Pagausančio kaimas – Raseinių rajone, 3 km į rytus nuo Juodaičių. Šiame kaime buvusiame Pagausančio dvare gyvenusioje gausioje, tačiau pasiturinčioje šeimoje 1890 m. gegužės 4 d. gimė lietuvių diplomatas, rašytojas, ekspresionizmui artimas lietuvių prozos modernintojas, spaudos bendradarbis Jurgis Savickis (1890–1952). Gimnaziją baigė Maskvoje, kur jis gyveno pas savo dėdę. 1911 m. kelis mėnesius mokėsi Sankt Peterburgo aukštesniuosiuose žemės ūkio kursuose, vėliau studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikloje, buvo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis. 1915 m. jį išsiuntė į Daniją. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje – rūpinosi vokiečių užnugaryje buvusiais lietuvių belaisviais. Išmokęs danų kalbą pradėjo bendradarbiauti spaudoje, sudarė danų mokslininko Å. M.Benedictseno ir lietuvių autorių J. Aleknos, J. Aukštuolio, J. Goštauto, I. Šeiniaus, J. Tumo Vaižganto straipsnių rinkinį „Lysskaer “ („Priešaušris“), kuris išleistas 1919 metais.
Danijoje J. Savickis sukūrė šeimą – vedė Idą Trakiner. Gyvendami santuokoje jie susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino.
J. Savickis buvo didelis eruditas, mokėjo prancūzų, danų, lenkų, rusų, švedų kalbas. Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai tokių žmonių reikėjo, tad jam buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba.
1919-aisiais J. Savickis buvo paskirtas oficialiu atstovu Danijoje, 1919–1927 m. atstovavo Lietuvai ir Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje bei Suomijoje. 1927–1929 m. buvo Kaune veikusios Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius, papildomai nuo 1928m. vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. buvo nepaprastasis pasiuntinys Švedijoje, 1938 m. – Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.
1935 m. I. ir J. Savickiai nusipirko žemės sklypą Pietų Prancūzijos Mentono apylinkėse esančioje Roquebruno vietovėje (Pajūrio Alpių departamentas), kuri Jurgiui labai priminė Lietuvą. Tame sklype Savickiai pasistatė vilą. Pavadino ją „Ariogala“. Taip Jurgis savo namus susiejo su gimtine. Sodybą jis papuošė žemaičių tradicinėmis šventųjų skulptūromis ir koplytėlėmis, viloje buvo daug iškilių lietuvių dailininkų (Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko) ir kt. paveikslų.
Šioje sodyboje J. Savickis gyveno sovietams okupavus Lietuvą, kai neteko diplomato darbo, bei Antrojo pasalinio karo metais. Čia jis užsiėmė žemės ūkiu bei verslu – augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvuogių aliejų.
Mirė J. Savickis, ištikus insultui, 1952 m. gruodžio 22 d. Mentono klinikose. Palaidotas Roquebrune (Ero departamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija) kapinėse.
J. Savickis kurti pradėjo 1910-aisiais. Pirmasis jo kūrinys – novelė „Doenos kančios“ tais metais buvo išspausdinta laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šį tekstą jis pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu, juo jis kai kada naudojosi ir vėliau, yra net jo knygų, išleistų Rimošiaus slapyvardžiu.
Pirmoji jo knyga (apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“) išspausdinta 1922 m. Berlyne. J. Savickis yra ir novelių knygų „Ties aukštu sostu“ (1922), „Raudoni batukai“ (1951), „Novelės“ (1967), „Ad astra“ (1970), „Vasaros kaitros“ (1997 22011), romano „Šventoji Lietuva“ (1952), apysakos „Mano geriausias draugas“ (1952), taip pat ir kelių kelionių knygų („Kelionė per Lietuvą“ (En rejse gennen Litauen 1919), „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (2 t. 1938) ir beletrizuoto dienoraščio „Žemė dega“ (2 t., išleista 1956), autorius. 1990–1998 m. Vilniuje leidykla „Vaga“ išleido šešis šio autorioaus Raštų tomus.
J. Savickio nuopelnai diplomatijos srityje yra įvertinti aukštais Lietuvos valstybės apdovanojimais, tarp jų ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II ir III laipsnio ordinais (atitinkamai 1928 ir 1930 m.), taip pat ir Danijos, Islandijos, Latvijos, Norvegijos, Švedijos ordinais.
Pagausančio kaimas – Raseinių rajone, 3 km į rytus nuo Juodaičių. Šiame kaime buvusiame Pagausančio dvare gyvenusioje gausioje, tačiau pasiturinčioje šeimoje 1890 m. gegužės 4 d. gimė lietuvių diplomatas, rašytojas, ekspresionizmui artimas lietuvių prozos modernintojas, spaudos bendradarbis Jurgis Savickis (1890–1952). Gimnaziją baigė Maskvoje, kur jis gyveno pas savo dėdę. 1911 m. kelis mėnesius mokėsi Sankt Peterburgo aukštesniuosiuose žemės ūkio kursuose, vėliau studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikloje, buvo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis. 1915 m. jį išsiuntė į Daniją. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje – rūpinosi vokiečių užnugaryje buvusiais lietuvių belaisviais. Išmokęs danų kalbą pradėjo bendradarbiauti spaudoje, sudarė danų mokslininko Å. M.Benedictseno ir lietuvių autorių J. Aleknos, J. Aukštuolio, J. Goštauto, I. Šeiniaus, J. Tumo Vaižganto straipsnių rinkinį „Lysskaer “ („Priešaušris“), kuris išleistas 1919 metais.
Danijoje J. Savickis sukūrė šeimą – vedė Idą Trakiner. Gyvendami santuokoje jie susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino.
J. Savickis buvo didelis eruditas, mokėjo prancūzų, danų, lenkų, rusų, švedų kalbas. Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai tokių žmonių reikėjo, tad jam buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba.
1919-aisiais J. Savickis buvo paskirtas oficialiu atstovu Danijoje, 1919–1927 m. atstovavo Lietuvai ir Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje bei Suomijoje. 1927–1929 m. buvo Kaune veikusios Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius, papildomai nuo 1928m. vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. buvo nepaprastasis pasiuntinys Švedijoje, 1938 m. – Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.
1935 m. I. ir J. Savickiai nusipirko žemės sklypą Pietų Prancūzijos Mentono apylinkėse esančioje Roquebruno vietovėje (Pajūrio Alpių departamentas), kuri Jurgiui labai priminė Lietuvą. Tame sklype Savickiai pasistatė vilą. Pavadino ją „Ariogala“. Taip Jurgis savo namus susiejo su gimtine. Sodybą jis papuošė žemaičių tradicinėmis šventųjų skulptūromis ir koplytėlėmis, viloje buvo daug iškilių lietuvių dailininkų (Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko) ir kt. paveikslų.
Šioje sodyboje J. Savickis gyveno sovietams okupavus Lietuvą, kai neteko diplomato darbo, bei Antrojo pasalinio karo metais. Čia jis užsiėmė žemės ūkiu bei verslu – augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvuogių aliejų.
Mirė J. Savickis, ištikus insultui, 1952 m. gruodžio 22 d. Mentono klinikose. Palaidotas Roquebrune (Ero departamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija) kapinėse.
J. Savickis kurti pradėjo 1910-aisiais. Pirmasis jo kūrinys – novelė „Doenos kančios“ tais metais buvo išspausdinta laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šį tekstą jis pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu, juo jis kai kada naudojosi ir vėliau, yra net jo knygų, išleistų Rimošiaus slapyvardžiu.
Pirmoji jo knyga (apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“) išspausdinta 1922 m. Berlyne. J. Savickis yra ir novelių knygų „Ties aukštu sostu“ (1922), „Raudoni batukai“ (1951), „Novelės“ (1967), „Ad astra“ (1970), „Vasaros kaitros“ (1997 22011), romano „Šventoji Lietuva“ (1952), apysakos „Mano geriausias draugas“ (1952), taip pat ir kelių kelionių knygų („Kelionė per Lietuvą“ (En rejse gennen Litauen 1919), „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (2 t. 1938) ir beletrizuoto dienoraščio „Žemė dega“ (2 t., išleista 1956), autorius. 1990–1998 m. Vilniuje leidykla „Vaga“ išleido šešis šio autorioaus Raštų tomus.
J. Savickio nuopelnai diplomatijos srityje yra įvertinti aukštais Lietuvos valstybės apdovanojimais, tarp jų ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II ir III laipsnio ordinais (atitinkamai 1928 ir 1930 m.), taip pat ir Danijos, Islandijos, Latvijos, Norvegijos, Švedijos ordinais.
Nuotraukose:
- Iš kairės: Jonas Aistis-Aleksandravičius ir Jurgis Savickis prie I. ir J. Savickių vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje, apie 1943 m. Nuotraki iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fotoarchyvo
- 2019 metais leidyklos „Homo liber“ išleistos Juozo Brazausko knygos „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje. Jurgis savickis – rašytojas ir diplomatas“ viršelis