Švėkšnos dvaras XVI–XVII amžiuje ir jo šeimininkai
Prie Šalnos buvęs Švėkšnos dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Švėkšnos bažnyčios įkūrimo akte) paminėtas 1509 m. gegužės 21 dieną. Tada šio dvaro valdos ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, Prūsija. Dvarą valdė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas Mykolas Kęsgaila. Didikai Kęsgailos Švėkšną valdė Iki 1569 metų.
Spėjama, kad 1569 m. Žemaitijos seniūno ir Trakų kašteliono Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailos (1503–1532) ir Onos Kiškaitės vienturtė duktė ištekėjo už Lydos pakamario (nuo 1593), Mstislavlio vaivados (nuo 1596), Vitebsko vaivados ir Suražo seniūno Jono Zavišos (apie 1550–1626), kuriam kaip žmonos kraitis atiteko Švėkšnos dvaras.
1569–1624 m. Švėkšnoje šeimininkavo didikai Zavišos. 1601 m. tuo metu Švėkšną valdęs Zaviša buvo gavęs pavedimą parinkti vietą šiuose kraštuose numatomai statyti piliai. Jis pasirinko Švėkšną, todėl XVII a. pr. šios gyvenvietės prieigas buvo pradėta stiprinti: užtvenkė Švėkšnos ir Šalnos upelius, statė pylimus. Vis dėlto sumanymas čia pastatyti pilį nebuvo realizuotas.
Spėjama, kad 1624 m. Švėkšnos dvarą nusipirko Pajūrio tijūnas Krišpinas Kiršenšteinas II (apie 1592–1639), kuris 1617 m. buvo vedęs Oną Šemetaitę (apie 1565–?) ir gyvendamas su ja santuokoje susilaukęs vienintelio sūnaus Jeronimo, kuriam Švėkšnos dvaras atiteko po tėvo mirties. Jis buvo labai veiklus ir sumanus žmogus, puikiai tvarkė dvaro ūkio reikalus. Jo valdymo metais čia pradėjo veikti tuo metu Žemaitijoje vienintelės popieriaus dirbtuvės, buvo įsteigta stiklo gamykla, veikė ir parako dirbtuvė, vilnų karšykla, lentpjūvė, plytinė. 1630–1640 m. Švėkšnos dvaro gaminiams žymėti jau buvo naudojami vandens ženklai su Krišpinų šeimos herbu. Tokį popierių tiekdavo net Žemaičių pilies ir žemės teismams.
1644 m. Švėkšnos dvarą įsigijo baronienė Kotryna von den Denhof. Ji Švėkšnoje negyveno, dvaro reikalus tvarkydavo jos paskirtas vietininkas. 1664 m. dvarą paveldėjo G. Denhofas.
1695 m. Švėkšną nusipirko Žemaičių kaštelionas Vilhelmas Eustachijus Grotusas.
XVIII a. pr. Švėkšnos dvaras už skolas buvo parduotas grafams Oginskiams, kuri Švėkšną valdė 1721–1766 metais.
1766 m. gegužės 22 d. Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis Švėkšnos dvarą kartu su jam priklausiusiais visais ūkiais ir Žemaitijoje buvusiomis vaivadystėmis už 714 tūkstančių lenkų auksinių pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Pliaterių giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie 200 metų (iki pat 1944-ųjų metų).
Grafai Pliateriai – XVIII–XIX a. didelę įtaką Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime turėjusi giminė. Ji save kildino iš Šveicarijos Broel apylinkių ir Vokietijos Vestfalijos žemių, pasirašinėdavo Broel Pliateriais. Šios giminės kilmingumą liudija jos herbas: per aukso spalvos skydą skersai eina trys raudonos juostos.
Grafų Pliaterių valdymo metais dvare lankydavosi daug aukšto rango svečių, Pliaterių giminaičiai. Jie čia dažnai atvykdavo pamedžioti. Medžioklė buvo visų Švėkšnos dvarininkų pomėgis ir privilegija. Tam, kad tos medžioklės būtų sėkmingos, netoli ponų gyvenamojo namo buvo užveistas tvora aptvertas žvėrynas, kuris užėmė 70 ha ploto, Čia augindavo briedžius, stirnas, fazanus, kitus žvėris ir paukščius.
1820 m. grafas Jurgis Broel Pliateris (prieš 1750–po 1825), kurio žmona buvo kunigaikštytė Karolina Giedraitytė Broel Pliaterienė (1770–1820), Švėkšnos dvarą (tada jis apėmė beveik visą Švėkšnos valsčių) padalijo keturiems savo sūnums: Švėkšną gavo Steponas Emerikas Leonardas Broel Pliateris (1799– 1864), Vilkėną – Pranciškus Broel Pliateris (1798–1867), Gedminaičius – Jurgis Jonas Vincentas Broel Pliateris (1810–1836), rašytiniuose šaltiniuose dažnai klaidingai minimas Jurgio Konstantino vardu, Stemples – Kazimieras Konstantinas Broel Pliateris (1807–1872). Taip atsirado keturi dvarai.
Švėkšnos dvaro sodyba – pačiame miestelio centre, šalia „Saulės“ gimnazijos ir Švėkšnos neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios
Vilos „Genowefa“ pastatymo istorija
Grafams Pliateriams pradėjus valdyti Švėkšną, dvaro šeimininkai ir jų veikai gyveno XVIII a. pastatytame neišvaizdžiame, mediniame vieno aukšto name (palociuje). Jis, kaip ir keletas kitų dvaro sodybos pastatų, stovėjo jos vakarinėje dalyje, prie pat pagrindinės parko alėjos. Jis buvo gana erdvus, bet fasadas nereprezentatyvus (šis ponų gyvenamasis namas nugriautas 1952 m.). Prie prabangos pratusiai archeologo, visuomenės veikėjo, aukštas pareigas caro rūmuose Peterburge ėjusio grafo Adomo Alfredo Gustavo Pliaterio (1836–1909) žmonai Genowefai Puslovskai (1852–1935) toks namas svečių priėmimui, pokyliams, kurie tada čia taip pat vykdavo dažnai, Pliaterių rengiamoms „majovkoms“ atrodė nebetinkantis kilmingai Pliaterių giminei, tad ji prikalbino savo vyrą parke pastatyti naują prabangų nedidelį rūmą – dvaro vasaros rezidenciją. Grafas mylėjo savo žmoną ir jos prašymą išgirdo.
Ampyro stiliaus vila „Genowefa“ (Willa Genowefa) buvo pastatyta 1880 metais, nors gyventi į Švėkšnos dvarą pati grafienė Genowefa persikėlė tik 1910 metais.
Ši vila nedidelė, bet labai jauki, jos vidaus puošyba nuteikia romantiškai. Grafų Pliaterių laikais čia būdavo daug meno kūrinių, vykdavo puotos ir kiti suėjimai. Patys grafai, kaip ir anksčiau, gyvendavo senajame dvaro palociuje, čia buvo saugoma ir didžioji dalis jų turėtų meno kūrinių, turtinga biblioteka, šeimos archyvas, daug vertingų rankraščių.
Pastačius vilą, apie ją pasodinta retų medžių, augalų, šalia iškasta tvenkinių.
Vyrui mirus, Švėkšnos dvarą 1910–1912 m. valdė jo žmona – grafienė Genowefa Pliaterienė, nors ji tuo laikotarpiu daugiau laiko gyvendavo Paryžiuje, kuriame turėjo savo butą. 1912–1940 m. laikotarpiu dvaru rūpinosi Adomo ir Genowefos sūnus pulkininkas Jurgis Felicijonas Broel Pliateris (1875–1943). 1912 m. rugsėjo 4 d. jis vedė Vilkėno dvarininko grafo Aleksandro Konstantino Mykolo Broel Pliaterio ir Marijos Ciechanovaitės dukrą (savo pusseserę) Janiną Broel Pliaterytę (1890–1940). Tada Vilkėno ir Švėkšnos dvarai buvo sujungti.
Jurgis ir Janina Broel Pliateriai plačiai garsėjo savo mecenatyste, išsilavinimu ir geru skoniu. Jie Švėkšnos bažnyčiai padovanojo Šveicarijoje nupirktą bokšto laikrodį, dvaro parke įkurdino skulptūras „Diana“, „Saulės laikrodis“, kitoje gatvės pusėje – išraiškingą, miestelį nuo gaisrų saugojusį „Šv. Florijoną“.
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Švėkšnos grafai Broel Pliateriai pasitraukė į Rusiją. Karo laikotarpiu jų dvare šeimininkavo vokiečių kariškiai, buvo sunaikinta keletas dvaro sodyboje stovėjusių pastatų, taip pat ir grafų Pliaterių žvėrynas.
Į Švėkšną grafai Pliateriai grįžo jau pasibaigus 1923 m. Lietuvoje vykusiai Žemės reformai, kurios metu apie 98 proc. Švėkšnos dvaro žemių buvo nacionalizuota, išdalyta bežemiams, mažažemiams, savanoriams ir kt. Vila „Genowefa“ tada buvo nuomojama Švėkšnos gimnazijai. Nepaisant to, kad jų dvaro valdos buvo stipriai apkarpytos, grafai Broel Pliateriai buvo lojalūs naujajai Lietuvos valdžiai. Jie po 1925 m. Švėkšną nusiaubusio gaisro dalį dvaro sodybos žemės atidavė naujos gimnazijos statybai.
Kai grafienė Genowefa Puslovska Pliaterienė 1935 m. mirė, jos sūnus Jurgis Felicijonas Broel Pliateris (1875–1943) mamos bute Paryžiuje buvusią turtingą dailės kolekciją parvežė į Švėkšną. Tada grafų Broel Pliaterių namai tapo tikru meno lobynu.
Grafo Jurgio Broel Pliaterio šeima iš Švėkšnos dvaro sovietų buvo išvaryta 1940 metais. Tų pačių metų rugsėjo 9 d. mirė grafienė Janina Broel Pliaterienė, o jos vyras Jurgis Broel Pliateris 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą. Ten jis, netoli Syktyvkaro, išsekęs mirė po pusantrų metų.
1941-aisiais Švėkšnos dvarą sovietų valdžia nacionalizavo. Kurį laiką jo sodyboje šeimininkavo sovietų pasieniečiai. Jie sodybos parke sukurtame lauže sudegino dvaro archyvą. Dalį dvare likusių nesunaikintų vertybių ano meto valdžios įgalioti kultūros ir istorijos vertybių žinovai spėjo išgelbėti – jas aprašė ir išgabeno į Telšių muziejų „Alka“. Tuo metu ten pateko 48 meno kūriniai.
Antrojo pasaulinio karo metais dvaras taip pat patyrė įvairių negandų, jo parko parteryje, priešais vilą, net atsirado kapinės – čia buvo palaidoti sovietiniai kariai, pastatytas antkapinis paminklas (po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo parke buvę karių palaikai perlaidoti Švėkšnos kapinėse, o parko parteryje atkurta anksčiau kapinių vietoje buvusi vaza ir gėlynai).
Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotoje viloje „Genowefa“ veikė kultūros namai, biblioteka, antrajame aukšte – apylinkės vykdomasis komitetas, pagrindinėje salėje rodydavo kiną, tam tikslui vienoje iš terasų buvo pastatyta kino aparatinė. Dalis patalpų kurį tai laiką naudoti ir kaip gyventojų butai. Nepaisant to, kad tikrųjų rūmų šeimininkų čia nebuvo, tuo laikotarpiu pastatas nebuvo labai nusiaubtas, vilos viduje išliko dalis jo papuošimų, kartais kad ir užtapyti. 1964 m. vila buvo restauruota.
Švėkšnos dvaro sodyba sugrąžintas teisėtai jos paveldėtojai grafienei laimei Felicijai Pliaterienei
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Švėkšnos dvaro sodyba ir joje buvę pastatai 1993 m. sugrąžinti teisėtai jų paveldėtojai – Janinos ir Jurgio Broel Pliaterių sūnaus – teisininko, teisės istoriko, sociologo, grafo Aleksandro Adomo Broel Pliaterio (1913–1997), kuris mirė Vašingtone, žmonai – Vašingtone tuo metu gyvenusiai ir dirbusiai filologei, pedagogei, bibliotekininkei, visuomenės veikėjai, grafienei Laimei Felicijai Verešilkaitei Broel Pliaterienei (1921–2015).
Aleksandras ir Laimė susituokė 1943 m. liepos 1 d., vėliau gyveno Švėkšnoje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, priartėjus frontui, 1944 m. spalio 8 d. jie kartu su Laimės mama bei sesers šeima pasitraukė iš Lietuvos. Grafai Pliateriai kurį laiką glaudėsi Vokietijoje, o 1949 m. Aleksandras Broel Pliateris, jo žmona Laimė Felicija bei jos mama įsikūrė JAV. Gyveno Čikagoje, o vėliau persikėlė į Vašingtoną. Mirus vyrui, grafienė Laimė pasirūpino, kad jo palaikai būtų pervežti į Lietuvą. Jie 1998 m. palaidoti Švėkšnos bažnyčioje, šalia grafo Aleksandro senelio Adomo Broel Pliaterio amžino poilsio vietos. Apie tai nurodyta ir memorialinėse lentose, kurios pritvirtintos prie bažnyčios sienos pietvakarinio fasado.
Kai Švėkšnos ir Vilkėno dvarų sodybos atiteko L. F. Broel Pliaterienei, kad ir daugiausiai laiko praleisdavo Vašingtone, kur dar dirbo, bet nuolat rūpinosi Švėkšnos dvaro ir Vilkėno dvarų sodybomis. 2004–2008 m. ji restauravo vilą „Genowefą“ (jos išorę, vidų, kolonų salę), Švėkšnos kapinėse atnaujino Pliaterių giminės mauzoliejų, antkapinius paminklus. Darbus finansuodavo iš savo asmeninių lėšų.
Grafienė į Švėkšną atvykdavo vasaromis, apsistodavo vilos antrajame aukšte jos gyvenimui įrengtuose kambariuose, rūpindavosi ne tik paveldėtų sodybų reikalais, bet ir bendraudavo su miestelio bendruomene, kartu su jos nariais organizuodavo įvairius renginius, labdaros akcijas, remdavo Švėkšnoje ir kitur organizuojamus kultūros renginius. Tuo laikotarpiu ji buvo aktyvi Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos narė, šios draugijos kultūriniai renginiai vykdavo „Genovaitės“ viloje. Už nuopelnus Švėkšnos miesteliui ji apdovanota didžiausiu Švėkšnos prizu – Šv. Jokūbo statulėle.
Švėkšnos dvaro likimas po grafienės Laimės Felicijos Pliaterienės mirties
2015 m. grafienei Laimei Felicijai Piaterienei mirus, dvaras atiteko jos sesers dviem dukroms. Jos tada dar neturėjo plano, kaip šį dvarą išlaikyti, tęsti jo priežiūrą, įrengti pastato šildymo sistemą ir vykdyti kitus daug lėšų reikalingus sodybos atnaujinimo ir priežiūros darbus, , dvarą išnuomojo dar grafienei būnant gyvai už šios vilos restauravimą, priežiūrą buvusiam atsakingam Kęstučiui Paulauskui. Jis – vietinis, šią sodybą dar vaikystėje pamėgęs, daug metų skyręs jos atnaujinimui, rūpinasi jos tvarkymu ir dabar, tam skiria daug laiko ir lėšų. Kad pragyventų, sodyboje jis pradėjo teikti paslaugas. Atvykstantys į dvarą turi galimybę ne tik pasivaikščioti po parką, bet ir pasivažinėti karieta, susipažinti su vilos interjerais. Vilos patalpos nuomojamos. Dabartiniai dvaro valdytojai kviečia joje rengti asmenines bei vestuvių fotosesijas, iškilmingas santuokų ceremonijas. Čia vyksta ir konferencijos, kultūriniai renginiai, įvairios šventės (gimtadieniai, krikštynos, išleistuvės, vestuvės, jubiliejai, įvairūs furšetai ir kt.). Viloje taip pat teikiamos maitinimo ir nakvynės paslaugs (antrajame aukšte, kur anksčiau čia atvykusi vasaromis gyvendavo grafienė L. F. Pliaterienė, yra įrengti miegamieji). Išsamiau apie tai dabartiniai vilos valdytojai informaciją pateikia interneto svetainėje adresu https://www.villagenowefa.lt/.
„Genovaitės“ vilos interjeras – puošnus, sukurtas pagal ano meto Sankt Peterburge, kuriame grafai Pliateriai lankydavosi, madas. Patalpos papuoštos gipso lipdiniais ir tapyba. Seniau visi lipdiniai buvo paauksuoti. Itin puošni pirmajame aukšte esanti pagrindinė pobūvių salė. Čia – keturios marmuro imitacijų kolonos. Sijas tarp jų ir palubės frizą puošia 30 nedidelių skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre – pastelinėmis spalvomis nutapytas dangumi skriejančios antikinės deivės Floros figūra. Šoniniuose plafonuose pavaizduoti skraidantys amūrai, kurie žaidžia su balandžiais, barsto gėles ir tiesia girliandas.
Viloje įrengtas nedidelis muziejus, kuriame daug vertingų unikalių eksponatų, grafų Pliaterių portretų. Na o K. Paulauskas čia atvykusiems gali valandų valandas pasakoti apie grafų Pliaterių giminę ir jų nuopelnus Švėkšnai bei visam žemaičių kraštui.
Dvaro sodyboje kartu su „Genovaitės“ vila yra išlikę ir keletas ūkinės paskirties pastatų – arklidės, svirnas, ir kalvė.
Švėkšnos dvaro parkas
Grafo Adomo Alfredo Broel Pliaterio (1836–1909) valdymo laikotarpiu Švėkšnos dvaro sodyba įgavo dabartinę kompoziciją, parkas – XIX a. pab. Europoje paplitusių mišrių parkų stilių.
„Genovaitės“ vilą supa tarp bažnyčios ir Švėkšnalės upelio XX a. pr. įkurtas parkas, kuris dabar užima 9,5 ha plotą. Į jį kurį patenkama pro baltus neorenesansinius vartus. Šalia jų – dvaro sodybą su miesteliu jungiantis unikalus mūrinis dviejų arkų tiltas. Juo pirmiausiai patenkama į išskirtinio grožio jau minėtos neogotikinio stiliaus Švėkšnos bažnyčios šventorių. Bažnyčia pastatyta 1905 m. pagal Lietuvoje ir Latvijoje daugiausiai dirbusio, bažnyčias ir kitus statinius projektavusio suomių architekto Karlo Eduardo Strandmano (1867–1946) projektą. Jos atsiradimas tiesiogiai susijęs su tuo metu Švėkšnos ir Vilkėno dvarus valdžiusiais grafais Pliateriais. Jie bažnyčios statybai skyrė 50 000 rublių, nemokamai visą statybinę miško medžiagą bei jų plytinėse išdegtas statybai reikalingas plytas bei čerpes.
Nuo parko vartų eina tiesus, net 12 metrų pločio takas-alėja, vedantis link vilos „Genowefa“ vilos – iki centrinės ansamblio dalies (parterio).
Parko tvenkinio saloje – dailininko Vincento Jakševičiaus (1873–1936) sukurta senovės romėnų medžioklės deivės Dianos skulptūra. Parko pakraštyje – senasis vandens malūnas ir keletas ūkinių pastatų. Parką puošia atkurtas Saulės laikrodis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam grafienės Genowefos šuneliui, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, romantiški liepteliai.
Parke, į pietvakarius nuo vilos „Genowefa“, auga Lietuvoje itin retas reliktinis Kinijos ir Japonijos dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba L.). Jis yra apie 18 m aukščio ir 70 cm skersmens(didesnio už jį šios rūšies medžio Lietuvoje nėra).
Nuotraukoje XX a. pr. atvirukas, kuriame atspausdinta Švėkšnos dvaro vila „Genowefa“. Fotoreprodukcija iš RKIC archyvo
.
.
