, o šeši prie Veitų kaimo stojo į mūšį su enkavedistais. Žuvo 4 partizanai, tarp jų ir Kazimiera Strakšytė. Dviem partizanams tada pavyko išsigelbėti. Žuvusieji buvo atvežti į Lenkimų miestelį ir numesti stribų būstinės kieme. Vienam ant kaklo kaip paniekos ženklas buvo užmestas rožančius.
1951 m. pavasarį Žirnikų kaime vyko partizanų ir stribų susišaudymas, į kurį pateko viena kaimo moteriškė. Stribai jai pagrasino, kad nušaus, jei ji neišduos partizanų ryšininkų. Tada ši išklojo tai, ką žinojo. Remiantis jos parodymais, buvo suimti ir į Šiaurę 25 metams katorgos išvežti šie Žirnikų kaimo gyventojai: liaudies meistras Alfonsas Girdžiūnas, jo aštuoniolikmetė duktė Emilija Girdžiūnaitė, Juozas Šonas, Julius Litvinas, Antanas Mickus, Kazimieras Girdžiūnas, Veronika Paulauskienė. Barborai Stonkienei vienintelei iš šio būrio tremties pavyko išvengti. Šio kaimo gyventojas Rokas Liepis į tremtį buvo patekęs anksčiau. B. Stonkienė daug metų kentėjo nuo sovietų. Ji ne kartą buvo tardoma, bet nieko neišdavė. Vėliau išvyko gyventi pas savo sūnų į Skuodą.
Į Sibrą iš Žirnikų kaimo buvo ištremtos ir Kazimiero Malonės, Jono Vaitkaus, Barboros Sodžienės šeimos. Tais metais K. Malonės trobos buvo dar visai naujos, didelės, tad jas nugriovė, parvežė į Lenkimų miestelį ir čia naujai pastatė. Šiuose namuose ilgai veikė paštas, biblioteka, kultūros namai, vėliau – ambulatorija, veterinarijos punktas. Antrajame pastato aukšte buvo įrengti butai, juose gyveno 3 šeimos. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, pastatą susigrąžino jo teisėti savininkai.
Statistiniai duomenys rodo, kad 1947–1952 m. Žemaičių apygardoje žuvo 624 partizanai.
Lenkimiškiai miškelyje prie Lenkimų 2000 metais sumūrijo ir pašventino paminklą, skirtą 1945–1952 m. kovose už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams. Jame trūksta šešių žuvusių partizanų pavardžių (dirbant per skubėjimą jos praleistos). Iš viso pokario metais Lenkimų apylinkėse žuvo 28 partizanai. Daug žmonių žuvo ir nuo partizanų rankos, , tarp jų ir Knieža su Kniežiene, nes partizanai ne visada laikėsi 1945 m. gruodžio 20 d. LLA ŽL „Kardas“ rinktinės vado A. Mažeikos įsakymo Nr. 5, kurio viename iš paragrafų buvo nurodyta, kokias atvejais galima patiems sunaikinti Lietuvos išdavikus, o kokiais atvejais reikia gauti vado sutikimą (norint tokį sutikimą gauti, reikėjo pateikti smulkiai išdėstytą kaltinamąją medžiagą).
1953 m. gegužės mėnesį Malonės daržinėje minant kolūkio pernykščius linus šioje daržinėje kilo gaisras. Jis išsiplėtė, sudegė 13 buvusių pastatų ir daržinėje sukrauti linai. Už aplaidumą dviem metams kalėti buvo nuteistas tada duoboje krosnį kūrenęs Stanislovas Litvinas.
Žirnikų kaime gimė, gyveno ir mirė talentingas liaudis meistras (skulptorius, tapytojas) Alfonsas Girdžiūnas (1898–1966), kurio sukurtos skulptūrėlės buvo eksponuojamos 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje meno ir technikos parodoje. Tąsyk A. Girdžiūnas buvo apdovanotas parodos sidabro medaliu.
Naudota literatūra:
- Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, Klaipėda, 2005 m.
- Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, 2, Vilnius, 1976.