PROZA. PASAKOJIMAI
ŠIAURĖS ŽEMAIČIAI
Keliuonė i Šiaulius
Senuosės žemaitės pasėpasakuojėms
Kap aš atsėmėno ton keliuonė i Šiaulius, moni šiorpolē nukrata. Važiavuom važiavuom dvė dėinė ėr bamaž dvė naktė, tik par patė tomsa pas žmuonis prisėglausdamis, ėr vės kelē, vės laukā, gėrės, kėimā ėr miestalē, jog kad dabar bėški jog būtom galiejė privažioutė ar Ringa, ar ėr pati Tieva švėntōji. Ėr kuoki tatā žīgi rēkiejė pakeltė – vuo vės par ton bjaurībė gaidi! Jė, jė, nalabāsis kap kėrs i aki mona Kazės Pronceliou – ėr pagadėna kažėkon. Vākūkštelis klīkė klīkė dvė nedielė, ėr šin tvieriem ėr ton tvieriem, jau karštis bova ont vėsuos galvelės ontšuokės. Ėr tvėlkītus siemėnis tvieriem, ėr šalavėjuoms mazguojiem, – kas kon tik pasakė, kas kon tik ėšmanė… Nieka nagelbiejė! Tad sakau sūnou: „Ēkiav, Kazēli, nedieliuos dėina pri prabaštelė, jog ons vės daugiau ėšmana“.
Nuejiev. Daug žmuoniūm – balaukon, basiedi. Bet pasėsekė ėr vedom priētė. Papasakuojiev, kāp atsėtėka. Vuo prabaštelis saka: „Jodo, – saka, – nieka kėta naėštaisīsėtav, rēk jodom važiuotė i Šiaulius, tėn īr dėdelis akiūm daktars, je, – saka, – ons kon padarīs, ta padarīs. Batvarstīdamis, – saka, – bi kon prasėmanė, jūs, – saka, – tik vāka galėt apjakintė ėr nalaiminga vėsam omžiou padarītė!“ Tēp mon šėrdelė soskauda ėš tuokė žmuogaus tuokius žuodius bagėrdont, ka sakau: „Važiuokiav, Kazēli, ėr tėik.“ Žėnuoms, ons ne šiuo ne tuo, tik, saka, kaštous. Če pati nasenē pasėrinka, tėik pakasīnuoms ėšlēduom, če, saka, apėnt… vuo prabaštelis saka: „Vuo kad vāks obago lėks, kor anon kėši?!“ Tēp tatā ėr sotariem važioutė. Dabar prabaštelis prisėvedė Kazė pri sėinas, kor bova tuoks ėšbraižīts puopierios prilėpīts, če, saka, tazgaties vėsė mūsa gobernėjės kelē īr pažīmietė, ėr pradiejė ruodītė, koriou rēks važioutė, isakė kartkartiems ėr palēda nomėi. Rīta meta onkstėi sosėkruoviem vežėma, prisėrėšuom dėdeliausi regzti – vėina so duobėlās, kėta so šėino – ėr isėdiejiem avėžūm arklems, ėr savėi pajiestėis: ėr mēsuos, svėista, ėr dounas, ėr medaus, ėr vagorklu – vėskuo kap rēkint.
Važiavuom par Plungė i Telšius – vuo tatā tas tad ruods īr miests! Paskou pasokuom ont Trīškiu, vuo kėtūm nagalio baatmintė, dėdlē majednė vardā. Važioujem tik, važioujem ėr privažiavuom tuoki keli: platos, kėits, vuo ėš abėjūm posiu kap žonsėmis nutopdīts. Naėškėntiejau, lėpau pasėveizietė. Nē, tatā svieta muonā: kūlātē kalkēs nuteliavuotė ėr sodiedliuotė kap gers dākts, vėina kor mažesni ėšsėruoviau ėr isėdiejau i vežėma, ka torietiuo kon žmuonims paruodītė. Lekam lekam lekam – tik kažėkas tuokė marga karti jiemė ėr ožšava ož akiūm. Sostuojiem – nē, kor bavažiousi, kad nalēd. Veizam veizam tik akis ėšpūtėn, kas če tuoks naregiets pariedīms… Nē!.. Dėiva galībė!.. veizam, vuo… miests lauko balekons. Vėins kažėkas baisos puo pėrmo šnīpšdams, prunkšdams so tuokēs dūmās, kāp to ėr nasodegi! Vuo kėtė botā, kėts ož kėta dailē sosėkėbė, kad lek, kad lek kap patrakė!.. „Kazēli! – šauko. – Nabier mūsa daktara, so sava boto ėšliekė lauko, jog nabipasėginsi.“ Vuo če arklē jiemė baidītėis. Vākūkštelis klīk kap nuplėkės, tik pri Dėiva varda šaukamuos, kon kėta badarīsi. Tatā pripoulė tuoks žmuogelios, padiejė arklius sotromdītė, maišus anims ont galvūm ontmetės, vuo paskou saka vedom: „ Nabėjuokėtaus: miests kap bovės pasėlėka, če tik tuoki mašėna, kor laksta ėr žmuonis važiuo. Ėr tamīsta, – ruokou, – je teks pri daktara pasėlėktė, galiesi so anou grinžtė nuors lig Mažeikiu.“ – „Nē, – sakau aš anam, – tagol monėi geriau ronka nukert, vuo aš so bieso nasosėdieso.“ Pamėslīk tik, žmuogau, – lėptė i tuoki vežėma, kor pats nalabāsis trauk! „Na biesos trauk, – ruokou ons, – vuo gars“. – „Jė, – sakau anam, – kumet kas īr matės, kad gars bota pajodintom, ėr kumet kas īr matės, kad gars so dūmās ėr so ognė sosėmaišės kriuoktom švėlptom kap pasiotės?“ – „Če, – ruokou ons, – īr gelžėnis kels.“ Vuo aš atriežiau anam: „Tagol sau būn ėr auksėnis, vuo kad načīsta sīla trauk – aiškē matītė!“ Joukas vėsė aplinkou… Tuokėi dabar žmuonis natėkielē pasėdarė. Tad nusėspjuoviau ėr jiemiau tērautėis aple ton daktara akiūm. Vėskon poikiausē tas duors žmuogelios bažėnos. Pasiūlė er gaspada pri savės, tik kon, saka, žmuonis ėšvažiavė, kor pri anūm stuoviejė, pri tuo patėis daktara bovė atvažiavė: mergelē anūm stėklėnė akelė idiejės, gražiausė mielėna akelė – nieks, saka, naatskėrs nu kėtuos… „Tagol, – sakau, – nuors stėklėnė īded, bi tik gerā matītom…“
Tatā pri anuo ėr nuvažiavuom. Kazė daržėnalie pri arkliūm nakuojė, vuo vedo so Proncelio – truobuo, baltuo luovelie. Ėr anuo muotrėškuojė cūdu cūdus aple ton daktara pasakuojė. Rīta meta kieliem, pasėvalgiem, ėr nūvedė tas žmuogelios pri tuo cūdauna daktara. Noms anuo dėdliausis, mūrā, balts, natuolėi bažninčės. Vuo ta Šiauliūm bažninčė, vākāli, tuoki dėdelė, so tuokio aukšto buokšto, tor būtė, kėtuos tuokiuos nier. Nē… nē… je i ton buokšta isėkartomi, ronkelės tik ėškeltomi ėr pati Pondėivali ož kuojeliu sočioptomi… Gražībės!..
Vuo pri tuo daktara žmuoniūm grūstėnuos, bet vėsė ėš eiluos, dailē. Priejiem ėr mes. Veiziejė veiziejė ons mūsa mažėleli so vėsuokiuoms nuočīnuoms, ėr patomsie, ėr švėisuo, ėr paskiau saka: „Dar vėsā napagadėnuot, tik pasiotosi oždegėma vākūkšteliou ivariet. Ak žmuonis, žmuonis, kumet jūs praregiesėt!“ Ėr atsėdūksiejė, mėzerėjė brongos. Vuo paskou dėdlē barė, pamuoksla tazgaties tuoki pasakė: kuoki tatā esonti brongėnībė akis ėr kāp nagal bi kon prasėmanios pri akiūm dietė. Ėr lėipė dvė nedielė pasėlėktė, – pagīdīso, ruokou.
Kazė nuvažiava nomėi, vuo aš tatā ėr žmuoniejaus puo Šiaulius: kas dėina pas daktara pasakas so lėguonās… bokšto… bokšto kėik prisėklausiau, – puo bažninčė, puo torgo – dėdlē vėsor ciekaunē bova.
Ėr pagīdė mūsa Pronceli! Tatā daktars, tad ruods daktars – ba vėina gala daktars!
1912 m., iurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. V.: Vaga, 1988. T. 3. P.369–371.
Skuodas
Vuo kuokėi kėta karta bova vakarelē! Liōbam parētė par dėina rugius rinkė, prūdė nusiprausem, pavalgīsem večerė, kad i dėdlē nuvargosės liōbam būtė, bet sobatuos vakara skubiesem i špėžarnė apsivėlktė geriesni sijuona. Lieksem i alkierio pasiveizietė, a strainės atruoduom. Susibiegsem vėsas i krūva i dumsem i vakarieli. Pėrms šuokis liōb būs puolkelė. Šuok tou puolkelė dėdlē mitrē. Pas didiūsius gaspaduorius bova tuos vėitas daugiau, vuo pas mažažemius tuos vėitas mažā, kelės puoras isīsok, i ka benuoriesi šuoktė, jau mīniuo kuojės. Paskiau šuokuom valca, vingerka, krakaviaka, juonkėli, kadrīlio, icki picki i vėsuokius kėtuokius. Paskutinis šuokis liōb būs suktinis. Ka jau užgrajīs suktini, žėnuosem, ka rēk rėkioutėis unt numū. Ka mozėkontā išēs pakūrintė, liōbam ētė ratelius. Vuo kuokėi bova vakarelē!
Vuo dabā – krekėna už duntu, vuo jau su kavalierēs laksta. Arba veiziek, ēn par kaima i vakarieli i nesoprasi, kas tėn ēn: a vaikis, a merga. So ėlgās plaukās, bet so kelniems, ligu i vaikis. Tēp i paliksi nesupratės. Vo tuos mergas viel – maliavas stuoriausē usivariosės, plaukā vėinuos mielėnė, kėtuos žėlė, tretiuos kaštanavė, kad anas i vel’s tuokės atimto. I kad ēn i tus šuokius, kap dabā vadėn, vėsā vākā. Jug anėi i šuoktė kāp rēk dā nemuok. Alė vuo kuokėi tėi šuokē anū dabā besou! Anou dėina veizous i nesopronto, kū tėn anėi dėrb. Tomsi kāp mėnesėina, tomsiau kap pri mūsa žėbalėnės lėmpas. No, mėslėjo i kāp jūs tuokiuo tumsībie vėns kėta galėt iveizietė. Jė, šēp tēp isispėtrėjau, kad anėi stuov apsėkabėnė kap medē, bombas trėn – i ne vėns, vuo ciels tozėns. Veizous, ligu i krot. Pakel vėina kuojė, pajodėn, so kėto kažikū kap prispaud pri grindū i patrėn. I tēp tatā anėi šuok, velnē. Ka mes liōbam šuoktė, žemė drebiejė. Vuo dabā –pamėigt susistuojė i skėrstuos nomėi!
Užrašė J. Pabrėža 1983 m. Skuode iš P. Šudikienės, 84 m.
Žemaičių Kalvarija
Mamas sesou bova kumiečiūs – liōbo tėn tonkē nuēso jau dėrbtė, žėnau, kuoks kumiečiaus gīvenėms. No, tėn medė pastuoruojė. Miedi parveš, pavers iš mėška žaliūn šakūn; koknė ta ba duriu – ikėš vėina gala šakuos, nusėlēs tas vėins gals, ė tēp ė kūrins. Puo ketorės šeimas vėinamė nomė būs, vo tuo šeimuo viel – ne mažiau kāp puo dešimti, puo dvīlėka vākūkštiu. Vėsė basė kap šonātē, plėkė, a Jezus Marėjė! Kelnātiu – kamė to rasi? Nē, kas siūs, a kelms? Tēp kap pondėivalē tuokėi – su jupileliems ėr gan. Bindzė bindzė, bindzė bindzė su jopeliems – ligo švėntuolelē tuokėi sau ė vakščiuos. Vuo jug dabar – nu pat tuokė tėkrā! Žmuogos vuos vuos mažos gėmė – tujau i kelnes, suvītor i vėsuokius sėlkus, i kapruonus, i neiluonus! Vuo toukart kas? Nukėrpa nūšokõnė kuokė skara, suvītōra kāp ožtrėna, dar soraišiuojė, pametė i luova – ė nepasiusi. Kriuok kėik nuori – nieks neveiziejė. Vo dabar – ai ai ai! Vāks negal sukriuoktė – pol bėn do aba ė so vėso šeimo! Pradiejė augtė – jug ė viel: vėsuokēs vėsuokiausēs! Rēk vėsuokiu vitaminu, rēk tuo, rēk tuo! Vo a kėta karta reikiejė vitaminu? Toška! Ė tū tuškū, dā nie tū nebova. Avėkaili iškaiš, tujau ont karvės raga; iščīstīs, išgrondīs, ont tuo raga ontvītors, apvītors so siūlo ton avėlaili. Soskrabs, baisiausis – gal meška dortė. Apšildīs šėltamė ondinie, pajudins, tujau pripėls kuokiuos nuoris tėn potras – trauk vāks kāp pasiotės! Vo morza būs nutėžosi, žondā rauduonė ka jedri tararai! Vo dabar – saldainē vėsuokė, kakavas, čėkoladā – ī kap švėlpē vėsė, geltuonė, parbālė. Kažėn, musi, sakau, vitaminu bova daugiau. No, bet žėnā: mažūn didiuojė dalės ėšmėrė. Didiuojė dalės! Mona vīrs sakė: tėn Muosiedie bovės tuoks, turiejės a keturiuolėka vākūn. Nūmėrė vāks – ne anėi kriuok, ne anėi gailės. Apriedė, pagoldė – vākščiuo, joukas. No, saka, vuo dielkuo jums tēp ne iškado? Jė, saka, vo kor dingtomem, ka anėi nemėrto? Gerā, ka anėi tik mėršt. No, jego, žėnā, keturiuolėka vākūn īr (no, lai kėts ė didiesnis, bet jug īr ė smułkmies!), kėik tėn rēk jiestė! Jug jau tėn išvėrs viedrini katėla – neužtenk niekāp! Jug anėi jiestė nuor ė nuor tuokėi. A tėn mēsuos būs kėik? Ėšvėrs kuokė marmalīnė – čė pamarmalėj, čė viel nuor, čė pašarmalėj, čė viel nuor. No, ė šauk: kor rēktom dingtė, ka anėi nemėrto! Kāp anus berēkto ėšaugintė, kāp anus berēkto ėšmaitintė?
Užrašė A. Girdenis, R. Kasparas ir J. Šiaulytė 1971 m. Plungės raj. Žemaičių Kalvarijos apyl. Gečaičių k. iš L. Šukienės, 70 m.
Kretinga
Gīvena vīrs so patė. Tas vīrs tonkē liōb sosėvuožaus ė vėn patē sakīs, kad ēso kartėis. Patē neblėka kontrībės vėina karta ė saka: „Ēk pasioskės ė karkės, še ė ponti doudo“. Vīrs pasėjiemė ton ponti ėr ėšejė. Puo kėik laika pati ēn ėiškuotė: jė, veiz – jaujie po balkio ė kuoroliou anuos vīrs, jau nebgīvs. Baisiausē ėšsėgonda, ėšbiega mėlicėjės veizietė. Bēdama sotėka sosiedė ė vėskon papasakuojė. Vo ta muotrėška bova nelaba. Kap tiktā pati nuejė i miestali, ta sosiedė pamėslõjė, ka nebtor mēsuos: „Ēso ė pasėvuogso tou tarpo“. Nubiega, palėpa ont truobuos, atsėdarė šiepali, jem lašėniū paltis ė met ont žemės. Nūmetė, ruoduos, dvė, vuo tas numėrielis ė saka: „Ėi, ošteks tau, palėk ė monėi“. Ta sosiedė dėdlē ėsėgonda – ka šuoks nu truobuos ont žemės! Aukštā bova ė nusėlaužė kuojė. Parēn pati so mėlicėjanto ė nusėgonda. Vīrs, tas bepruotis, gīvs kuoroliou ož pažastū pasėkabėnės. Vuo sosiedė nie pajodietė nebgal nu tū lašėniū. Matā, kāp vagims būn.
Užrašė B. Kietelytė 1979 m. Kretingos raj. Imbarės k. iš A. Kietelienės, 76 m.
PIETŲ ŽEMAIČIAI
Šiauduva
Basėvalkiuodams ėšalkau jiestė. Parejau nomī, ījejau i truoba, veizo – lėntīnuo, pačiuo aukštuojuo, pūdelis! Niekāp nagalio dagautė. Pasėdiejau kriesla, pasėlėpau – tik tik dagauno, al’ ėškeltė nagalio. Vuo nuoro paveizietė, kas anamė ī. Pasėstīpiau, pajiemiau ož krašta, lenko lenko puo bėškioka – tik vuožt staiga pūdelis mon ont galvuos! Smetuons varv par ausis, par nuosė, vuo pūdelė tik šokės asluo rėtėniejēs. Ėšgėrdau – kažėkas prīsienie tūpšt tūpšt so kuojuoms sodavė ė jau klėbėn doris. Mama ijēn, aš, dā ont kriesla bastuoviedams, veizo – katėns smetuona balaižas. Čiopau šlūta ėš kerčiuos ė valī dūtė katėnū šaukdams: „Nalabāsis ilėpa i lėntīna! Nuoriejau ėšgintė – kad šuoka, kad spīrė pūdeli ont galvuos, smetuona ėšvertė, pūdeli sodaužė, moni pati aptaškė!“. Katėns nierė par tarpdori porškesēs. Mama, pajiemosi skorli, moni šlūstė mīlūdama ė žadiejė dā ton katėna pašvėnstė ož smetuona ėšvertėma.
Užrašė V. Grinaveckis 1957 m. Šilalės raj. Šiauduvos k. iš Z. Grinaveckio, 62 m. (žr. Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija / Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V.: Mintis, 1970. P.110).
Užventis
Muna baba pasakuojė: auguom biednā, vaikūn buva dešimt’. Vuo žemis nedaug turiejuom, tik du decincinus. Kāp miri muna tievs, mama nie karvis nebgalieje iššerti. Ti kū tī vaikā jiedė? Vuo išmirkīs dūnas pluta vundinie, idies cukraus, paskiau suvīniuos vėskū i skurli, užriš su siūlu idūs tučka žinsti. Ali kuoki merga išaugau, tuokes tučkas bežinsdama: blauzas jūdmelenes buva, vuo pati stipri kap vaikis: pīmenis monės parėstė negaliejė. I dūdavaus kartu su anās kap veln’s po kaulinīčė. Visuokes štukas išgalvuodavuom: i prūdus maudītīs liūb lieksma, i karves i tuorpīnes liūb iginsma. Vuo mama muna didelē varga: jiemi tuorpes i veži, liūb pardūti i Varnius. Dirba puonū, ka vaikams unt dūnas užtektu. Atmenu, pasakuoje, ka puo darba puons i klaus: nu, Simanauskienė, ti kīk pati turi vaikūn? Ana sarmatijuos sakīti, ka tīk daug. Pasakiusi tik pinkis turinti. Puons i davi pinkis litus – kuožnam vaikū puo lita. Tada ana baisē gailiejuos, kam nepasaki dešimt’ vaikūn turinti – būtu gavusi dešimt’ litu.
Užrašė I. Bagočiūtė 1991 m. Kelmės raj. Užvenčio mstl. iš A. Simanauskienės, 85 m.
Tauragė
Vīna sīki vīrams begerent, pritrūka alaus. Tievs i saka sava vaikui: „Biek alaus“. Nu, uo tas sūnus tieva i praša: „Dūk piniga, tai parnešiu“. Tievs jem vielei: „Su pinigais kuožnas parneš, ale be pinigū muokiek parnešti“. Nu, i daba parein tas vaiks, parneš uzbuona i pastata prīšais tieva. Tievs jau pils alu, ale žiūr, ka tas uzbuons tuščes. Valī barti vaika, kam neparneši alaus. Uo tas vaiks jūkes sau iš tieva i saka: „Iš pilna kuožnas muokies isipilti, ale tu iš tušče muokiek“.
Nueje ciguons sīki i turgu. Uo ten žīds arbūzus pardavinieje. Ciguons pamislije, ka tuokī dideli, tai jau arkle kiaušinei būs. Nu, parsineši tuos arkle kiaušinius i numus, atsitūpi i per. Nu, mislij, vis tīk kas nuorens išsiris. Per per, jau i mienū, tas arbūzas pradieje pūti, uo kaip nieka nier, taip nier. Pagalvuojė ciguons, ka tas kiaušinis užperiets. Išeje i kīma i išmeti i krūmus. Uo krumūs zuikis tupieje. Tas nabagelis mat nusiganda i nubiega i miška. Ciguons pamislije, ka tai kumeliuks i pradieje šaukti: „Kuzi kuzi, a sava muotīnas nepažīsti“?
Užrašė A. Augaitytė 1991 m. Tauragės raj. Kuisių k. iš N. Augaitienės, 90 m.
EILĖRAŠČIAI
Anglickis Stasīs
TRUOBALĖ PRI OPĖS
Vies truobalē čioprīna pašiaušė.
Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…
Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.
Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
Riemou degėn ismegosi šuona.
Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…
Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!
* * *
Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,
Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.
Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,
Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.
Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu
Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.
Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga
Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.
Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,
Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;
Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities
Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.
Truobalė tėn, solinkosi i kopra,
Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.
Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė papeš anuos čiopra,
Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.
Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos
Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.
Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,
Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.
Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,
Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,
Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,
Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.
BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna
Skėro mamā
Lesiau meilės grūdus
Aš ėš tamstas ronku…
Tonkē mon dar ruoduos, –
Stuovi vės pri longa…
Būdava, veizieso, –
Niekāp nasupraso, –
Lakstē kap kuoks viesols,
Pīnē jouda kasa.
Kumet pabalā tāp,
Žingsnielis paėlsa?..
Šėt – ronkas kap ledā…
Kāp? – Nabatsikelsi?!
Tamstas nier ėr nier vės…
Kamė? Kāp – tėn? Mama?! – – –
Nuvīst – žīd viel gielės…, –
Longs omžems sutema…
DŽERVIENĖ Teklė
Taks par rogius
Kāp ton smėlti, kāp ton žuolė
Šimtā kuoju mīnė, trīpė!
Žemė, je gali, – paskuolink
Sava dėdėlė kontrībė.
Ėr geroma duovėnuok mon
Grīžtontiu skuolūm nalauktė.
Kožd ė šnabžd rogē prinuokėn,
Nažėnuojėn ėš kuo auga.
Anėms narūp, kas daigėna,
Viejūs napalūžtė muokė.
Krės puo dalgēs vėina dėina,
Tava meilės nasovuokėn.
Liūdnos eilieraštis
Lauks jau ėštoštiejės ėr ėšlīts.
Joudvarniu būrē paviejou sklonda…
Kor, gerõjē žuodē, jūs paklīduot,
Kuo i šėrdi kelė nabatrondat?
Anon dabar lėngvē īr atrastė;
Toštė tėn, kamė riuogsuojė kliūtis,
Takā ba dīgliūm ėr seklės brastvas,
Revā ožneštė, ožžielėn griūtis.
Ėr pėktoma, ėr pavīda aš ožkeikiau –
Naėšlīskėt ėš sunkoma vakarīkštė.
Laisvė kelē nomėi īr parētė.
Grīžkėt tik, gerõjē mona, grīžkėt.
Genīs Pranis
ŽEMAIČIOU
Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali,
vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,
būk tvėrts, – tanapalaužėi tava galė.
Ka ėšlek gervės, naktis praded šalčio dvelktė
ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,
tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,
ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.
Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,
gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,
te vėsos sviets tavi ėr tava žemė mata.
GĖRDĖNIS Aleksėndra
Sēstont Albertou
Kriuok a joukēs – metā maun kap žaltē,
I nemačīs čė ne kriuoksėna, ne jouks.
Tik apsižvalgē – vėiziek: jau plaukā baltė
Kap cėdabros, kap tapaliu pouks.
Ruoduos, kū tik buvuom mažė vākā –
Tuokėi mīlemė i tuokėi poikė…
Muotineliau! Vakar, tiktā vakar
Lakstiem, laigiem paopēs kap zoikē.
Ruoduos, nesenē vėsā palėkuom vīrā
I nušuokuom muotinā nu skraita.
Jaunīstelė, dielkuo to nuvītā,
Dielkuo praliekē ir išnīkā tėik greit?
Dā tebspind pastuogie mūsa dalgē,
Dā i žumbis untā suvės naus,
Jug i sieklu pūdīmā išalkõ
Zars kap špuokā rudini nerėmaus.
Šauk dar atsisoktė i tėi kalnelē,
Nu katrū pakėltė i tuolėi liektė taisēs.
Tėkrā šauk!.. Bet negriaudinkēs – nerēk:
Tiktā dėbėsis ir akminis nesēst.
ŽEMAIČIŪSĖ
Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē
Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,
Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē
Tėik skanē kvep – pavasarēs i kvīnās,
Ka niekumet čė nie geriausiou žmuogou
Nie vėins itėktė par daug neimeigė:
Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau –
Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.
Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,
Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,
Ka žuodē jūro atsidoud i skomb
Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,
Kad anėi – kap tėi alksnē – neišnīkst,
Ka laikuos – kėitė, ėšdėdė i statė…
Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė
Pargrīžtam, metus svetėmus numetõ!
KAZRAGIS Algėrds
Pjaun ba peilė, dor ba īlas…
Vadėnous aš Vaškīs Ontė –
Prīšakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis,
Tuokiū retā pasėtaikīs:
Platiū petiū, aukšta stuota,
Čioprīnelė garbanuota…
Vuonės, Barbės ė Petruonės
Kiaurā loptėis lioub diel monės.
Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,
Ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…
Sakė – eso būda kėita.
Tēp ė būtiuo omžio bėngės,
Meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė,
Kor gīvenėma sojaukė.
Anuos akis kap perkūnā
Trėnkė mona vėsa kūna:
Žondā bala, ausis kaita,
Junto – vėsa dūšė raituos…
Junto – nabier Vaškė Ontės,
Belėikt paėiškuotėis pontė,
Ožsėnertė sau ont kakla
Ėr ožbėngtė meilė akla.
“Dorni, dorni, – viel galvuojo, –
Spiesi dar ožverstė kuojės.
Prabavuok sosėpažintė,
Prisėglaustė, apkabintė…“
Prabavuojau. Atsėkondau –
Ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė –
Gera posdėini goliejau.
Puo tuo bova baisi gieda,
No, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelē, nabgaliejau
Tēp jau dėdėlē mīliejau.
Anuos amats – dontis trauktė.
Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuejau, aprėšėis žonda,
Sosėgiedės, nusėgondės…
– Pavardė?
– Aš – Vaškīs Ontė,
Atejau ėštrauktė dontė…
Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna…
I anuos akis veiziejau –
Daugiau nieka nabnuoriejau.
– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
– Vėsor, daktarė brongiausė.
– Kurį trauksim? – viel paklausė.
– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.
No ėr traukė, no ėr ruovė,
Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
Nuoro anon viel regietė –
Ontra donti rēks pridietė…
Grētā borna Vaškė Ontės
Par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba īlas,
Šėrdės kraujēs apsėpīlė.
Vaikē, mergės, ratavuokėt,
Kon darītė – sogalvuokėt.
Kobėlios Justīns
KĀP RĒK VĖSKOU PADĖRBTĖ
– ka nuori Žemaitėjē padėrbtė,
rēk turietė daug vondėnū
ė nemažā žemės…
krūvas akmėnū
rēk vėsor sovėlktė
ė stombio žvīro arba smėltė
ėlgus kelius ėšpėltė,
rēk daug darbū ėšraustė,
kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,
ka par tas lonkas ė daubas
biegtom opalē šaltė, –
ont vėskuo tuo kāp nuorintās
ožtėmptė da turiesi žema dongo,
paleistė sunkius debesis,
ka eitom ė eitom vės rudini
par Palonga…
bjaurē sunkē būs mon
priželdintė vėsor tėik mėškū –
tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu –
ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,
uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,
kvapus numū ė žemės,
i džiūnontė šėina…
bėjau ė pamislītė, kāp rēks
tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,
ėšdegtė tėik rauduonū plītu,
ka ont kuožno kalnalio stuovietom
puo maža bažnīčė, –
ak, anou dėina Valončios dā lėipė, –
rēk itaisītė anam Varnius
ė vėsa vīskupīstė…
žmuogau, kamė to gausi tėik laika,
ka tėlptom vėsė karā,
dešimtimis marū
ė sokėlėmā, –
jug šimtās kartu
spies tavėm ožplaktė
ė Kaunė pakartė ––
kas apsakīs, kėik rēk vėitas,
ka vėskas, kou dā padirbsi,
sotėlptom –
ė žali žuolie, ė kraujė lašos,
ė tas untā liūdnos žmuogos,
kor stuov ont Bartovas tėlto – –
Žemaitiu kapalē
III
A žvaizdie mirkčiuo, a deg dūšelė,
a medės tomsuo žībčiuo akės vėlka, –
nie žėnkla kuokė, nie krīžiaus, nie takalė –
kāp jums, bruolelē, če mėiguotė ėlgo!
Kāp švėit tėn mienou, kāp lapā blėzg,
kāp šalts sėdabros ont šėrdėis jums varv,
kāp suklink paukštis gīvs lėzdė, –
kas beatspies jūsa pavardės ė vardus?
Par naktis vėinė, par dėinas vėinė –
nematuomė, nežėnuomė – so šaknimis žemie,
so laisvė ont kaklo, so muotinas pėino,
so šaltuos smėltės saujeliems…
– A gėrdat vėdurie naktėis, kāp žemė
ėš mėrtėis keltėis vadėn? –
– Nie žėnkla nier, nie krīžiaus, nie takelė, –
tad kāp mes pareisem ėš tėn?..
KRĪŽEVIČĀTĖ Teklė
Žemaitėšks pasėrokavėms
– Vuo kumet, mergelė brongi,
Aš tavi turieso?
Vuo kumet kap kvietka longė
Pas monės žīdiesi?
– Vuo tumet, bernieli mona,
Būsma kap balondē,
Kumet ėšdrapakousi
Diebesis padongie.
– Vuo tumet, kumet mienulie
Rugelius pasiesi,
Tumet aš tavi vėina
Truopnē pamīlieso.
– Vuo kumet, mergelė mona,
Vėnčiavuotė būsma?
Vuo kumet veselė trīpsma
Naujuo truobalie mūsa?
– Kumet ėš dongaus žvaizdieliu
Vīna mon ėšspausi,
Tumet tavi – luocna vīra,
Pri šėrdėis priglauso.
MILEIKIENĖ Vuona
Žemaitėška meilė
Vuo pasakīk, a viel atėisi
Suklīkos pėmpē ont dėrvuona…
Aš tau ronkelė viel ėštėiso
Ė mūsa meilė būs na muonā.
To mon sakīsi: „Mīlo baisē“ –
Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…
No, pasakīk, a viel atėisi,
A gildītė apsėmuok šėrdelė?
Jezminā pasklēs skani smuoka,
Saulelė tūpsēs ož beržīna.
Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
Darželie kvietka nusėskīnusi.
Vuo kas par kelms ta meilė īra,
Ka širdi bada kap so peilēs?
Ba meilės šėrdės jau sostīra,
Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?
RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė
Metā…
Vės retiau anus skaičioujo.
Dėinas…
Kāp laukam ateinontiu!
Nepagalvuojem,
Palīdiedamė anas.
Valondas…
Kuokės trapės anuos,
Nesolaikuomas.
Mėnotas…
Sekundės…
Akėis mėrksnis…
Pėrms snėigs
Pėrms snėigs…
Savės dar negoudo –
Ligi pavasarė tuolėms kels.
Pėrms snėigs…
Nuorietiuo šīpsuotėis,
Bet gal būtė
Žėmkėnteliou negerā.
Pėrms snėigs
Sogėrgžd puo kuojuoms,
Pėrms snėigs
Kap pasakuo krimt.
Pėrms snėigs…
Tuoki krėsėna!
Sveikėn žemė
Pėrmuosės snaigės…
* * *
Žemaitėjuo līn…
Grētā – rodou…
Vuo šėrdie – pavasaris
Ėr nenuorio pripažintė,
Ka vėskas jau praejė.
Dar ne laiks, ne laiks
Ožtrauktė longus,
Dar joukas akis,
Par sapna junto,
Kāp kvep rīta rasa,
Kāp maudaus jūruo,
Paleido kasas,
Ėr vėskas aplinkou tep pat,
Kap pėrma jaunīstės pavasari…