Artie nu sena paskotėnė rodėns mienesė vėsus prisimintė ė pagerbtė mėrosiūsius sotelkontės Vėsū Švėntū, Ėlgiu ė Vielėniu švėntės.
Vėsė Švėntā
Lapkrėstė pėrmouji – pagal sena, dabā vės atsėnaujėnontė ė naujū spalvū, apeigū igaunonti Vėsū Švėntū švėntė. Par anou pagal tradicėjė prisėmėnam mėrusiūsus, sošelpam vargšus, katrėi dėl lėguos ar netorta negal patīs savėm pasėrūpintė. Par Vėsus švėntus nerēktom ožmėrštė aplonkītė pasėlėguojusiu sosiedu, aptvarkītė anus, nerēktom ė ėšmaldas vargšams pasėgailietė.
Katalėku bažnīčė tou švėntė īvedė 1480 metās kap Vėsū mėrusiūju pamėnavuojėma švėntė. 1455–1488 metās lėnku kronėkininks, istuorėks, Dluguošos (Dlugosz) Jans rašė, ka žemaitē tou švėntė jau tor ėr par anou prisimėn mėrusiūsius.
XIX omžiaus rašītuos, kultūras veikies, Baubliū muziejaus ikūries Puoška Dionīzos sava ronkraštiūs ī nuruodės, ka Vielėniu dėina vėsuo Lietovuo ėr Žemaitiūs vīkst vaišės, skėrtas mėrusiūju atmėnėmou: īr vaišėnamė svetē, obagams doudama ėšmaldas. Ons raša, ka īr gėrdiejės aple tou, ka Vėsū švėntū dėina Pakuršie liuob vīktė vaišės unt kapėniu, bet tuo tradicėjė valdė esonti uždraudusi.
Etnuoluoga, tautuosakininka Balė Juona kninguo „Lietuvių kalendorinės šventės“ (Vilnios: „Mintės“, 1993, p. 279) rondam tuokės eilelės: „Žemaičiai yra įtikėjē, jog Visų Šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais ir takeliais, būriais ir pavieniui, traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smūtkelių. Mažų vaikų vėlelės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion… Kiekvieną Vėlinių vakarą jis (dvasiaregys, varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėlelių bažnyčion nešti… Užsikabindavo jos už juostos, ant pečių sulipdavo, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo“.
Istuorėks ė rašītuos Strijkovskis Motiejos jau pu tuo, ka Žemaitėjė priš posantra šimta metu bova apkrėkštīta, ožrašė, ka par tou Vėsū švėntų tradicėnė švėntė „net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei“.
Kaltinienūs (Šėlalės rajons) ī orašīts tuoks pasakuojėms: „Vieną kartą prieš šventes gaspadinė liepė iššluoti trobą ir išbarstyti smiltimis. Ryto meto žiūriu, kad pilna troba mažų pėdelių išpėdžiota. Iš kur dabar tos pėdelės, namuose nei vieno mažo vaiko nėra. Tik atsiminusi, kad Visi šventi, suprato, kad tai buvo atėję jos maži mirę vaikai.“ [Lietuvių tautosakos archyvas (LTA)1167/655].
Trīškiūs žmuonės nu sena tėkiejė, ka Vėsū Švėntū dėina nomėi rēk pareitė lig aušruos, nes je ėisi vieliau, kelie vės klīsi. Tou dėina nieka negal dėrbtė, nes artėmūju darbā vargėn mėrusiūju dūšelės (LTA 549/186). Tūs patiūs Trīškiūs bova tradicėjė Vėsū švėntū vakara senėisėms kaima gīventuojems soeitė i vėina vėita (Uždūšėnė) ėr gėiduotė švėntas gėismės (LTA 1165/39).
Par Vėsus Švėntus žemaitē liuob ėr spietė aple ateiti. Rasėiniu krašta žmuonės tėkiejė, ka je par Vėsus švėntus medē tebie so lapās, lauk lėgū (mara) epidemėju.
Vuokītiū geuografs Miunsteris īr palėkės žėniū, ka seniau žemaitē degėna sava nomėrielius, vuo vieliems liuob aukuotė nomūs: pasėstatīs krasė a soulali, padies ont anū valgius, laistīs ognevėitė so mido. Anėi liuob tėkietė, ka nakti atējosės vielės vaišėnas ėr lėikt kontėnas (Bas. Vėl. p. XLV).
Ėlgės, Vielėnės
Lapkrėstė 2 dėina pagal bažnītini kalėnduorio – Mėrusiūju pamėniejėma švėntė, pagal liaudės kalėnduorio – Ėlgės, Vielėnės. Anū tradicėjės ī ėšlėkosės dā ėš paguonībės laikū.
Nu sena žmuonis tėkiejė, ka tou muomėnto, ka žmuogos mėršt, anuo vielie (dūšė) atsėskėr nu kūna ėr paskiau gal bėndrautė so gīvāsēs, retkartēs anus lonkīdamas. Dar ėš paguonībės laikū īr atējės papruotīs atskėras švėntės skėrtė vieliems. Tuokės ī ė Vielėnės. Īr žėnuoma, ka seniau tuokė dėina žmuonis ė mūsa kraštūs ont kapėniu liuob valgītė, keltė vaišės, ont artėmūju kapū liuob palėktė maista ėr gierėmu. Degintė ugni, degtė žvakelės ont kapū bova pradieta jau vieliau.
Lėnku istuorėks, teuoluogs, keliautuos, bajuors Lasickis Jans kninguo „Aple žemaitiu dėivus“ (1615 m.) tēp aprašė Žemaitėjuo ėšlėkosius paguonėškus Vielėniu papruotius: „Per šias šventes jie (žemaičiai) kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje vietoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais. Po to sugrįžę į savo pirkias, tris dienas geria, o visus apdarus ir valgius aplaistę palieka kapuose“.
Paguonībės laikū mėrusiūju pagerbėma ėr vaišėnėma papruotē daug kor īr išlėkė lig pat mūsa dėinū. Katalėku bažnīčės liturgėjuo Vielėnės – vėsū mėrusiūju pamėnavuojėma, malduos už anus dėina (lapkrėstė ontruoji).
Šēs laikās īr īprasta, ka priš Vielėnės vėsė pasėrūpėn sotvarkītė sava gėmėnaitiu ėr draugū kapus. Tradicėnės kvietkas – krizantemas. Kapus žmuonės stuoruojės papouštė skuoningā, prabongē – kas kāp tik muok, kėik beėšgal. Vielėniu vakara unt kapū žmuonės oždeg žvakelės – ont sava artėmūju kapū ėr unt tū, katrū kapieliu nebier kam priveizietė. Žvakieliu ognelė simbuolizoun gīvūju ėr mėrusiūju rīši.
Dietė maista, gierėmus unt katalėku kapū – tuokiuos maduos Žemaitėjuo jau nebier.
Vielėniu dėina Žemaitėjuo šēs laikās praeit panašē tēp: Vielėniu rīta atsėkielė žmuonės atlėikt būtėniausius darbus, pu tuo gerā ėšsėpraus, pasėpoušt, noeit i bažnīčė, aplonka artėmūju kapus, oždeg ont anū žvakelės, pasėmeld, pagėid (Žemaitėjuo tonkē par Vielėnės pri kapū, mėrusiūju artėmūju paprašītė, grajėj trūbuočē), vuo pu tuo pasok i nomus. Ka sosėrenk vėsa šeimīna, kuožnos nosėplaun ronkas ėr siedas pri večerē patėikta stala. Daug nebaliavuo. Vėinė pavalgė stala nokrausta, kėtė – ne. Lig pat šiuol daug kas dā vierėj, ka Vielėniu nakti i nomus sogrīžt mėrusiūju dūšelės, tad nomūs ont stala anuoms rēk bėnt simbuolėškā palėktė maista.
Žemaitē nu sena tėk, ka je medē vėns i kėta plakas, gėrgžd, je katėls, nusunkos bolvės, šnīpšt, je malkas pečiou cīp, kuokėi kėtuokėi gailė garsā gėrdas – vielės kriuok, malduos praša, nes ba malduos anuoms nepakajos. Tumet jau nieka nebrēk lauktė, vuo tik klauptėis ėr melstėis. (J. Kudirka „Vėlinės“ Vilnius: „Mokslas“, 1991, p. 21).