Lietuvos sostinėje Vilniuje tradicinę kultūrą puoselėja ir čia veikiančių folkloro kolektyvų vadovai. Jų čia – apie penkiasdešimt. Beveik kas penktas iš jų gimė Žemaitijoje ar savo darbais yra glaudžiai susijęs su šio krašto tradicinės kultūros puoselėjimu. Daugelis jų, nors Vilniuje gyvena jau ne vieną dešimtmetį, puikiausiai kalba savo gimtąja motinos kalba, t. y. žemaitiškai. Apie kiekvieną jų šiandien jau vertėtų parašyti knygą. Tokios galimybės neturime, tad šį kartą apie juos pateikiame tik svarbiausią viešai prieinamą informaciją.
Antanas Fokas
Tarp visų Lietuvos folkloro kolektyvų vadovų vienas žymiausių ir turinčių didžiausią kultūrinio darbo patirtį – Vilniuje veikiančios tautiškos kapelijos-agentūros „Sutaras“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas, dainininkas bei muzikantas Antanas Fokas. Jis plačiai žinomas ir kaip prodiuseris, liaudies instrumentų orkestrų vadovas, garso ir vaizdo įrašų kūrėjas bei leidėjas, liaudies dainų ir šokių aranžuotojas, dainų autorius. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. A. Fokas gimė Telšiuose. 1961–1969 m. mokėsi Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar Telšių Žemaitės gimnazija). Pirminį muzikinį išsilavinimą įgijo Telšių vaikų muzikos mokykloje. Vėliau žinias gilino Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Yra dirbęs koncertmeisteriu, mokytoju, aktoriumi, teatro inspektoriumi. 1988–2005 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinei grupei. 1992–2009 m., būdamas Lietuvos radijo muzikos redakcijos neetatinis darbuotojas, parengė apie 800 autorinių laidų apie pasaulio tautų muziką. Tautišką kapeliją „Sutaras“ įkūrė 1988 m. ir nuo to laiko jai vadovauja. Itin didelė šio kolektyvo koncertų, gastrolių Lietuvoje ir užsienyje patirtis. 2004 m. kolektyvas apdovanotas svarbiausiu Lietuvos tradicinės muzikinės kultūros prizu – „Aukso paukšte“.
Išsami informacija apie A. Foko vadovaujamą kapeliją-agentūrą „Sutaras“, jos koncerinę ir kitą veiklą – interneto svetainėje http://www.sutaras.lt/. Joje skelbiama, kad „2006 metų pavasarį paruoštas ir kompaktinėje plokštelėje įrašytas bendras Folk‘n‘roll muzikos projektas su Lietuvos džiazo „Auksinio disko“ laureatais – Dainiaus Pulausko grupe „Vilnius kaip ant delno!“, parodytas Ispanijoje, Belgijoje, Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje ir kituose Lietuvos miestuose. „Sutaro“ kūryba užfiksuota dešimtyje kompaktinių plokštelių ir pirmajame SUTARO DVD“. Vienas paskutiniųjų šios kapelijos kompaktinių diskų – „Skaičių magija (6000 koncertas!) yra išleistas 2018 metais.
Janina Bukantaitė
Viena balsingiausių ir žymiausių žemaičių tradicinių dainų atlikėjų – ilgametė Vilniaus folkloro ansamblio „Ūla“ vadovė Janina Bukantaitė. Ji gimė Kelmės rajono Vabaliukų kaime. Mokėsi to paties rajono Karklėnų vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete (VU), dirbo Vilniuje veikusiuose „Knygų rūmuose“, kurių pagrindu 1992 m. įkurtas Bibliografijos ir knygotyros centras. Studijuodama VU pradėjo dainuoti šio universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“. Nuo to laiko su tradicine muzika, daina ji nesiskiria. Tradicinės muzikos mylėtojų sambūryje „Ūla“– kelios dešimtys narių. Jo ištakos siekia net 1967-uosius metus. Iš pradžių jame dalyvavo kolektyve dainuoti ir muzikuoti norėję 1987-aisiais iširusio buvusio Mokslų akademijos ansamblio „Dijūta“ nariai. Pirmuosius du metus juos globojo, ugdė folkloro kolektyvų „Radasta“, „Apynys“ „Dijūta“, „Ratilio“ įkūrėja Aldona Ragevičienė. O tada ji J. Bukantaitės paprašė perimti vadovavimą ansambliui. To Janina ėmėsi gana nedrąsiai, nes nors ir labai mėgo dainuoti, domėjosi tradicine muzika, specialaus muzikinio išsilavinimo ji neturėjo. Bet… Tai, ko per tuos du metus buvo išmokusi iš A. Ragevičienės, suteikė drąsos. Nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip 30 metų. Dabar prie šio kolektyvo vairo Janina kartu su iš Šakių krašto kilusia kanklininke, pedagoge, humanitarinių mokslų daktare Vida Palubinskiene. Kaip skelbia Vilniaus etninės kultūros centras (adresas internete https://www.etno.lt/vilniaus-folkloro-ansambliai), „Ūla“ „yra paruošusi pavasario, kalėdinių, vestuvinių, linarūtės, Joninių dainų ir papročių, žemaičių, Vėlinių, šeimos, literatūrinių dainų ir kitas programas, perpinamas šokiais bei pasakojimais. Repertuarą pateikia ansamblio vadovės, bet nemažą dalį sudaro ir ansambliečių – Adelijos ir Stasio Mickų, Virginijos Savickienės, Irenos Juškienės, Algirdo Matijoškos – atsineštos dainos. Ansamblio programos buvo parodytos įvairiuose festivaliuose, kituose renginiuose Lietuvoje bei užsienyje: Latvijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rusijoje. […] Nacionalinio Lietuvos radijo įrašų fonduose – kelios valandos „Ūlos“ ansamblio įrašų. 2000 metais „Ūla“ pripažinta geriausiu Lietuvos folkloro ansambliu (miestų grupėje) ir apdovanota „Aukso paukštės“ prizu. […]“. Šio kolektyvo repertuare itin daug tradicinės žemaitiškos muzikos kūrinių. Jo atliekamos dainos skamba televizijos filmuose „Žemaičių dainos ir mes“ (1988), „Mes sulaukėm Velykėlių“ (1991), „Kupolėle, kas tave skynė?“ (1991). Didelė vertybė šio kolektyvo garsajuostės „Žemaičių dainos ir šokiai“ – I, II d. (1992), „Lithuanian traditional music“ (1994), „Tėviškėlėj augau“ – I, II d. (1995), „Putins žydi žiemužėlą“ (1999). Atskirą garsajuosčių dalį sudaro tradicinių religinių giesmių įrašai: „Žemaičių Kalvarijos kalnai“ – I, II d. (1993), „Švč. M. Marijos valandos“ (1994), „Graudūs verksmai“ (1995), „Kalėdų giesmės“ (1998), „Šermenų giesmės“ (1998). Ūlos“ atliekami kūriniai yra įrašyti ir į kompaktinius diskus „Lithunian traditional music“ (1994), „Ethnomusic ensemble „Ūla“ (1995), „Sveika, žvaigždė ankstyboji“ (1998), „Oi tu, sakalėli“ (2006), „Pasilikot jauni, dainose amžini“ (2016), „Oi tu sakale“ (2017). Šį folkloro kolektyvą savo atliekamomis dainomis, ilgam įsimenančio tembro balsais daugelį metų reprezentavo ne tik pati Janina, bet ir garsieji žemaičių dainininkai Adelija ir Stasys Mickai, kiti ansambliečiai. Šiame kolektyve yra dainavęs ir šiemet mus palikęs ilgametis televizijos laidų „Duokim garo!“ ir „Gero ūpo!“ vedėjas, tarptautinio folkloro festivalio „Skamba, skamba kankliai“ organizatorius, buvęs Vilniaus etninės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, žemaitis filologas Stasys Kavaliauskas (1949–2023).
Vitalija Brazaitienė
Lietuvos atgimimo metais savo veiklą pradėjusi Vilniaus žemaičių kultūros draugija, iš pradžių keletą metų vadinta Vilniaus žemaičių pavietu, jau beveik du dešimtmečius džiugina savo žemaičių folkloro ansambliu „Tyklė“. Jis veikia prie Vilniaus mokytojų namų. Įpareigotas draugijos narių, pirmasis žemaičių tradicinės muzikos ansamblį pradėjo burti iš Gorainių (Šilutės raj.) kilęs žemaitis muzikas (pedagogas, orkestrų vadovas, kompozitorius) Ipolitas Petrošius. Vėliau stabilumo šiam kolektyvui suteikė kita aktyvi Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narė – po vidurinės baigimo iš Gargždų krašto į Vilniaus universitetą studijuoti atvykusi ir Vilniuje gyventi pasilikusi didelė Lietuvos patriotė, savo gimtojo krašto istorijos žinovė, tradicinės kultūros, ypač muzikos, puoselėtoja, populiarintoja, puiki dainininkė Vitalija Brazaitienė. Ji „Tyklei“ jau daugelį metų ir vadovauja. Vilniaus etninės kultūros centro interneto svetainėje pažymima, kad „Tyklė“ „susibūrė iš meilės savo mielajai Žemaitijai, savo gimtajai kalbai ir pagarbos senolių palikimui. Siekdamas išsaugoti žemaičių etninės kultūros ir paveldo tradicijas, ansamblis savo veiklą pradėjo 1995 metais. […] Ansambliečiai yra užrašę nemažai dainų ir giesmių iš savo gimtųjų vietų. „Tyklė“ yra parengusi keletą teminių programų. Naujausios – „Aukšti kalnā, margi dvarā“, „Sukilimų dainos“ iš S. Stanevičiaus „Dainės žemaičių“, Klaipėdos krašto dainos žemaičių donininkų tarme.“
Inija Trinkūnienė
Etnologė, folkloristė, kultūros sociologė, psichologė, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausioji krivė Inija Trinkūnienė kartu su Vėtra Trinkūnaite vadovauja Vilniuje veikiančiai apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“. Inija pati kartu su savo vyru etnologu, folkloristu, religijotyrininku, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ ilgamečiu vyriausiuoju kriviu Jonu Jauniumi Trinkūnu (1939–2014) šią grupę 1988 m. ir įkūrė.
I. Trinkūnienė gimė 1951 m. spalio 25 d. Kelmėje. Mokėsi Kelmės vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete studijavo psichologiją. Baigusi studijas pradėjo dirbti sociologe Lietuvos kultūros tyrimų institute. 2004– 2013m. buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo ekspertė. Vyrui mirus, 2014 m. įšventinta „Romuvos“ vyriausiąja krive. Ji šias pareigas eina iki šiol. 2021 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija I. Trinkūnienę apdovanojo už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Kolektyvui „Kūlgrinda“ Inija vadovauja visuomeniniais pagrindais. Šios grupės repertuare vyrauja Rytų Lietuvos folkloras. Vilniaus etninės kultūros centras skelbia, kad „Kūlgrinda“ „koncertuoja bei pagal senuosius lietuvių papročius atlieka jungtuvių, krikštynų, laidotuvių ir kitas šeimos bei kalendorinių švenčių apeigas“, kurios vyksta Vilniuje prie Gedimino kapo kalno aukuro, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, kituose piliakalniuose ar alkakalniuose, šventvietėse bei patalpose. „Kūlgrinda“ dalyvauja įvairiose valstybinėse ceremonijose, Vilniaus ir kitų miestų renginiuose, įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, festivaliuose, reprezentuoja pagonybės laikų lietuvių tradicinį kostiumą. Šis ansamblis pagal senąsias pagoniškas tradicijas atlieka Ugnies apeigas, kuriomis pradedami jų svarbūs renginiai, šventės, minėjimai, festivaliai, šventinamos vėliavos. „Kūlgrindos“ renginiuose tradiciškai pagerbiama ugnis, protėviai, dievai, aukojama, giedama, šokama, grojama kanklėmis, dūdmaišiais, mušami būgnai. Ansamblis atlieka ir žmogaus gyvenimo ciklo – krikštynų, jungtuvių, laidotuvių – apeigas. Kolektyvas yra parengęs kalendorinėms šventėms skirtas programas, taip pat ir programmas „Ugnies apeigos“, „Perkūno giesmės“, „Prūsų giesmės“, „Giesmės Saulei“, „Vilniaus pilių ritualiniai šokiai“, „Nuometavimas“, kt.
Šis bendraminčių sambūris jau pagrįstai vadinamas ir apeigų muzikos, dainavimo, dvasinių tradicijų bei papročių mokykla. Šio kolektyvo kultūrinės programos, muzikiniai kūriniai yra įrašyti į MC „Kūlgrinda“ (1996), kompaktinius diskus „Ugnies apeigos“ (2002), „Perkūno giesmės“ (2003), „Sotvaras“ (kartu su Doniu 2003), „Prūsų giesmės“ (2005), „Giesmės Saulei“ (2007), „Giemės Valdovui Gediminui“ (2009), „Giesmės Žemynai“ (kartu su Doniu 2013), „Laimos giesmės“ (2015), „Giesmės Austėjai“ (2019), „Giesmės didžiajai Deivei“ (2022).
Loreta Sungailienė (Mukaitė)
Tarp Vilniaus folkloro kolektyvų vadovų yra ir etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, televizijos laidų „Duokim garo!“, „Gero ūpo!“ ir renginių vedėja, dainininkė, buvusi Vilniaus uiversiteto folkloro kolektyvo „Ratilio“ narė Loreta Sungailienė (Mukaitė). Ji vadovauja Vilniaus miesto folkloro ansambliui „Virvytė“. Loreta gimė Skuode. Ten pradėjo lankyti vidurinę ir muzikos mokyklas, nuo 1991-ųjų rudens mokėsi Palangoje. Etnomuzikologiją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten baigė ir doktrantūros studijas, apgynė humanitarinių mokslų daktarės laipsnį.
Tie, kas teigia, jog „Virvytė“ – tai jauki ir šeimyniška linksmų ir muzikalių žmonių bendruomenė, puoselėjanti tradicinę kultūrą ne tik scenoje, bet ir savo kasdienybėje, neklysta. Kolektyvas savo istoriją skaičiuoja nuo 1995- ųjų, kai prie žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijos Loretos iniciatyva buvo suburta nedidelė dainuojančių ir muzikuojančių žemaičių studentų grupė, kuri laikui einant išaugo į gausų kolektyvą, šiandien jungiantį apie 70 narių, kurių didžiąją dalį sudaro jaunos šeimos (tėvai ir jų vaikai). Tai nuolat atsinaujinantis, tradicinę lietuvių muziką, dažniausiai žemaičių, populiarinantis, daug koncertuojantis, gražiai tarpusavyje bendraujantis, savo tradicijas jau turintis kolektyvas. Jame esančiai vaikų ir suaugusiųjų instrumentinei grupei vadovauja dvi gydytojos: žemaitė Asta Matuliauskienė ir iš Ukmergės kilusi aukštaitė Vija Vainutienė.
Ansamblis veikia prie Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia. Didelė dalis ansambliečių, kaip ir pati jo vadovė, yra buvę Vilniaus universiteto folkloro kolektyvo „Ratilio“ nariai. „Virvytė“ yra įrašiusi ir išleidusi žemaitiško folkloro kompaktines plokšteles „Par Vėdogrė lauka“ (2000), „Vuoj strazdeli, strazdeli“ (2002), „Aš budavuosiu marga dvareli“ (2009), „Aš tū suodna skīsio“ (2022), modernizuoto žemaičių folkloro projekto „A mon sakā?“ garso publikaciją (2005 m.), ansamblio DVD filmą „Augam so daino = Augam su daina“ (2010 m.). Kolektyvas daug koncertuoja, dalyvauja įvairiuose projektuose, festivaliuose, gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje, yra parengęs koncertinių programų, skirtų kalendorinėms šventėms (Adventui, Kalėdoms, Užgavėnėms, Velykoms, Jurginėms), šeimos šventėms ir apeigoms (vardynoms, įkurtuvėms, palankynoms), Raseinių, Mosėdžio kraštų vietinėms folkloro tradicijoms skirtų programų, taip pat teminių programų apie paukščio, obels įvaizdžius lietuvių folklore, edukacinių programų apie etnokultūrinį vaikų ugdymą, etninės kultūros tradicijų perdavimą ir kt. Daug kartų „Virvytė“ yra dalyvavusi televizijos laidose „Duokim garo!“ ir „Gero ūpo!“, reprezentavusi tradicinę kultūrą Lietuvos Prezidentūros renginiuose.
2017m. „Virvytė“ pripažinta geriausiu Lietuvos miesto folkloro ansambliu, jam įteiktas prestižinis mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimas „Aukso paukštė“. Išsami informacija apie šį kolektyvą – portale „Facebook“: https:// www.facebook.com/VIRVYTE/?locale=lt_LT
Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiutė
2007 m. rudenį prie Vilniaus universiteto folkloro kolektyvo „Ratilio“ vairo stojo buvusi ilgametė Telšių folkloro kolektyvo „Insula“ vadovė, Vilniaus miesto etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė. Dabar ji „Ratilio“ vadovauja kartu su instrumentinės grupės vadove – žemaite smuikininke Kristina Aponavičiūte. M. Ričkutė šiuo atveju tai tas žmogus, kuris kad ir nėra kilusi iš Žemaitijos (ji gimė Mažojoje Lietuvoje), kad ir nekalba žemaitiškai, bet su šio krašto tradicine kultūra yra taip suaugusi, kad norisi ją vadinti žemaite. Jai žemaičiai už tai, ką davė Žemaitijai ir jos žmonėms, kultūrai plačiąja prasem, nuoširdžiai dėkoja. Kartu su ja jie džiaugėsi 2017 m. švęsdami Valstybės dieną, kai Mildos darbas buvo įvertintas valstybinio ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, ploja jos talentui klausydamiesi „Ratilio“ ansamblio koncertinių programų, džiaugiasi jos išugdytais lietuvių tradicinės muzikos puoselėtojais ir populiarintojais.
M. Ričkutė dar vadovauja ir Vilniaus folkloro kolektyvui „Labingis“.
1968 m. Aldonos Ragevičienės suburtas ir iki 1973 m. jos vadovautas Vilniaus folkloro ansamblis „Ratilio“ yra vienas seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje. Nuo 1973 m. jam vadovavo iš Kretingos kilusi etnomuzikologė, pedagogė Laima Burkšaitienė, 1977–2007 m. – žemaitiškų šaknų turėjusi Zita Kelmickaitė (1951–2023).
Lijana Šarkaitė-Viluma
2009 m. susibūrusio Vilniaus folkloro ansamblio „Laukis“ vadovė žemaitė Lijana Šarkaitė-Viluma – etnomuzikologė, atlikėja, Lietuvos muzikos ir Iš kairės: knygos „Ratilio“ Lietuvos etnografinių regionų atspindžiai Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“. Reflections of Lithuanian ethnographic regions in Vilnius University folklore ensemble Ratilio“ (Vilnius, 2016) viršelis (leidinio autorės – Milda Ričkutė ir Natalija Ranceva); knygos „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2018) viršelis 9 KULTŪR A teatro akademijos Muzikos mokymo studijų centro metodininkė. Ji žinoma ir kaip pedagogė, daugelio folklorinių ekspedicijų, kultūrinių renginių organizatorė, edukologė, muzikantė, grojanti įvairiais tradiciniais instrumentais. „Laukio“ repertuare – visų Lietuvos regionų folkloras. Koncertinių programų pagrindą sudaro šio kolektyvo kasmet Lietuvoje organizuojamose folklorinėse ekspedicijose jo narių užrašyti kūriniai.
Varsa Liutkutė-Zakarienė
Etnomuzikologė Varsa Liutkutė-Zakarienė dirba didžiausiame Rytų Europoje specializuotame muzikiniame folkloro archyve (LTMA MFA), kuris veikia prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Ji – žemaitė. Vilniuje veikiančiam folkloro ansambliui „Varangė“ vadovauja nuo 2002 metų. Šis kolektyvas susibūrė 1998-aisiais. Pirmoji jo vadovė buvo Eugenija Venskauskaitė. Ją pakeitė Žemyna Trinkūnaitė ir Dalia Urbanavičienė, o tada vadovauti ansambliui buvo patikėta V. Liutkutei-Zakarienei, kolegų itin vertinamai už kruopščiai atliekamus tradicinės muzikinės kultūros tyrinėjimus, gilias lietuvių tradicinio folkloro žinias. Šio kolektyvo repertuare – įvairios archyvuose saugomos folkloro medžiagos rekonstrukcijos bei ekspedicijų metu pačių ansambliečių užrašyti tradiciniai muzikiniai kūriniai. „Varangės“ nariai – tradicinės kultūros puoselėtojai, atstovaujantys įvairiems Lietuvos etnografiniams regionams. Yra instrumentalistų, šokėjų, dainininkų. Kolektyvas dainuoja ir sutartines.
Rūbus– tikslias XIX a. rūbų kopijas, atspindinčias ansambliečių etnografinę kilmę, jie siūdinasi patys. Ansamblis aktyviai dalyvauja dainų šventėse, festivaliuose, gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje. Jis turi parengęs Velykų, Jurginių, Joninių, Kalėdų, Vėlinių, Rytų Lietuvos Užgavėnių, vestuvių, krikštynų, rugiapjūtės ir keletą kitų koncertinių programų. „Varangės“ atliekamų muzikinių kūrinių yra įrašyta į kompaktinį diską „Velykų rytą lelija pražydo“ (2008), taip pat ir į DVD „Metų ratas“ (2008).
Vaidas Lengvinas
Vilniaus miesto Trakų Vokės dvaro sodybos folkloro ansamblio „Vija“ vadovas – iš Tauragės krašto kilęs aktorius, muzikantas, dainininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auklėtinis Vaidas Lengvinas. Studijuodamas jis lankė Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“, tapo folkloro kolektyvo „Virvytė“ nariu, dabar dar groja ir Vilniaus kapeloje „Ratilai“, yra dainavęs Vilniaus gospel chore „Sonds in G“, 2010 m. išleido dainuojamosios poezijos autorinių dainų kompaktinę plokšelę „Lengvas“.
2019 m. jis tapo Vilniaus miesto Trakų Vokės dvaro sodybos folkloro ansamblio „Vija“, kuris veikia nuo 1998 m., vadovu (anksčiau šiam ansambliui vadovavo Emilija Stankevičienė, Rasa Kasperavičiūtė, Arvydas Kirda). Šio šeimų ansamblio nariai dažniausiai dainuoja senąsias Kaišiadorių krašto (Kietaviškių), taip pat ir dzūkiškas dainas iš Dėdės Juozo ( Juozo Averkos) repertuaro, šoka savo krašto šokius, populiarina kitą muzikinį paveldą. Grojama armonika, basetle, smuiku, kanklėmis, lumzdeliais, būgnu, būgneliais. Kolektyvas daug koncertuoja, dalyvauja dainų šventėse, nacionaliniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, yra dalyvavęs televizijos laidoje „Duokim garo!“, turi parengęs kalendorinėms šventėms (Užgavėnėms, Velykoms, Atvelykiui, Joninėms ir kt.) skirtas koncertines programas.
V. Lengvinas papildomai dar vadovauja ir Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio etnografiniam ansambliui „Verknė“.
Arūnas Lunys
Nuo 1992 m. Vilniuje veikiančios tradicinės kapelos „Duja“ vadovas – Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus instrumentinio folkloro specialistas, žinomas muzikantas Arūnas Lunys. Jis kilęs iš Šiaulių. Šioje kapeloje – 4 nariai. Per koncertus kapela žavi savo narių profesionalumu, tuo, kaip jie demonstruoja senąją lietuvių grojimo ir dainavimo manierą. Grupės nariai groja smuiku, bandonija, basetle, dūdmaišiu, kanklėmis, birbyne, skudučiais, kt. Kolektyvas aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir Vilniaus miesto kultūriniuose renginiuose, festivaliuose. Yra reprezentavęs lietuvių tradicinį muzikinį folklorą daugelyje užsienio šalių (Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Turkijoje, Vokietijoje).
2005 m. „Dujai“ skirtas prestižinis mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimas „Aukso paukštė“.
- Lunys yra vienas iš tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ sumanytojų. Jį Arūnas kartu su kompozitoriumi Algirdu Klova (1958–2021) Lietuvoje pradėjo organizuoti 1992-aisiais. Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, šis festivalis yra „seniausias Baltijos rytiniame regione ir ilgą laiką buvo vienintelis Lietuvoje šio žanro renginys, vykstantis Vilniuje kas antri metai. […] „Griežynė“ – ne tik koncertai. Tai instrumentų ir muzikantų fotografijų parodos, folkloro dirbtuvės, papročiai, instrumentų gamyba, muzikantai.“
Naudota literatūra:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: www.vle.lt.
- Lietuvos nacionalinis kultūros centras: https:// www.lnkc.lt/.
- Vilniaus etninės kultūros centras: https://www. etno.lt/vilniaus-folkloro-ansambliai.
- Lietuvos muzikos ir teatro akademija: https://lmta.lt/lt/.
- Tautiška kapelija-agentūra „Sutaras“: http:// www.sutaras.lt/.
- „Virvytė“ – Vilniaus miesto folkloro ansamblis: https://www.facebook.com/VIRVYTE/ .
- „Apeigų folkloro grupė“, Romuva. Senovės baltų religinė bendruomenė: https://romuva.lt/apie/apeigu-folkloro-grupe/.
- Folkloro ansamblio „Vilniaus Ūla“ 35-mečiui skirtas koncertas „Daina yra laimė“: https://www.youtube.com/watch?v=o6KrT59vIGY.