Šventoji (latviškai Sventāja) – Baltijos jūros intakas, upė, Lietuvoje tekanti Skuodo, Kretingos rajonų ir Palangos miesto savivaldybių bei Latvijoje Rucavos savivaldybės teritorija. Ji vingiuoja Lietuvos šiaurės vakaruose ir Latvijos pietvakariuose. Tai didžiausia Vakarų Žemaičių lygumos upė, kuri teka ir per kelis Lenkimų seniūnijos kaimus (Večius, Lenkimus, Upės ilgis – 82,99 km (kitais duomenimis – 68 km), iš kurių 31,8 km eina valstybine siena tarp Lietuvos ir Latvijos. Jos baseino plotas 471,9 km2 (Lietuvoje 390 km2), vidutinis debitas žiotyse – 5,14 m3/s, vidutinis nuolydis – 65 cm/km.
Upei pradžią duoda du upeliai. Jie išteka Skuodo rajono Mosėdžio seniūnijos teritirijoje. Pirmasis – Šatraminių kaimo drėgname vakariniame pakraštyje, antrasis – apie kilometrą nuo jo, kelio Šatraminiai–Juodupėnai vakarinėje pusėje, Lieknų miško pamiškėje. Priš įtekant į Lieknų mišką, likus iki jo apie kilometrui, upeliai susijungia ir nuo čia teka viena vaga. Upės aukštupys – Skuodo rajono vakaruose. Iš čia upė teka į šiaurės vakarus, o šiauriau nuo Lenkimų įtekėjus Luknės upeliui (48 km nuo žiočių), pasuka į pietvakarius ir prie Palangos miesto Šventosios gyvenvietės (prie senojo Šventosios tilto į jūrą ir Šventosios valstybinio jūrų uosto) įteka į Baltijos jūrą.
Šventosios upės kairieji intakai yra Darba, Dunojėlis, Graumenalis, Kulšė, Įpiltis, Laukupis, Paraistupis, Plaušmirkis, Stunis, o dešinieji – Līgupe, Luknė, Skroblis, Žioklanis. Jie visi nedideli. Į Šventosios upę įteka dar ir nemažai bevardžių upeliukų.
Prie Grumenalio yra rastas I tūkstantmečio I p. kapinyns su žmonių ir žirgo kaulais.
Upės aukštupys iki Večių kaimo (Lenkimų sen.) yra reguliuotas. Upės vagos plotis – 4–10 m, gylis – 1–2 metrai. Natūrali vaga vietomis labai vingiuota, 5–15 m pločio, 0,6–2 m gylio. Vidutinis nuolydis 0,77 m/km. Vandens debitas aukštupyje ties Večiais (59 km nuo žiočių): vidutinis 0,43 m/s, maksimalus pavasario potvynių 8,12 m/s, maksimalus lietaus poplūdžių 9,19 m/s. Vidutinis debitas žiotyse 5,14 m3/s. Sausą vasarą aukštupyje upė labai nusenka. Žemupys vietomis pelkėtas. Ekologinė būklė gera.
Pirmą kartą šios upės paminėjimas randamas 1370 m. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje. Čia ji apibūdinama kaip „rivulum, qui Sanctus dicitur“ (liet.: upė, kurią Šventa vadina“. Pavadinimas kilęs iš žodžio „šventas“. Pasak mokslininkų, jis nusako šios upės sakralinę reikšmę.
Palangoje (7,8 km nuo žiočių) nuo 2011 m. veikia vandens matavimo stotis. 1923–1924 m. veikė Butingės vandens matavimo stotis, 1925–1931 m. – Šventosios vandens matavimo stotis (abi stebėjo tik vandens lygio svyravimus), 1956–1967 m. – Večių vandens matavimo stotis.
Seniau Šventojoje veisėsi daug žuvų, itin daug būdavo lydekų, raudų, vėžių. Čia galėjai pamatyti ir ūdrų. Būta nemažai maudymviečių, kuriose karštomis dienomis mėgdavo atsivėsinti vietos gyventojai. Sietuvose vasaromis ūkininkai maudydavo arklius. Pradėjus ūkiuose naudoti chemikalus, iš melioracijos griovių į upę patenkant nuotekoms, žyvys ėmė nykti, upės vaga užželti.
Keliaujant, plaukiant upėmis rinktis Šventąją patariama pradedantiesiems vandens turistams, mėgstantiems keliones upėmis, vaizdingus maršrutus. Šia upe plaukiojama baidarėmis, kajakais, kanojomis pripučiamais laiveliais. Upė negili, labai vingiuota, vietomis atsišakoja senvagės. Nereikia užmiršti, kad plaukiant gali pasitaikyti nemažai įvairių kliūčių: užvartų, upės vagoje esančių medžių, nedidelių užtvankų. Upės pakrantėse auga nedideli miškeliai, krantai vietomis drėgni, pakrantės dažniausiai apaugusios krūmais, bet yra ir atkarpų, kur patogu išlipti į krantą, yra puikių vietų stovyklavimui.
Pasak vieno mūsų laikus pasiekusių padavimų, seniau Šventosios upės vandeniu vaikelis, šaukšteliu semdamas jūrą, krikštijo „šventą vaikelį“. Kunigui paklausus, kodėl jis semia jūrą, juk vis vien jos šaukštu neišsems, vaikelis paklausęs, ar kunigas žino, kas yra Šventa Trejybė. Kunigas vaikeliui į klausimą negalėjęs atsakyti.
Yra išlikęs ir toks pasakojimas: Kartą važiavo per upę kunigas ir joje nuskendo. Nuo to laiko žmonės upę pradėjo vadinti Šventąja upe.
Pasakojama, kad Šventosios upėje ties Benaičiais (kaimas Kretingos rajono savivaldybės šiaurės vakarinėje dalyje, 8 km į šiaurę nuo Darbėnų ir 3,5 km į šiaurės rytus nuo Laukžemės) ir Lendimais (kaimas Kretingos rajono savivaldybėje, 1 km į pietvakarius nuo Senosios Įpilties, pasienyje su Latvija) buvo krikštijami žemaičiai.
Yra užrašyta ir įvairių tikėjimų, susijusių su atskiromis upės dalimis, padavimų apie prie upės tiltų ir po jais pasiriodančias įvairias mistines būtybes, žmonių baidymą.
Viename jų pasakojama, kad Kupšienės senelis Pranas Budrikis nuo seno gyveno Sriauptų kaime. Vieną dieną turgaus rytą jis ketino vykti į turgų, todėl iš vakaro nuėjo pas marčią. Buvo vienuolikta valanda vakaro. Eidamas per Šventosios tiltą jis pamatė ožką. Ji stovėjo prie pat tilto ir žiūrėjo į ateinantį žmogų. P. Budrikis pakėlė rankas, norėdamas ožką sugauti. Ožka pribėjo prie tilto atramos ir pasikasė kaklą. Ant kaklo atsirado blizganti grandinė. Žmogus išsigando, griebė lazdą ir paleido į ožką. Ožka šoko per tilto turėklus į upelį ir dingo (pateikėja – Sriauptų kaimo gyventoja Kupšienė).
Literatūra:
- Algirdas Nainys, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji-2/.
- „Šventoji (Baltija)“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, t. 4, p. 239.
- Norbertas Vėlius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, t.1, p. 421.
- Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas, 1981.
- XX a. pr. Šventoji Brockhaus’o enciklopedijoje (rusų kalba): http://gatchina3000.ru /brockhaus-and-efron-encyclopedic-dictionary/026/26466.htm.
Parengė Danutė Mukienė