Žemaičių vyskupijos istorija: svarbiausios datos ir faktai

1413 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (jis tikėjo, kad apkrikštijus žemaičių kraštą, jį sujungus su Aukštaitija bus lengviau apsiginti nuo Ordino), Lenkijos karalius Jogaila kartu su lenkų kunigais, lietuviškai mokėjusiu Vilniaus prelatu Motiejumi, Nemunu nuplaukė iki Žemaitijos iki Dubysos upės, čia išlipo į krantą ir pradėjo krikštyti Žemaičius (Žemaitiją). Žygis truko tris diena. Jam pasibaigus buvo paskelbta, kad Žemaitija jau apkrikštyta, tačiau tais metais Žemaičių bažnytinė organizacija (Katalikų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas Žemaičių vyskupija) nebuvo suformuota (tam trukdė tebesitęsiantis Lietuvos ir Vokiečių ordino ginčas dėl Žemaitijos priklausomybės).

 

1414 m. lapkričio 1 d. Žemaičių byla buvo perduota 1414–1418 m. vykusiam bažnytiniam Konstancos susirinkimui. Į jį buvo nuvykę ir Žemaitijai atstovavo 60 krikštytų žemaičių bajorų. Jų delegacija Konstancos susirinkime buvo priimta 1415 m. lapkričio 28 d. Pasak B. Kvyklio, „Delegacija įtikino. Kad kryžiuočiai nesirūpina krikštu, o tik užkariavimu, ir prašė globos šiems naujiems krikščionims. Suvažiavimas buvo net sujaudintas. Jis paskyrė prašomus pasiuntinius į Žemaičių žemė, kad šie vietoje sutvarkytų naujos vyskupijos įkūrimą. Tais pasiuntiniais buvo paskirti Vilniaus vyskupas Petras ir Lvovo vyskupas Jonas.  […]“ („Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija“, kn. 1, p. 12). Jiems kartu su kartu su Vytautu Didžiuoju buvo pavesta pasirūpinti ir tolesniu žemaičių krikštijimu.

1417 m. Konstancos susirinkimo pasiųsti vyskupai į Lietuvą išvyko 1417 m. vasarą, čia buvo iškilmingai sutikti bajorų ir palydėti į Žemaitiją. Nuvykę ten jie krikštijo žemaičius. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį vyskupai jau buvo Medininkuose (dabartiniuose Varniuose).

Žemaičių vyskupiją (iš pradžių ji vadinosi Medininkų vyskupija) fundaciniu aktu 1417 m. spalio 23 d. įsteigė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Kitą dieną, spalio 24-ąją, Konstancos susirinkimo deleguoti vyskupai Vilniaus katedros kleboną Motiejų Vilnietį (Trakiškį) Trakuose konsekravo vyskupu ir paskyrė Žemaičių vyskupijos ordinaru.

Tą pačią spalio 24-ąją Konstancos susirinkimo į Žemaitiją pasiųsti vyskupai parengė Žemaičių vyskupijos įkūrimo aktus ir juos iš Naujųjų Trakų išsiuntė į Konstancą. Šie aktai Konstancos katedroje buvo perskaityti 1418 m. vasario 1 d. per pamaldas.

Medininkų (Žemaičių) popiežius Martynas V patvirtino 1421 m. spalio 23 d. (rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad De jure Medininkų (Žemaičių) vyskupija buvo pripažinta apie 1417-uosius metus, gali būti, kad tik 1418 ar 1421 metais.

Išlikusiuose dokumentuose nėra nurodyta, kokią teritoriją tuo metu ji užėmė. Tikėtina, kad jai priklausė visa Žemaitijos seniūnija (apie 23 tūkst. km²). Rytuose ji ribojosi su Nevėžiu, šiaurėje – su Kuršu, vakaruose – su Baltijos jūra, o pietuose – su Sūduvos šiaurine dalimi.

1417 m. įkurtos Žemaičių vyskupijos dvasinis centras buvo dabartinėje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje buvusi Medininkų gyvenvietė, kuri nuo XVI a. vadinama Varniais. Ilgą laiką Žemaitijos vyskupai reziduodavo ne Medininkuose, o dabartinio Plungės rajono teritorijoje esančioje Alsėdžių gyvenvietėje, kur buvo vyskupų dvaras.

Įsteigus Žemaičių vyskupiją Medininkuose (Varniuose), valdant Vytautui Didžiajam jo nurodymu buvo pašventinta ir pradėta statyti Medininkų (Varnių) katedra, pastatytos pirmosios Žemaičių katalikų bažnyčios Viduklėje, Luokėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose, Veliuonoje. sudaryta 6 kanauninkų kapitula, o įkurtoms parapijoms paskirti kunigai. Iš pradžių Kanauninkų kapitula veikė prie Varnių katedros. Kas dveji metai buvo renkami atstovai į Lietuvos dvasinį tribunolą.

Dalis žemaičių krikštui nepritarė ir 1418 m. surengė sukilimą. Jis buvo numalšintas, didelės įtakos Žemaičių vyskupijos veiklai neturėjo.

1427 m. Žemaičių vyskupija tapo pavaldi Gniezno arkivyskupijai.

1587 m. Žemaičių vyskupijoje buvo 3 dekanatai: Virbalio, Viduklės ir Luokės. Laikui einant dekanatų ir parapijų ribos keitėsi.

1610 m. Žemaičių vyskupijoje jau buvo 60 bažnyčių.

XVII a. pr. vyskupas Stanislovas Kiška (1584–1626) sušaukė pirmąjį Žemaičių vyskupijos sinodą.

1636, 1639, 1643, 1647 m. vykusius Žemaičių sinodus sušaukė vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656).

 1752 m. Varniuose įvyko paskutinis Žemaičių vyskupijos sinodas. XVII–XVIII a. vykusių sinodų nutarimuose daugiausia dėmesio skirta kunigų pastoraciniam darbui, kovai su burtininkavimu, raganavimu. Nunykus sinodų šaukimo tradicijai, aktualiausius vyskupijos reikalus vyskupai išdėstydavo savo skelbiamuose ganytojiškuose raštuose.

1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimo, Žemaičių vyskupijos teritorija buvo priskirta Rusijai ir tapo pavaldi Mogiliavo arkivyskupijai.

 1840 m. Rusijos valdžia Žemaičių vyskupiją pavadino Telšių vyskupija, bet šis pavadinimas tada jai neprigijo.

1849 m. Žemaičių vyskupijai buvo priskirti Vilniaus vyskupijos 8 dekanatai su 94 parapijomis, 7 vienuolynai. Vyskupija apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas.

1860 m. Žemaičių vyskupijoje buvo 306 parapijos. Pagal Žemaičių vyskupijoje tada buvusių bažnyčių skaičių ji buvo viena didžiausių vyskupijų Rusijos imperijoje.

1864 m., po 1863–1864 m. sukilimo, Rusijos caro patvirtintu nutarimu be popiežiaus žinios Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių iškeltas į Kauną

1883 m. popiežius Leonas XIII įteisino Žemaičių vyskupijos centro perkėlimą iš Varnių į Kauną (oficialiai tai atlikta 1895 m.).

1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją Žemaičių vyskupija buvo panaikinta, o vietoje jos įkurtos Telšių ir Panevėžio vyskupija bei Kauno arkivyskupija.

Daug svarbių Žemaičių vyskupijos dokumentų nėra išlikę, todėl tiksliai atkurti jos istoriją, taip pat ir koks vyskupas kada valdė Žemaičių vyskupiją, yra sudėtinga (daugelio šia tema rašiusių autorių pateikti faktai nesutampa). Vieną naujausių ir labiausiai vertinamą Žemaičių vyskupų sąrašą 1996 m. Vilniuje išleistame Lietuvos katalikų mokslo akademijos „Metraštyje“ (t. 10) paskelbė akademikas, profesorius kunigas Paulius Rabikauskas SJ.

 

Naudota literatūra:

1. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980.
2. „Žemaičių vyskupija“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/zemaiciu-vyskupija/.
3. „Žemaičių vyskupas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemai%C4%8Di%C5%B3_vyskupas.

 

 

Žemaičių vyskupai (1417–1609)
(Akademiko, profesoriaus, kunigo Pauliaus Rabikausko SJ sudarytas sąrašas. Laužtiniuose skliaustuose nurodomos asmenų, kurie įvairiuose šaltiniuose minimi kaip vyskupai, tačiau kurių paskyrimo į vyskupus nebuvo patvirtinęs popiežius, pavardės)

1. Motiejus I (Vilnietis). Žemaičių vyskupas 1417 m. spalio 23 d. – 1422 m. gegužės 4 d. Mirė 1453 m. liepos 29 d.
2. Mikalojus I (Trakiškis). Žemaičių vyskupas1423 m. rugpjūčio 6 d. – apie 1434 m. kovo mėn. Mirė apie 1434 m. kovo mėn.
3. Petras (iš Lvovo). Žemaičių vyskupas1434 m. rugsėjo 20 d. – 1435 m. rugsėjo mėn.
4. [Martynas iš Luokės]. Žemaičių vyskupas?1435?, 1453?. (Jokie pirminiai šaltiniai neįrodo, kad toks vyskupas buvo. Jį į vyskupų sąrašą pirmą kartą įtraukė A. Kojelavičius.).
5. Jokūbas (iš Vilniaus, Raudonas). Žemaičių vyskupas1436 m. gegužės 18 d. – 1439 m. birželio 8 d (tą dieną jis ir mirė).
6. Baltramiejus I (iš Pultusko?). Žemaičių vyskupas1440 m. (mirė prieš 1453 m. spalio 26 d.).
7. Jurgis Vilnietis (iš Vilniaus „de Dworzyszczy“). Žemaičių vyskupas 1453 m. gruodžio 19 d. – 1464 m. vasario 25 d. (tą dieną jis ir mirė).
8. Motiejus II (Topolietis; iš Topolio) . Žemaičių vyskupas1464 m. rugpjūčio 8 d. – 1470 m. balandžio 24 d. (tą dieną jis ir mirė).;
9. Baltramiejus II Svirenkavičius (Swirenkowicz, Nicolai iš Vilniaus). Žemaičių vyskupas1471 m. vasario 13 d. – 1482 m. vidurį (tada jis ir mirė).
10. Martynas I (iš Žemaitijos). Žemaičių vyskupas1483 m. vasario 21 d – 1492 m. pradžia (tada jis ir mirė).
11. Martynas II (Iohannis; Lintfari). Žemaičių vyskupas 1492 m. spalio 8 d. – apie 1514–1515 (tais metais jis ir mirė).
12. Mikalojus Radvilas (Trąby herbo). Žemaičių vyskupas 1515 m. liepos 6 d.-1529-1530 (tais metais jis ir mirė). 
13. Mikalojus Vizgaila. Žemaičių vyskupas1531 m. vasario 15 d. – apie 1532–1533 m. (mirė prieš 1533 m. sausio 19 d.).
14. [Jurgis Talaitis] (iš Eišiškių) 1533 m. balandžio 8 d. karaliaus nominuotas Žemaičių vyskupu –1533 m. prieš rugpjūčio mėnesį mirė, anksčiau, negu jam Romoje buvo spėta parengti bulę apie paskyrimą vyskupu.
15. Vaclovas Virbickis. Žemaičių vyskupas1534 m. balandžio 13 d. – 1555 m. liepos 18 d. (tą dieną jis ir mirė).
16. Jonas Domanovskis. Žemaičių vyskupas1556 m. balandžio 13 d. – 1563 m. spalio mėn. (tą mėnesį jis ir mirė).
17. Stanislovas Narkuskis. Žemaičių vyskupas1564 m. birželio 21 d. – 1564 m. rugsėjo mėn. (tą mėnesį jis ir mirė).
18. Viktorinas Virbickis. Žemaičių vyskupas1565 m. birželio 8 d. – 1567 m. rugpjūčio 22 d. (mirė apie 1586 m.).
19. Jurgis Petkevičius. Žemaičių vyskupas1567 m. lapkričio 14 d. – 1574 m. birželio mėn. (tą mėnesį jis ir mirė).
20. Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas1576 m. sausio 16 d. – 1609 m. balandžio 6 d. (tą dieną jis ir mirė).

 

Žemaičių vyskupai, Žemaičių vyskupiją valdę 1610–1926 metais

 

Mikalojus Pacas. Žemaičių vyskupas 1610 m. kovo 29 d. – 1618 m. lapkričio 26 d. Mirė 1624 m. rugsėjo 6 d.

Stanislovas Kiška. Žemaičių vyskupas 1618 m. lapkričio 26 d. – 1626 m. vasario 13 d.

Abraomas Vaina (Voina, Vainius). Žemaičių vyskupas 1626 m. liepos 20 d. – 1631 m. kovo 24 d.

Merkelis Geišas. Žemaičių vyskupas 1631 m. birželio 11 d. – 1633 m. sausio 28 d.

Jurgis Tiškevičius. Žemaičių vyskupas 1633 m. gruodžio 19 d. – 1649 m. gruodžio 9 d.

Petras Parčevskis. Žemaičių vyskupas 1649 m. liepos 9 d. – 1659 m. vasario 5 d.

Aleksandras Kazimieras Sapiega. Žemaičių vyskupas 1660 m. sausio 12 d. – 1667 m. liepos 18 d.

Kazimieras Pacas. Žemaičių vyskupas 1667 m. spalio 3 d. – 1695 m.

Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas. Žemaičių vyskupas 1695 m. rugsėjo 19 d. – 1708 m. liepos 4 d.

Jonas Mikalojus Zgierskis. Žemaičių vyskupas 1710 m. liepos 21 d. – 1713 m. gruodžio 6 d.

Povilas Pranciškus Sapiega, O. Cist. Žemaičių vyskupas 1715 m. sausio 21 d.   – 1715 m.
spalio 15 d.

Aleksandras Mikalojus Gorainis. Žemaičių vyskupas 1716 m. gruodžio 7 d. – 1735 m.  gruodžio 7 d.

Juozapas Mykolas Karpis. Žemaičių vyskupas 1736 m. lapkričio 19 d. – 1739 m. gruodžio 10 d.

Antanas Domininkas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas 1740 m. rugsėjo 16 d. – 1762 m. sausio 31 d.

Jonas Dominykas Lopacinskis. Žemaičių vyskupas 1762 m. balandžio 19 d. –  1778 m. sausio 11 d.

Steponas Jonas Giedraitis. Žemaičių vyskupas 1778 m. kovo 30 d. – 1802 m. gegužės 13 d.

Juozapas Arnulfas Giedraitis. Žemaičių vyskupas 1802 m. gegužės 13 d. – 1838 m. liepos 17 d.

Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupas 1849 m. rugsėjo 26 d. – 1875 m. gegužės 29 d.

Mečislovas Leonardas Paliulionis. Žemaičių vyskupas 1883 m. kovo 5 d. – 1908 m.
gegužės 2 d.

Gasparas Felicijonas Cirtautas. Žemaičių vyskupas 1910 m. balandžio 7 d. – 1913 m.
rugsėjo 17 d.

Pranciškus Karevičius. Žemaičių vyskupas 1914 m. vasario 27 d. –  1926 m.
vasario 22 d.

  

Naudota literatūra:

1. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980.
2. „Žemaičių vyskupija“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/zemaiciu-vyskupija/.
3. „Žemaičių vyskupas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemai%C4%8Di%C5%B3_vyskupas.

 

Žemaičių vyskupai, buvę ir Vilniaus vyskupais, Vilniaus vyskupais sufraganais

1417–1926 m. Žemaičių vyskupijos vyskupai buvo šios vyskupijos valdytojai. Pagal rangą Žemaičių vyskupijos vyskupas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antrasis senatorius. Daugelį kartų Žemaičių vyskupais buvo skiriami Vilniaus kapitulos prelatai. Nuo 1621 m. vyskupai turėjo sufraganus (iš pradžių vieną, vėliau du, nuo 1847 m. tris). Nuo 1638 m. Žemaičių vyskupijos vyskupai buvo kartu ir Kuršo vyskupijos administratoriai. Keletas Žemaičių vyskupų yra buvę ir Vilniaus vyskupai sufraganai. Dažnas jų vėliau buvo paskirti eiti Vilniaus vyskupo pareigas. Šiame tekste pateikiame svarbiausius duomenis apie tuos Žemaičių vyskupus, kurie yra buvę ir Vilniaus vyskupai.

 

Motiejus Trakiškis

Motiejus Trakiškis (apie 1370–1453) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bažnyčios ir valstybės veikėjas pirmasis Žemaičių vyskupas, vyskupiją valdęs 1417 m. spalio 24 d. – 1422 m. gegužės 4 d.

Gimė apie 1370 m. Vilniuje. Pasak Dlugošo, jis galėjo būti Lietuvoje gimęs Livonijos vokietis.

Studijavo Sienoje, Prahoje. 1404 m. įgijo bakalauro, 1408 m. – laisvųjų menų magistro laipsnį.

1397 m. tapo Vilniaus kapitulos kanauninku. 

1417 m. Trakuose jį Žemaičių vyskupu konsekravo, Žemaičių vyskupijos ordinaru paskyrė Konstancos susirinkimo 1415 m. deleguoti vyskupai.

Yra išlikę žinių, kad šis vyskupas dažnai buvodavo dabartinio Telšių rajono miestelyje Luokėje, kur buvo pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. Ten jis saugodavo senovėje pagonių šventykla buvusį Šatrijos kalną, kad čia vėl nepradėtų rinktis senojo tikėjimo išpažinėjai. Luokėje jis esą praleidęs ir 1418 m. sukilimą. Nepaisant to, kad sukilėliai nepritarė krikščionybei, vyskupo jie nelietė, nes šis buvęs žmogiškas, išmintingas ir mokėjęs sutarti su krašto gyventojais.

1420-aisiais Žemaičių vyskupijoje jau stovėjo 9 katalikų bažnyčios. Jų trūko, tad kunigai žmones mokė ne tik bažnyčiose, bet ir kaimuose. 

Motiejus Trakiškis buvo Vytauto Didžiojo politikos šalininkas, jo rėmėjas, todėl Vytauto Didžiojo rūpesčiu jis 1422 m. buvo paskirtas Vilniaus vyskupu ir perkeltas į Vilnių, o 1423 m. rugpjūčio 6 d. vietoje Motiejaus Trakiškio Žemaičių vyskupu tapo Mikalojus I (Trakiškis).

Nuo tada dalis Žemaičių vyskupų, kiek padirbėję Žemaitijoje, būdavo paskiriami eiti Vilniaus vyskupų pareigas.

1453 m. Motiejus Trakiškis tapo Lucko vyskupu.

Motiejus Trakiškis Vytautą Didįjį rėmė, lydėdavo jo kelionėse visą laiką, net prirengė jį prie mirties. 

Daugiausiai faktų yra išlikę iš to laikotarpio, kai jis Motiejus Trakiškis valdė Vilniaus vyskupiją. Kaip ir kiti Vilniaus vyskupai jis buvo Ponų Tarybos narys, rūpinosi, jog šventinami kunigai mokėtų lietuviškai. Vyskupas pasirūpino, kad būtų parengti Vilniaus kapitulos nuostatai. Tuo laikotarpiu iš kapitulos narių buvo sudaryta konsistorija, 1435 m. įsteigta arkidiakono prelatūra, kovai su husitais įkurta inkvizicinė institucija. Jis nepripažino 1439 m. Florencijos bažnytinės unijos, stačiatikių metropolito Izidoriaus ir tuo prisidėjo prie Florencijos unijos sužlugdymo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

1447 m. vyskupas vadovavo delegacijai derybose su Livonijos ordinu dėl Lietuvos–Livonijos sienos.

Motiejus Trakiškis mirė 1453 m.

 

Naudota literatūra:

1. „Motiejus Trakiškis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 15, Vilnius, 2009, p. 521.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 13, 15.

 

 

Jurgis Vilnietis (iš Vilniaus „de Dworzyszczy“)

 

1464 m. karalius Kazimieras Vilniaus vyskupu nominavo 1453 m. gruodžio 19 d. – 1464 m. vasario 25 d.  Žemaičių vyskupiją valdžiusį Žemaičių vyskupą Jurgį Vilnietį, kuris Žemaičių vyskupu buvo po Baltramiejaus Pultuskiečio, šią vyskupiją valdžiusį 1439–1453 m.

Vilniaus vyskupijos J. Vilnietis nevaldė, nes po paskyrimo keliaudamas į Vilnių 1464 m. vasario 25 d. mirė. Po J. Vilniečio Žemaičių vyskupu buvo Motiejus Topolietis, Žemaičių vyskupiją valdęs 1464 m. rugpjūčio 8 d.  – 1470 m. balandžio 24 d.

  
Naudota literatūra:
1. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 15.

 

Mikalojus Pacas

Mikalojus Pacas (157–1624) – LDK valstybės ir Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Lietuvos magnatų Pacų giminės atstovas, herbo „Gozdava“ savininkas, Žemaičių vyskupas (1610–1618), Žemaičių vyskupiją valdęs po Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio (1536–1609) mirties, nuo 1596 m. – Vilniaus kanauninkas, nuo 1602 m. – Vilniaus vyskupas sufraganas (vyskupas sufraganas yra vyskupas, pavaldus aukštesniam vyskupui,  ordinaro padėjėjas, neturintis savo vyskupijos).

M. Pacas gimė 1570 m. Jis buvo Vilniaus kašteliono Povilo Paco (apie 1530–1595) ir Rainos Valavičiūtės sūnus. Mikalojaus brolis – buvęs Trakų vaivada Petras Pacas (m. 1642 m.).

Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, Krokuvos universitete. 1596 m. tapo Vilniaus kapitulos kanauninku. 1602 m. paskirtas tituluotu vyskupu sufraganu. Po vyskupo Merkelio Giedraičio mirties karalius Žygimantas Vaza M. Pacą nominavo Žemaičių vyskupu. Popiežius Paulius V 1610 m. kovo 29 d. šią nominaciją patvirtino.

M. Pacas buvo silpnos sveikatos, menko sudėjimo, kuprotas. Žemaičių vyskupiją jis valdė iki 1618 m. lapkričio 26 d., kai pablogėjus sveikatai šių pareigų atsisakė ir pavedė vyskupiją valdyti kunigui Merkeliui Geišai. Po to M. Pacas išvyko į Italiją gydytis.
M. Pacas 1622 m. jėzuitams užrašė Milžuvėnų, Getautiškių, Žirmėnų dvarus, kad iš jų pajamų Varniuose būtų pastatyti erdvūs kunigų seminarijos rūmai.

Būdamas Žemaičių vyskupu garsėjo kaip M. Giedraičio darbų tęsėjas, geras pamokslininkas, jėzuitų globėjas, pastoracinio darbo rėmėjas. Jis mokėjo lietuviškai, skatino kunigus bažnyčioje su tikinčiaisiais bendrauti lietuvių kalba. Nuolat rūpinosi bažnyčių statyba. Jo valdymo laikotarpiu buvo pastatytos bažnyčios Tryškiuose, Čekiškėje, Grinkiškyje, Tveruose, užbaigta statyti Pašvitinio bažnyčia, iš protestantų buvo atimta Kelmės bažnyčia.

M. Pacas, didikų remiamas, 1616 m. Kražiuose įkurdino jėzuitus, kurie įkūrė Kražių kolegiją, greitai tapusią svarbiu Žemaitijos švietimo centru.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos interneto svetainėje rašoma, kad „Jau 1596 m., dar būdamas Vilniaus kapitulos kanauninku, M. Pacas turėjo nemažą biblioteką. Tais metais kapitula skyrė jam vieną savo namų, kuriame iki 1610 m. buvo laikoma ir jo biblioteka. Kai buvo paskirtas Žemaičių vyskupu, M. Pacas atsisakė namo Vilniuje ir persikėlė į Varnius, o biblioteką padovanojo Žemaičių vyskupystei. Mažesniąją bibliotekos dalį su M. Daukšos versta „Postylla Lithuanica“ paliko Pašvitinio bažnyčiai, o likusias 238 knygas – Kražių jėzuitams. […]“.

M. Pacas mirė 1624 m. Padujoje (Italija). Jį Žemaičių vyskupo pareigose pakeitė Stanislovas Kiška, Žemaičių vyskupu buvęs 1618 m. lapkričio 26 d. – 1626 m. vasario 13 d.

 

Naudota literatūra:

1. „Mikalojaus Paco knygų rinkinio įdomybės 0147, Kauno apskrities viešoji biblioteka: https://knyga.kvb.lt/lt/fondai-paveldas/zymiu-zmoniu-knygu-rinkiniai/mikalojaus-paco.
2. „Mikalojus Pacas“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija“: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mikalojus_Pacas.

 

Abraomas Vaina (Voina, Vainius)

Abraomas Vaina (1569–1649) – LDK valstybės ir Romos katalikų veikėjas, Žemaičių vyskupas, Vilniaus vyskupas sufraganas.

Jis gimė 1569 m. Tėvas – Simonas Vaina. Dėdė buvo vyskupas, jis nuo mažens Abraomą protegavo, tad A. Vaina, turėdamas dar tik mažuosius šventimus, 1599 m. buvo priimtas kanauninku į Vilniaus kapitulą. 1599 m.  buvo įšventintas į kunigus ir pasiųstas studijuoti į Romą. Nepaisant to, kad ten mokslo laipsnio neįgijo, buvo išsilavinęs, labai gerai išmanė teisės mokslą. 1611 m. tapo Vilniaus vyskupu sufraganu. Buvo ir Metono titulinis vyskupas. Žemaitijos vyskupiją valdė  1626 m. liepos 20 d. – 1631 m. kovo 24 d. Jis Žemaičių vyskupu buvo po Stanislovo Kiškos (1584–1626), kuris  Žemaičių vyskupiją valdė 1618 m. lapkričio 26 d. – 1626 m. vasario 13 d.

A.Vaina iš pradžių (apie pusmetį) Žemaičių vyskupiją valdė nuotoliniu būdu, o į Žemaitiją nuvyko tik 1627 m. pavasarį.

Mirus Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui, A. Vaina panoro tapti Vilniaus vyskupu ir 1630 m. juo buvo paskirtas. Vėliau jis Žemaičių vyskupui atsiuntė 3 tūkst. auksinų. Už juos Varniuose buvo pastatyta  mūrinė bažnyčia.

A. Vaina mirė 1649 m. balandžio 14 d. Po jo mirties Žemaičių vyskupiją 1631 m. birželio 11 d. – 1633 m. sausio 28 d. valdė Merkelis Geišas (apie 1570–1633).

 

Naudota literatūra:

1. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 23–24.
2. „Abraomas Vaina“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/AbraomasVaina.

 

Jurgis Tiškevičius

Jurgis Tiškevičius (1596–1656) – Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Žemaičių vyskupas, Žemaitiją valdęs 1633 m. gruodžio 19 d. – 1649 m. gruodžio 9 d

Gimė 1596 m. Vištytyje (Baltarusija). Jis kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės Logoisko šakos. Jo tėvas buvo Jonas Eustachijus Tiškevičius Logoiskis, motina – kunigaikštytė Sofija Vyšniovecka. Jo broliai – Kristupas Tiškevičius, Antanas Jonas Tiškevičius, Kazimieras Tiškevičius II, Felicijonas Tiškevičius.

Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje. 1622 m. įšventintas į kunigus. Dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, vėliau pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglovkų parapijos klebonu. 1627 m. gegužės 17 d. paskirtas Metonės vyskupu ir Vilniaus vyskupu sufraganu. Garsėjo kaip labdarys. Jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė.

1633 m. gruodžio 19 d. paskirtas Žemaičių vyskupu. Per du pirmuosius vyskupavimo metus aplankė visas vyskupijos parapijas. Pastebėjęs, kad kai kur trūksta bažnyčių, skatino didikus statyti naujas. Tada buvo pastatyta ir aprūpinta beneficija Kartenos bažnyčia, užrašytos žemės Skirsnemunės bažnyčiai, vyskupas suteikė jai parapijos teises, pradėta statyti Nemakščių bažnyčia, J. Lackis užrašė donaciją Viekšnių bažnyčiai, vyskupas savo lėšomis pastatė  bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Laukžemėje, Pušalote, koplyčios Pikeliuose, Židikuose, Sudarge.

J, Tiškevičiui valdant Žemaičių vyskupiją ji buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Vyskupas pasirūpino, kad būtų išplėsta kunigų seminarija. Jis skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą – mokestį už žemę pinigais. Pasirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza 1635 m. Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams suteiktų Magdeburgo teises.

1636 m. sausio 13–15 d., 1639 m. sausio 16–18 d., 1643 m. rugsėjo 20–22 d. ir 1647 m. liepos 14–16 d. Žemaitijoje vyko J. Tiškevičiaus sušaukti vyskupijos sinodai (kunigų suvažiavimai), kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus, sakyti gražesnius r įtaigesnius pamokslus, nemokamai laidoti neturtinguosius, steigti artojų globėjo Šv. Izidoriaus brolijas. 1638 m. kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys jis lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 m. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus ir protestantus.

J.Tiškevičius sumanė 1637 m. Gardų miestelyje pastatyti Kryžiaus kelio koplyčias. Per porą metų jo lėšomis Gardų kalvose iškilo 19 koplyčių su paveikslais. 1639 m. pats vyskupas su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmą kartą apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės Kalvarijų parvežta žeme. Jo rūpesčiu nuo to laiko oficialiai (per Seimą) Gardus pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija. Ją iki šiol nuolat lanko gausūs maldininkų būriai. Naująją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis 1637 m. pakvietė į Gardus, pasirūpino, kad būtų parašytos žmonėms suprantamos giesmės ir maldos, giedamos ir skaitomos einant kryžiaus kelius.

1639 m. buvo nuvykęs į Romą Ad Limina Apostolorum vizitui. Tada popiežius Urbonas VIII pakėlė jį popiežiaus rūmų prelatu. 1641 m. jis buvo paskirtas Kuršo vyskupijos administratoriumi.

1642 m. Raseiniuose ir 1643 m. Virbalyje įkūrė Domininkonų vienuolynus bei pirmąjį Lietuvoje moterų (benediktinių) vienuolyną Kražiuose, o Krakėse 1645 m. pastatė vienuolyną ir bažnyčią kotrynietėms, šiam vienuolynui užrašė žemės. Jis pakvietė į Žemaitiją karmelitus ir juos įkurdino Kudirkos Naumiestyje ir Linkuvoje. J. Tiškevičius pasirūpino, kad būtų rekonstruoti, padidinti Žemaičių kunigų seminarijos rūmai, kad juose mokytųsi daugiau klierikų. Vyskupas skatino prie parapijų steigti pradžios mokyklas. Pats įsteigė kelias bažnytines brolijas: Krakėse – Krikščioniškojo mokslo, Skuode – Šv. Izidoriaus Artojo.

J.Tiškevičiaus valdymo laikotarpiu Žemaitijos vyskupijos kurijoje buvo atlikta nemažai pakeitimų: įsteigta kanclerio pareigybė, kapitulos prepozito ir dekan prelatūros, įkurtas vyskupijos archyvas. Jis vyskupiją suskirstė į 6 dekanatus: Krakių, Rietavo, Joniškio, Skuodo, Šeduvos ir Virbalio.

Karaliaus pavedimu J. Tiškevičius pirmininkavo Torunėje vykusiam protestantus su katalikais siekusiam katalikų ir protestantų suvažiavimui.

1649–1656 m. J. Tiškevičius buvo Vilniaus vyskupas. Prasidėjus karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 m. buvo nuvykęs pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo Kėdainių unijos sudarymo pirmajame etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Po to į Lietuvą daugiau nesugrįžo.

J. Tiškevičius mirė 1656 m. sausio 17 d. Domnau (prie Karaliaučiaus) ir buvo palaidoti Domnou liuteronų bažnyčios rūsyje. 1762 m. sausio 3 d. vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičių Kalvariją ir palaidoti bažnyčios presbiterijos pogrindyje.

Po J. Tiškevičiaus Žemaičių vyskupiją 1649 m. liepos 9 d. – 1659 m. vasario 5 d. valdė Petras Parčevskis (1590–1659).

 

Naudota literatūra:
1. „Jurgis Tiškevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/Straipsnis/jurgis-tiskevicius/.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 25–26.

 

Aleksandras Kazimieras Sapiega

Aleksandras Kazimieras Sapiega (1624–1671) LDK valstybės ir Romos katalikų Bažnyčios veikėjas, karaliaus sekretorius (nuo 1647 m.), Vilniaus (1649 m.) ir Varšuvos kanauninkas (1651 m.), Vilniaus vyskupas-sufraganas ir tituluotas Metonio vyskupas (nuo 1655 m.), Lietuvos didysis dvasinis referentas (1657–1659 m.), Žemaitijos (1659–1667 m.) ir Vilniaus vyskupas (1667–1671 m.).

Gimė 1624 m. gegužės 13 d.  Voluinėje. Jis buvo Lietuvos magnatų Sapiegų giminės Kodenio linijos atstovas, herbo „Lis“ savininkas, Vladimiro-Voluinės pakamario Frederiko Sapiegos (m. 1626) ir Evos Skaževskos (m. iki 1642) trečiasis sūnus. Jo broliai – Lietuvos lauko raštininkas Jonas Frederikas, Lietuvos didysis raikytojas Kristupas Pranciškus ir Lietuvos didysis stovyklininkas Tomas Kazimieras.

Mokėsi jėzuitų kolegiume Liubline, Vilniaus jėzuitų akademijoje, Bartolomejaus Novodvorskio vardo kolegiume Krokuvoje. 1638 m. pradėjo studijuoti teologiją ir filosofiją Krokuvos universitete. 1647 m. gavo Lietuvos didžiojo sekretoriaus pareigybę. Bažnytinę teisę studijavo Padujoje (1647), Bolonijoje (1648), Romoje (1649) ir Paryžiuje.

Grįžęs į Lietuvą 1650 m. gegužės 14 d. tapo Vilniaus kapitulos prorektoriumi, tų pačių metų gegužės 14 d. paskirtas Vilniaus kapitulos prelatu prepozitu, gavo valdyti Nemunaičių ir Nemenčinės parapijas, o liepos 17 d. buvo įšventintas į dvasininkus. Savo parapijoje jis laikė lietuvių kalbą mokančius vikarus. 1650 m. spalio mėnesį  tapo vyskupų teismo nariu, 1655 m. buvo paskirtas tituliniu Metonės vyskupu ir Vilniaus vyskupu sufraganu. Į vyskupus įšventintas 1657 m., o 1657 m. paskirtas Lietuvos didžiuoju dvasiniu referentu ir konsekruotas vyskupu. 1659 m. balandžio 4 d. tapo Žemaitijos vyskupu – į šias pareigas jį paskyrė popiežius Aleksandras V.

A. K. Sapiega Žemaitijos vyskupiją valdė po Petro Parčevskio (1590–1659), Žemaičių vyskupu buvusio 1649 m. liepos 9 d. – 1659 m. vasario 5 d.

Į Varnius A. K. Sapiega atvyko tik 1661 m., nes jį paskyrus vyskupu Žemaitijoje dar siautė maras ir švedai.

A. K. Sapiega rėmė bažnyčių statybą, rūpinosi parapijų ir vienuolijų kūrimu. Jo valdymo laikotarpiu Laižuvoje (Mažeikių raj.) buvo pastatyta bažnyčia ir 1661 m. įkurta parapija, Smilgių parapijai (Kužiai) išrūpinta beneficija, buvo pastatyta nauja bažnyčia Kelmėje.

Šis vyskupas išgarsėjo ir tuo, kad 1659 m. vasarą, būdamas karaliaus Jono II Kazimiero Vazos pasiuntiniu, nuramino maištą Lietuvos armijoje. 

1662 m. Seime jis įėjo į karinės-iždo komisijos sudėtį, bandė sutaikyti Lietuvos didįjį etmoną Povilą Joną Sapiegą ir Lietuvos lauko etmoną Vincentą Korviną Gosivskį. 

1666 m., po savo brolio Kristupo Pranciškaus Sapiegos mirties, gavo jo dragūnų vėliavą Lietuvos armijoje. 

1667 m. buvo išvykęs į Varšuvą. Ten sužinojo, kad mirė Vilniaus vyskupas ir pats pasisiūlė valdyti Vilniaus vyskupiją. Karalius jį šioms pareigoms nominavo, popiežius Klemenso IX jį patvirtino (Vilniaus vyskupu A. K. Sapiega tapo 1667 m. liepos 18 d.). Po to iš Varšuvos jis iš karto išvyko į Vilnių (į Žemaitiją nebesugrįžo). A.K. Sapiegą Žemaičių vyskupo pareigose pakeitė Kazimieras Pacas (?–1695), vyskupiją valdęs 28 metus – 1667 m. spalio 3 d. – 1695 m.

1668 m., Lenkijos karaliui Jonui II Kazimierui Vazai atsižadėjus sosto, A. K. Sapiega palaikė Pfalco kurfiursto Filipo Vilhelmo Noirburgo kandidatūrą.

A. K. Sapiega mirė 1671 m. gegužės 22 d. Vilniuje. Jį palaidojo Vilniaus katedroje.

 

Naudota literatūra:

1. „Aleksandras Sapiega“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/Straipsnis/aleksandras-sapiega/.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 27–28.

 

Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas

Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1654–1708) – Žemaičių vyskupas, Žemaičių vyskupiją valdęs 1695 m. rugsėjo 19 d. – 1708 m. liepos 4 d.

Jis gimė apie 1654 m.  Žemaitijoje. Buvo kilęs iš Vokietijos bajorų Kirchensteinų, kurie gyveno Prūsijoje, vėliau persikėlė į Lietuvą ir vedybų keliu susigiminiavo su didikais Šemetomis.

Į kunigus buvo įšventinta1678 metais. 1680 m. tapo apaštališkuoju protonotaru ir Vilniaus katedros kapitulos nariu, 1685 m. – Vilniaus katedros prelatu arkidiakonu, vėliau – pavyskupiu (augziliaru). Nuo 1687 m. ėjo Lietuvos LDK referendoriaus pareigas. Vėliau buvo Vilniaus katedros kapitulos arkidiakonas. 1694 m. paskirtas tituliniu Salonitanos vyskupu ir Vilniaus vyskupu sufraganu, 1695 m. rugsėjo 19 d. – Žemaičių vyskupu. Į Žemaitiją atvyko 1696 m. gruodžio 6 d. Kraštą rado stipriai nuniokotą švedų, kurie tuo metu dar kai kur užpuldavo Žemaitijos gyvenvietes ir jas naikindavo. Vyskupas kiek galėdamas padėjo žemaičiams.

Jo valdymo  laikotarpiu buvo pastatytos Šateikių, Ylakių ir Eržvilko bažnyčios,  Kėdainiuose įkurdinti karmelitai.

J. J. Krišpinas-Krišenšteinas buvo karaliaus Augusto II priešininkas. Švedams užėmus Žemaitiją, rūpinosi, kad kareiviai nenaikintų bažnyčių ir neplėštų gyventojų. Mirus karaliui Jonui Sobieskiui, jis dalyvavo naujo karaliaus rinkimuose, rėmė vokiečio Augusto Saksoniečio kandidatūrą. Kai jį išrinko karaliumi, J. J. Krišpinas_Krišenšteinas jam pirmą kartą katalikų būdu suteikė šventuosius sakramentus.

Vyskupas pasirūpino, kad karalius leistų rengti muges Papilėjė, Kaltinėnuose, Surviliškyje, Alsėdžiuose, Mosėdyje.

Tapęs vyskupu, J. J. Krišpinas-Krišenšteinas iš pradžių rezidavo Varniuose, kurį laiką gyveno Alsėdžiuose, o paskutiniais savo gyvenimo metais – netoli Jurbarko buvusiame tėvo dvare Kudeliuose. Ten jis pastatė koplyčią, kurią pats, o kam nesant Jurbarko kunigas aptarnaudavo.

J. J. Krišpinas-Krišenšteinas mirė 1708 m. liepos 14 d. Kiduliuose, palaidotas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros kriptoje.

Po J. J. Krišpino-Kiršenšteino Žemaičių vyskupiją apie tris metus valdė Jonas Mikalojus Zgierskis (1653–1713), Žemaičių vyskupo pareigas ėjęs 1710 m. liepos 21 d. – 1713 m. gruodžio 6 d.

 

Naudota literatūra:

1. „Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-jeronimas-krispinas-kirsensteinas/.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 29.

 

 

Jonas Mikalojus Zgierskis 

Jonas Mikalojus Zgierskis (1653–1713) – LDK Romos katalikų Bažnyčios veikėjas, nuo 1696 m. – Vilniaus vyskupas sufraganas, nuo 1706 m. – Smolensko vyskupas. Žemaičių vyskupiją valdė 1710 m. liepos 21 d. – 1713 m. gruodžio 6 d.

J. M. Zgierskis gimė 1653 m. gegužės mėnesį. Jis buvo baigęs Vilniaus akademiją. Į kunigus įšventintas 1681 m. balandžio 14 d., o 1684 m. jam suteiktas teologijos mokslų daktaro laipsnis.

Buvo Vilniaus kapitulos notaras, kanauninkas, bibliotekos vedėjas, Naugarduko klebonas, nuo 1688 m. – Vilniaus kurijos oficiolas. Valdė Slanymo parapiją ir Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios kapelioniją. Vėliau buvo kapitulos prelatas, dekanas. 1696 m. paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu, turinčiu teisę pasilaikyti anksčiau įgytas beneficijas.

Vykstant 1697–1702 m. feodaliniam karui jis bandė sutaikyti konfliktuojančias šalis.

1706 m. sausio 25 d. buvo paskirtas Smolensko vyskupu, kartu ėjo ir Vilniaus vyskupo sufragano pareigas.

Išvykdamas į Žemaitiją, sau pasiliko dalį anksčiau įgytų beneficijų (Vilniaus kapitulos nario ir Šv. Kazimiero koplyčios kapeliono), nes tos vietos buvo pelningos.

Jam atvykus į Žemaitiją, kunigų čia buvo likę nedaug. Jis skatino juos mokytis, rėmė Žemaičių Kalvarijos dominikonus, Kėdainių karmelitus. Žemaičių kapituloje įsteigė kantoriaus prelatūrą.

J. M. Zgierskis mirė 1713 m. gruodžio 6 d. Vilniuje, į kurį buvo atvykęs aplankyti Vilniaus kapitulos ir Šv. Kazimiero koplyčios. Palaidojo jį Vilniuje.

J.M.Zgiesrskį Žemaičių vyskupo pareigose pakeitė Povilas Pranciškus Sapiega, O. Cist, vyskupiją valdęs 1715 m. sausio 21 d. – 1715 m. spalio 15 d.

 

Naudota literatūra:

1. „Jonas Mikalojus Zgierskis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Mikalojus_Zgierskis.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 29–30.

 

 

Steponas Jonas Giedraitis

Steponas Jonas Giedraitis (1750–1802) – kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės pareigūnas, nuo 1764 m. – Livonijos, Piltenės, vėliau – Žemaičių vyskupas, šią vyskupiją valdęs 1778 m. kovo 30 d. – 1802 m. gegužės 13 d., 1765 m. – Livonijos vyskupas. 

Jis buvo Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio globotinis, tarnavo jam. Gavęs iš jo paramą, ėjo mokslus Vilniuje –  studijavo teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete, 1763 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Po to, kai buvo įšventintas į kunigus, gavo Vilniaus parapiją, tapo Vilniaus kapitulos prelatu arkidiakonu, 1755 m. – Vilniaus kapitulos kanauninku. 1763 m. paskirtas Uranopolio (Sinodės) tituliniu vyskupu ir Baltarusijos (Vilniaus vyskupijos dalies) vyskupu sufraganu. 1764 m. pakeltas Livonijos ir Piltenės vyskupu. Kai po 1772 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo visa jo vyskupija atiteko Rusijai, nenorėdamas prisiekti Kotrynai II, išvyko į Varšuvą, ten buvo karaliaus patarėjas-sekretorius. 1778 m. mirus Žemaičių vyskupui Jonui Lopacinskiui (1708–1778), kuris Žemaičių vyskupiją valdė 1762 m. balandžio 19 d. –  1778 m. sausio 11 d., per karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį išsirūpino tą vyskupiją sau. Tada jis trumpam atvyko į Alsėdžius, bet čia neužsibuvo – išvyko į Varšuvą ir vyskupiją valdė nuotoliniu būdu, rašydamas raštus. Varšuvoje nuo 1776 m. Seimuose jis ėjo įvairias valstybines pareigas. Iš pradžių buvo stiprios karaliaus S. A. Poniatovskio valdžios (tačiau be konstitucijos) šalininkas bei Abiejų Tautų Respublikos padalijimų priešininkas. Nuo 1795 m. tapo lojaliu carui, rūpinosi asmeniniais turtais bei giminaičių protegavimu į Bažnyčios ir valstybės pareigybes, dalijo pelningas vietas ir beneficijas, kurių pats negalėjo sau pasiimti, tuo pradėjęs „Giedraičių dinastiją“ Žemaičiuose. Yra žinoma, kad jis, vien būdamas Livonijos vyskupu, 42 žemaičių kunigus, daugiausiai iš Giedraičių giminės, pakėlė Livonijos kanauninkais. Vyskupas savęs taip pat neskriaudė – išlaikė nemažai ankstesnių beneficijų ir įsigijo jam pelną davusių naujų.

Žinoma, kad buvo geras pamokslininkas, yra parašęs proginių pamokslų.

Vyskupaudamas daug dėmesio skyrė Šiluvai. Du jo paskirti kunigai tyrė Šiluvos stebuklus, o jis pats, gavęs reikiamus laiškus iš popiežiaus Pijaus VI, 1786 m. lapkričio 8 d. vainikavo Šiluvos Marijos paveikslą aukso karūna.

Jam valdant vyskupijoje buvo pastatyta daug koplyčių, kad jose galėtų melstis bajorai ir jiems nereikėtų toli važinėti į bažnyčias.

S. J. Giedraitis 1802 m. vyskupo pareigas perleido Juozapui Arnulfui Giedraičiui (1754–1838). Po to dar kurį laiką gyveno Alsėdžiuose. Ten jis 1802 m. gegužės 13 d. ir mirė. Palaidotas Varnių katedros Vyskupų kriptoje.

S. J. Giedraitį Žemaičių vyskupo pareigose pakeitęs J. A. Giedraitis vyskupiją valdė 1802 m. gegužės 13 d. – 1838 m. liepos 17 d.

 

Naudota literatūra:

1. „Steponas Jonas Giedraitis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/steponas-jonas-giedraitis/.
2. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania. Telšių vyskupija, kn. 1, Chicago, Illinois, 1980, p. 34.
3. „Steponas Jonas Giedraitis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Steponas_Jonas_Giedraitis.

 

Tekstą parengė Jurgis Želvys

 

Nuotraukoje – 1919 m. Žemaičių vyskupijos žemėlapis