Ant Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios pagrindinio frontono kupolo šią vasarą iškeltas naujas didysis kryžius. Galimybė pakeisti kryžių atsirado restauruojant Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią, kai buvo sutvarkytas ir skarda uždengtas stogas, sustiprintas pagrindinio bažnyčios frontono barokinio silueto bokštelis, pakeistos supuvusios jo konstrukcijos. Naująjį bažnyčios kryžių dar 2009 metais nukaldino radviliškietis kalvis Stanislovas Špukas.
Kryžiaus keitimo idėja kilo Užventyje vykusio kalviškosios kryždirbystės simpoziumo metu. „Bažnyčia, kaip dvasinis bendruomenės centras yra svarbi mūsų krašto istorijos ir kultūros dalis. Keletą šimtmečių šie Dievo namai tarnauja mūsų prosenelių, senelių, tėvų ir mūsų tikėjimui. Užvenčio dvaro parke organizuojamų kalvių simpoziumų prioritetas – kryždirbystė, todėl neatsitiktinai atkreiptas dėmesys į senųjų geležinių kryžių būklę“, – sako viena šių simpoziumų organizatorių muziejininkė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė.
Originalus Užvenčio bažnyčios kryžius, jau sudilęs ir išvarpytas kulkų, seniai buvo saugomas bažnyčioje. Nėra duomenų, kas yra šio kryžiaus autorius. Tikėtina, kad jis dėl prastos būklės nuo Užvenčio bažnyčios bokšto buvo nukeltas sovietmečio laikotarpiu perdengiant stogą. Vietoje jo ant bažnyčios bokšto atsirado menkavertis, ne kalvio darbo kryžius, kuris stilistiškai skiriasi nuo šoninių kryžių. Užvenčio dvaro sodyboje vykusių simpoziumų metu buvo įvertinta senojo kryžiaus būklė ir nutarta jo nerestauruoti, o nukaldinti tikslią senojo kryžiaus kopiją.
Kalvis S. Špukas atskingai dirbdamas puikiai atkartojo lakonišką ir aiškią Užvenčio bažnyčios kryžiaus kompoziciją: ažūrinė kryžiaus forma sudaryta iš kiaurapjūvių kryžmų, tarpus tarp kryžmų puošia po vieną banguotą spindulį. Kryžmų ir perkryžmių galai puošti stilizuotais tulpių-lelijų žiedais. Apatinėje vertikaliosios kryžmos dalyje įkomponuotas pusmėnulis. Kaltoje geležyje, stangriose, bet grakščiose jos formose įkūnyta darna ir harmonija. Panašios konfigūracijos, tik mažesnius bažnyčios šoninių bokštų kryžius nukalė 2023 metais simpoziume Užventyje dalyvavę kalviai-kryždirbiai Virgilijus Mikuckis, Ričardas Grekavičius, Stanislovas Špukas.
Užvenčio bažnyčios istorija siekia XVII a. pradžią. 1609 m. Žygimanto Senojo privilegija Užvenčio bažnyčiai patvirtinta pirmoji žemės fundacija. Bažnyčia pastatyta 1638 metais LDK iždininko ir matininko Gabrieliaus Vainos rūpesčiu. 1701 m., vykstant Šiaurės karui, į Užventį buvo užsukęs Švedijos karalius Karolis XII. Jis savo kareiviams leido plėšti ir sudeginti miestelį. Tada liepsnos bažnyčią sunaikino. Ji buvo atstatyta 1703 m. klebono Juozapo Judelevičiaus ir parapijiečių lėšomis. Yra pagrindo manyti, kad bažnyčią statė švedų belaisviai, kurie rąstus statyboms gabeno iš netoliese esančio miško per Ventos upę. Tai liudija seni vietos gyventojai, kurie šią seklią upės vietą vadina „Švedų brastva“. Vėliau ši bažnyčia rekonstruota koliatoriaus, Lenkijos karalystės iždo ministro, kunigaikščio Druckio-Liubeckio lėšomis. Literatūros šaltiniai skelbia, kad šie darbai vyko 1825 metais. Nors bažnyčios pastatas einant metams buvo dar ne kartą remontuojamas (taisomas jo stogas, kupolai, jų medinės gontų dangos, tiesinamos sienos, performuojamos langų angos), jo tūrinė erdvinė kompozicija, kuri yra lotyniško kryžiaus plano, trinavė), jos principinė planinė struktūra ir architektūrinė išraiška nuo XVIII a. nežymiai tepakito.
Bažnyčios viduje matant tarsi išklūpėtas grindų lentas, nejučia aplanko mintis apie kažkada čia besimeldusią Užvenčio parapijietę Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą – vieną religingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų ir vieną žymiausių krikščioniškojo ugdymo propaguotojų Lietuvos pedagogikos istorijoje. Šilumą ir ramybę spinduliuoja penki liaudies baroko altoriai su primityviomis medinėmis skulptūromis. Dar 1830 m. bažnyčios inventoriuje buvo nurodyta, kad Didysis altorius „jau senas“. Spėjama, kad šis altorius bažnyčios interjere yra seniausias. Jis istorizmo stilistikos, puošnus, dekoruotas kiaurapjūvėmis kolonomis ir drožinėtais sparnais, su tabernakuliu. Altorius ypatingas ir tuo, kad yra galimybė titulinių atlaidų ar kitomis progomis keisti jo paveikslus. Šoniniai altoriai menkiau dekoruoti ir yra įrengti vėliau negu didysis, jų paveikslai tapyti XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Be šių altorių, bažnyčioje taip pat yra kitų vertingų meno paminklų, daug autentiškų medinio interjero elementų, iš kurių dėmesio vertos įstrižos kolonos, esančios ant girnapusių.
Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia – vienas iš Lietuvos istorinės medinės architektūros lobyno objektų, šimtmečius sauganti vietos žmonių tikėjimą. Naujieji meniški kaltos geležies kryžiai, kaip kažkada ir senieji, papuošė pagrindinį ir šoninius pastato bokštus ir suteikė Užvenčio bažnyčiai išskirtinai savitą siluetą, padarė šį kultūros paminklą meniškai vientisą ir užbaigtą. Kryždirbys S. Špukas, asmeniškai atvykęs į Užventį stebėti kryžiaus kėlimo darbų, prisipažino, kad nemažai metų laukė šio ypatingo momento, sulaukė jo ir dabar jau gali jaustis ramus. Darbas padarytas.
Justinos Knyzelytės nuotraukoje – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis šventina kryžių
Užvenčio kraštotyros muziejaus informaciją parengė muziejaus vedėja Milda Balvočiūtė-Knyzelienė
