Simono Daukanto muziejus įkurtas 1965–1966 m. Simono Daukanto (1793–1864) gimtosios sodybos, kuri yra Lenkimų seniūnijos Kalvių kaime esančioje klėtelėje (svirne). Ji visą laiką veikė ir šiuo metu veikia kaip visuomeninis muziejus. Jį iš pradžių globojo Lenkimuose veikusios vidurinės mokyklos pedagogai ir apylinkės bei ūkio vadovai. Jiems rengiant muziejaus ekspoziciją, į talką ateidavo ir Kretingos muziejaus specialistai.
Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje saugomas Janinos Matulevičienės 1986 m. parašyto kraštotyrinio darbo „S. Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis“ mašinraštis. Jame autorė pateikia kai kuriuos ir S. Daukanto gimtosios sodybos istorijos faktus. Čia rašoma: „nuo 1940 m. Simono Daukanto sodybos nebėr. Liko pamatai. Ant pirkios pastatų pastatytas svirnas, kuriame gyvena tolimas S. Daukanto giminaitis K. Prušinskas. Jo prosenelis Juozas buvo vedęs S. Daukanto seserį. Senukas jau apie 70 metų amžiaus. Mena pasakojimą apie dėdę. Lenkimų vidurinės mokyklos iniciatyva čia įkurtas nedidelis muziejėlis. Be to, ir pats senukas atvykstantiems maloniai parodo rašytojo amžininkus medžius, senąjį prūdą ir prie jo kauburėlį, ant kurio sėdėdamas mėgdavęs skaityti S. Daukantas. […]
Kaip pasakoja muziejaus prižiūrėtoja Uršulė Prušinskaitė[1], ji esanti jau penktos kartos S. Daukanto giminaitė. Jos tėvas Kazimiera Prušinskas[2] – ketvirtos kartos. Kazimieras Prušinskas palaidotas Lenkimų kapinėse. Prušinskaitė pasakoja, kad ten, kur dabar stovi klėtelė, anksčiau taip pat stovėjusi klėtis, tik jau ūkinės paskirties, o vėliau (metų neprisimena), kai Kazimiero Prušinsko brolis Vincas nugriovė ir Kaunan išsivežė buvusią Daukantų trobą (kur vienam gale gyveno, o kitas galas buvo negrįstas ir ten dažnai vaikai žaisdavę), Kazimiero Prušinsko šeima gavo persikelti į klėtelę: įsirengė vieną jos galą. Prušinskaitė taip pat pasakoja, kad prieš dabartinę trobą, už kelių žingsnių, glūdi buvusių „rejų“[3] (matyt, daržinių) pamatai, čia pat, truputį į dešinę, buvusi douba, o prie rejų buvo ir žardai (aptvarai). Paklausta, ar nebėr nė vieno medžio iš S. Daukanto laikų, Uršulė paaiškina, kad prie klėtelės pietinio galo klevai yra sodinti brolio, o prie šiaurinio galo augąs drūtas klevas mena Simoną Daukantą. Dar tebestovi sodyboje – toje pat vietoje kaip ir Simono Daukanto laikais – šulinys, kuris, pasakotojos žodžiais tariant, esąs „pastatytas ant šaltinio, todėl jame prisineša daug dumblo, o valant vanduo tik gurguliuoja visuose kampuose.“
Taigi, S. Daukanto tėvų sodyba, jei ją suprantame kaip sodybai skirtą vietą kartu su joje stovinčiais pastatais, neišliko, tačiau vis dar yra jos vieta, išliko buvusių pastatų pamatų liekanos, perstatyta klėtis, prie jos augantys keli seni, S. Daukanto vaikystę ir jaunystę primenantys medžiai ir šulinys. Toje perstatytoje klėtelėje S. Daukanto muziejėlio ekspozicija ir yra įrengta. Dabar muziejumi rūpintis yra patikėta Lenkimų seniūnijos bendruomenei. Paskutiniais metais ją prižiūri buvęs Lenkimų seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkas, Skuodo rajono savivaldybės tarybos narys Kazimieras Viršilas.
Šalia muziejaus tais laikais, kai sodyboje gyveno Uršulė Prušinskaitė ir jos vaikai, jiems buvo pastatytas nedidelis namelis. Dabar jame niekas nebegyvena, pastatas apleistas, darko bendrą sodybos vaizdą, tačiau jo šeimininkai, dabar jau gyvenantys kitame rajone, leidimo nugriauti nėra davę, tad pastatas ir toliau nyksta.
Susipažinti su muziejaus ekspozicija galima prieš tai iš anksto atvykimo laiką suderinus telefonu +370 618 26628 arba +370 687 14113.
Daukanto gimtosios sodybos gaivinimo ir jos puoselėjimo pradžia
1961 m. į Lenkimus dirbti vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja atvyko jauna pedagogė Stefa Martišauskaitė (Anužienė). J. Matulevičienė rašo (p. 14–15), kad ši S. Daukanto kūrybos gerbėja rinko senas knygas, senovinius apyvokos daiktus, darbo įrankius ir nešė, krovė juos į vieną S. Daukanto gimtosios sodybos klėtelės galą, kuriame vėliau buvo atidaryta jam skirta ekspozicija. Jai tais metais talkino Lenkimų apylinkės bibliotekininkė Janina Gūžytė-Galdikienė. Ta ekspozicija nebuvusi labai turtinga ar išvaizdi, tačiau viskas buvo padaryta iš širdies. 1966 m. spalio mėnesį Kalviuose vyko S. Daukanto gimimo 167-osioms metinėms skirta šventė. Jos metu apie S. Daukanto asmenybę, jo svarbiausius darbus papasakojo Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Aldona Jugulienė, kalbėjo tuo metu sodyboje gyvenęs S. Daukanto giminaitis K. Prušinskas, mokytoja S. Anužienė, sodyboje buvo atidengtas paminklinis akmuo (didelis lauko akmuo, kurio šlifuotoje dalyje yra iškaltas tekstas: „Šioje sodyboje / 1793 spalio 28 gimė / lietuvių rašytojas / SIMONAS DAUKANTAS“.
Tais metais sodyboje jau veikusiame muziejėlyje buvo eksponuojamos iki to laiko išleistos S. Daukanto knygos, jo laikmetį menantys buities daiktai, įvairūs kiti eksponatai[4].
Minėtame J. Matulevičienės darbe yra pateiktas 1966 m. Lenkimuose vykusio literatūrinio vakaro „Mūsų dainius – Simonas Daukantas“ scenarijus. Pasak šio darbo autorės, mokytojai S. Martišauskaitei (Anužienei) išvykus gyventi į Skuodą, Lenkimų vidurinėje mokykloje kurį laiko neatsirado norinčio vadovauti kraštotyrininkų veiklai. Tais metais dirbusiam lituanistui Ramaneckui tas darbas nebuvo prie širdies, kita lituanistė (jo žmona mokytoja Irena Ramaneckienė) turėjo daug dėmesio skirti vadybiniam darbui bei mokslinės disertacijos rašymui, dar kita lituanistė – Adelija Drukteinienė studijavo neakivaizdiniu būdu aukštojoje mokykloje ir neturėjo kraštotyrinio darbo patirties. Apylinkėje entuziasto, kuris imtųsi rūpintis S. Daukanto gimtosios sodybos ir muziejaus reikalais, taip pat neatsirado, tad jis liko beglobis. Pasitaikydavo atvejų, kad atvykusieji rasdavo net jo duris neužrakintas. Klėtelės viduje buvusius eksponatus nesąžiningi žmonės pradėjo vogti, dingo net muziejuje buvęs šviestuvas. Pamatę tokią netvarką, čia atvykę Kretingos kraštotyros muziejaus (dabar Kretingos muziejus) darbuotojai viską, ką vertingo klėtelėje dar rado, surinko ir išsivežė į savo muziejų.
Skuodo rajono, Lenkimų apylinkės valdžia bei vidurinės mokyklos mokytojai ir moksleiviai S. Daukanto gimtąja sodyba vėl ėmė rūpinti XX a. 8 deš. pradžioje. 1977 m. klėtelė buvo restauruota, perdengtas jos stogas.
Apie 1980–1981 m. Lenkimų vidurinėje mokykloje pradėjo veikti Kraštotyros draugija, kurios narias tapo 21 mokytojas. Jiems vadovauti mokyklos direktorius paskyrė 1981 m. čia pradėjusią dirbti mokytoją lituanistę Janiną Matulevičienę. Ji vadovavo ir tuo metu mokykloje buvusiam jaunųjų kraštotyrininkų-literatų būreliui. Veiklos dažnai dubliavosi, bet ir išsiskirdavo. Vienas pagrindinių mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų veiklos barų buvo S. Daukanto gimtosios sodybos priežiūra, tvarkymas. Kai 1980 m. moksleiviai ten nuvažiavo, pirmajame klėtelės kambaryje rado tik seną stalą, spintą, daugybę voratinklių ir šiukšlių. Kitame klėtelės gale pūpsojo supiltų obuolių krūva, o kieme gulėjo daugybė nukritusių lapų, vėjo nulaužtų medžio šakų ir kt. šiukšlių. Jaunimas kibo į darbą, pagal galimybes viską sutvarkė, lapus sugrėbė, surinko šakas.
1981 m. Kretingos kraštotyros muziejus Lenkimų apylinkėje surengė etnografinę ekspediciją. Jos metu muziejaus darbuotojai pažadėjo lenkimiškiams padėti S. Daukanto klėtelėje įrengti ekspoziciją. Netrukus buvo imtasi darbo. Artėjant S. Daukanto 190-osioms gimimo metinėms, S. Daukantui skirta ekspozicija Kalviuose buvo įrengta ir atidaryta. 1983-ųjų metų išvakarėse pertvarkant S. Daukanto klėtelės ekspoziciją daug vertingų dokumentų, susijusių su S. Daukanto gyvenimu ir veikla, Lenkimų kraštotyrininkams pateikė Lietuvos mokslų akademijos centrinės Lietuvos valstybinės bibliotekos, Vilniaus universiteto darbuotojai.
Sovietmečiu pusiaukelėje į Kalvius abiejose kelio pusėse buvo suformuotas didžiulis gyvulininkystės kompleksas, tad 1983-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, kelias, vedantis į Kalvius, buvo pažliugęs, mašinų ir traktorių išmaurotas, tačiau, kad ir kiek tuometinis Lenkimų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Kazimieras Šlevinskis bei kiti Lenkimuose dirbę valdžios žmonės besistengė, Skuodo rajono Kelių valdybos viršininko pagalbos nesulaukė, tad 1983 m. spalio 30 d. į Kalviuose vykusią S. Daukanto gimimo 190-osioms gimimo metinėms skirtą renginį vykstantiems žmonėms, tarp kurių buvo ir Lenkimų tarybinio ūkio direktorius Antanas Lapė, LKP rajono komiteto sekretorė Aldona Vilkaitė, rajono Kultūros skyriaus vedėjas Silvestras Rabašauskas, Kretingos kraštotyros muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, aktorius Laimonas Noreika, būrys kitų iškilių žmonių, teko einant pėsčiomis įveikti apie kilometrą mašinų ir traktorių išmaurotą kelio arba važiuoti lengvosiomis mašinomis, bet kuriuo metu rizikuojant joms įklimpti į purvą.
Renginio metu kalbėjo svečiai, meninę programą parodė Lenkimų vidurinės mokyklos literatai ir kraštotyrininkai, vadovaujami J. Matulevičienės. Raiškiu žodžiu į susirinkusiuosius kreipėsi aktorius L. Noreika, kuris į šventę atvežė ir muziejui dailininko vardu padovanojo Rimto Tarabildos sukurtą ofortą „Simonas Daukantas“.
Simbolinę atnaujintos ekspozicijos juostelę perkirpo ir į klėtelės vidų pakvietė A. Vilkaitė. Pirmajame kambarėlyje įrengtą ekspoziciją sudarė keli skyriai: „Gimtinė“, „Kelias į mokslą“, „Darbai“, „S. Daukantas lietuvių literatūroje ir mene“. Tarp 60-ies tada čia eksponatų darbų vienas iš vertingiausių buvo salantiškio liaudies meistro Petro Kalendros (1904–1986) išdrožtas S. Daukanto biustas. 30 etnografinių eksponatų buvo rodoma antrajame ekspozicijos kambarėlyje, tarp jų – senieji darbo ir buities įrankiai, aruodai (žemaičių mėigomis vadinami). Trečioji nedidukė klėtelės patalpa buvo skirta kunigui, vienuoliui pranciškonui, pamokslininkui, liaudies gydytojui, botanikui, pirmajam Lietuvos floros tyrinėtojui, žemaičių rašybos normintojui, vienam iškiliausių XIX a. švietėjų Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771–1849). Ekspozicijoje buvo rodomi augalų, kuriais J. A. Pabrėža gydė ligonius, pavyzdžiai 15 herbariumų, ant kurių buvo užrašyti J. A. Pabrėžos vartoti augalų lietuviški pavadinimai.
Lenkimų vidurinės mokyklos moksleiviai tais metais jau buvo surinkę gerokai daugiau eksponatų (senovėje naudotų darbo įrankių, buities reikmenų, aprangos objektų), tačiau ekspozicijoje atsidūrė tik jų dalis. Likusiuosius planuota muziejuje įkurdinti 1986 m. pavasarį.
Patalpa (itin mažas kambariukas), į kurį galima patekti pro duris, esančias šiauriniame klėtelės gale, buvo įrengtas berno kambarys. Į jį pateko 10 eksponatų: paklota senovinė lova, spinta, stalelis ir keletas kitų daiktų. Čia esantis vaizdas rodė, kur S. Daukantas, sugrįžęs į Kalvius iš mokslų Kretingoje ar Žemaičių Kalvarijoje, galėjo gyventi.
Pasibaigus renginiui Kalviuose, visi buvo pakviesti į Lenkimų apylinkės vykdomojo komiteto salę, kurioje buvo pratęstas Kalviuose vykęs S. Daukanto 190-ųjų metinių paminėjimas. Čia kalbėjo Kretingos muziejaus direktorė V. Kanapkienė, Justino Marcinkevičiaus ir Simono Daukanto kūrinius skaitė aktorius L. Noreika.
1983 m. rudenį ir žiemos pradžioje gražūs renginiai, skirti S. Daukanto 190-osioms gimimo metinėms, vyko ir Akmenės rajono Papilės miestelyje, daugelyje kitų Lietuvos vietų.
1983 m. gruodžio mėnesį Lenkimų apylinkės vykdomajame komitete įvyko šio komiteto narių bei Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Skuodo rajono tarybos posėdis, kuriame buvo aptarti artimiausių metų darbai puoselėjant S. Daukanto, J. A. Pabrėžos atminimą, toliau tvarkant jo gimtąją sodybą, Kalvių piliakalnį (Pilalę), Šventosios pakrantes. Buvo numatyta iš pagrindų atnaujinti J. A. Ambraziejui skirtą ekspoziciją Kalviuose. Pažymėta, kad reikia puoselėti atminimą ir apie kitus šio krašto šviesuolius, tarp jų ir Lenkimų apylinkės Žirnikų kaime gyvenusio valstiečio, medžio drožėjo Alfonso Girdžiūno (jo medžio skulptūros buvo eksponuojamos 1937 m. Paryžiuje vykusioje Tarptautinėje meno ir technikos parodoje ir joje apdovanotos sidabro medaliu).
Po šio posėdžio aktualiais S. Daukanto ir kitų iškilių lenkimiškių atminties puoselėjimo klausimais „Mūsų žodžio“ laikraštyje pasirodė keletas žurnalisto J. Vyšniausko straipsnių. 1983 m. spalio 27 d. šiame laikraštyje buvo išspausdintas jo straipsnis „Vietos, menančios jį“. Jame autorius aktualizavo Kalvius, Truikinus (Aleksandriją) ir Kivylius bei ragino rajono inteligentiją neužmiršti šio iškilaus žemaičio.
J. Matulevičienė rašo: „Gerokai prieš pasirodant šiam straipsniui, Lenkimų apylinkėje, Kalviuose ir Skuode plušėjo grupė žmonių: Kultūros skyriaus vedėjas S. Rabašauskas, LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Skuodo skyriaus atsakingoji sekretorė E. Vaškienė, metodininkas Baltonis, Skuodo ir Kretingos rajonų liaudies meistrai, Kretingos kraštotyros muziejus darbuotojai, bet kokias iškilusias problemas padėjo spręsti Lenkimų t. ū. Partinės organizacijos sekretorius S. Petkevičius. Lenkimų vidurinės mokyklos moksleiviai buvo pagrindinė darbo jėga: kamšė tarpsienius valė aplinką, tvarkė Kalvių piliakalnį ir darė daugybę kitų darbų.“
Skaitydamas paskaitas, organizuodamas literatūrinius renginius apie S. Daukantą, jo darbus dažnai pasakodavo Skuodo antrosios vidurinės mokyklos mokytojas Vytautas Mačiulis (1930–2003).
1984 m. bendromis muziejininkų ir Lenkimų kraštotyrininkų jėgomis klėtelėje buvo atnaujinta ekspozicija, skirta J. A. Pabrėžai. Tų pačių metų pavasarį S. Daukanto gimtojoje sodyboje įvyko Poezijos pavasarėlio šventė (jų tradicija tęsiama iki šiol).
S. Daukanto sodybą ir toliau globojo Lenkimų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai. 1983 m. mokytojai Adelijai Drukteinienei už aktyvią kraštotyrinę veiklą Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija pareiškė padėką, o 1985 m. mokytoją Janiną Matulevičienę apdovanojo Pagyrimo raštu, Lenkimų vidurinės mokyklos pirminei kraštotyros draugijai įteikė gairelę „Atraminė pirminė kraštotyros draugija“.
1985 m. buvo išleistas Elzės Vaškienės ir Vytauto Mačiulio spaudai parengtas bukletas (lankstinys) „Simonas Daukantas (1793–1864)“.
Grupė S. Daukanto atminties puoselėtojų (J. Matulevičienė, S. Petkevičius, J. Vyšniauskas, laikraščio „Mūsų žodis“ fotografas Domas Rubys) 1984 m. kovo 15 d. apsilankė Papilėje, Simono Daukanto vidurinėje mokykloje susitiko su mokytoju Steponu Adomavičiumi, domėjosi, kaip kraštotyrinis, muziejinis darbas puoselėjant S. Daukanto atminimą organizuojamas šiame miestelyje – ten, kur savo saulėlydžio metais gyveno ir mirė S. Daukantas.
1984 m. priešais Papilės šv. Juozapo bažnyčią stovintis namas, kurio palėpėje tris metus gyveno S. Daukantas, jau buvo restauruotas, jame vyko parengiamieji būsimo memorialinio Simono Daukanto muziejaus įkūrimo darbai. Taigi, S. Daukantui skirtos ekspozicijos atvykusieji nepamatė, bet iš Papilėje gyvenančių S. Daukanto atminimo puoselėtojų daug ką naujo sužinojo apie tris paskutiniuosius S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje, jo globėją kunigą Ignotą Vaišvilą (1808–1894). Jis, S. Daukantui Papilėje mirus, pasirūpino jo laidotuvėmis, o praėjus 20-čiai metų po S. Daukanto mirties, pastatė ant jo kapo antkapinį paminklą, Rygoje užsakė padaryti šlifuotą plokštę ir, ją atvežus į Papilę, padėti S. Daukanto amžino poilsio vietoje šalia akmeninio paminklo. Plokštėje yra iškalti šie I. Vaišvilos parašyti žodžiai: „Ateivi! minėk sau, jog čion palaidotas Simonas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos, kaip ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą, it vargo pelė, be paliaubos triusėjo vienutinai žemaitiškai rašyti dėl naudos vientaučių. Gimė 1793 m. 28 d. spalio mėn. Mirė 1864 m. lapkričio 24 d. Ištark: Viešpatie duok jam atilsį amžiną. Palaidojęs ant jo kapo įsteigiau su užrašu užristi tą akmenį. Papilės klebonas Vaišvila“. Antkapinį paminklą sukūrė 1871 m. Tauragės rajono Pakalniškių kaimo valstiečių šeimoje gimęs, jaunystėje kalvystės meno pramokęs, nuo 1912 m. Šiauliuose gyvenęs liaudies meistras akmentašys Antanas Raudonis. Jis buvo savamokslis, tačiau raštingas, apsiskaitęs žmogus, nešęs iš Prūsų uždraustas knygas ir jas platinęs Žemaitijoje. A. Raudonis buvo tarnavęs rusų armijoje, kariavęs Japonų kare. Apie 1912 m. jis persikėlė gyventi į Šiaulius, įsikūrė Vilniaus gatvėje, dirbo geležinkelio įmonės šaltkalviu. Mirė 1939 m. Šiauliuose. Būdamas gyvas A. Raudonis domėjosi S. Daukantu, skaitė jo veikalus, o kunigui I. Vaišvilai užsakius, noriai ėmėsi darbo ir padarė S. Daukantui antkapinį paminklą – iškalė iš akmens nulaužtą ąžuolą ir jau minėtus I. Vaišvilos užrašytus žodžius.
Didžiausias paminklas S. Daukantui (skulptorius Vincas Grybas) pastatytas Papilės centre. Jis atidengtas 1930 m. rugsėjo 27 dieną. Jam lėšas rinko ne tik šio paminklo iniciatoriai Lietuvos pedagogai, bet ir kiti S. Daukanto asmenybės ir darbų gerbėjai, ypač Papilės krašto žmonės, kurie ir paminklo atidengimo iškilmių vaišes surengė. Pinigus joms rinko tokia tvarka: iš viengungių buvo imama po 5 litus, o iš šeimas sukūrusiųjų – po 10.
Kuriant pirmąjį Simono Daukanto muziejų Papilėje, daug ir atsakingai dirbo mokytoja istorikė Genovaitė Putinaitė. Ji pirmoji čia įkūrė S. Daukantui skirtą kampelį „Būdas senovės lietuvių“. Dailininkė, kurios pavardės 1984 m. mokytojas S. Adomavičius jau nebeprisiminė, muziejuje ant sienos aliejiniais dažais nutapė paveikslą S. Daukanto 1845 m. parašyto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ motyvais. Na o spaudos naujovių apie S. Daukantą kaupimu vienoje vietoje rūpinosi Papilėje dirbusi lietuvių literatūros mokytojas J. Bielskis.
Papilėje lenkimiškiai sužinojo, kad yra išlikusi 1934 m. Sedoje išleista Petro Sūdžiaus (1898–1941) knygutė „Vargo pelė“. Ją tada turėjo Papilėje Basanavičiaus g. 19 gyvenęs K. Paunksnis.
Lenkimiškiai, sugrįžę į namus, pratęsė draugystę su Papilėje gyvenančiais S. Daukanto atminimo puoselėtojais. Artėjant S. Daukanto 191-osioms gimimo metinėms, Lenkimų vidurinės mokyklos direktorius Algis Drukteinis telefonu paskambino savo kolegai Stanislovui Aukseliui (1952–2000) į Papilę ir susitarė dėl Papilės vidurinės mokyklos auklėtinių ir mokytojų viešnagės Lenkimuose. Jie atvyko ir dalyvavo 1984 m. spalio 29 d. vykusiame S. Daukanto 191-osioms metinėms skirtame minėjime. Jame buvo sulaukta ir tada plačiai garsėjusio Ylakių etnografinio ansamblio kolektyvo (vadovės: Emilija Juzumaitė-Miltenienė (1925–2009) ir Birutė Vindašiūtė (1914–1980)), kuris nudžiugino puikia koncertine programa.
Žinią apie S. Daukantą rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ kartu su J. Vyšniausku tais metais jau skleidė ir iš Lenkimų apylinkės Sriauptų kaimo kilusi, Lenkimų vidurinę mokyklą 1975 m. baigusi žurnalistė Danutė Ramonaitė-Mukienė. Šiame laikraštyje iš anksto buvo pranešta, kad 1984 m. gegužės 17 d. pavakary Kalviuose, prie S. Daukanto paminklo vyks Poezijos pavasarėlio šventė, į kurią atvyks ir svečių iš Klaipėdos bei Kretingos: poetai Bronė Liniauskienė, Jonas Kantautas, Dalia Kudžmaitė, literatūros kritikas, Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas Aleksandras Žalys, aktyviausi rajono literatai ir kt. Iš Skuodo į renginį renginio dalyviai buvo atvežti organizuotai autobusu.
Šios šventės scenarijų parašė Lenkimų vidurinės mokyklos mokytoja Adelija Drukteinienė. Suolus pagamino vietos meistrai. Moksleiviai šventės dalyvius nudžiugino „Kepurine“ ir raiškiu žodžiu, grojo Skuodo vaikų muzikos mokyklos kaimo kapela.
Lenkimams ir Kalviams tie metai išskirtiniai buvo ir tuo, kad tais 1984 m. bendradarbiaujant Skuodo rajono Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus darbuotojams, rajono liaudies meistrams ir S. Daukanto muziejaus visuomeninei tarybai (ji įkurta 1983 m.) Lenkimuose buvo suorganizuota rajono liaudies meistrų kūrybos stovykla, kurios dalyviai savo darbais (iš medžio išdrožtais stogastulpiais ir skulptūromis) įamžino S. Daukanto gimtąsias vietas. Į šią stovyklą atvyko ir visą mėnesį kūrė nagingi rajono liaudies meistrai, kuriems, pasak J. Vyšniausko, į protą ir į širdis pasibeldė „Vargo pelė“. Stovykloje dalyvavo 8 medžio drožėjai: Jonas Pušinskas iš Mosėdžio apylinkės Mikulčių kaimo, Juozas Jankauskas ir Vaclovas Pocius iš Barstyčių, Valerijonas Veitas, Petras Brazauskas, Zigmas Kubilius, Pranas Malūkas ir Juozas Vyšniauskas iš Skuodo ir kalvių Kalvis Kazimieras Krapauskas. Jie sukūrė du portretinius stogastulpius (S. Daukanto ir J. A. Pabrėžos), kurie pastatyti S. Daukanto gimtojoje sodyboje. Pirmojo stogastulpio autorius J. Pušinskas, antrosios – J. Jankauskas ir V. Pocius. Skulptūrinę grupę, vaizduojančią, kaip tėvas palydi sūnų į Vilnių, padarė V. Veitas. Stogastulpį-rodyklę, pastatytą prie Lenkimų gyvenvietės, sukūrė P. Brazauskas, o kito stogastulpio-rodyklės, kuri pastatyta prie posūkio į Kalvių piliakalnį, sukūrė Z. Kubilius ir J. Vyšniauskas. Dar dvi skulptūras („Valstietis artojas“ ir „Valstietis karys“) sukūrė J. Vyšniauskas. Viena jų pastatyta prie piliakalnio, kita – ant piliakalnio. Stovyklos metu buvo padarytas ir tiltas per Šventosios upelio, ant kurio išdrožtas užrašas „Čia teka Šventoji“. Buvo padarytas ir suolelis prie takelio, vedančio į piliakalnį. Ant šio suolelio padarytas ir užrašas: „Gimiau aš rūsčiai kieto būdo, / Kartu užaugau su giria, / Ir nesiskyrėm niekad mudu / Su plieno kardu ir žagre“. Stovyklos metu stogastulpių saulutes ir žvaigždeles iš metalo padarė S. Kerpauskas.
Šių darbų iškilmingas atidarymas, liaudies meistrų pagerbimas įvyko Kalviuose 1984 m. dalyvaujant būriui lenkimiškių ir rajono vadovams Albertui Liubartui, Vaclavai Ložienei, Lenkimų tarybinio ūkio direktoriui Antanui Lapei, Lenkimų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkui Adomui Ramonui ir kt.
Tais metais S. Daukanto muziejaus visuomeninės tarybos veikloje aktyviai dalyvavo, šiai tarybai aktualius klausimus padėjo spręsti K. Šlevinskis, S. Petkevičius, J. Matulevičienė, A. Drukteinis, Silvestras Rabašauskas, Lenkimų bibliotekininkė I. Gricienė, Lenkimų kultūros namų direktorė V. Lukošienė, meno vadovė Rita Girdžiūnienė.
1984–1985 m. kelias, vedantis į Kalvius, atsišakojęs nuo vieškelio „Darbėnai–Skuodas“, kaip ir ankstesniais metais, vis dar buvo pažliugęs, duobėtas, mašinų ir traktorių išvažinėtas.
1985-ųjų gegužės mėnesį Kalviuose vėl buvo surengta Poezijos pavasarėlio šventė. Renginio svečiai buvo Jonas Mačiukevičius, Alvydas Jegelevičius ir Irena Marija Leonavičiūtė.
S. Daukanto 192-osios gimimo metinės Lenkimuose ir Kalviuose buvo paminėtos 1985 m. spalio 28 dieną. Laikraštyje „Mūsų žodis“ išspausdintame straipsnelyje apie šį renginį papasakojo Lenkimų vidurinės mokyklos moksleivė A. Žvinklytė.
1985–1986 m. Lenkimų vidurinėje mokykloje veikiantį S. Daukanto jaunųjų kraštotyrininkų būrelį mokslo metais lankė 36 nariai. 1985 m. vasarą mokyklos VII klasės auklėtiniai lankė apylinkės senuosius gyventojus ir užrašinėjo jų pasakojimus, padavimus ir legendas, mokėsi jų padainuotų dainų ir žaidimų. IV klasės mokinys Sigitas Matulevičius tada užrašė tokį vietos gyventojo J. Nomgaudžio pasakojimą: „Čia, kur mes dabar susirinkome, anksčiau gyveno dvaro kalviai, todėl ir prigijo pavadinimas Kalviai“.
Minėtame J. Matulevičienės darbe yra išspausdintas S. Daukanto gimimo 191-ųjų ir 192-ųjų metinių minėjimo, 1995 m. gegužės 15 d. vykusio Poezijos pavasarėlio scenarijai, ekspedicijų metu užrašyta lenkimiškių dainuota daina „Vo Jozė, Jozeli“, nemažai aktualios informacijos apie Lenkimų jaunųjų kraštotyrininkų veiklą, jų parašytus darbus ir kt.
S. Daukanto gimtojoje sodyboje 1985-aisiais pirmą kartą buvo pradėta į Lenkimų vidurinės mokyklos Literatų būrelį „įšventinti“ naujuosius narius.
Pirmaisiais S. Daukanto muziejaus veiklos metais jis sulaukdavo didelio dėmesio. Čia atvykdavo pavieniai lankytojai ir ekskursijos ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš Ukrainos, Estijos. Jie savo įrašus palikdavo muziejaus ekspozicijoje buvusiose Lankytojų apskaitos knygoje ir Lankytojų atsiliepimų knygoje.
1984–1985 m. buvo parengtas S. Daukanto muziejaus Kalviuose atnaujinimo techninis projektas ir Kalvių piliakalnio sutvarkymo techninis projektas.
J. Matulevičienės darbe yra pateikta gana išsami Ylakių etnografinio ansamblio istorija, Petro Brazausko, Juozo Vyšniausko, Kazimiero Krapausko, biografijos, keletas žodžių apie Vaclovą Pocių.
Yra ir S. Daukanto muziejaus visuomeninės tarybos darbo planas, aktualių publikacijų apie S. Daukantą bibliografija, nemažai kitos aktualios įdomios informacijos apie S. Daukanto atminimo puoselėjimą 1983–1986 metais.
Kaip Lenkimų vidurinėje mokykloje šis darbas vyko vėlesniais metais, sužinome iš mokytojos Adelijos Drukteinienės 2000 m. parengto darbo „Simono Daukanto atminimo saugojimo Kalviuose, Lenkimuose istorija“. Jame nurodyta, kad 1988 m. rugsėjo mėnesį Lenkimų vidurinėje mokykloje buvo pradėta kurti Daukantiečių bendruomenė. Šio darbo iniciatorė, organizatorė ir vadovė buvo A. Drukteinienė. Bendruomenė itin aktyviai veikė mokykloje.
Iš svarbesnių ano meto kultūrinių renginių, vykusių S. Daukanto klėtelės kieme, buvo 1989 m. birželio 22 d. čia suorganizuota tradicinė Poezijos pavasarėlio šventė. Joje kartu su kitais garbiais svečiais dalyvavo ir aktorė Rūta Staliliūnaitė.
1989 m. Lenkimų parodomasis-atraminis tarybinis ūkis įsteigė Simono Daukanto premiją. Tų pačių metų gruodžio 22 d. ji įteikta pirmajam šios premijos laureatui rašytojui Petrui Dirgėlai už kūrinį „Joldijos jūra“.
1989 m. Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl S. Daukanto paminklo sukūrimo Lenkimams. Paminklo sukūrimo konkursą laimėjo skulptorius Regimantas Midvikis ir iš Lenkimų kilęs architektas Adomas Skeizgelas.
1991 m. Kalviuose ir Lenkimuose vyko S. Daukanto gimtadieniui skirti renginiai. Juose dalyvavo tais metais S. Daukanto premija apdovanotas istorikas profesorius Vytautas Merkys, literatūros istorikas Ričaldas Pakalniškis, Kazimieras Grigas, studentė Roma Bončkutė, diktorius Juozas Šalkauskas, ukrainiečių rašytojas, Ukrainos mokslų akademijos narys Aleksandras Nepodkupnas, iš Australijos atvykusi poetė Lidija Šimkutė, latvių poetas Janis Ramba. Šventės metu laukymėje tarp Daukantų sodybos ir miško buvo pasodinta 200 ąžuoliukų.
1993 m. spalio 28 d. Lenkimuose ir Kalviuose vyko S. Daukanto gimimo 200 metų jubiliejui skirti renginiai, Lenkimuose paminklą Simonui Daukantui atidengė į šventę atvykęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, vyko mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo, pranešimus perskaitė Egidijus Aleksandravičius, Genovaitė Kuckailienė, Elmantas Meilus, Vytautas Merkys, Juozas Pabrėža, Giedrius Subačius, Vlada Vengrienė.
Naudota literatūra:
- Janina Matulevičienė, Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis, 1986 m. [Mašinraštis saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje].
- Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, 1940 m. liepos 17 d.
- Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1980.
Parengė Danutė Mukienė
_____________________
[1] Gimė Kalviuose 1923 m. gegužės 3 d., mirė ten pat 1993 m. lapkričio 17 d. (D. M. pastaba).
[2] Gimė Kalviuose 1891 m. liepos 20 d., mirė 1979 m. sausio 5 d. (D. M. pastaba).
[3] Žemaitijoje rejomis vadinamas klojimas, jauja – pastatas, į kurį suvežami ir laikomi javai. Rejose po vienu stogu gali būti klojimas, daržinė šiaudams, pirtis džiovinimui, peludė. Ji gali būti naudojama ir kitoms reikmėms. (D. M. pastaba).
[4] A. Šakytė, „S. Daukanto tėviškėje“, Mūsų žodis, 1966-11-26.