Žemaičiai – Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai

 

Tarp iškiliausių iš Žemaitijos kilusių mokslo žmonių yra ir būrys Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovų, mūsų šalyje dažniausiai vadinamų rektoriais, viršininkais. Jų pareiga – užtikrinti sėkmingą įstaigos veiklą, finansinį stabilumą, kokybišką studentų mokymą, gerą mokslinių tyrimų lygį, kadrų politiką. Rektorius formuoja ir institucijos strategines veiklos kryptis, akademinį kalendorių.

Šioje publikacijoje pradedame skelbti informaciją apie juos.

 

Juozas Antanavičius

Juozas Antanavičius – muzikologas, pedagogas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius.

Gimė 1940 m. liepos 25 d. Tveruose (Rietavo savivaldybė). Mokėsi Luokės, Tverų ir Tryškių pradinėse mokyklose, vėliau – Kauno J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1952–1958 m. lankė Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą, 1958–1963 m. studijavo LSSR konservatorijoje (Klemenso Griauzdės muzikos teorijos klasė), kartu dirbo Liaudies muzikos laboratorijoje (vad. J. Čiurlionytė) laborantu.

1963–1964 m. buvo Vilniaus septynmetės vaikų muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas – mokymo dalies vedėjas, Čiurlionio meno mokyklos muzikos teorijos mokytojas, 1964–1965 m. – Vilniaus pedagoginio instituto vyr. dėstytojas. 1968–1969 m. dėstė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijoje. 1969 m. baigė Leningrado konservatorijos aspirantūrą. 1970 m. jam suteiktas menotyros mokslų kandidato laipsnis. 1969 m. pradėjo dirbto LSSR konservatorijoje vyr. dėstytoju. 1972 m. čia jam suteiktas docento vardas.

1973–1974 m. stažavosi Vienos universitete ir Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje. 1975–1977 m. ir 1980–1987 m. buvo LSSR konservatorijos muzikos teorijos katedros vedėjas. 1988 m. čia jam suteiktas profesoriaus vardas.

1977–1979 m. Havanos aukštajame meno institute dėstė muzikos teoriją ir istoriją. 1982–1994 m. buvo LSSR konservatorijos (nuo 1992 m. – Lietuvos muzikos akademija, dbar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prorektorius mokslo reikalams, 1994–2005 m. – rektorius, 2005–2011 m. – mokslo ir meno prorektorius, nuo 2011 m. – muzikos teorijos katedros profesorius ir Muzikologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.

Yra buvęs savaitraščio „Literatūra ir menas“ Muzikos skyriaus vedėjas, Lietuvos radijo muzikos redaktorius.

1972–1996 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos narys, pirmininko pavaduotojas. Nuo 1992 m. – Vigo (Ispanija) konservatorijos „Mayeusis“ konsultantas ir meno konsulas. 1993–2005 m. – JAV Tarptautinės dailiųjų menų rektorių tarybos narys. Nuo 1995 m. – Baltijos šalių muzikos akademijų asociacijos viceprezidentas. 1995–1996 m. – Lietuvos universitetų rektorių konferencijos viceprezidentas, 1996–2003 m. – prezidentas. 1997–2005 m. – Koordinacinės muzikinio ugdymo tarybos pirmininkas. 1998–2003 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys, 2000–2003 m. – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. 2000–2003 m. – Europos universitetų asociacijos tarybos narys. 2000–2007 m. – Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos pirmininkas. 2004 m. gruodžio 7–9 d. Algirdo Brazausko Vyriausybėje ėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro pareigas (kilus abejonių dėl jo ryšių su KGB, ministro posto atsisakė).

Yra paskelbęs straipsnių muzikos stiliaus, žanrų, kalbos, etnomuzikos klausimais. Surinko nemažai lietuvių liaudies melodijų. Lietuvoje ir užsienyje skaitė pranešimų, paskaitų apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių muziką, Lietuvos muzikinį gyvenimą, muzikos švietimą. 1983–1993 m. buvo mokslo darbų rinkinio „Menotyra“ atsakingasis redaktorius. Jis yra vadovėlio „Muzikos kūrinių analizės pagrindai“ vienas autorių (1977 m.).

1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu.

 

Naudota literatūra:

„Juozas Antanavičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1, Vilnius, 2001, p. 560.

 

Mykolas Biržiška

 

Mykolas Biržiška (1882–1962) – lietuvių literatūros istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas, 1918 m. vasario 16 Akto signataras, Lietuvos mokslų akademijos narys (1941), Vytauto Didžiojo universiteto (1932), Latvijos universiteto (1934) garbės daktaras, buvęs Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) rektorius. Jis garsėjo kaip įvairiais talentais apdovanotas, darbštus ir pareigingas žmogus, didelis Lietuvos patriotas, geras organizatorius, vertėjas.

M. Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių rajono Viekšnių miestelio bajorų Biržiškų šeimoje. Tėvas – mokytojas, visuomenės veikėjas Antanas Biržiška (1855–1922), motina – mokytoja Elžbieta Rodzevičiūtė-Biržiškienė (1858–1938). Turėjo du brolius (jie taip pat buvo profesoriai): matematiką Viktorą (1886–1964) ir kultūros istoriką, teisininką, politiką Vaclovą (1884–1956). M. Biržiškos žmona buvo  lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja Bronislava Biržiškienė-Šėmytė (1879–1955). Gyvendami santuokoje jie išaugino dvi dukras: teisininkę, dailininkę (keramikę) Mariją Biržiškaitę Žakevičienę-Žymantienę ir pianistę Oną Biržiškaitę-Barauskienę.
M. Biržiška 1895–1902 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Tuo laikotarpiu jis už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą du kartus buvo pašalintas iš gimnazijos.

1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 

1901 m. už slapto vakaro, skirto iš universitetų pašalintiems studentams šelpti, suorganizavimą buvo pašalintas iš gimnazijos (vėliau jam buvo leista baigti gimnaziją).

1901–1907 m. Maskvos universitete studijavo teisę, tuo laikotarpiu taip pat lankė literatūros ir kalbotyros paskaitas.

1901 m. įsijungė į Maskvos lietuvių studentų draugijos veiklą, kurį laiką šiai draugijai vadovavo.

1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas už savo politinę (socialdemokratinę) veiklą ir nuteistas   2 metams tremties į Sibirą (5 mėnesius jis kalėjo Maskvos Butyrkų kalėjime, vėliau – 6 mėnesius Vilniaus ir Kauno kalėjimuose, o tada buvo paleistas į laisvę ir tęsė studijas Maskvos universitete.

Maskvoje vykstant neramumams, streikams, studijas nutraukė ir grįžo į Lietuvą, čia pradėjo organizuoti slaptas gegužines, rašė straipsnius tuo metu nelegaliai leidžiamiems laikraščiams  Naujoji Gadynė, Darbininkų balsas ir kt.

1903–1905 m. dalyvavo visose Šiauliuose vykusiose gegužinėse. 

1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.

1905–1917 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veikloje.

1905–1922, 1939–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.

1905 m. gruodžio 4–5 dienomis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

1906 m. vasarą buvo laikraščio „Echo“  redaktorius. 

1906 m. grįžo į Maskvą ir tęsė studijas Universitete. Tuo laikotarpiu jis  Sankt Peterburge pateko į policijos pasalą, jo namuose vykusios kratos metu buvo konfiskuota dalis jo bibliotekos.

1907 m. baigė Maskvos universitetą ir pradėjo dirbti advokato Tado Vrublevskio padėjėju.

Baigęs studijas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, tarp jų ir rusų dienraštyje „Severo Zapadnyj Golos“.

1907 m. įsijungė į lietuvybės išsaugojimo veiklas. 

1907–1909 m. dirbo advokatu Vilniuje advokatu. Tuo laikotarpiu jis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos centro komiteto narys.

1907–1908 m. kartu su Augustinu Janulaičiu redagavo leidinį „Žarija“.

1907 m. dirbo LSDP centre.

1908 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariu, vicepirmininku. Jis taip pat buvo Draugijos užsienio lietuviams remti valdybos narys, Lietuvių-žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugijos narys, Lietuvių-ukrainiečių draugijos pirmininkas.

1908–1909 m. buvo „Vilniaus žinių“ atsakingasis sekretorius.

1909 m. pateikė prašymą priimti dirbti teisme, bet gavo neigiamą atsakymą. Tada įsidarbino referentu Vilniaus miesto valdyboje, bet gubernatorius jį iš šių pareigų atleido.

1909–1915 m. jis kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu dirbo Vilniaus žemės ūkio banke.

1910–1911 m. redagavo žurnalą „Visuomenė“.

Tuo laikotarpiu jis dalyvavo kelių lietuvių draugijų, tarp jų „Rūta“, „Darna“, „Varpas“, skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas.

1913–1914 m. redagavo Rygos Giedros kalendorių.

Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvių draugiją agronomijos ir teisių pagalbai šelpti. Vokiečiams priartėjus prie Vilniaus, ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo organizacija, kurios tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška buvo šios organizacijos Vykdomojo komiteto narys.  1915 m. rudenį organizacijos, siekusios atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nariai Vilniuje įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją. Jos direktoriumi buvo paskirtas M. Biržiška.

Tuo laikotarpiu M. Biržiška dirbo dėstytoju keliose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, buvo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijos narys. Jis kartu su bendraminčiais parengė raštą JAV prezidentui Woodrow’ui Wilson’ui dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rengė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą.

1915–1922 m. ėjo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pareigas.  

1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu. Buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių. Šioje konferencijoje jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

1917 m. gruodžio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei reikalaujant pasitraukti iš tarybos, M. Biržiška buvo išstojęs iš Lietuvos socialdemokratų partijos,.

1918 m. sausio 26 d., siekdamas, kad  Vasario 16-osios akte būtų įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė, kartu su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Vėliau, kai šie jų reikalavimai buvo įvykdyti, toliau tęsė darbą Lietuvos Taryboje.

Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą.

1918 m. pab. – 1919 pr. ėjo Lietuvos švietimo ministro pareigas.

1919–1921 m. kartu su Mokslo draugija Kaune organizavo Aukštuosius kursus.

1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams, Lietuvos Vyriausybė nutarė persikelti dirbti į Kauną. Tada M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis atsisakė kartu su Vyriausybe vykti į Kauną ir buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje.

1919 m. sausio 1 d., kai vokiečiai užleido Vilnių lenkams, M. Biržiška  įteikė protesto raštą ir vadui Veitkai, išplatino jį miesto gatvėse.

1919–1922 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas.

Vilnių užėmus rusams, Vinco Kapsuko vyriausybės nurodymu M. Biržiška už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas, bet greitai po to paleistas į laisvę.

Vilniuje šeimininkaujant lenkams, M. Biržiška yra redagavęs ir šiuos leidinius: „Adam“, „Ewa“, „Josef“, „Glos Litwy“, „Echo Litwy“, „Vilnius“, „Vilenskij Kurjer“, „Vilnietis“.

1919 m. balandžio 21 d. lenkams išvijus rusus, Vilniaus lietuvių susirinkime M. Biržiška buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininku. 

1920 m. bolševikų ir lenkų karo metu kartu su K. Balučiu ir M. Černeckiu dalyvavo derybose, pasirašė Suvalkų sutartį.

Nuo 1920 m. spalio 23 d. Kaune redagavo dienraštį lenkų kalba „Litwa“, vėliau grįžo į Vilnių. 

1921 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje M. Biržiška buvo teisiamas ir išteisintas už laikraštyje „Straž Litwy“ išspausdintą straipsnį.

1922 m. organizavo Lucjano Żeligowskio seimo boikotą. 1922 m. sausio 20 d. lenkų valdžia M. Biržišką suėmė, apkaltino jį tėvynės išdavimu (už tai jis galėjo būti nubaustas mirties bausme). Tada įsikišo Tautų Sąjunga ir M. Biržiška kartu su kitais 32 politikos ir valstybės veikėjais iš Lukiškių kalėjimo buvo pristatytas iki neutralios zonos ir perduotas Lietuvos kariuomenei (ištremtas į Kauną).

1922 m. vasario 16 d. pradėjo dirbti Kaune veikusio Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. 1922 m. ir 1937–1939 m. jis buvo šio Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1925–1926 m. – Universiteto prorektorius, 1926–1927 m. – Universiteto rektorius.

1922 m. kovo–lapkričio mėn. redagavo vyriausybinį dienraštį „Lietuva“

1922–1930 m. M. Biržiška Kaune papildomai dar ėjo ir „Aušros“ berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas.

1922–1939 m. dirbdamas Kaune ir Vilniuje jis tyrinėjo lietuvių folklorą ir literatūrą, šiomis temomis parašė ir paskelbė daug mokslinių straipsnių.  Tuo laikotarpiu spaudai buvo parengtos ir kelios jo knygos, tarp jų buvo ir vadovėlių.

1924 m. M. Biržiška sudarė komitetą, kurio rūpesčiu 1930 m. Papilėje buvo pastatytas paminklas Simonui Daukantui (skulptorius Vincas Grybas).

1925 m. M. Biržiška tapo Vilniaus vadavimo sąjungos Centro komiteto pirmininku, daug jėgų skyrė tam, kad Vilnius būtų grąžintas Lietuvai.

1926–1927 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.

1927 m. Vytauto Didžiojo universitete jam suteiktas profesoriaus vardas.

1925–1935 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininkas.

1929–1935 ėjo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti pirmininko pareigas.

1932 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

1932 m. tapo „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktoriumi.

1934 m. M. Biržiškai suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro vardas.

1939 m. atgavus Vilnių, M. Biržiška pradėjo dirbti Vilniaus universitete.

1940–1943 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius.

1941 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu.

1941–1942 m. ėjo Lietuvos mokslų akademijos prezidento pareigas.

1943–1944 m. buvo generalinio tarėjo Petro Kubiliūno Patariamosios tarybos narys.

1941–1946 m. M. Biržiška buvo LTSR Mokslų akademijos akademikas.

1944 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją.

1946 m. LSSR Liaudies komisarų taryba iš M. Biržiškos atėmė Lietuvos mokslų akademijos akademiko vardą.

1946–1949 m. buvo Pabaltijo universiteto (veikė Vokietijos miestuose Hamburge ir Pinneberge) profesorius.

1947 m. tapo Lietuvių rašytojų sąjungos garbės nariu.

1949 m. persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsijungė į „Lietuvių enciklopedijos“ redakcinės komisijos veiklą.

1988 m. LSRS Ministrų Taryba Mokslų akademijos teikimu M. Biržiškai grąžino Lietuvos mokslų akademijos akademiko vardą (dabar jis laikomas Lietuvos mokslų akademijos nariu nuo Mokslų akademijos atkūrimo 1945 m.).

Didžioji dalis Mykolo Biržiškos mokslo darbų, išleistų knygų yra lietuvių literatūros, kultūros istorijos ir folkloristikos temomis. Mykolas Biržiška savo straipsnius periodikoje dažniausiai pasirašydavo šiais slapyvardžiais: Analfabetas, M. Baltasis, Mikas-Krėtikas, D. Pusgudis, B. Šėmis, Šešėlis, S. Tėvelis, Vilniaus Kelmas. Turėjo jis ir kitų slapyvardžių.

 

Spaudai parengtos ir išleistos svarbiausios Mykolo Biržiškos knygos 

  1. „Mūsų raštų istorija (1547–1904)“ (1920), pakartotinis leidimas – 1925 m.
  2. „Na posterunku Wileńskim“ (Vilniaus sargyboje), Wilno, 1920–1922).
  3. „Dainų literatūros vadovėlis“ (1916 m.), išleista 1925 m.
  4. „Per Vilnių į lenkus: 1928“, Kaunas, 1939).
  5. „Vilniaus Golgota: okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis“[B. Šėmio iš laikraščių surinktas], Kaunas, 1930; Vilnius, 1992.
  6. „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, d. 1–2 (1931–1938 m.). 
  7. „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų“(1938 m.). Šiame leidinyje jis pateikė daug atsiminimų, faktų apie savo šeimos narius  ir kitus giminaičius, vaikystės draugus, gimnazijos laikų bičiulius.
  8. „Apie lietuviškus Vilniaus miesto gatvėvardžius: (dėl J. V. Narbuto Vadovo po Vilnių ir gatvėvardžius“),Kaunas, 1939.
  9. „Senasis Vilniaus universitetas“ (Vilnius, 1940 m., fakt. 1942 m., 1955 m. Londone).
  10. „Vilniaus universitetas1940–1941“ (1948 m.).
  11. „Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą(1952–1953 m.) “.
  12. „Dėl mūsų sostinės“: (iš Vilniaus darbo atsiminimų) “,3 d. (Londonas, 1960–1967 m.).
  13. Jis yra ir vadovėlių „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“ autorius. Iš viso 1915–1923 m. jis parašė 15 mokymo priemonių . Iš jų 7 buvo literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos.

 

Svarbiausios Mykolo Biržiškos spaudai parengtos kitų autorių knygos

  1. 1926 m. kartu su J. Geruliu spaudai parengė  fotografuotinį Mikalojaus Daukšos „Postilės“ leidimą;
  2. 1927 m. parengė spaudai chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“.
  3. 1929 m. kartu su broliu Vaclovu Biržiška parengė spaudai Simono Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.  
  4. 1935–1937 m. parengė spaudai Martyno Liudviko Rėzos  trečiąjį „Dainų“ leidimą.
  5. 1960–1965 m. kartu su broliu Viktoru papildė, suredagavo ir parengė spaudai brolio Vaclovo sudarytą „Aleksandryną“ (3 t.), išleista Čikagoje – 1990 m. – Vilniuje).

 

Svarbiausi Mykolo Biržiškos apdovanojimai

1935 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas, 1938 m. – Gedimino 1 laipsnio ordinas.

 

  1. Biržiška mirė 1962 m. per savo gimtadienį– rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). Buvo palaidotas Los Andželo Kalvarijų kapinių mauzoliejuje. 2018 m. liepos 11 d. jo palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

 

Mykolo Biržiškos atminimo įamžinimas

  1. 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) atidarytas Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys. Jame buvo eksponuojami profesoriaus vaikaičių iš JAV atvežti kai kurie M. Biržiškos daiktai, archyviniai dokumentai. Buvo rodomi ir jo brolio prof. brolio Vaclovo Biržiškos rankraščiai, naudoti baldai, Biržiškos vaikaičių užsakymu iš bronzos išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės.
  2. 2009 m. Vilniaus Justiniškių mikrorajone, prie Mykolo Biržiškos gimnazijos (Taikos g. 81) pastatytas M. Biržiškai skirtas paminklas– medinė skulptūra „Žinys“ (skulptorius Adolfas Teresius). Ant šio paminklo yra išdrožti M. Biržiškos žodžiai „Pasitikėdami ir budėdami eikime toliau“.
  3. 2015 m. Vilniaus senamiestyje, Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme (Augustijonų g. 8/10), pastatytas paminklas, skirtas pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje įkūrėjams daktarui Jonui Basanavičiui, akademikui Mykolui Biržiškai, pedagogui, visuomeninės veikėjui, valstybės tarnautojui Povilui Gaidelioniui. Skulptūros autorius – Darius Bražiūnas.
  4. 2015 m. spalio 5 d., minint 100-ąsias pirmosios lietuviškos gimnazijos metines, 2015 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 912, Vilniaus naujamiestyje, ant pastato J. Basanavičiaus g. 16, atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas šios gimnazijos įkūrėjų Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio atminimas. Memorialinės lentos autorius skulptorius Darius Bražiūnas.
  5. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1993 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu Nr. 86 tuometinei Vilniaus 57-ajai vidurinei mokyklai (dabar – Mykolo Biržiškos gimnazija) suteiktas Mykolo Biržiškos vardas.
  6. 1989 m., pažymint Vilniaus universiteto 410-ąsias įkūrimo metines, Universiteto Didžiojo kiemo sienoje įmūryta atminimo lenta, skirta buvusiam Universiteto rektoriui Mykolui Biržiškai.
  7. 1991 m., pagerbiant Lietuvai nusipelniusius profesorius – brolius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, Vilniaus miesto Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale viena gatvė pavadinta Biržiškų vardu.
  8. 2005 m. Viekšniuose pastatytas paminklas, skirtas broliams profesoriams Biržiškoms ir jų tėvams atminti. Skulptorius – Č. Pečiulis.

 Naudota literatūra:

  1. „Biržiškos: Elžbieta ir Antanas, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras“ [spaudai parengė Albertas Ružė ir Henrikas Jasiūnas], Vilnius, 1995.
  2. Egidijus Aleksandravičius, „Mykolas Biržiška“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius, 2003, p. 236.
  3. Algirdas Banevičius, 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis
  4. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių,Vilnius, 2009.

 

 

Adomas Butrimas

Adomas Butrimas – Lietuvos meno istorikas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, knygų autorius, visuomenės ir kultūros veikėjas, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius. Svarbiausios mokslinio darbo sritys: meno istorija, archeologija, priešistorinė dailė, Lietuvos ir daugiausiai Telšių miesto bei Žemaitijos istorinio regiono istorija.

A. Butrimas gimė 1955 m. rugpjūčio 16 d. Telšiuose. Mokėsi Telšių Žemaitės gimnazijoje, vėliau – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kurį baigė. 1978 m., įgydamas archeologo specialybę. Po studijų liko gyventi ir dirbti Vilniuje. 1985 m. Lietuvos istorijos institute apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją tema „Vėlyvas neolitas Žemaičių aukštumoje“ (mokslinė vadovė habil. dr. Rimutė Rimantienė). Dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus Archeologijos skyriaus moksliniu bendradarbiu (1975–1986 m.). 1986 m. pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijoje, tapo Dailės istorijos ir teorijos katedros vyr. dėstytoju. 1998 m. tapo VDA vyriausiuoju mokslo darbuotoju, 2002 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Nuo 1991 m. ėjo VDA prorektoriaus mokslui ir menui pareigas, 2004–2011 m. buvo VDA rektorius, 2011–2014 m. – mokslo prorektorius.

A. Butrimo iniciatyva buvo įkurta VDA leidykla ir Doktorantūros skyrius (1993 m.) bei Dailėtyros institutas (1994 m.).

Adomas Butrimas nuo 1986 m. skaito Vakarų meno istorijos ir Europos bei baltų archeologijos kursus VDA studentams. Yra dviejų Doktorantūros komitetų narys, doktorantų mokslinių darbų vadovas ir oponentas. Organizuoja tarptautines konferencijas, rengia leidinius, skirtus Baltijos gintarui, priešistorinei dailei, archeologijai. Rengė Žemaičių muziejaus „Alka“ ir Mažeikių muziejaus archeologijos ekspozicijų koncepcijas ir dizainą (2011–2014 m.), yra leidinių Acta Academiae Artium Vilnensis ir Žemaičių praeitis redaktorius. 2009 m. buvo paskelbtas Metų Dizaino žmogumi.

A.Butrimas yra vienas iš visuomeninių organizacijų Žemaičių kultūros draugija ir Žemaičių akademija steigėjų,

 

Svarbiausi apdovanojimai:

2008 m. apdovanotas Nyderlandų Orange-Nassau Riterio ordinu, 2008 m. jam įteiktas Žemaičių savivaldybių ordinas „Žemaičių šlovės žvaigždė, 2011 m. – Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino kryžiumi,  2013 m. suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas, 2014 m. – Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, 2021 m. – Lietuvos Respublikos Seimo įsteigas Gabrielės Petkevičaitės Bitės medalis „Tarnaukime Lietuvai“.

 

Vykdyti svarbiausi moksliniai projektai

  1. „Kultūrinio landšafto raida per 5000 metų Virvytės, Minijos, Varduvos aukštupiuose“, 2001–2004. Projekto vadovas.
  2. „Lietuvos tūkstantmečio programa, tarptautinė paroda „Baltų menas“, 2006–2011. Projekto vadovas.
  3. „Žemaitijos muziejus „Alka“ archeologijos ekspozicijos konsepsija ir dizainas“, 2013–2014. Projekto vadovas.
  4. ​„Priešistorinė dailė: chronologija, kontekstas, ritualas ir simbolika“ (įgyvendintas kartu su Latvijos universitetu ir Latvijos istorijos institutu), 2015–2018. Projekto vadovas.
  5. „Vakarų Lietuvos akmens amžiaus kaulo ir rago dirbiniai: technologija ir chronologija“. 2021 09 01–2024 09 01. Projekto vadovas.
  6. „The Animals Make Identities: The Social Bioarchaeology of Late Mesolithic and Early Neolithic Cemeteries in North-East Europe (AMI)“. 2020–2025.

 

A.Butrimo parašytos monografijos:

  1. „Žemaičių Kalvarija: vienuolynas, bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys“ (kartu su N. Markauskaite, A. Vitėnu, A. Pacevičiumi, sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė), Vilnius, 2003.
  2. „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“. Vilnius, 2005.
  3. „Telšiai: sakralinis kompleksas Insulos kalvoje“. Vilnius, 2008.
  4. „Donkalnio ir Spigino mezolito-neolito kapinynai: seniausi laidojimo paminklai Lietuvoje“, Vilnius, 2012.
  5. „Telšiai ir apylinkės / Telšiai and Surrounding Areas, Klaipėda, 2013.
  6. „Žemaitija. Istorijos ir kultūros bruožai / Samogitia. Historical and Curtual Features“, Klaipėda“, 2013.
  7. „Senoji Žemaitijos praeitis. Vadovas po Žemaičių „Alkos“ muziejaus archeologinę ekspoziciją (Vadovas Adomas Butrimas, bendraautoriai: Valdemaras Šimėnas, Marius Iršėnas), Vilnius, 2014.
  8. „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X–II tūkstantmetyje pr. Kr. II Gintaras / Biržulis. Hunters, Fishermen and Ancient Farmers 10 000–1000 BC. II. Amber, Vilnius, 2016.
  9. „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“, Vilnius, 2016.
  10. „Amber Discs with cross decoration in the South eastern Baltic“, Vilnius, 2018.
  11. „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X–II tūkstantmetyje pr. Kr. Paminklų tyrinėjimai / Biržulis. Hunters, Fishermen and Ancient Farmers 10 000–1000 BC. I. Research of Monuments“, Vilnius, 2019.
  12. „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose / The Duchy of Somogitia in the Texts by the Gadonas Noble Family“, Vilnius, 2019.

  
Svarbiausi A. Butrimo parašyti moksliniai straipsniai:

  1. „Note on the Writing of Textbooks on Lithuanian History“, in: National History and Identity. Studia Fennica, Etnologica. Helsinki–Tampere, 1999, No. 6, p. 265–269.
  2. „Tanged Points Cultures in Lithuania“ (kartu su T. Ostrausku), in: Tanged Points Cultures in Europe, sudarė S. K. Kozłowski, J. Gurba. Lublin: MariaCurie-Skłodowska University Press, 1999, p. 267–271.
  3. „Daktariškės 5-osios gyvenvietės keramikos su organinės kilmės priemaišomis ornamentika“ (kartu su M. Iršėnu), in: Lietuvos archeologija, kn. 19. Vilnius, 2000, p. 125–138.
  4. „Human Figurines in Eastern–Baltic Prehistoric Art“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 20: Prehistoric Art in the Baltic Region, sudarė A. Butrimas.Vilnius, 2000, p. 7–29.
  5. „The Amber Ornament Collection from Dakatriške 5 Neolitic Settlement“, in: Baltic Amber. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, Nr. 22. Vilnius, 2001, p. 7–19.
  6. „Zoomorfinė ir antropomorfinė Rytų Baltijos kraštų akmens amžiaus dailė“, in: Istorija, t. XLIXL. Vilnius, 2001, p. 5–37.
  7. „Žemaičių vyskupų rezidencinis Alsėdžių dvaras, rūmai ir jų herbiniai kokliai“, in: Alsėdžiai(ser. Žemaičių praeitis, kn. 10), sudarė A. Butrimas, L. Griciūtė. Vilnius, 2002, p. 9–24.
  8. „Viešvė, Viešvėnų žemė, valsčius, tijūnija ir seniūnija, miestelis“ (kartu su K. Misiumi); „Viešvėnų parapijos mokyklų praeitis“ (kartu su K. Misiumi), in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 28: Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė. Vilnius, 2003, p. 10–30, 36–45.
  9. „Biržulio apyežerio neolito gyvenviečių virvelinė keramika“ (kartu su D. Ostrauskiene), in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 34: Kultūrinio landšafto raida Žemaičių aukštumoje, sudarė M. Iršėnas. Vilnius, 2004, p. 142–161.
  10. „Kražių jėzuitų kolegijos likimas po 1773 m. jėzuitų ordino panaikinimo / Kražiai College after the Jesuit Order‘s Suppression in 1773“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 36: Kražiai amžių sandūroje, sudarė J. Girdzijauskas, A. Virbickaitė. Vilnius, 2005, p. 77–89.
  11. „Marija Gimbutienė – baltų, indoeuropiečių ir Senosios Europos tyrinėtoja“, in: Marija Gimbutienė … iš laiškų ir prisiminimų. Vilnius, 2005, p. 331–342.
  12. „Kražių jėzuitų vienuolynas, bažnyčia ir kolegija“; „Kražių benediktinių vienuolynas ir bažnyčia“; „Kražių parapinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia“ (kartu su K. Misiumi), in: Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, sudarė D. Klajumienė. Vilnius, 2008, p. 59–72, 73–90, 91–117.
  13. „Pavandenės dvaras“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 47–48: Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai, sudarė R. Butvilaitė. Vilnius, 2008, p. 145–158.
  14. „Gintaro tradicija / Amber Tradition“; „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės juvelyrika XIII–XV a. / Jewelry of the Nobility of the Grand Duchy of Lithuania in the 13th–15th Centuries“ (kartu su V. Aleksiejūnu); „Vienos papuošalų grupės istorija: smeigtukai / History of One Jewellery Group: the Pins“, in: Baltų menas / Art of the Balts, sudarė A. Butrimas. Vilnius, 2009, p. 35–97, 191–280, 513–602.
  15. „Reinventing Mesolithic Skulls in Lithuania: Donkalnis and Spiginas Sites“ (kartu su G. Česniu), in: Acta medica Lituanica, Vol. 16, No. 1–2. Vilnius, 2009, p. 1–8.
  16. „Unikalus raginio žeberklo (ieties) įmovinis antgalis iš Daktariškės 5-os neolito gyvenvietės prie Biržulio ežero“ (kartu su D. Butrimaite), in: Florilegium Lithuanum. Vilnius, 2010, p. 52–60.
  17. „Marija Alseikaitė-Gimbutienė – baltų archeologijos tyrėja“, in: Lituanistica,t. 58, Nr. 1(87). Vilnius, 2012, p. 3–11.

 

Svarbiausi A. Butrimo straipsniai vadovėliuose, vadovėliai:

  1. [Priešistorinė dailė]: „Priešistorinė dailė“ (kartu su M. Iršėnu); „Mezolito bendruomenių dailė“; „Keramikos lipdymo pradžia“; „Zoomorfinė akmens amžiaus Rytų Baltijos regiono dailė (VIII–II tūkstantmetis pr. Kr.)“; „Žmogaus vaizdavimas priešistorinėje Rytų Baltijos kraštų dailėje“; „Baltijos gintaro apdirbimo ir prekybos pradžia“; „Vienos baltiškų papuošalų grupės istorija: smeigtukai“; „Žirgo vaizdavimas metalų epochos zoomorfinėje baltų dailėje“; „Ankstyvųjų viduramžių taikomosios dailės pavyzdžiai (V–VIII a.); „Plokštieji geometrinio stiliaus papuošalai“; „Vytiniai, pintiniai ir tordiruoti papuošalai (XI–XIV a.); „Papuošalai plastiniais zoomorfiniais motyvais (VI–XVI a.); „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nobiliteto juvelyrika (XIII–XV a.)“, in: Lietuvos dailės istorija, sudarė A. Andriuškevičius ir kt. Vilnius, 2002, p. 12– 13, 16–21, 24–27, 30–33, 38–41, 44–53.
  2. Gimtoji istorija: Vadovėlis, elektroninis išteklis [CD-ROM] (kartu su E. Jovaiša ir kt.). Vilnius, 2003.
  3. „Žmogus ir gyvasis pasaulis akmens amžiaus dailėje“, in: Įdomioji Lietuvos istorija / Attractive History of Lithuania: Meno istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų / The History of Art from Ancient Times to the Present Day: Elektroninis išteklius [CD-ROM], sudarė E. Jovaiša. Vilnius, 2007.
  4. „Baltai Lietuvos valstybės išvakarėse“; „Baltų pasaulis vikingų žygių laikais“; „Vokiečiai Lietuvos istorijoje“; „Žydai Lietuvos istorijoje“; „Karaimai ir totoriai Lietuvos istorijoje“, in: Įdomioji Lietuvos istorija: visuomenės istorija: Elektroninis išteklius [CD-ROM], sudarė E. Jovaiša. Vilnius, 2007.  

  
Svarbiausi A. Butrimo sudaryti ir spaudai parengti leidiniai:

  1. „Žemaitijos istorija, kultūra ir jos kūrėjai“, Žemaičių akademija (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 8), sudarė A. Butrimas, V. Vaivada, D. Mukienė., Vilnius, 1998.
  2. „Lietuvos dailės istorija“, sudarė A. Andriuškevičius ir kt., Vilnius, 2002.
  3. „Lietuva iki Mindaugo“: Elektroninis išteklius [CD-ROM] (kartu su E. Jovaiša). Vilnius, 1999.
  4. „Lietuva iki Mindaugo“ (kartu su A. Girininku, R. Jankausku, E. Jovaiša ir kt., sudarė E. Jovaiša, A. Butrimas), Vilnius, 2003.
  5. „Renavas“ (ser. „Žemaičių praeitis“, kn. 9), sudarė A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas. Vilnius, 2001.
  6. „Alsėdžiai“ (ser. „Žemaičių praeitis“, kn.10), sudarė A. Butrimas, L. Griciūtė, Vilnius, 2002.
  7. „Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 28.
  8. „Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai“ (sudarė A. Butrimas, L. Spelskienė), Vilnius, 2003.
  9. „Kun. Matas Veitas. Katalikų Bažnyčios Sibire istorijos apybraiža“ (ser. „Žemaičių praeitis“, 11), [sud. ir įž. aut. A. Butrimas], Vilnius, 2004.
  10. „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė / Sacral Architecture and Art in the Plunge Deanery“, (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2005.
  11. „Baltų menas / Art of the Balts“, (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2009; Elektroninis išteklius [CD-ROM], Vilnius, 2009.
  12. „Sztuka baltow“, (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2009.
  13. „Baltu māksla“, (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2010.
  14. „Lietuva 1009–2009“, (sudarė A. Butrimas, R. Janonienė, T. Račiūnaitė), Vilnius, 2009.
  15. „Senoji Žemaitijos praeitis. Archeologinės ekspozicijos po Žemaičių „Alkos“ muziejų vadovas“, (sudarė A. Butrimas, M. Iršėnas, V. Šimėnas), Vilnius, 2014.

 

Kiti reikšmingi A. Butrimo straipsniai ir leidiniai:

  1. „Kražių buvęs jėzuitų vienuolynas bei kolegija ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“; „Tytuvėnų buvęs bernardinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia“; „Kražių buvęs benediktinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia“; „Telšių buvęs bernardinų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia“; „Linkuvos buvęs senosios regulos karmelitų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Škaplerienės bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai (sudarė R. Janonienė, D. Klajumienė), Vilnius, 1998, p. 134– 140, 235–242, 128–133, 228–234, 159–164.
  2. Elektroninis išteklius [CD-ROM]: „Lietuvos vienuolynai. Monasteries and Convents in Lithuania“, (sudarė R. Janonienė ir D. Klajumienė), Vilnius, 2000.
  3. „Gyvųjų deivių beieškant“, in: Liaudies kultūra, 2000, Nr. 2, p. 65–68.
  4. „Renavo dvaras Žemaičių, Lietuvos ir tarptautinių kontaktų aspektu“, in: Renavas (ser. „Žemaičių praeitis“, 9), [sudarė A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas], Vilnius, 2001, p. 153–158.
  5. „Plungės dekanato sakralinis menas ir jo kūrėjai / Sacral Art in the De anery of Plungė and the People Who Created It“; „Buvęs dominikonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia“, in: Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė / Sacral Architecture and Art in the Plunge Deanery , (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2004, p. 7–34, 666–701.
  6. „Šatrijos Ragana Pavandenės dvare“, in: Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis, (sudarė A. Birgerė, D. Čiočytė), Vilnius, 2005, p. 304–309.
  7. „Nemunas – kovų ir prekybos upė“; „Veliuona“; „Seredžius“; „Kartupėnų piliakalnis“; „Ringovės piliakalnis“; „Veršvų piliakalnis“, in: Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai, (sudarė R. Janonienė), Vilnius, 2006, p. 8–28, 89–116, 68–80, 128, 66–67.
  8. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės juvelyrika XIII–XV a. / Jewelry of the Nobility of the Grand Duchy of Lithuania in the 13th–15th Centuries“ (kartu su V. Aleksiejūnu); „Baltai ir jų pasaulis / Balts and their World“; „Vienos papuošalų grupės istorija: smeigtukai / History of One Jewellery Group: the Pins“, in: Baltų menas, (sudarė L. Spelskienė, T. Valiuvienė) Vilnius, 2009, p. 19–31, 37–50, 37–50, 83–98.
  9. „Bałtowie i ich świat“; „Bursztyn i jego tradycja u południowo-wschonich wybrzeży Bałtyku“; „Szpile – dzieje jednej kategoriji ozd Wielkiego Księstwa Litewskiego w XIII–XV w.“, in: Sztuka baltow, (sudarė A. Butrimas), Vilnius, 2009, p. 9–12, 13–20, 37–50, 83–98.
  10. [Daugiatautė Lietuva: sugyvenimo tradicijos]: „Žydai Lietuvos istorijoje“; „Totoriai ir karaimai Lietuvos istorijoje“, in: Lietuva 1009–2009, (sudarė A. Butrimas, R. Janonienė, T. Račiūnaitė), Vilnius, 2009, p. 335–341, 343–349.
  11. „Balti un viņu pasaule“;„Dzintara tradīcija“; „Vienas rotaslietu grupas vēsture: otadatas“; „Juvelier izstrādājumi Lietuvas Didžkunigaitijas dižciltīgajiem III–XV gs“, in: Baltu māksla, (sudarė A. Butrimas), Vilnius: 2010, p. 9–12, 13–20, 37–50, 83–98.
  12. „The Balt’s Amber Route to Classical Civilization“, (kartu su E. Jovaiša), in: The International Amber Researcher Symposium, Gdansk, 2013, p. 71–74.

 

Naudota literatūra:

  1. „Adomas Butrimas“, Vilniaus dailės akademija:https://www.vda.lt/lt/dailetyros-institutas/skyriai-ir-darbuotojai-/vyriausiasis-mokslo-darbuotojas-prof-dr-adomas-butrimas.
  2. „Adomas Butrimas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/adomas-butrimas/.

 

 

Gasparas Feliksas (Pelicijonas) Cirtautas (1841–1913) – kunigas, Žemaičių vyskupas, Žemaičių kunigų seminarijos rektorius 1888–1897 m. 

Gimė 1841 m. birželio 21 d. Raseinių pavieto Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo dalyje Padumblyje gyvenusioje gausioje pasiturinčioje Gasparo Cirtauto ir Marcijonos Skomantaitės šeimoje – iš viso joje augo dešimt vaikų. G. F. Cirtautas 1862 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1862–1864 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, 1864–1868 m. –Peterburgo dvasinėje akademijoje. Vėliau dirbo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas) dvasinėje akademijoje. Į Kauną sugrįžo pakviestas vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio. Čia buvo paskirtas dirbti Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi. 1897 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje įšventintas vyskupu, o Rusijos caro paskirtas Žemaičių pavyskupiu (Žemaičių vyskupo sufraganu ir Kastorijos tituliniu vyskupu).

1908 m. mirus Žemaičių vyskupui M. Paliulioniui, G. F. Cirtautas tapo Žemaičių vyskupijos valdytoju. 1910 m. popiežius Pijus X vyskupą G. Cirtautą paskyrė Žemaičių vyskupu.

G. F. Cirtauto rūpesčiu ir pastangomis 1912 m. buvo pradėta statyti Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Jis daug kuo padėjo švietimą platinusioms Šv. Kazimiero, „Saulės“, Blaivybės, Šv. Juozapo, Moterų ir kitoms draugijoms, dalyvavo visuotiniuose jų susirinkimuose, rėmė laikraščių leidybą ir knygų platinimą. Buvo humanistas, daug dėmesio skirdavo labdarai. Laikėsi prolenkiškų nuostatų, pripažino lietuvių tautinį judėjimą, bet jo nepalaikė.
G. F. Cirtautas mirė 1913 m. rugsėjo 4 d. Berlyne po sunkios kepenų akmenligės operacijos. Palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje (Vilniaus g. 1). Įamžinant jo atminimą apie 1913-uosius metus Kaune veikęs Onos Vitkauskytės knygynas išleido G. F. Cirtauto fotografinį atviruką. 1926 m. Kauno Arkikatedroje bazilikoje atidengta skulptoriaus Juozo Zikaro sukurta memorialinė lenta su bronziniu bareljefu. Joje yra užrašas: „Gasparas-Pelicijonas Cirtautas. Žemaičių vyskupas 1910–1913. Ilgametis kunigijos mokytojas. Pikta gerumu nugalėti stengėsi“.

 

Naudota literatūra:

  1. „Gasparas Feliksas Cirtautas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/gasparas-feliksas-cirtautas/.
  2. „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“: https://atminimas.kvb.lt/asmenvardis5374.html?asm=CIRTAUTAS%20GASPARAS%20FELIKSAS.

 

Vladislavas (Vladas) Domarkas 

Vladislavas (Vladas) Domarkas (1936–2016) – radijo inžinierius, technikos mokslų daktaras, profesorius, partinis, politinis bei valstybės ir visuomenės veikėjas, rektorius.

Svarbiausios jo mokslinių interesų sritys buvo ultragarsinių ir pjezoelektrinių matavimai.

V. Domarkas gimė 1939 m. rugpjūčio 17 d. Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus Vėlaičių kaime. Tėvas – Jonas Domarkas, mama – Barbora Mačiulskytė-Domarkienė.

1945–1956 m. mokėsi Balsiškių pradinėje ir Kartenos vidurinėje mokyklse. 1961 m. baigė Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakultetą, vėliau dirbo KPI, mokėsi šio instituto aspirantūroje, čia jam buvo suteiktas docento vardas, čia jis 1977 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1979–1980 m. stažavosi Kalifornijos Santa Barbaros ir Stanfordo universitetuose (JAV). 

1980–1983 m. buvo Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas – KTU) mokymo ir auklėjimo reikalų prorektorius, 1983–1992 m. – rektorius.

1985 m. tapo LSSR mokslų akademijos (LMA) nariu korespondentu.

Buvo LKP narys (nuo 1971 m.), 1985–1990 m. – LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1989–1990 m. Prezidiumo narys, 1986–1989 m. – LKP CK narys, 1989–1990 m. – savarankiškos Lietuvos komunistų partijos narys.

1992–1993 m. buvo Kauno technologijos universiteto (KTU) Radioelektronikos fakulteto Teorinės radiotechnikos katedros profesorius, 1993–1994 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Povilo Gylio pavaduotojas.

1994 m. jam suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas.

1994–1996 m. Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus Vyriausybėse buvo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, nuo 1997 m. – KTU Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros dėstytojas, profesorius, 2001–2009 m. – šios katedros vedėjas, 2009–2013 m. – profesorius.

2011 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 2014 m. – nariu emeritu.

Jis yra daugelio knygų, mokymo priemonių ir kitų leidinių autorius ir bendraautoris, 50 išradimų autorius. Paskelbė apie 150 mokslinių straipsnių.

 

1976 m. V. Domarkas kartu su Rymantu Kažiu apdovanotas LSSR valstybine premija, 1987 m. – vėl LSSR valstybinė premija, 1988 m. – LSSR Ministrų tarybos premija, 2005 m. – Vokietijos Federacinės Respublikos Heseno žemės ordinu, 2013 m. – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu. 1989 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 2003 m. – Kretingos rajono garbės piliečio vardas, 2010 m. – Kauno kolegijos bendruomenės garbės nario vardas.

V. Domarkas mirė 2016 m. vasario 29 d. Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

Naudota literatūra:

  1. „Vladislovas Domarkas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vladislavas-domarkas/.
  2. „Vladislovas Domarkas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladislavas_Domarkas

 

 

Jonas Dromantas (1927–2012) – inžinierius mechanikas, žemės ūkio teoretikas, pedagogas, profesorius, dešimtasis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (1924–1996 m. – Žemės ūkio akademija, 1996–2011 m. – Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2011–2019 m. Aleksandro Stulginskio universitetas, nuo 2019 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) rektorius. Plėtodamas mokslinę veiklą jis tyrinėjo ir tobulino žolės miltų agregato mechanizmus, pasiūlė žolės miltų agregatą naudoti grūdų džiovinimui, parengė transporterių skaičiavimo metodiką, yra paskelbęs nemažai mokslinių straipsnių.

J. Dromantas gimė 1927 m. liepos 12 d. Klaipėdos rajono Endriejavo valsčiaus Sausių kaimo daugiavaikėje pasiturinčio ūkininko šeimoje – joje augo 7 sūnus ir 5 dukros. J. Dromantas iš pradžių mokėsi Endriejavo pradžios mokykloje, vėliau – Plungės ir Švėkšnos gimnazijose. 1952 m. su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. Vėliau dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1968 m. kartu su kitais kolegomis tapo vieno išradimo autoriumi. 1970 m. jam suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas ėjo nuo 1975 m. spalio 10 iki 1989 m. liepos 31 dienos.

1984 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1985 m. parašė vadovėlį „Mašinų detalių projektavimo pagrindai“.

Buvo Žemės ūkio enciklopedijos mokslinės redakcijos tarybos pirmininkas, Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos mokslinės redakcijos tarybos narys. Jis yra daugelio Žemės ūkio enciklopedijos straipsnių autorius ir konsultantas. Nuo 1959 m. buvo „Žemės ūkio“ žurnalo redakcijos kolegijos narys.

Dalyvavo sovietinės Lietuvos politiniame gyvenime – buvo LKP narys, nuo 1975 m. –LKP revizijos komisijos narys, 1985–1990 m. – LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas.

1965 m. jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio inžinieriaus vardas.

J. Dromantas mirė 2012 m. liepos 16 d. Kaune, palaidotas Vilniaus Kairėnų kapinėse.

 

Naudota literatūra:

  1. „Jonas Dromantas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-dromantas/.

 

 

Vincentas Gečas

Vincentas Gečas (1931– 2020) – dailininkas, pedagogas, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius. Gimė 1931 m. vasario 7 d. Mažeikiuose. Baigė Mažeikių gimnaziją. Mokydamasis joje susidomėjo daile. Čia jį dailės pagrindų mokė žymus Lietuvos akvarelistas Česlovas Kontrimas. 1957 m. – baigė LSSR dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), tais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, pradėjo dirbti dėstytoju LSSR dailės institute. 1958 m. pradėjo dalyvauti parodose. Jo individualios kūrybos parodos buvo surengtos Vilniuje (1967, 1981), Maskvoje (1988). 1959 m. tapo SSKP nariu. 1969–1974 m. buvo šio instituto prorektorius, 1974–1988 m. – rektorius. 1980 m. jam suteiktas  profesoriaus vardas. Nuo 1989 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas, dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dėstytoju, buvo Menų fakulteto Tapybos katedros profesorius.

V. Gečas – vienas ryškiausių XX a. 7–8 deš. dailininkas, sukūręs ideologiškai angažuotų, bet plastiškai įtaigių kūrinių. Po 1963–1964 m. stažuotės Italijoje  jo kūryboje išryškėjo italų neorealizmo įtaka. Vėlesniais metais nutapė daug peizažų, natiurmortų, kūrė ir animalistinius paveikslus.

Dailininkas 1968 m. apdovanotas LSSR valstybine premija, 1974 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1981 m. – LSSR liaudies dailininko vardas.

 

Žymesni V. Gečo paveikslai

„Kolūkio turguje“, 1959 m.; „Vitrina“, 1960 m.; „Šeima“, „Kolūkietė“, abu 1962 m.; „Avarija“, „Po diskusijų“, abu 1964 m.; „Lova“ I, „Demonstracija“, triptikas „Į Rytus“, visi 1965 m.; „Dailininko Leopoldo Surgailio portretas“, 1966 m.; triptikas „Lietuva 1919 metais“, 1967–1974 m.; „Jų užmiršti nevalia“, „Aistros“, abu 1969 m.; diptikas „Menas, žmonės, įvykiai“, 1972 m.; „Rektorių taryba“, 1981 m.; „Adomas ir Ieva“, 1986 m. Nuo 1958 m. dalyvavo parodose; individualios parodos surengtos Vilniuje – 1967 m., 1981 m., 2006 m., Maskvoje – 1988 m.[2][1]

V. Gečas mirė 2020 m. birželio 17 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 

Naudota literatūra:

  1. Ramutė Rachlevičiūtė, „Vincentas Gečas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 6, Vilnius, 2004, p. 472.
  2. Lietuvių enciklopedija, t. 36, Boston, 1969, p. 215.
  3. Nijolė Tumėnienė, Vincentas Gečas, Vilnius, 1977.

 

 

Vaclovas Germanas

Vaclovas Germanas (1913–2008) – Lietuvos istorikas, pedagogas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Šiaulių pedagoginio instituto (vėliau Šiaulių universitetas, dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rektorius.

Gimė 1913 m. sausio 16 d. Šiauliuose. 1939 m. baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1940 m. dirbo Šiaulių prekybos institute, 1944–1947 m. buvo Šiaulių vidurinės ekonominės mokyklos direktorius, 1947–1948 m. – Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto skyriaus vedėjas, 1948–1954 m. – Šiaulių mokytojų instituto įkūrėjas, dėstytojas, Šiaulių mokytojų instituto direktorius, 1954–1959 m. – Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1954–1957 m. – pirmasis instituto rektorius, 1956–1959 m. – šio instituto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas, 1959–1961 m. – LSSR Valstybinės plano komisijos vyr. specialistas, tuo pat metu dirbęs dėstytoju Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).

1961 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją tema „Lietuvos KP kova už darbininkų klasės ir valstietijos sąjungos sustiprinimą respublikos žemės ūkio socialistinio pertvarkymo laikotarpiu (1944–1951 m.)“, jam suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis. 1961–1990 m. dirbo Vilniaus universitete dėstytoju, 1975–1983 m. buvo šio universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas. 1977 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1973 m. Vilniaus universitete jis apgynė ir disertaciją tema „Lietuvos KP veikla stiprinant darbininkų klasės ir valstietijos sąjungą (1944–1962 m.)“. Tada jam buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.

1983 m. V. Germanui suteiktas LSSR nusipelniusio dėstytojo vardas.

V. Germanas mirė 2008 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje.

 

Naudota literatūra:

  1. „Vaclovas Germanas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, 2004, p. 620.
  2. „Vaclovas Germanas“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Germanas.

 

 

Mykolas Ginkevičius

Mykolas Ginkevičius (apie 159–1663) – lietuvių katalikų teologas, filosofas, pedagogas, mokslų daktaras, jėzuitas buvęs Vilniaus universiteto rektorius.

Gimė apie 1594 m. Žemaitijoje.

1615 m. tapo jėzuitu, 1626 m. įšventintas kunigu, 1615–1629 m. su pertraukomis mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje ir Vilniaus universitete, Braunsbergo (dab. Branevas) ir Nesvyžiaus kolegijose. 1636 m. jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis.

1629–1646 m. su pertraukomis buvo Kražių kolegijos, Vilniaus kolegijos ir universiteto, Pultusko kolegijos teologijos, filosofijos dėstytojas, 1641–1644 m. – Nesvyžiaus kolegijos rektorius, 1646–1653 m. – Vilniaus ir Varšuvos jėzuitų profesų namų viršininkas, 1653–1660 m. – Šv. Petro bazilikos Romoje nuodėmklausys. 1661 m. paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Eidamas šias pareigas rūpinosi dėl Rusijos okupacijos 5 metus neveikusio universiteto nusiaubti pastatai, atkūrė ar organizavo iš naujo mokymo sistemą.

Parašė teologijos traktatų, tarp jų: „Žvaigždžių zodiakas…“ (lot. Zodiacus stellarum…, išl. 1707 m.; apie Švč. Mergelės Marijos kultą). 1646–1649 m. išspausdino 3 proginius pamokslus.

Rankraščiai: „Vilniaus vyskupų gyvenimai“ (lenk. Żywoty biskupów wileńskich), filosofijos paskaitų užrašai.[1]

M. Ginkevičius mirė 1663 m. balandžio 4 d. Vilniuje. 

 

Naudota literatūra:

  1. „Mykolas Ginkevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/mykolas-ginkevicius/.
  1. „Mykolas Ginkevičius“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Ginkevi%C4%8Dius.

 

  

Julijonas (Julius) Gravrogkas

Grafas Julijonas (Julius) Gravrogkas (1885–1968) – inžinierius mechanikas, pedagogas, profesorius, visuomenės veikėjas, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.

Gimė 1885 m. vasario 5 d. Telšiuose.

1903 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1915 m. – Petrogrado technologijos institutą. Dirbo mokytoju Bologojės technikos mokykloje, iš šių pareigų buvo pašalintas dėl nepalankios caro valdžiai veiklos. Vėliau dirbo inžinieriumi Omske. 1917–1920 m. buvo Bologojės technikos mokyklos direktorius.

1920 m. grįžo į Lietuvą, suorganizavo technikos mokyklą Vilniuje. Lenkams okupavus Vilnių, 1920 m. įkūrė Technikos mokyklą Kaune, 1920–1940 m. buvo šios mokyklos direktorius.

1922–1944 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas). 1934–1944 m. vadovavo šio universiteto Technikos fakulteto Mechanikos katedrai. 1941–1944 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Iki 1927 m. buvo Socialdemokratų partijos narys, priklausė ateitininkų ir kitoms organizacijoms.

1945 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1946 m. mokytojavo Detmoldo lietuvių gimnazijoje. 1946–1949 m. buvo Pabaltijo universiteto Hamburge-Pineberge profesorius. Vėliau persikėlė gyventi į JAV, ten užpatentavo laivų siūbavimų tyrimo aparatą. Bendradarbiavo išeivijos spaudoje.

Atminimo įmažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. Antano ir Julijono Gravrogkų vardu pavadinta Kauno Dainavos mikrorajono gatvė.[4]

2017 m. vasario 11 d. Kriukų pagrindinėje mokykloje atidarytos vardinės Stanislovo Goeso, Julijono Gravrogko, Felikso Daugėlos klasės[5].

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė darbus: „Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtis“ (1929 m.), „Nuo nejudamo eterio iki reliatyvistinės mechanikos“ (1931 m.), „Keletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimu“ (1933 m.), „Laivų stabilizacijos klausimais“ (1944 m.) ir kt.

Mokslinius straipsnius skelbė žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Technika“ ir kt. Katalikiškoje spaudoje rašė pasaulėžiūros klausimais.

J. Gravrogkas mirė 1968 m. vasario 11 d. Klivlande, JAV, palaidotas Klivlando lietuvių kapinėse.

 

Naudota literatūra:

  1. „Julijonas Gravrogkas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7, Vilnius, 2005, p. 114.

 

 

Aloyzas Gudavičius

Aloyzas Gudavičius – kalbininkas, pedagogas, vadovėlių autorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, buvęs Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Svarbiausios mokslinių interesų sritys: leksinė semantika, etnolingvistika, bendrosios kalbotyros problemos.

Gimė 1940 m. gegužės 12 d. Šiaulių apskrities Šaukėnų valsčiaus Kalniškių kaime. 1957 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1962 m. baigęs Šiaulių pedagoginį institutą įgijo rusų kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1964 m. buvo Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI, nuo 1997 m. Šiaulių universitetas, dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. 1966–1969 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1970 m. jam suteiktas filologijos mokslų kandidato vardas. 1975–1983 m. buvo ŠPI Filologijos fakulteto dekanas, 1984–1991 m. ir nuo 1998 m. – Rusų kalbos katedros vedėjas. 1990 m. jam suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. 1991–1997 m. buvo ŠPI rektorius. 1994 m. šiame institute jam suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 2000 m. buvo Šiaulių universiteto (ŠU) Senato pirmininkas. Klaipėdos universiteto vizituojantis profesorius. Nuo 2010 m. – ŠU Humanitarinio fakulteto Užsienio kalbų studijų katedros profesorius.

Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos esperantininkų sąjungos narys, veda šnekamosios esperanto kalbos kursus. Šiaulių Lions klubo „Alka“ narys.

Kartu su kitais kolegomis parašė vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Jis yra Jis yra daugiau kaip 100 mokslinių ir metodinių straipsnių, paskelbtų Lietuvos bei užsienio spaudoje, autorius.

A. Gudavičiaus kartu su kitais parengtos spaudai knygos (vadovėliai mokykloms):

  • Сопоставительная семасиология литовского и русского языков. – Vilnius: Mokslas, 1985. – 173 p.: schem.
  • Rusų kalba: vadovėlis 11 klasei / Aloyzas Gudavičius, Gintautas Šarka. – Kaunas: Šviesa, 1991. – 149 p. – ISBN 5-430-01318-8
  • Leksinė semantika: vienetai, ryšiai, struktūros. – Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1994. – 43 p.: iliustr.
  • Nuo Šiaulių mokytojų instituto iki Šiaulių universiteto (1948–1998) / Aloyzas Gudavičius, Bronius Prėskienis. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1998. – 323 p.: iliustr. – ISBN 9986-38-145-2
  • – Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2000. – 181 p. – ISBN 9955-418-28-1
  • Interlingvistikos įvadas. – Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2002. – 102 p.: iliustr. – ISBN 9955-418-97-4
  • Lenkų kalba lentelėse. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005. – 16 p. – ISBN 9986-38-618-7
  • Gretinamoji semantika. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2007. – 242 p. – ISBN 978-9986-38-762-6
  • Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis / Aloyzas Gudavičius, Juozas Pabrėža, Stasys Šimaitis. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008. – 159 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-38-893-7

 

Svarbiausi apdovanojimai:

2009 m. Academicus Ariste premija (Estija); 2009 m. Šiaulių universiteto Metų mokslininkas; 2012 m. Šiaulių miesto garbės pilietis.

 

Naudota literatūra:

  1. Algirdas Sabaliauskas, „Aloyzas Gudavičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7, Vilnius, 2005, p. 255.

 

 

Stasys Jankauskas

Stasys Jankauskas (1899–1997) – veterinarijos gydytoja, pirmasis Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) rektorius, knygų autorius.

Gimė 1899 m. sausio 25 d. Kelmės rajono Dvarviečių kaime. 1927 m. baigė Miuncheno universitetą. 1928–1933 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ministerijos veterinarijos departamento inspektorius, 1933–1944 m. su 1940–1941 m. pertrauka – šios ministerijos departamento direktorius. Jo rūpesčiu įkurta Lietuvos veterinarijos akademija (LVA). 1936–1938 m. jis buvo LVA tarybos pirmininkas, 1938–1940 m. – pirmasis LVA rektorius, 1941 m. šios akademijos garbės daktaras.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Ten iki 1969 m. dirbo mėsos veterinarijos kontrolės inspektoriumi.

Paskelbė mokslinių straipsnių. Jis yra Knygos „Veterinarinė medicina nepriklausomoje Lietuvoje“ (išspausdinta 1973 m.) autorius.

1929 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1938 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinu.

S. Jankauskas mirė 1997 m. vasario 6 d. Klyvlende (JAV), palaidotas Čikagoje (JAV). 

 

Naudota literatūra:

  1. „Stasys Jankauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 8, Vilnius, 2005, p. 515.

 

 

Eimutis Juzeliūnas

Eimutis Juzeliūnas – elektrochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, pedagogas, profesorius, visuomenės veikėjas, buvęs valstybinio Chemijos instituto direktorius, Klaipėdos universiteto rektorius (2014–2018). Svarbiausios mokslinių tyrimų sritys – elektrocheminė medžiagotyra, paviršiaus technologijos, superlaidininkų kvantinių interferometrinių prietaisų (SQUID) magnetometrija, metalų korozijos dėl aplinkos ir mikrobiologinių veiksnių tyrimas.

Gimė 1958 m. balandžio 8 d. Kuršėnuose (Šiaulių raj.). 1964–1975 m. mokėsi Tytuvėnų (Kelmės raj.) vidurinėje mokykloje. 1975–1981 m. studijavo Vilniaus universitete. Po studijų 1981–2010 m. ir nuo 2018 m. dirbo Fizinių ir technologijos mokslų centre (1992–2010 m. Chemijos institutas), 2001–2010 m. šiam institutui vadovavo. 1994 ir 1998–2008 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Čia jam 1998 m. suteiktas profesoriaus vardas. 2009–1914 m. dirbo mokslinį darbą Kembridžo universitete (JK) silicio elektrochemijos saulės energetikai srityje. 2014–2018 m. buvo Klaipėdos universiteto rektorius, nuo 2012 m. – Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. Yra skaitęs paskaitas Vilniaus, Klaipėdos bei Vilniaus pedagoginiame universitetuose.

Kartu su kitais kolegomis sukūrė juodojo silicio iš išlydytų druskų gamybos technologiją, kuri patentuota Europoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kinijoje, Japonijoje. Yra dviejų išradimų autorius, paskelbė daugiau kaip 140 mokslinių straipsnių.

Nuo 2008 m. – Lietuvos mokslo institutų direktorių konfederacijos pirmininkas.

2005 m. apdovanotas Th. von Grotthusso medaliu, 2008 m. kartu su R. Ramanausku Lietuvos mokslo premija už pasiekimus moksle, 2015 m. – Švedijos karališkuoju Poliarinės žvaigždės Komandoro laipsnio ordinu.

 
Naudota literatūra:

  1. Kuršėnų enciklopedija, Vilnius, 2005, p. 105.
  2. „Eimutis Juzeliūnas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/eimutis-juzeliunas/ (žr. 2022-11-02).

 

Jonas Kubilius

Jonas Kubilius (1921–2011) – matematikas, profesorius, buvęs jauniausias ir ilgiausiai pareigas ėjęs Vilniaus universiteto rektorius. Svarbiausios mokslinio darbo sritys: metrinė, algebrinė ir tikimybinė skaičių teorija,  matematinė statistika, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymas, analizinė ir tikimybinė skaičių teorija, matematikos istorija Lietuvoje.

Gimė 1921 m. liepos 27 d. stambių Jurbarko rajono Eržvilko seniūnijos Fermų kaimo ūkininkų Petro ir Petronėlės Kubilių šeimoje

Jo tėvai iki sovietinės okupacijos turėjo 37 hektarų ūkį su mediniu malūnu. Šeimoje augo penki broliai, iš kurių Jonas buvo vyriausias.

1928–1932 m. mokėsi Rutkiškių pradžios mokykloje, 1932–1935 m. – Eržvilko progimnazijoje, 1935–1940 m. – Raseinių gimnazijoje. 1940–1943 ir 1945–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1948–1951 m. – Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.

J. Kubiliaus šeima sovietmečiu buvo represuota – brolis Juozas 1948 m. nuteistas 25 metams lagerio, o motina ir brolis Antanas 1951 m. rudenį buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.
1944–1945 m. J. Kubilius dirbo Eržvilko vidurinės mokyklos mokytoju, 1945–1948 m. – Vilniaus universiteto (VU) laboratorijos asistentu, 1946–1948 m. – VU parengiamųjų kursų direktoriumi, 1951–1958 m. – vyr. dėstytoju, docentu. 1958 m. jis apgynė mokslų daktaro laipsnį ir jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

1958 m. buvo paskirtas dirbti Vilniaus universiteto rektoriumi. Istoriko Arūno Streikaus teigimu, svarstant jo kandidatuos tinkamumą eiti šias pareigas, J. Kubilių rėmė tuometinis LSSR Mokslų akademijos (LMA) prezidentas Juozas Matulis.

Tavęs VU rektoriumi, J. Kubilius vykdė universiteto partinės organizacijos rekomendacijas kadrų klausimais, atleisdamas iš darbo kai kuriuos komunistų partijai neįtikusius dėstytojus.

VU rektoriumi J. Kubilius dirbo iki 1991 m. Vadovavimo VU laikotarpiu  jo pastangomis buvo suremontuoti senieji universiteto rūmai, pradėtas statyti universiteto miestelis Saulėtekio alėjoje, atgautas ir restauruotas Šventųjų Jonų bažnyčios pastatas (jame įkurtas Mokslo muziejus), 1979 organizuotas universiteto 400 metų sukakties minėjimas. 

1961–1993 m. jis buvo ir VU katedros vedėjas, 1952–1962 m. – Lietuvos mokslų akademijos mokslinis bendradarbis, instituto direktoriaus pavaduotojas, sektoriaus vadovas, 1962–1992 m. – LMA prezidiumo narys, VU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros profesorius. Skaitė paskaitas daugelyje pasaulio mokslo centrų.

J. Kubilius buvo Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Santarvės fondo laureatas, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, visuomeninės organizacijos „Sambūris patirtis“ pirmininkas (nuo 2000).

 

Mokslinė veikla:

Jis nuo 1946 m. nagrinėjo Mahlerio hipotezę metrinėje skaičių teorijoje ir 1949 rado jos dalinį sprendimą. Algebrinių skaičių teorijoje tyrė daugiamates idealiųjų pirminių skaičių pasiskirstymo problemas, išplėtojo trigonometrinių sumų ir Hecke’s Z funkcijų nulių tankio tyrimo ir jo rezultatų pritaikymo metodiką. Nustatė algebrinių pirminių skaičių pasiskirstymo įvairiose erdvių srityse dėsnių, įrodė susilpnintą Landau hipotezę dėl racionaliojo pirminio skaičiaus reiškimo dviejų kvadratų suma. 1952–56 sukūrė tikimybinę erdvę aritmetinių funkcijų ir jų funkcionalų reikšmių pasiskirstymui tirti, adityviąsias ir multiplikatyviąsias funkcijas išreiškė priklausomų atsitiktinių dydžių sumomis ir sandaugomis, kreives – atsitiktiniais procesais. Sukūrė tokių dydžių ir jų funkcionalų tyrimo metodą, įrodė didžiųjų skaičių dėsnį, nustatė ribinių skirstinių egzistavimo sąlygas ir ištyrė jų savybes, apibrėžė kai kuriuos aritmetinių Markovo procesų modelius. Nuo 1962 plėtoja analizinius tikimybinės skaičių teorijos metodus, nustatė tikslius fundamentaliosios lemos, nelygybės (vėliau pavadintų jo vardu), aritmetinių Browno judesio modelių paklaidų įvertinimus.

1979–1989 m. jis buvo SSSR Aukščiausiosios Tarybos, 1989–1990 m. – SSSR Liaudies deputatų suvažiavimo narys, 1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys. Nuo 2001 m. sausio 27 d. – LSDP ir LDDP Jungtinio suvažiavimo LSDP tarybos narys.

1958 m ir 1981 m. (kartu su kitais) J. Kubilius apdovanotas LSSR valstybinė premija, 1993 m. – Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2009 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir pasauliniam mokslui jam buvo suteiktas Jurbarko rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

 

Svarbiausi išspausdinti J. Kubiliaus darbai:

  • „Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje“(1959 21962, rusų kalba, 1964 21968 31978 41992 51997, anglų kalba)
  • „Olimpiadinis matematikos uždavinynas su sprendimais“ (kartu su kitais, 1962 21972)
    Realaus kintamojo funkcijų teorija “ (1970)
  • „Tikimybių teorija ir matematinė statistika“(1980 21996)
  • „Davėme žodį ir jį išlaikysime“(1994)
  • „Ribinės teoremos“(1998)
  • „ Antanas Baranauskas ir matematika“(2001)
  • „Vilniaus universiteto istorijos“ (3 t. 1976–1979 lietuvių kalba, 1 t. rusų kalba, 1 t. anglų kalba)

Jis redagavo 1994 m. išleistą „Matematikos terminų žodyną“, buvo šio leidinio  autorių kolektyvo pirmininkas.

J. Kubilius mirė 2011 m. spalio 30 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. 

  
Naudota literatūra:

  1. „Jonas Kubilius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-kubilius/.
  2. „Jonas Kubilius“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Kubilius_(1921).

 

 Vytautas Laurušas

Vytautas Laurušas (1930–2019) – kompozitorius, pedagogas, partinis veikėjas.

Gimė 1930 m. gegužės 8 d. Šiauliuose. Buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtinis, 1956 m. baigė J. Juzeliūno kompozicijos klasę. 1953–1957 m. jis dirbo Lietuvos radijo muzikos redaktoriumi, 1957–1963 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantu. 1961–2002 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 m. Lietuvos konservatorija). 1983–1994 buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius. 1985 m. čia jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. 1963–1975 m. V. Laurušas vadovavo Lietuvos operos ir baleto teatrui – buvo teatro direktorius, o 1969–1975 m. papildomai dar ėjo ir meno vadovo pareigas. 1971–1983 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, 1996–2003 ir 2004–09 jos Muzikos fondo pirmininkas. 1971–1986 m. buvo kandidatas į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narius, 1986–1989 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys. 1975–1990 m. – LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo 1980 m. – LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas. 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas. 1996–2003 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininku.
Tarp V. Laurušo žymiausių mokinių – kompozitoriai A. Remesa, N. Sinkevičiūtė-Kriūnienė, A. Malcys, V. Barkauskas (jaunesnysis), R. Biveinis, V. Lopas, J. Rakšnys, T. Leiburas, N. Sinkevičiūtė, A,. Jasenka.
Yra sukūręs daug vertingų kūrinių – operų, kantatų ir kt.
Tarp žymiausių jo kūrinių yra: simfoninė poema „Audronaša“ (1960 m.); vokalinis ciklas „Bangos“ (1961 m.); opera „Paklydę paukščiai“ (1967 m.); kantata „Ąžuolų vainikas“ (1972 m.); kantata „Liepsnoja naktis“ (1982 m.); koncertas balsui ir styginių kvartetui (1983 m.); „Maldų simfonija“ (2001 m.); trio „Paukščių turgus“ (2001 m.); „Septyni paveikslėliai“ (2002 m.); koncertas dviem violončelėms „Concerto di corde“ (2002 m.); koncertas orkestrui „Discorso concitato“ (2003 m.).
1968 m. V. Laurušas apdovanotas SSRS sceninių veikalų konkurso Maskvoje II premija.
1980 m. jam įteikta LSSR valstybinė premija.
2003 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
2003 m. Jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.
2005 m. V. Laurušui paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
V. Laurušas mirė 2019 m. balandžio 29 d. Vilnuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Įamžinant jo atminimą LRT 2019 m. sukūrė dokumentinę apybraižą „Žmogus su laiko žyme. Vytautas Laurušas“ (scenarijaus autorė ir režisierė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė), laidą „Muzikinis pastišas“. In memoriam Vytautas Laurušas“, 2020 m. – dokumentinį filmą „Muzikinė Vytauto Laurušo enigma“ (režisierius Antanas Laurušas).

 

Naudota literatūra:
1. „Vytautas Laurušas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-laurusas/.).
2. „Vytautas Laurušas“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Lauru%C5%A1as.

 

 

Vidas Lauruška 

Vidas Lauruška – fizikas, profesorius, buvęs Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rektorius. Mokslinių tyrimų svarbiausios sritys: biomedicininė inžinerija, elektronika.

Gimė 1950 m. lapkričio 3 d. Šiauliuose. 1968 m. baigė Šilalės rajono Kvėdarnos vidurinę mokyklą, 1973 m. – Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kuriame po studijų liko dirbti. Po metų persikėlė gyventi į Šiaulius. Ten pusę metų dirbo „Nuklono“ gamykloje, o 1975 m. įsidarbino Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas) Šiaulių vakarinio fakulteto Radiotechnikos ir elektrotechnikos katedroje. Tais metais jis įsijungė į prof. Kęstučio Kriščiūno mokslininkų grupę, kuri tyrinėjo žmogaus ir mašinos sąveiką. Tyrimų kryptis buvo susieta su neįgaliųjų reikmėmis: kaip, panaudojant žvilgsnį, balsą, judesius, valdyti kompiuterį, o panaudojant kompiuterį – valdyti aplinką, komunikuoti, integruotis į visuomenę.

1975–1997 m. V. Lauruška buvo Kauno politechnikos instituto dėstytojas, 1995–1997 m. – Radiotechnikos ir elektrotechnikos katedros vedėjas, 1998–2007 m. – Technologijos fakulteto dekanas.

1983 m. jam suteiktas technologijų mokslų kandidato laipsnis, 2004 m. – profesoriaus vardas.

2007–2014 m. V. Lauruška buvo Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rektorius.

Yra stažavęsis Karalienės (Kanada, 1988), Dundee (Škotija, 1994) universitetuose, Reabilitacijos tyrimų institute (Nyderlandai, 1995).

1989 m. su bendraautoriais prof. Kęstučiu Kriščiūnu ir Vincu Lauručiu už darbą „Nauji žmogaus ir mašinos informacinės sąveikos būdai ir priemonės“ apdovanotas Lietuvos valstybine premija.

Yra paskelbęs daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. 25 išradimų autorius.

Naudota literatūra:

  1. „Vidas Lauruška“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vidas-lauruska/.

 

 

Vincas Laurutis

Vincas Laurutis – inžinierius, pedagogas, Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) profesorius, buvęs rektorius, technikos mokslų, elektronikos ir elektrotechnikos mokslų habilituotas mokslų daktaras (disertacijos tema „Žmogaus žiūros linijos orientavimo sistema“), Lietuvos ir Šiaulių miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. Svarbiausios mokslinių tyrimų sritys: valdymas ir informatikos technologija, elektronika, biomedicininė inžinerija.

Gimė 1946 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. 1964 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1969 m. – Kauno politechnikos institutą (KPI), kuriame įsigijo radijo inžinieriaus specialybę. 1969–1980 m. buvo KPI Šiaulių vakarinio fakulteto Radiotechnikos ir elektrotechnikos katedros bendradarbis, 1980–1997 m. – šios katedros docentas, 1985–1995 m. – vedėjas, 1992–1997 m.– Kauno technologijos universiteto Šiaulių fakulteto dekanas. 1997 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas.

1997–2007 m. buvo Šiaulių universiteto rektorius. Nuo 1998 m. papildomai dar ėjo Šiaulių universiteto Biomedicininės inžinerijos mokslo centro direktoriaus pareigas. Nuo 2001 m. buvo Šiaulių universiteto Senato pirmininkas.

1989 m. su bendraautoriais profesoriumi Kęstučiu Kriščiūnu ir docentu Vidu Lauruška už darbą „Nauji žmogaus ir mašinos informacinės sąveikos būdai ir priemonės“ apdovanotas Lietuvos valstybine premija (mokslo ir technikos sritis).

Su bendraautoriais yra parengęs monografiją „Aukštųjų mokyklų administratorių geros patirties vadovas“. 2012 m. išleista jo mokomoji knyga „Biomedicininė kibernetika“.

1984, 1990 m. stažavosi Jungtinių Amerikos Valstijų J. Hopkinso universitete.

Nuo 1993 m. – Lietuvos centro sąjungos narys, Šiaulių skyriaus pirmininkas. Nuo 2003 m. –Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys, 2003–2004 m. LiCS Šiaulių skyriaus pirmininkas. 

1995–1997 m. 1997–2000 m., 2000–2003 m. ir 2003–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys.

Yra paskelbęs daugiau kaip 120 mokslinių straipsnių. Daugiau kaip 15 išradimų autorius.

 

Svarbiausi išspausdinti V. Lauručio darbai:

  • Laurutis, S. Niauronis, R. Zemblys, „Alternative Computer Cursor Shifts for Large Amplitude Eyesight Jumps“, Elektronika ir elektrotechnika = Electronics and Electrical Engineering, 2010, nr. 9 (105).
  • Laurutis, R. Zemblys, „Informational characteristics of the double-step saccadic eye movements“, Information Technology and Control, 2010, vol.39, no.1.
  • Laurutis, G. Daunys, R. Zemblys, „Quantitative Analysis of Catch-up Saccades Executed during Two-dimensional Smooth Pursuit“, Elektronika ir elektrotechnika = Electronics and Electrical Engineering, 2010, nr.2(98), p. 83–86.
  • Laurutis, R. Zemblys, L. Buivis, „ Fixational Eye Movements: Influence on the Accuracy in the Target Pointing Tasks“, Elektronika ir elektrotechnika = Electronics and Electrical Engineering, 2009, nr.5(93), p. 91–94.
  • Laurutis, R. Zemblys, „Bayesian Decision Theory Application for Double-step Saccades“, Elektronika ir elektrotechnika = Electronics and Electrical Engineering, 2009, nr.4(92), p. 99–102.
  • Laurutis, R. Zemblys, „Quantitative Analysis of Two-Dimensional Catch-Up Saccades Executed to the Target Jumps in the Time-Continuous Trajectory“, MEDICON 2010, p. 1–4.
  • Paliulis, R. Zemblys, G. Daunys, „Image Analysis Problems in AOI Systems“, Information Technology and Control, vol.37, no.3(2008), p. 220–226.
  • Zemblys, V. Laurutis, „Ribinis taikinio sekimo greitis žmogaus žvilgsniu ir ranka“, Jaunųjų mokslininkų darbai. 2009, nr.3(24), p. 154–158.
  • Laurutis, Channel Information Capacity of the Sensomotor System of the Eye, Elektronika ir elektrotechnika = Electronics and Electrical Engineering,  2008, nr.5(85), p. 85–88.
  • Laurutis, R. Zemblys, „Žmogaus psichofiziologinių parametrų diagnostika tiriant sekamuosius akių judesius“, Mokslas – žmonių sveikatai: 3-oji nacionalinė mokslinė konferencija 2010 m. balandžio 7 d., KMU, p. 63.

 

Naudota literatūra:

  1. „Vincas Laurutis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vincas-laurutis/.
  2. „Vincas Laurutis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Laurutis.

 

Albinas Liaugminas

Albinas Liaugminas (1907–1992) – psichologas, sociologas, pedagogas, edukologas, pirmasis Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, profesorius, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjas, poetas, spaudos bendradarbis.

Gimė 1907 m. birželio 10 d. Laižuvos valsčiaus Auksūdžio kaime (Mažeikių raj.).
Baigęs Mažeikių gimnaziją, pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Atlikęs karinę tarnybą studijavo filosofijos istoriją, pedagogiką ir lotynų kalbą. 1934–1935 m. Paryžiaus Sorbonos universitete lankė filosofijos, psichologijos bei sociologijos paskaitas. 1935 m. Lietuvos švietimo ministerijos siuntimu išvyko į Ženevą gilinti pedagogikos ir psichologijos žinių. Tuo pačiu metu jis studijavo Žano Žako Ruso pedagoginių mokslų institute Ženevoje. 1938 m. Ženevos universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją apie moralinį auklėjimą, įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

1938–1939 m. Klaipėdos pedagoginiame institute dėstė bendrosios psichologijos ir sociologijos įvadą, Vilniaus dailės akademijoje – pedagogiką, Vilniaus universitete – psichologiją, filosofiją ir pedagogikos pagrindus.

Į Vilnių perkėlus Klaipėdos pedagoginį institutą, 1941–1944 m. ėjo šio instituto direktoriaus pareigas, dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus universitete. 1942 m. Vilniaus universitete apgynė habilitacijos darbą apie Fridricho Nyčės etiką.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ten dirbo vertėju, dėstė gimnazijoje. 1948 m. persikėlė gyventi į Kolumbiją. 1948–1955 m. Kolumbijos Bogotos universitete dėstė pedagogiką ir psichologiją, dirbo ir keliose kitose aukštosiose mokyklose, aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio periodinėje spaudoje.

1955 m. persikėlė gyventi į JAV, įsikūrė Čikagoje. Septyniolika metų (1955–1972 m.) Lojolos jėzuitų universitete Čikagoje dėstė užsienio kalbas. 1973–1976 m. dirbo Alkoholikų gydymo centro psichologu.

A. Liaugminas buvo vienas iš JAV veikiančio Pedagoginio lituanistikos instituto steigėjų, pirmasis jo rektorius (šias pareigas ėjo 1958–1963 m.).

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, aplankė gimtinę. Vilniaus pedagoginiame institute jis dalijosi prisiminimais apie instituto darbą vokiečių okupacijos metais, pasakojo apie buvusias studijas, mokymo programas, studentus, dėstytojus.

A. Liaugminas buvo JAV leistos „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Dažniausiai rašydavo straipsnius pedagogikos ir visuomenės klausimais, juos skelbdavo mokslo leidiniuose, periodiniuose laikraščiuose ir žurnaluose „Akademikas“, „Draugas“, „Laiškai lietuviams“, „Tautos mokykla“, „Vairas“, kt. 1962 m. išleista jo knyga „Naminio auklėjimo problemos“.
A. Liaugminas mirė 1992 m. liepos 17 d. Po metų profesoriaus palaikai urnoje, lydimi profesoriaus žmonos Danutės Liaugminienės, iš Floridos buvo perkelti į tėviškę ir 1993 m. spalio 20 d. palaidoti Laižuvos kapinėse (Mažeikių raj.).

Naudota literatūra:

  1. Antanas Balašaitis, „Albinas Liaugminas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13, Vilnius, 2008, p. 83.

 

 

Vytautas Mackevičius 

Vytautas Mackevičius (1911–1991) – dailininkas, pedagogas, profesorius, buvęs Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius.

Gimė 1911 m. sausio 14 d. Šiauliuose. 1923–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1928–1935 m. studijavo Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką ir Vladą Didžioką. Studijų metais išryškėjo jo kairuoliškos pažiūros. 1932 m. buvo Lietuvos raudonosios pagalbos organizacijos narys, 1933–1935 m. LKP narys. 1934–1935 m. bendradarbiavo pogrindiniame satyros žurnale „Šluota“. 1938–1939 m. tobulinosi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje.

1940–1941 m dirbo Meno reikalų valdybos prie LSSR MT dailės skyriaus inspektoriumi, 1944–1951 m. buvo šios valdybos vedėjas, 1945–1951 m. Vilniaus dailės instituto (dabar VDA), 1951–1974 m. LSSR dailės instituto (dabar VDA) dėstytojas, nuo 1954 m. profesorius, 1953–1974 m. – LSSR dailės instituto (dabar VDA) rektorius. 1956–1958 m. LSSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas.

Parodose pradėjo dalyvauti 1939 metais. Jo kūrybos personalinės parodos buvo surengtos  Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose (1961 m.). Tapė realistinių, apibendrintos formos figūrinių paveikslus, portretus, peizažus, natiurmortus. Yra sukūręs knygų iliustracijų, politinių plakatų, karikatūrų. Ankstyviesiems peizažams („Tiltas per Seną“, „Paryžius. Lotynų kvartalas“, abu 1938 m.; „Vilnelės krantai“, 1943 m.; „Florencija“, 1957 m.) ir natiurmortams būdinga tapybiška maniera ir plenerinės tapybos principai.

Sovietinės okupacijos metais tapė politizuotus istorinio žanro paveikslus („Sušaudymas“, 1945 m.; „Partizanai“, 1946 m.; „1919 metai Lietuvoje“, 1957 m.), kurie pasižymėjo iliustratyvumu, pilkšvu koloritu, portretuose neišvengė laikotarpiui būdingo akademiškumo, oficialumo („Borisas Dauguvietis“, 1946 m.; „Jonas Kuzminskis“, 1955 m.). Sukūrė politinių plakatų, knygų iliustracijų, karikatūrų.

Vėlesnėje kūryboje išryškėjo sąlygiškumas, ekpresionizmo tendencijos, romantiška nuotaika, dekoratyvus plokštumų modeliavimas. Figūrinėse kompozicijose derinami realios ir sąlygiškos erdvės plotai („Apasionata“, 1969 m.), portretuose pabrėžiama asmens aplinka („Tapytojas Jonas Rustemas tarp savo studentų“, 1979 m.). Paveiksluose vyrauja sodrus šiltų tonų koloritas, platus, ekspresyvus potėpis.

Jo kūrinių saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

1954 m. jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, 1963 m. – LSSR liaudies dailininko vardas, 1970 m. įteikta LSSR valstybinė premija.

Dailininkas mirė 1991 m. liepos 11 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

 

Naudota literatūra:

  1. Lijana Šatavičiūtė, „Vytautas Mackevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13, Vilnius, 2008, p. 745.

 

 

Edvardas Mažeikis

Edvardas Mažeikis – lietuvių karininkas, karinis diplomatas, lakūnas, Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) vadas, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, generolas majoras (2011).

Gimė 1961 m. lapkričio 18 d. Papilėje (Akmenės raj.). Tėvas – Jonas Mažeikis, motina – Ona Mažeikienė. 1979 m. baigė Papilės Simono Daukanto vidurinę mokyklą, 1983 m. – Černigovo aukštąją karo aviacijos lakūnų mokyklą. Baigęs lakūnų mokyklą, tarnavo SSSR naikintuvų pulke Tolimuosiuose Rytuose. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, ėjo Krašto apsaugos ministerijos Aviacijos tarnybos Kovinės parengties skyriaus viršininko pavaduotojo, Karinių oro pajėgų Kovinės parengties ir planavimo skyriaus viršininko, KOP Aviacinės veiklos skyriaus viršininko pareigas.

1995–1997 m. studijavo Bundesvero vadovavimo akademijoje Hamburge (Vokietija), baigė karininkų kursus General Staff course. 1997–2000 m. buvo KOP Pirmosios aviacijos bazės vadas. Nuo 2000 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Karinių oro pajėgų vadas.

2002–2003 m. studijavo JAV nacionaliniame gynybos universitete (National Defense University), kur įgijo nacionalinio saugumo strategijos magistro laipsnį (National security strategy resources).

Nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. – Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) karinis atstovas NATO Kariniame komitete. Jis atstovavo Lietuvos Respublikai ir Europos Sąjungos Kariniame komitete. 

2007–2008 m. buvo NATO Karinio komiteto seniūnas, nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, nuo 2010 m. gegužės 10 d. – Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo viršininkas, nuo 2011 m. gegužės 10 d. – Karinių oro pajėgų vadas. NATO Generalinio sekretoriaus A. F. Rasmussen įsakymu nuo 2014 m. liepos 1 d. dirbo NATO Standartizacijos biuro direktoriumi (Director NATO Standardization Office). 2018 vasario 28 d. išleistas į atsargą iš Lietuvos kariuomenės. Nuo 2018 kovo 1 d. buvo Europos gynybos agentūros (EDA – European Defence Agency) direktoriaus pavaduotojas ir padalinio vadovas (Deputy Director and Head of the Unit Critical Enablers)

Jis yra Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pirmojo rango karo lakūnas, turintis 1 500 valandų skrydžių patirtį įvairiausiais orlaiviais (nuo reaktyvinio naikintuvo Mig-23 iki vienmotorio biplano An-2, nuo reaktyvinių lengvųjų atakos lėktuvų L-39 Albatros iki naikintuvo F-16). 1995 m. reaktyvinių lėktuvų klasėje Lietuvos aeroklubo Akrobatinio skraidymo federacijos organizuotose varžybose tapo absoliučiu čempionu.

Karinių laipsnių suteikimo E. Mažeikiui chronologija:

  • 1983 m. leitenantas
  • 1985 m. vyresnysis leitenantas
  • 1987 m. kapitonas
  • 1991 m. majoras
  • 1995 m. pulkininkas leitenantas
  • 2000 m. pulkininkas
  • 2004 m. lapkričio 23 d. brigados generolas (laipsnis suteiktas Prezidento Valdo Adamkaus dekretu).
  • 2011 m. liepos 28 d. generolas majoras (laipsnis suteiktas Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu).

1994 m. apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu.

 

Naudota literatūra:

  1. „Edvardas Mažeikis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/edvardas-mazeikis/.
  2. „Edvardas Mažeikis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Edvardas_Ma%C5%BEeikis.

 

Algirdas Monkevičius

Algirdas Monkevičius – pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas, knygų autorius, buvęs švietimo, mokslo ir sporto ministras, taip pat ir Mykolo Riomerio universiteto rektorius,  Svarbiausios mokslinės veiklos sritys: gerovės sociologija, švietimo politika ir vadyba.

Gimė 1956 m. kovo 29 d. Rietave. 1974 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą, 1979 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultetą, kur įgijo matematikos ir fizikos mokytojo specialybę. Nuo 1988 m. iki 1991 m. studijavo Maskvos visuomenės mokslų akademijos Sociologinių tyrimų centro aspirantūroje. 1991 m. apgynė sociologijos mokslų kandidato (vėliau nostrifikuota į socialinių mokslų daktaro) disertaciją tema „Asmenybės sąmonės schematizmai: teorinė analizė ir operacionalizacija“. 1995 m. jam suteikta antroji vadybos kategorija ir švietimo vadybos eksperto kvalifikacija. 1996–1999 m. Šiaulių universiteto Fizikos ir matematikos fakultete neakivaizdiniu būdu studijavo informatiką ir įgijo informatikos mokytojo specialybę.

1979–1981 m. buvo Akmenės rajono Naujosios Akmenės vakarinės vidurinės mokyklos, 1981–1983 m. Naujosios Akmenės 3-iosios vidurinės mokyklos mokytojas, 1983–1985 m. – Akmenės rajono Švietimo skyriaus inspektorius, 1985–1988 m. – Lietuvos komunistų partijos Akmenės rajono komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, politinio švietimo kabineto vedėjas, 1991–1997 m. – Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto vidurinės mokyklos direktorius, 1997–2000 m. – Akmenės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas, 1998 m. – Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rektoriaus padėjėjas, atsakingas už Socialinių mokslų fakulteto įkūrimą, nuo 1998 iki 2000 m. – Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto prodekanas, 1999–2000 m. – šio fakulteto Vadybos katedros vedėjas, 2000 m. – Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas. 2000–2008 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. 2000–2004 m. dirbo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Informacinės visuomenės plėtros komitetuose, 2004–2006 m. buvo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas.

2000–2004 m., 2008 m. birželio – gruodžio mėn. ir nuo 2019–2010 m. buvo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras, 2010–2015 m. – Mykolo Riomerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, 2015–2019 m. – šio universiteto rektorius.

Yra buvęs SSKP narys. Nuo 2000 m. buvo Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys, 1997–2000 m. ir 2000–2003 m. – Akmenės rajono savivaldybės tarybos narys Lietuvių tautininkų sąjungos sąraše.

1993–1997 m. ėjo Akmenės rajono mokyklų vadovų asociacijos pirmininko pareigas, 1995–2000 m. buvo Šiaulių apskrities švietimo tarybos narys, 1999–2000 m. Šiaulių verslo inkubatoriaus tarybos narys, Bendrojo ugdymo tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos narys. Yra Lietuvos kompiuterininkų sąjungos, Akmenės „Rotary“ klubo narys. 2013–2016 m. buvo Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos narys.

Paskelbė daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių, 3 mokslo studijų dalis švietimo politikos, gyvenimo darbe kokybės, laimės sociologijos tematika. Yra perskaitęs keliasdešimt pranešimų šalies ir tarptautinėse konferencijose UNESCO Paryžiuje, Pasaulio lietuvių bendruomenės kongresuose Čikagoje (JAV), SOCIN, „Whither our Economies“ Vilniuje ir kt. Dalyvavo moksliniuose projektuose: „Enhancing University Autonomy in Moldova – EuniAM“ (2012–2015, TEMPUS; koord. Alborgo u-tas, Danija) ir „Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės matavimo rodiklių sistemos ir vertinimo modelio sukūrimas“ (2013–2015, finansuota ESF pagal visuotinės dotacijos priemonę).

2004 m. apdovanotas Estijos Marijos Žemės Kryžiaus II laipsnio ordinu už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Estijos bendradarbiavimą švietimo srityje, 2009 m. – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos nominacija „Metų politikas labiausiai nusipelnęs jaunimui“, 2016 m. – Korėjos Respublikos ambasados Lietuvoje padėkos ženklu „Už indėlį vystant Korėjos Respublikos ir Lietuvos bendradarbiavimą“. 2017 m. jam suteiktas Jaroslavo Išmintingojo nacionalinio teisės universiteto (Ukraina) garbės daktaro vardas.

Jis kartu su kolegomis parašė knygą „ Profilinis mokymas“ (2001) ir mokslo studiją „Gyvenimo kokybės matavimo rodiklių sistema ir vertinimo modelis“ (2015).

 

Naudota literatūra:

  1. „Algirdas Monkevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/algirdas-monkevicius/.
  2. „Algirdas Monkevičius“, Kas yra kas Lietuvoje 2019.

 

Rolandas Pavilionis 

Rolandas Pavilionis (1944–2006) – profesorius, Lietuvos logikas, kalbos filosofas, lingvistas, politinis bei visuomenės veikėjas, liberaldemokratas, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos narys, 1991 m. sausio 29 d. išrinktas 81-uoju Vilniaus universiteto rektoriumi (šias pareigas ėjo 1991–2000 metais). Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritys – logika, loginė semantika, kalbos filosofija.

Jis gimė 1944 m. liepos 3 d. Šiauliuose, mirė 2006 m. gegužės 10 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

1962 m., dirbdamas Šiaulių dviračių gamykloje, baigė Šiaulių vakarinę darbo jaunimo mokyklą.

1962–1968 m. (su pertrauka 1963–1966 m.) studijavo užsienio kalbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. 

1963–1966 m atliko karo prievolę sovietinėje armijoje.

1968–1971 m. studijavo Ukrainos mokslų akademijos Filosofijos instituto aspirantūroje, ten apgynė logikos mokslų daktaro disertaciją.

1971–1977 m. dėstė Vilniaus universitete, ten jam buvo suteiktas docento vardas.

1975–1977 m. buvo filosofijos istorijos ir ateizmo katedros vedėjas.

1977–1978 m. stažavosi Paryžiaus Visuomenės mokslų aukštųjų studijų mokykloje, Sorbonoje, pas prof. Algirdą Julių Greimą.

1981 m. apgynė habilituoto logikos daktaro disertaciją (kalbos filosofija ir logika).

1982–1988 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, Filosofijos istorijos ir logikos katedros
vedėjas.

1988–1990 m. ėjo Vilniaus universiteto prorektoriaus pareigas.
1989–2004 m. ėjo Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos garbės prezidento pareigas.

1990 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, 1994 m. – tikruoju nariu. 

1990–2000 m. buvo Tarptautinės universitetų prezidentų asociacijos narys, Europos rektorių konferencijos ir vykdomojo komiteto narys.

1992 m. tapo Europos menų ir mokslų akademijos nariu. 
1990–2000 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius, Europos menų ir mokslų
akademijos, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys akademikas.
1995–1996 m. ėjo Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidento pareigas.
2000–2004 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos ir Prancūzijos tarpparlamentinių ryšių grupės vadovas.

2004 m. nominuotas Tarptautinės filosofijos akademijos nariu.

2004 m. išrinktas Europos Parlamento nariu, Sąjungos už Tautų Europą frakcijos vicepirmininku, Kultūros ir švietimo komiteto nariu, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nariu pavaduotoju.

Išleido knygų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis: „Kalba ir logika“ (Язык и логика, 1975) ; „Kalba. Logika. Filosofija: šiuolaikinės loginės-filosofinės kalbos koncepcijų analizė“ (1981) – už šias monografijas jam paskirta Valstybinė premija; „Prasmės problema“ (Проблема смысла: современный логико-философский анализ языка.1983); Semiotika: darbų rinktinė: autorizuotas vertimas iš prancūzų kalbos / Algirdas Julius Greimas (1889); „Prasmė ir konceptualios sistemos“ (1990); „Voldenas, arba Gyvenimas miške; Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą / Henry David Thoreau (išvertė iš anglų k.).„Prieš absurdą“ (2000, 2004); „Tarp šviesos ir tamsos: 99 etiudai“ (2000); Parengė spaudai knygą „Prieš absurdą II“ bei  „Prasmė ir tapatumas“ (2004); „Prasmė ir tapatumas, arba Kelionė į save“ (2005); „Kada tauta tyli: Seime organizuotų konferencijų stenogramos“ / sud. Algimantas Liekis (2006).

1985 m jam įteikta Lietuvos valstybinė premija, 1993 m. – Ordre des Palmes académiques (Akademinės Palmės ordinas, Prancūzija), 1997 m. – Ordre national de la Légion d’honneur (Garbės legiono ordinas, Prancūzija), 1998 m. – Kongelige Norske Fortjenstorden (Norvegija), 1999 m. – Krzyz Oficerski Orderu Zaslugi Rzezypospolytej Polskiej (Lenkija), 2001 m. – Ordre national du Mérite (ordinas „Už nuopelnus Prancūzijos Respublikai“), 2004 m. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius.

  1. Pavilionio žmona – pedagogė, potinė veikėja, ilgametė Vilniaus universiteto profesorė Marija Aušrinė. Sūnūs: teisininkas Šarūnas Pavilionis ir diplomatas, valstybės ir politinis veikėjas ŽygimantasPavilionis.
  2. Pavilionis mirė 2006 m. gegužės 10 d. Vilniuje, Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 

Naudota literatūra:

„Rolandas Pavilionis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/rolandas-pavilionis/.

 

Pranciškus Ramanauskas 

Pranciškus Ramanauskas (1893–1959) – Telšių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, profesorius, kankinys, spaudos darbuotojas, buvęs Telšių kunigų seminarijos rektorius,.

Gimė 1893 m. lapkričio 21 d. Betygalos valsčiaus Kudonių kaime (dabartinio Raseinių rajono teritorijoje). Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1917 m. birželio 5 d. įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Pumpėnų (1917–1920 m.), Raseinių, Telšių parapijose, nuo 1926 m. – Telšių vyskupijos kurijoje dirbo sekretoriumi ir tribunolo notaru. Vėliau mokėsi Romoje, kur baigė studijas, įgydamas teologijos mokslų daktaro laipsnį. 1932 m. paskirtas eiti Telšių kunigų seminarijos profesoriaus ir inspektoriaus pareigas. Vėliau pakeltas Garbės kanauninku. Telšių seminarijoje dėstė dogminę teologiją ir religinę pedagogiką. 1940 m. tapo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam buvo suteikiamas prelato titulas. 1944 m. vasario 28 d. konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru.

1946 m. gruodžio 18 d. P. Ramanauskas buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir 1947 m. rugpjūčio 16 d. nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Oršos (Baltarusija) kalėjime, Karlago (Karagandoje), Minlago, Vorkutlago, Abezės (visi Komijoje) lageriuose. Iš kalėjimo paleistas 1957 m. liepos 20 d., tačiau vyskupo pareigų eiti jam nebuvo leista. Sovietų valdžiai neleidus sugrįžti į Telšius, prieglobstį surado Švėkšnoje – pas Švėkšnos parapijos kleboną Stanislovą Mažeiką.

Bendradarbiavo spaudoje, nuo 1932 m. sausio mėn. Telšių kunigų seminarijoje redagavo leidinį „Spauda ir gyvenimas“, nuo 1935 m. buvo oficialus savaitraščio „Žemaičių prietelius“ redaktorius ir leidėjas.

1934 m. išleido knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

P. Ramanauskas mirė 1959 m. spalio 15 d. Telšiuose, palaidotas Telšių šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, kurioje ilsisi ir Telšių vyskupo Justino Staugaičio palaikai.

2000 m. vyskupas Pranciškus Ramanauskas įrašytas į Lietuvos naujųjų kankinių Bažnyčios martirologą. 2006 m. jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

 

Naudota literatūra:

  1. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas, Vilnius, 2010.
  2. „Pranciškus Ramanauskas “, Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius, 1997.

 

Liudvikas Saulius Razma 

Liudvikas Saulius Razma – ekonomistas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras, docentas, buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1990–1992 m.), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius.

Gimė 1938 m. vasario 7 d. Plateliuose.

1951–1972 m. dalyvavo studentų, jaunimo organizacijų veikloje.
1960 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1963–1972 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto vyr. dėstytojas, docentas. 1972–1989 m. dirbo ūkio valdymo tobulinimo organizacijose, buvo Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto valdymo katedros docentas. Nuo 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis. 1989–1993 m. dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriumi. 1990 m. išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu. 1994–1995 m. buvo Lietuvos komercinių bankų asociacijos valdybos pirmininkas, 1996–2001 m. – Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros docentas.

1966–1972 m. buvo SSKP narys. 1972 m. dėl disidentinės politinės veiklos pašalintas iš SSKP. 1989–1990 m. vėl buvo SSKP narys. 1989–1990 m. – LKP CK narys.

Yra paskelbęs straipsnių mokslinėje ir populiarioje spaudoje ekonominės teorijos, gyvenimo lygio, valdymo teorijos ir praktikos, kultūros ir švietimo politikos klausimais. Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje:
Mokėjo rusų, anglų ir prancūzų kalbas.

2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Liudvikas Saulius Razma mirė 2019 m. gegužės 19 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Naudota literatūra:

  1. „Signatarai“, Lietuvos Respublikos Seimas: https://www.lrs.lt/datos/kovo11/signatarai/www_lrs.signataras-p_asm_id=162.htm.

 

Stanislovas Stonkus 

Stanislovas Stonkus (1931–2012) – mokslininkas, krepšininkas, pedagogas, sporto žurnalistas, habil. m. dr. (socialiniai mokslai), profesorius, visuomenės veikėjas, tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos olimpinės akademijos akademikas, daugiau negu 10 knygų autorius ir bendraautoris, buvęs Lietuvos kūno kultūros instituto rektorius. Pagrindinės jo mokslinių tyrimų sritys buvo krepšinio istorija, olimpinio sporto istorija, olimpizmas, sporto ugdomasis poveikis, kūno kultūros ir sporto terminologija, krepšininkų ir komandų rengimo didaktinė technologija.

Gimė 1931 m. gruodžio 29 d. Telšiuose. Krepšinį žaisti pradėjo mokydamasis Telšiuose. Studijavo Lietuvos kūno kultūros institute, čia mokydamasis 1950 m. pradėjo žaisti Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandoje. Baigęs studijas 1954 m. liko dirbti tame pačiame institute.  Iš pradžių ėjo dėstytojo pareigas, palaipsniui įsijungė į mokslinę veiklą. 1952 m. dalyvaudamas Helsinkyje vykusiose Vasaros olimpinėse žaidynėse kartu su kitais komandos nariais iškovojo sidabro medalius. 1955 m. Pasaulio jaunimo žaidynėse S. Stonkus tapo čempionu, tais pačiais metais iš Budapešte vykusio Europos krepšinio čempionato parsivežė bronzos medalį, o iš 1956 m. Melburno vasaros olimpinių žaidynių – sidabro, 1957 m. Sofijoje vykusiame Europos krepšinio čempionate tapo čempionu. 1956 m. S. Stonkui buvo suteiktas tuometinės Sovietų sąjungos nusipelniusio sporto meistro vardas.

1958–2009 m. jis dirbo dėstytoju Lietuvos kūno kultūros akademijoje (iki 1999 m. – Lietuvos kūno kultūros institutas). 1961–1978 šiame institute ėjo Žaidimų, 1992–2003 m. Krepšinio, tinklinio ir teniso katedros vedėjo pareigas. 1962 m. tapo tarptautinės kategorijos teisėju, tais pačiais metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kūno kultūros ir sporto darbuotojo vardas, o 1968 m. Lietuvos kūno kultūros institute – pedagoginis docento vardas. 1974 m. Tartu universitete S. Stonkus apgynė disertaciją, jam suteiktas pedagogikos mokslų kandidato laipsnį. 1978 m. S. Stonkus ėjo Lietuvos kūno kultūros instituto prorektoriaus pareigas, 1978–1990 m. – rektoriaus. Šiame institute jam 1987 m. suteiktas habil. m. dr. laipsnis. 1992–1995 m. S. Stonkus ėjo Lietuvos kūno kultūros instituto Senato pirmininko pareigas.

1961–1971, 1979–1983, 1990–1994 m. jis buvo Lietuvos krepšinio federacijos pirmininkas, 1992–1998 m. buvo Lietuvos kilnaus elgesio sporte komiteto prezidentas, 1992–1996 m. – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas. Jis žinomas ir kaip vienas iš LTOK Fair Play komisijos įkūrėjų. 2005 m. jis tapo Lietuvos olimpinės akademijos akademiku, 2009 m. jam suteiktas Lietuvos krepšinio federacijos garbės nario vardas.

1998–2010 m. S. Stonkus redagavo žurnalą „Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas“. Jis yra 2010–2013 m. išleistų dviejų „Lietuvos sporto enciklopedijos“ tomų vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo su „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ kolektyvu, yra parengęs bemažai tekstų šiai enciklopedijai.

Parašė monografijas „Krepšinis: 100 žingsnių per pasaulį“ (2 tomai 1991, 1992), „Olimpinis 1992 m. krepšinis“ (1993), „Neslūgstančios krepšinio vilnys“ (1999), „Vytautas Augustauskas-Augustaitis 1904–1958“ (2003), „Lietuvos aukštasis kūno kultūros mokslas: žmonės ir darbai“ (2007), vadovėlius „Krepšinis“ (1985), „Žaidimai: teorija ir didaktika“ (kartu su kitais autoriai, 1994, 1998, 2002), „Krepšinis: istorija, teorija, didaktika“ (2003), knygas „Treniruokimės savarankiškai“ (1967, lietuvių, rusų, serbų kalbomis), „Lietuvos krepšinis“ (kartu su kitais autoriais, 1977), „Žaidžiame krepšinį“ (1976, 1982, 1997, 1982 Talinas, estų kalba, 1984 Maskva, rusų kalba), „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“ (1992), „Olimpinis krepšinis“ (1996), „Olimpinis sportas: Olimpijos ir olimpinės žaidynės“ (2000), „Olimpija“ (2002), „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį“ (kartu su A. Bertašiumi, 2009), „Jie dovanojo Lietuvai krepšinį“ (kartu su Mindaugu Balčiūnu, 2011). S. Stonkus yra parengęs spaudai ir „Sporto terminų žodyną“ (1996, 2002).

1980 m. S. Stonkus apdovanotas Kūno kultūros ir sporto komiteto medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“,  1980, 1988, 1992, 1997 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto ir Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui “, 1995 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordino Karininko kryžiumi, 2001 m. – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, 2006 m. –  Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės kryžiumi ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Garbės ženklu, 2008 m. – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 20-mečio medaliu ir Lietuvos krepšinio federacijos 1 laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos krepšiniui“.

S, Stonkus mirė 2012 m. vasario 19 d. Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse. 

 

Naudota literatūra:

Alfredas Pliadis, „Stanislovas Stonkus“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-stonkus/ (žr. 2022-02-04).

 

 

 

 

Stasys Šalkauskis

Stasys Šalkauskis (1886–1941) – vienas žymiausių Lietuvos XX a. filosofų, pedagogas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, teisininko, pedagogo profesoriaus, visuomenės veikėjo Kazio Šalkauskio (1885–1960) brolis.

Gimė 1886 m. gegužės 16 d. Raseinių rajono Ariogalos mietelio gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės šeimoje. Jis buvo trečiasis šeimos vaikas, nuo pat vaikystės – silpnos sveikatos. 1888 m. kartu su šeima persikėlė gyventi į Rygą, po poros metų sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Šiauliuose.

Baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. – Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m. – Fribūre, 1915–1920 m. studijavo filosofiją Fribūro universitete, dalyvavo išeivijos lietuvių veikloje, Lozanos lietuvių konferencijoje (1916). Baigęs universitetą tapo filosofijos daktaru.

Grįžęs į Lietuvą pradėjo dėstyti Aukštuosiuose kursuose. 1922–1940 m. dirbo VDU (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) Teologijos-filosofijos fakultete – čia dėstė filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką, buvo docentas,  1922 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1927 m. gruodžio 28 d. jis vedė geriausią Salomėjos Nėries draugę – studentę Juliją Paltarokaitę (1904–1994). Panevėžyje juos sutuokė vyskupas Kazimieras Paltarokas.

1939–1940 m. S. Šalkauskis buvo VDU rektorius.  Iš šių pareigų atleistas sovietams okupavus Lietuvą.

Jis buvo Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigimo (1922 m.) iniciatorius, nuo 1933 m. – jos akademikas, 1938–1940 m. – pirmininkas, 1927–1930 m. – ateitininkų federacijos vadovas. S. Šalkauskis galutinai suformavo ir suredagavo ateitininkų veiklos principus, jų ideologijos esmę, parašė knygą „Ateitininkų ideologija“.

Jis įkūrė ir 1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. buvo  žurnalo „Židinys“ redaktorius. Daug metų bendradarbiavo katalikiškos orientacijos žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Draugija“, „Logos“ ir kt. 

Kaip filosofas savo darbuose dažniausiai rašė kultūros, tautiškumo, religingumo temomis.

S. Šalkauskis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose, palaidotas Šiaulių kapinėse.

Svarbiausios S. Šalkauskio knygos: „Bažnyčia ir kultūra“ (1913), „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje (L’âme du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev“ (1920),  „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“ (1926, 21933), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Ateitininkų ideologija“ (1933), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933), „Bendroji filosofijos terminija“ (1938), „Inteligentijos koncepcija“ (1939), „Raštai“ (1990), „Rinktiniai raštai“ (1992).

Įamžinant S. Šalkauskio atminimą 1991 m. įsteigta Stasio Šalkauskio premija, skiriama iškiliems kultūros veikėjams. 2002 m. Šiaulių universitete atidaryta jo vardo auditorija, 2007 m. Religijos studijų kolegijai suteiktas Stasio Šalkauskio vardas (Stasio Šalkauskio kolegija), 2011 m. išleistas S. Šalkauskiui skirtas pašto ženklas.

 

Naudota literatūra:

  1. „Stasys Šalkauskis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-salkauskis/.
  2. „Stasys Šalkauskis“, Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius, 1997, p. 483. 

 

Jonas Šimkus

Jonas Šimkus (1873–1944) – chemikas, farmacininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas, pedagogas, profesorius, buvęs Lietuvos universiteto pirmasis rektorius.

Gimė 1873 m. balandžio 25 d. Telšių apskrities Dūseikių valsčiaus Sūrupio kaime. Mokėsi Telšiuose, Palangos progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje, baigė Liepojos gimnaziją, 1900 m. – Maskvos universiteto Chemijos fakultetą. 1903 m. jam suteiktas chemijos magistro laipsnis. 1906 m. studijavo Ženevos universitete (Šveicarija), kur įgijo farmacijos magistro laipsnį.

1904–1905 m. dirbo Kazanės universiteto  dėstytoju, buvo šio universiteto docentas, 1906–1916 m. – Maskvos  universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius. Ėjo Rusijos inžinierių sąjungos vicepirmininko, Chemijos draugijos pirmininko pareigas. Gyvendamas Maskvoje aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikloje. Studijuodamas aktyviai dalyvavo slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje, platino „Varpą“ ir kitą draudžiamą lietuvišką spaudą.

1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918 m. gruodžio 26 d.– 1919 m. kovo 12 d. su trumpa pertrauka buvo Mykolo Sleževičiaus II ministrų kabineto ir 1919 m. balandžio 12 d. – spalio 7 d. IV ministrų kabineto prekybos ir pramonės ministras, 1921 m. balandžio 11 d. – 1922 m. vasario 2 d. – Kazio Griniaus VI ministrų kabineto krašto apsaugos ministras (šiose pareigose jis pakeitė  pakeitė jame Konstantiną Žuką). Dirbti Vyriausybėje jis buvo kviečiamas kaip nepartinis.

Nuo 1922 m. vasario 16 d. buvo Lietuvos universiteto ordinarinis profesorius ir pirmasis rektorius (šias pareigas ėjo 192–1923 m.). Vytauto Didžiojo universitete dėstė iki 1940 m., daug metų vadovavo šio universiteto Chemijos technologijos katedrai.

Jis buvo vienas bendrovės „Varpas“ steigėjų. Nuo 1924 m. ėjo Lietuvių-latvių draugijos pirmininko pareigas. 1926–1940 m. dirbo Norvegijos garbės konsulu. 1931 m. buvo vienas Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos, 1938 m. – vienas Lietuvos mokslinės valdybos draugijos, 1926 m. – vienas Tarptautinio banko ir Lietuvos verslininkų sąjūdžio organizatorių. Bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos ūkis“, „Technika ir ūkis“, „Lietuva“.

Jis yra keliolikos knygų autorius. Svarbiausios iš jų: „Cheminė technologija“ (1923), „Chemijos karas“ (1928), „Odų gamyboje vandens vartojimas ir sunaudoto vandens valymas“ (1929), „Kaučiukas“ (1933).

J. Šimkus mirė 1944 m. birželio 4 d. Kauno apskrities Raudondvario valsčiaus Maironiškių kaime. Iš pradžių buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau jo palaikai perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines.

Įamžinant J. Šimkaus atminimą 1989 m. tuometinio Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Organinės technologijos katedroje (dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas) buvo atidengtas J. Šimkaus bareljefas (skulptorius V. Žuklys), 1998 m. fakulteto Polimerų chemijos laboratorijai suteiktas J. Šimkaus vardas, 2003 m. Vytauto Didžiojo universitete minint pirmojo Lietuvos universiteto rektoriaus prof. J. Šimkaus 130-ąsias gimimo metines, atidaryta jo vardo auditorija, 2013 m. prie buvusio Norvegijos konsulato Lietuvoje (jam vadovavo J. Šimkus) pastato (Nepriklausomybės aikštė Kaune) atidengta memorialinė lenta.

 

Naudota literatūra:

  1. „Jonas Šimkus“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-simkus.
  2. Algis Bitautas, Artūras Svarauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas, Vilnius, 2016.

 

 Zigmas Tadas Urbonas

Zigmas Tadas Urbonas (1928–2017) – agronomas, pedagogas, devintasis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos rektorius, agrarinių mokslų daktaras, visuomenės ir politinis veikėjas. Jo svarbiausios mokslinių interesų sritys buvo cukrinių runkelių auginimo naujų technologijų diegimas, žemės ūkio aprūpinimas specialistais.

Gimė 1928 m. spalio 4 d. Šilutės rajono Švėkšnos valsčiaus Pavilnučio kaime. 1947 m. baigė Švėkšnos gimnaziją, 1952 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Agronomijos fakultetą. Vėliau dirbo Šilutės MTS, Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, Vilniaus žemės ūkio mokykloje, Vilniaus zootechnikume, Šiaulių agrozootechnikume. 1959–1961 m. buvo Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas, 1961–1962 m. – Vyriausiosios tarybinių ūkių valdybos prie LSSR Ministrų Tarybos viršininkas-ministras.

1962–1976 m. ir 1994 m. dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje, o 1962–1975 m. buvo šios akademijos devintasis rektorius. Jam einant šias pareigas įsteigta 13 naujų katedrų, pastatytas Akademijos miestelis Noreikiškėse.

1965 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio agronomo vardas.

1972–1976 m. Z. T. Urbonas papildomai ėjo ir Žemės ūkio gamybos valdymo katedros vedėjo pareigas. 1969 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, 1970 m. LŽŪA – docento vardas. Yra dirbęs Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ėjo žemės ūkio ministro patarėjo ryšiams su Lietuvos Respublikos Seimu ir Vyriausybe, Lietuvos žemės ir miškų ūkio visuomeninių ekspertų kolegijos pirmininko pareigas. 

Buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys, 1960–1975 m. – kandidatas į LKP CK narius. 1996 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą (buvo Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše Šilalės-Šilutės rinkimų apygardoje Nr. 33).

Paskelbė apie 70 mokslinių straipsnių, išleido knygų.

  1. T. Urbonas mirė 2017 m. lapkričio 15 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

 

Naudota literatūra:

  1. „Zigmas Tadas Urbonas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/zigmas-tadas-urbonas/.

 

 

Remigijus Žaliūnas

Remigijus Žaliūnas – vienas žymiausių Lietuvos gydytojų kardiologų, pedagogų, medicinos įstaigų vadovų, habilituotas mokslo daktaras (biomedicinos mokslų, medicinos), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Kauno medicinos universiteto rektoriumi dirbo 2002–2010 m., Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriumi – 2010–2020 m.

Gimė 1961 m. liepos 2 d. Plungės rajono Alsėdžių kaime. 1968–1971 m. mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje, 1971–1979 m. – Plungės 4-ojoje vidurinėje mokykloje, 1980–1982 – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1982–1986 m. – Kauno medicinos institute. Po studijų dirbo P. Jašinsko klinikoje. 1988–1990 m. žinias mokydamasis gilino Z. Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto aspirantūroje. Vėliau dirbo šiame institute. 1990 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1991 m. dirbo Kauno medicinos akademijos Kardiologijos klinikoje. 1995 m. apgynė habilituoto mokslo daktaro disertaciją, liko dirbti šioje akademijoje, čia jam 1996 m. suteiktas docento vardas. Nuo 1998 m. dirbo Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikose. 2000 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1998–2002 m. buvo Kauno medicinos universiteto studijų prorektorius, 2001 m. – Kardiologijos klinikos vadovas. 2002–2010 m. ėjo Kauno medicinos universiteto rektorius, 2010–2020 m. – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriaus pareigas.

2000–2002 m. buvo Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas ir tarybos pirmininkas, 2007–2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, 2007–2011 m. – Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas, 2011–2012 m. – Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas. Jis taip pat yra Kauno krašto kardiologų draugijos pirmininkas, Lietuvos kardiologų draugijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Europos kardiologų draugijos ir Amerikos kardiologų draugijos narys, Pasaulio gydytojų teniso asociacijos prezidentas (išrinktasis), Lietuvos gydytojų teniso sąjungos prezidentas.

2011 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.

2013 m. R. Žaliūnui suteiktas tituluotas Moldovos Respublikos Nicolae Testemitanu valstybinio medicinos ir farmacijos universiteto garbės daktaro laipsnis, 2018 m. – tituluotas Odesos nacionalinio medicinos universiteto garbės daktaro laipsnis, 2015 m. jis tapo Prancūzijos garbės konsulu Kaune, 2019 m. pakartotinai paskelbtas Prancūzijos garbės konsulu Kaune.

R. Žaliūnas paskelbė apie 300 mokslinių publikacijų. Jis yra 10 vadovėlių ir 6 mokymo priemonių bendraautoris, tarp kurių svarbiausi – „Kardiologijos pagrindai“, „Širdies ligų gydymas (algoritmai ir schemos)“, „Širdies ligos“, „Vidaus ligos“, mokomoji knyga „Taip kalba kardiologai (angliškai ir lietuviškai) / So speak cardiologists (in English and Lithuanian)“. Jis skaito pranešimus nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose bei kongresuose, paskaitas studentams, doktorantams bei Kardiologijos klinikoje besitobulinantiems gydytojams kardiologams, vidaus ligų gydytojams. Mokslininkas taip pat konsultuoja ir gydo ligonius, sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis.

 
Naudota literatūra:
1. „Remigijus Žaliūnas“, Lietuvos mokslų akademija: http://www.lma.lt/asmsv/intranetas/index.php?m=profile&user=375 (žr. 2022-10-03).

 

Vladas Žulkus

Vladas Žulkus – habilituotas mokslų daktaras, istorikas, archeologas, Klaipėdos universiteto  profesorius, Palangos garbės pilietis, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas. Pagrindinės tyrinėjimų kryptys: Baltijos regiono archeologija, Klaipėdos senamiesčio ir piliavietės archeologija ir istorija iki XVII a., Vakarų Lietuvos ir Žemaitijos archeologija, povandeninė archeologija. Klaipėdos senamiestis ir piliavietė, kuršių geležies amžius, vakarų baltų kultūra, baltų–skandinavų kultūriniai ryšiai, viduramžių miestų archeologija.

V. Žulkus gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose. 1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. 1962–1964 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, 1964–1967 m. tarnavo sovietų armijoje. 1970–1976 m. žinias gilino neakivaizdžiai studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.  Čia jis įsigijo istoriko, istorijos dėstytojo kvalifikaciją. 1985–1988 m. buvo SSRS Mokslų Akademijos Archeologijos instituto aspirantas.  Šioje mokslo įstaigoje 1988 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Klaipėda ir jos regionas XI–XVII amžiais“ (mokslinis vadovas – prof. dr. V. V. Sedovas); 1993 m. disertacija nostrifikuota nostrifikuotas humanitarinių mokslų istorijos daktaro laipsnis.  1999 m. Lietuvos istorijos institute apgynė humanitarinių mokslų habilitacinį darbą „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“. 1969–1990 m. buvo Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus mokslinis bendradarbis, nuo 1979 m. – archeologų grupės vadovas. Tuo laikotarpiu daugiausiai tyrinėjo Klaipėdos senamiestį ir piliavietę. 1990 m. paskirtas dirbti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje direktoriumi. 1992 m. pradėjo dirbti Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre (2003 m. reorganizuotas į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą). 1993–1997 ir 2001–2002 m. ėjo Istorijos centro direktoriaus pareigas. Tuo laikotarpiu daugelį metų dėstė Klaipėdos universiteto Istorijos katedroje. V. Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus.

1995 m. Klaipėdos universitete jam suteiktas docento vardas, 2001 m. – profesoriaus.

Nuo 2002 m. spalio 11 d.  iki 2011 m. gruodžio mėn. buvo Klaipėdos universiteto rektorius. 2018 m. kovo 8 d. buvo išrinktas į Klaipėdos universiteto tarybą.

2001–2003 m. ėjo Lietuvos archeologijos draugijos pirmininko pareigas. 2008 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, 2009 m. – UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys. 

2009 m. jam kartu su Algirdu Girininku ir Audrone Bliujiene įteikta Lietuvos mokslo premija už fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“.

2011 m. V. Žulkus tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.

Palangos miesto garbės piliečio regalijos V. Žulkui įteiktos 2016 m. balandžio 3 d.


V. Žulkaus parašytos monografijos

  1. „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“, Vilnius, 2002.
  2. „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 2004.
  3. „Palanga in the middle ages. Ancient settlements“, Vilnius, 2008.

 

Straipsniai recenzuojamuose tarptautiniuose ir užsienio leidiniuose

  1. Springmann M-J., ŽulkusV. , „Maritimarchäologische Seminare der Jahre 1998 und 1999 an der Universität Klaipėda, Litauen“, The marine archaeology of the Baltic Sea area (III), Stockholm, 2000, p. 26–30.
  2. Žulkus V., „Central Places of the Curonian and Prussian tribes during the years of Cultural Change (1200–1400)“, Lübeck Style? Novgorod Style? Baltic Rim Central Places as arenas for Cultural Encounters and Urbanisation 1100–1400 AD. (CCC papers: 5), Visby–Riga, 2001, p. 341–350.
  3. Žulkus V., Springmann M-J, „Die Flüsse als Straben der Europäisierung, Fluss und Hafen Šventoji-Heiligen Aa“, Lübeck Style? Novgorod Style? Baltic Rim Central Places as arenas for Cultural Encounters and Urbanisation 1100–1400 AD. (CCC papers: 5), Visby–Riga, 2001, p.165–181.
  4. Žulkus V., Springmann M-J., „Der Hafen Hailigenau-Šventoji und die Fremden Schiffer im Lichte historischer und archäologischer Forschung“, Maritime Archäologie heute, Rostock, 2002, p. 160–176.
  5. Žulkus V., „Östersjöns skatter. Litauen“, Östersjöns skatter. Der dolda kulturlandskapet, Stockholm, 2002, p. 95–102.
  1. Žulkus V., „Lithuania. Treasures of the Baltic Sea“, A hidden wealth of culture, Stockholm, 2003, p. 95–102.
  2. Žulkus V., „The Balts: Economy and Society“, The Neighbours of Poland in the 11th century, Warszawa, 2002, p. 169–210.

  
Žulkaus straipsniai Lietuvos leidiniuose, įrašytuose į Mokslo ir studijų departamento patvirtintą sąrašą

  1. Žulkus V., „Die Völkerwanderung und die Westbalten. Die Entstehung der Kuren“, Archaeologia Baltica 4, Vilnius, 2000, p. 89–108.
  2. Žulkus V., „Gardai ir Plateliai XIII–XVI a.“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2004, Vilnius, t. 25, p. 363–381.
  3. Žulkus V., „Lietuvininkų ištakos“, Tiltai, 2004, Klaipėda, nr.24, priedas: Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra III, p. 5–19.
  4. Žulkus V., „Kurland. Die Grenzen und die nördlichen Landschaften in 8. – 13. Jahrhundert, Archaeologia Baltica, 6. Klaipėda, 2006, p. 88–103.

 

Žulkaus svarbiausi straipsniai kituose moksliniuose leidiniuose

  1. Žulkus V., „Underwater Cultural Heritage in Lithuania – recent work“, Baltic Sea Identity. Common Sea – Common Culture?, Gdańsk, 2003, p. 67–68.
  2. Žulkus V., „Die mittelalterliche und frühneuzeitliche Infrastruktur der Stadt Memel“, Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum IV. Hrg. Manfred Glä, Lübeck, 2004, p. 371–384.
  3. Žulkus V., „Изменения в мировоззрении куршей в раннем средневековье“, Восточная Европа в средневековье. К 80-летию Валентина Васильевича Седова, 2004, Москва, p. 153–163.
  4. Žulkus V., „Klaipėdos pilis. Statybos istorija ir tyrimai“, Lietuvos pilių archeologija [sudarė J. Genys ir V. Žulkus], Klaipėda, 2001, p. 45–81.
  5. Žulkus V., „Laivo Nr. 1 (W-1) prie Šventosios povandeniniai tyrinėjimai“, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais, Vilnius, 2002, p. 236–238.
  6. Žulkus V., „Pilies paieškos Platelių ežero pilies saloje“, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 159–161.
  7. Žulkus V., „Nuskendusių laivų paieškos Baltijos jūroje naudojant sonarą“, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais, Vilnius, p. 272–273.
  8. Žulkus V., Kola A., „Szulta W.Povandeniniai tilto liekanų Platelių ežere tyrimai“, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais, Vilnius, p. 274–275.
  9. Žulkus V., „Vakarų Lietuvos žemių junginių bruožai“, Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 2003, p. 98–115.
  10. Žulkus V., „Baltai Baltijos jūros baseine vikingų laikais (VII–XII a.)“, XIII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Plenarinių posėdžių pranešimai, Vilnius, 2005, p. 156–167.

 

Naudota literatūra:

  1. Lietuvos archeologų draugija: https://lad.lt/zulkusvladas/(žr. 2022-03-31).
  2. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladas_%C5%BDulkus(žr. 2022-03-31)
  3. Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/vladas-zulkus/(žr. 2022-03-31).

 

Nuotraukoje – Vilniaus universiteto rektoriaus regalijų fragmentas. Nuotrauka iš: https://naujienos.vu.lt/kandidatu-i-vilniaus-universiteto-rektorius-sarasas/.

Smush Image Compression and Optimization Skip to content