„Braidant po laiką“ – menas, jungiantis skirtingas dailės sritis, laikmečius ir žmones
Šią liepą jau šešioliktą kartą į Užventį (Kelmės r.) sugrįžo menas – tylus, stiprus, prasmingas. Tarptautinis akvarelės pleneras, meninės kalvystės ir šamoto skulptūrų kūrybos stovykla „Užventis MENE XVI. 2025“ šiemet kvietė „braidžioti po laiką“ – lėtai, jautriai ir sąmoningai keliauti per vietos kultūrinės atminties klodus, atrandant tai, kas jungia – žmones, medžiagas, kraštovaizdį ir istoriją.
Laikas, kuris jungia kartas
Festivalis prasidėjo simboliškai – liepos 6-ąją, Valstybės dieną, prie Povilo Višinskio memorialinio muziejaus Ušnėnų kaime. Čia, Žemaitės ir Višinskio kaimynystės istoriniame taške, nuskambėjo kvietimas ne skubėti, o sustoti – pažvelgti į laiką ne kaip į linijinę atkarpą, bet kaip į terpę, kurioje menas veikia kaip jungtis. Viena iš festivalio sumanytojų Milda Balvočiūtė-Knyzelienė akcentavo: „braidžioti“ reiškia buvimą – sąmoningą, be išankstinio tikslo, bet su giliu santykiu su vieta ir žmonėmis.
Tame santykyje šiemet susitiko menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos. Jų kūryba sklaidė laiko šydus – nuo monumentalaus kryžiaus iki efemeriškų akvarelės tonų ir ugnimi alsuojančių šamoto skulptūrų.
Medžiagos irgi kalba apie laiką
Festivalio metu Užvenčio dvaro salyklinėje buvo pristatyta Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos studentų kūrybos paroda „Svoris“ – tarsi manifestas, kad idėjos gali būti sunkios kaip švinas arba lengvos kaip oras. Ekspozicija nagrinėjo svorio, kaip fizinės, emocinės ir konceptualios kategorijos, temą. Parodos kuratorės Neringa Poškutė-Jukumienė ir Beata Zdramytė.
Dvaro svirne įsikūrusiame Užvenčio kraštotyros muziejuje visą vasarą veiks dar viena itin paveiki paroda – Virgilijaus Mikuckio ir Voldemaro Barakausko „Geležis – Akvarelė. Kalta – Lieta“, kurioje kalvis ir akvarelininkas kalbasi per medžiagų priešybes – trapumą ir amžinybę, šviesą ir tankį. Šis dialogas atliepia festivalio temą – skirtingi menai, pasitelkę ugnį ir vandenį, metalą ir popierių – liudija laiko tėkmę.
Kryžius kaip simbolis – ir kaip menas
Vienas įspūdingiausių festivalio kūrinių – penkių metrų ąžuolinis kryžius, dedikuotas džiaugsmingai Šventojo Tėvo išrinkimo progai, naujos ir viltingos pontifikato eros pradžiai ir artėjančiam Popiežiaus Leono XIV 70-mečio jubiliejui. Šis sakralus kūrinys sykiu pagerbs ir su Užvenčiu susijusius Lietuvos kultūros šviesulius: rašytojos Žemaitės 180-ąsias, Lietuvos Tarybos nario Jono Smilgevičiaus 155-ąsias bei publicisto Povilo Višinskio 150-ąsias gimimo metines, o jo meniniu įkvėpimu tapo M. K. Čiurlionio dailės motyvai, kurio 150-ąsias gimimo metines taip pat šiais metais minime, išreikšti originalia alviška ornamentika. Kryžiaus idėjos autorius – kalvių kalvis Virgilijus Mikuckis, jau dešimtmečius puoselėjantis sakraliosios kryždirbystės tradiciją, įvertintas ir „Aukso vainiko“ laurais. Šis kryžius neatsiejamas nuo Užventyje šimtmečiais gyvos religinės tradicijos. Per Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos atlaidus (liepos 13 d.) jį pašventino Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, primindamas, jog šventovės erdvėje jungiasi kelios kartos – besimeldžiančios ir atmintin sugrįžtančios.
Kai gamta tampa scena
Tradiciškai festivalio kulminacija vyko Ventos upės saloje, kur trys šamoto skulptūros – „ Žemaičiai“, „Sielos gausmas“, „Medunešis“ – dar švietė ugnyje, o perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir Šeiko šokio teatro šokėjai improvizavo gyvą „čiurlionišką“ paveikslą, kuris žiūrovams tapo ne tik vizualiniu, bet ir jausminiu patyrimu – kai muzika, šokis, ugnis ir upė susijungė į vieną.
Menas, kuris įsišaknija
Festivalis „Užventis MENE“ – tai ne tik meno kūriniai, bet ir bendruomeniškumas. Čia svarbus kiekvienas vardas, kiekvienas prisidėjęs – nuo šamoto skulptorių, akvarelininkų, kalvystės meistrų iki vietos gyventojų, paruošusių vakarienę, pakvietusių į svečius, padėjusių ištverti lietų. „Užventis MENE XVI. 2025“ dar kartą parodė, kad menas – tai ne tik forma ar technika, bet ir santykis. Su medžiaga, su žmogumi, su laiku ir vieta. „Braidžiodami po laiką“ menininkai, užventiškiai ir festivalio svečiai kartu kūrė ne tik objektus, bet ir bendrą patyrimą, kuris įsitvirtino giliau nei paviršiuje – Užvenčio žemėje, žmonių širdyjse, atmintyje.
Festivalyje kūrė:
KERAMIKAI:
Irena Šliuželienė ir Vilius Šliuželis (LIETUVA) – skulptūra „Medunešis“
Ilze Emse (LATVIJA) – skulptūra „Žemaičiai“
Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Domile Ragauskaite-Svirnelienė (LIETUVA) – skulptūra „Sielos gausmas“
AKVARELININKAI:
Voldemaras Barakauskas, Gitana Kaltanienė, Janina Budrienė, Loreta Narušienė, Justė Šaltė, Jovita Nalevaikienė, Eugenijus Nalevaika, Valerija Medelinskienė, Jurga Sidabrienė, Alvydas Stauskas, Linas Taraškevičius, Svetlana Pleikis (Ukraina) Baiba Priedīte (LATVIJA), Oksana Vronska (LATVIJA)
KALVIAI:
Virgilijus Mikuckis, Ričardas Grekavičius, Albinas Jukumas, Juozas Kavaliauskas, Saulius Kronis, Tomas Pacaitis, Česlovas Pečetauskas, Evaldas Rimkūnas, Vytautas Slavinskas, Staislovas Špukas, Darius Vilius, Edgars Vronskis (LATVIJA), Glebs Vronskis (LATVIJA)
MEDŽIO DROŽĖJAS Aurimas Šimkus.
Festivalio organizatorius – VšĮ „Užvenčio Pegasas“, projektą globojo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, finansavo Lietuvos kultūros taryba, Kelmės rajono savivaldybė, kiti partneriai ir mecenatai.
Gabrielės Knyzelytės nuotraukose – festivalio akimirkos
Milda Balvočiūtė-Knyzelienė