Žemaitijos herbas atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva. Lietuvos heraldikos komisija jį aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 121). Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė Klaipėdoje gyvenantis dailininkas Algis Kliševičius.
Herbas su karūna+
Istoriniai duomenys apie Žemaitijos herbą
Edmundas Rimša
Istorinėje literatūroje Žemaitijos arba Žemaitijos Kunigaikštystės herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Ypač neaiškus jo atsiradimo laikas ir kilmė.
Dažniausiai yra teigiama, kad jau XV a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame ir majestotiniame antspauduose pavaizduota keturpėsčia meška yra Žemaitijos herbas.
Bene pirmasis šią versiją sukritikavo W. Semkowicz’ius. Jis tvirtino, kad Vytauto antspauduose esanti meška priklauso Kijevo žemei. Tačiau ir W. Semkowicz’ius suklydo.
Po karo A. Heymowski’s Briuselyje surado XV a. pirmosios pusės herbyną, kuriame prie minėtosios meškos buvo aiškiai įrašyta Smoleghne (Smolensko). Tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui.
Taip pat aišku, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai.
Nuo XVI
Herbas be karūnos
a. Žemaitijos herbe beveik visada vaizduojama raudoname skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Vėliau ji pateko net į oficialiąją atributiką.
Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m.
Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje.
Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą Žemaičių žemėje, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą.
Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan.
Kadangi iki šiol nebuvo vieno etalono, tai vienur herbas piešiamas vienaip, kitur kitaip, įvairuoja ne tik kompozicija, bet ir spalvos. Dėl to Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 121).