Lietuvos pajūryje žmonės žvejyba užsiėmė nuo gilios senovės. Į jūrą jie dažniausiai išplaukdavo savo gamybos laiveliais. 1922 m. Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje išspausdintoje knygutėje „Vadovas po Palangą ir jos apylinkę“ (p. 15–16) nurodyta, kad „Mūsų probočiai žemaičiai mokėjo gražiai padirbti laivelius iš stumbro odų. Siūles jų užtepdavo virintu mišiniu iš gintaro, smalos ir sakų, o vidų laivelio ištepdavo jaučio taukais. Nebuvo tai stiprūs laivai, kuriais galima būtų toli plaukti, bet užteko, nes nebuvo reikalo toli plaukti į jūrą žvejoti, žuvies buvo užtektinai pagal krantą.“ Leidinyje taip pat pažymima, kad Palangoje buvo uostas, atplaukdavo čia iš kitų kraštų laivai. Jie atplukdydavo reikalingų prekių – žibalo, druskos, geležies, kt., o uoste pasikraudavo žuvį, gintarą, medų, odas.
Parengė Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos senojo tilto į jūrą likučiai
Tekstas paskelbtas vykdant Lietuvos kultūros tarybos 2022 m. finansuojamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
