Šiemet sukanka 115 metų, kaip Telšiuose viešo lietuviško vakaro metu buvo parodyti pirmieji lietuviški spektakliai. Na o savo gyvenimo jubiliejų šiemet pažymi ir viena žymiausių Telšių Žemaitės dramos teatro aktorių – choreografė Julija Kneitienė. Ją pokalbiui pakvietė Danutė Mukienė.
– Pirmiausia norime pasveikinti Jus su gražiu gyvenimo jubiliejumi! Jūs scenoje – nuo vaikystės. Kūrėte ne tik vaidmenis, bet ir pati juos režisavote, dainavote, šokote spektakliuose, koncertuose, buvote spektaklių choreografė, dirbote su meno saviveiklos kolektyvais. Esate sakiusi, kad scenai skiriate apie du trečdalius savo laiko. Kam paskutiniais metais teikiate prioritetą: spektakliuose kuriamiems vaidmenims ar choreografijai ir kodėl?
.
 |
 |
 |
| Iš kairės: J. Kneitienė Keturakio spektaklyje „Amerika pirtyje“ (rež. J. Buziliauskas). Fotografė Siga Gailiuvienė; J. Kneitienė K. Harding spektaklyje „Dvi seserys“ (rež. D. Žilinskas, 2022 m.). Fotografas L. Kulikauskas; Nuotraukos iš Telšių Žemaitės dramos teatro archyvo |
.
– Dėkoju už pasveikinimą.
Choreografija – mano profesija. Iki pat užtarnauto poilsio dirbau choreografijos mokytoja. Trisdešimt aštuonerius metus, pradedant Kultūros mokykla ir baigiant Žemaitijos kolegija, šio meno mokiau studentus. Dabar jau esu senjotė, tad prioritetas, žinoma, skiriamas teatrinei veiklai: vaidinu Žemaitės dramos teatre ir kuriu režisūrines kompozicijas, statau nedidelės apimties spektaklius su bendraamžiais. Šią savanorišką veiklą pradėjau Telšių trečiojo amžiaus universitete ir tęsiu rajono pensininkų sąjungos „Bočiai“ bendrijoje.
Kodėl? Teatras – mano vaikystės svajonė ir gyvenimo meilė. Esu ne kartą sakiusi, kad teatras – tai gėrio ir grožio sala, į kurią vis norisi sugrįžti, kai pavargsti nuo gyvenimo.
– Telšių Žemaitės dramos teatra nurodo, kad pirmuosius vaidmenis šiame teatre sukūrėte 1975-aisiais metais. Nuo to laiko tame vaidmenų aruode jų susikaupė apie 50. Kas iš jų labiausiai įsiminė Jums pačiai ir kodėl, kokius vaidmenis kurti Jums labiausiai patiko, kokius kurdama, Jūsų supratimu, geriausiai galėjote realizuoti save kaip scenos žmogus, aktorė?
– Kiekvienas vaidmuo, kurį kurdama atrasdavau kažką naujo savyje kaip aktorė, buvo įsimintinas. Apykvailė ir apykurtė Akulina (spektaklis „Tamsos galybė“, rež. A. Vilimas, 1976 m.) padėjo pagrindus komedijinio personažo kūrimui. Žanos vaidmuo („Sudie ir sveiks, kalėjime“ rež. K. Brazauskas, 1992 m.) buvo artimas tuo, kad nereikėjo stengtis atrodyti „gražiai ir protingai“. Amelikė ( „Piršlybos“ rež. L. Pocevičienė, 1993–2003 m.) padėjo patirti „amžinos jaunystės“ pojūtį, spektaklis buvo rodomas net 20 metų. Misis Preston („Pasmerkti namai“, rež. Adomaitienė, 1995 m) ir Vizija („Amerika pirtyje“, rež. L. Pocevičienė,1999 m.) sudarė galimybę pademonstruoti choreografinius sugebėjimus. Advokatė („Šventųjų gyvenimas“, rež. D. Žilinskas, 2018 m) – vokalinius gebėjimus. Na o paskutiniuoju vaidmeniu – Anios („Dvi seserys“ rež. D. Žilinskas, 2022 m.), manau, galėjau geriausiai realizuoti save kaip scenos žmogus: šiame spektaklyje man teko daug teksto ir fizinio krūvio, lydimo emocijų. Kiekvienas sukurtas vaidmuo man artimas ir brangus, kiekviename slypi mano savasties dalelė.
– Spektaklio gimimas – kūrybinis darbas. Jūs Telšių Žemaitės dramos teatre esate dirbusi su daugeliu režisierių. Su kuriais iš jų profesine prasme Jums buvo maloniausia kurti?
– Būtų neetiška išskirti atskirus režisierius (bendrdarbiauti teko net su 14). Kiekvienas jų turėjo svo privalumų ir trūkumų, tiek asmenine, tiek ir profesine prasme. Iš vienų galėjau pasimokyti režisūrinio darbo patirties, kiti stebino savo kūrybine išmone. Šiuo metu mane ypač žavi teatro vyr. režisieriaus Donato Žilinsko nuoširdumas, preciziškumas ir tolerancija.
– Jei šiandien Jums pasiūlytų statyti spektaklį ir turėtumėt galimybę jame sukurti vaidmenį, koks tai būtų spektaklis ir vaidmuo? Koks iš viso yra vaidmuo, kurį paskutiniais metais svajojate sukurti ir kurį sukūrusi galėtumėt pasakyti, kad didžiausia Jūsų svajonė išsipildė?
– Į šį klausimą atsakyti sudėtinga. Sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Tikiu tuo. Priimsiu visus gyvenimo išūkius, jei tokie dar pasitaikys. Vilties turiu, tad viliuosiu ir laukiu.
– Kokiuose Telšių Žemaitės dramos teatro repertuare šiais metais esančiuose spektakliuose dalyvaujate, kokius vaidmenis juose esate sukūrusi?
– Vaidinu Bekampienę Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ (rež. Jonas Buziliauskas), Digmą Kazio Sajos pjesėje „Anapilin arba Kavailybės gravitacija“ (rež. D. Žilinskas), Advokatę spektaklyje „Šventųjų gyvenimas“, pastatytame pagal Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“ (rež. D. Žilinskas), Šeimininkę Bronę pagal K. Ostrausko pjesę pastatytame spektaklyje „Vaižgantas“ (rež. D. Žilinskas), Senstančią motiną H. Levino dramoje „Žaidimų aikštė, arba Visi nori gyventi“ (rež. D. Žilinskas) bei Anią K. Harding pjesėje „Dvi seserys“ (rež. D. Žilinskas)
– Ką Jūs iš paskutiniais metais Telšių Žemaitės dramos teatre vykstančių pokyčių galėtumėt išskirti ir kaip Jūs juos vertinate?
– Pastaruoju metu aktyviai diskutuojama, ar Telšiams reikalingas profesionalus teatras. Vizija mėgėjų teatrą paversti profesionaliu palaiko dabartinis teatro direktorius, tam iš dalies pritaria ir rajono vadovybė. Jau yra paskirta keletas naujų etatų, vienas režisierius stato spektaklius tik su profesionaliais aktoriais. Mes, aktoriai mėgėjai, pradedame jaustis esantys tarsi antrarūšiai, žemesnės „kastos“ ir baiminamės, kad jei ši vizija bus įgyvendinta, mums teatre nebeliks vietos. Manau, kad reikėtų siekti profesionalumo menine, kūrybine, o ne statuso prasme.
– Jubiliejaus proga linkime Jums sveikatos, daug kūrybingų metų, naujų ir puikių, įsimintinų vaidmenų, o ką Jūs šiemet, taip pat svarbaus jubiliejaus proga (sukanka 115 metų kaip Telšiuose lietuviško vakaro metu buvo suvaidinti pirmieji lietuviški spektakliai) palinkėtumėt Telšių Žemaitės dramos teatrui, čia kuriantiems savo kolegoms?
– Tegyvuoja Telšių Žemaitės dramos teatras dar 115 metų! Na o kuriantiems savo kolegoms norėčiau pasakyti: „Su Jumis teatras yra šviesus, spalvotas, kūrybiškas, kupinas meilės, pagarbos, tolerancijos ir harmonijos. Teesie tai šiandien, tebūna tai rytoj ir visada.“
Nuotraukoje viršuje – Julija Kneitienė Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ (rež. L. Pocevičienė) 1999 metais
.
Dėkojame už pokalbį! Dar kartą sėkmės Jums!