Nebus daug, jei pasakysit, kad užkopus ant Šatrijos kalno ne tik akys atsiveria, bet ir, įkvėpęs oro, iš nuostabos kurį laiką žodžio negali ištarti. Prieš tave – vos ne visa kalvotoji Žemaitija, nusagstyta piliakalniais, išraizgyta per pievas, miškus sau kelią besiskinančiais upeliais. Prieš akis – ir legendomis apipinti Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, kiti šio krašto didieji piliakalniai, Gaulėnai, Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Užventis, net Telšiai matosi. Daugelį šių kalnų mokslininkai priskiria baltų gynybos ir kulto centrui. Teigiama kad jie – žemaičiams nuo kryžiuočių savo kraštą ginti padėjusios Medininkų žemės gynybinės-signalizacinės sistemos dalis, kurią šių dienų istorikai jau yra patikrinę ir praktiškai. Kaip ta sistema veikia? Įsivaizduokit, kad nuo Panemunės atslenka juodas priešų debesis. Pastebėjote? Užkurkite naktį laužus ant Panemunės aukščiausių kalvų. Juos tuoj pamatys krašto gynėjai, savo pilis pasistatę ant netoliese esančių kalvų, tad ir jie uždegs laužus. Iš jų šią žinią apie artėjantį priešą perims kiti, ir taip žinia pasklis po visą kraštą.
***
Šatrijos kalnas (Pašatrijos piliakalnis, jis ir Luokės kalnu vadinamas) – I tūkst. po Kr. II p.–II tūkst. datuojamas Pašatrijos piliakalnis. Jis Telšių rajono Upynos seniūnijos Pašatrijos kaime, netoli Luokės miestelio, 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Tai vienas aukščiausių, dažniausiai keliautojų, turistų lankomas ir vienas gražiausių kalnų šiame krašte. Kalnas virš jūros lygio yra iškilęs apie 228 metrus. Rašau „apie“, nes rašytiniuose šaltiniuose tiek šio, tiek ir kai kurių kitų Žemaitijos piliakalnių aukštis net ir specialistų skirtingai nurodomas. Jis susidarė paskutinio ledynmečio laikotarpiu. Piliakalnis yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, saugomas valstybės.
Čia – Šatrijos kraštovaizdžio draustinio teritorija, kuri užima 813 ha plotą. Jame esančių ūkinės ir kitos veiklos apribojimų tikslas – išsaugoti unikaliausią ir raiškiausią Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį ir čia esantį ypatingos vertės archeologinį kompleksą. Senovėje jo pakalnėje yra buvusi gyvenvietė, kurioje žmonės gyventi pradėjo daugiau negu prieš keturis tūkstančius metų. Čia yra rasta IX–XII a. degintinių kapų, laidojimo urnų, dubenuotųjų akmenų, akmeninių kirvukų, gintaro ir stiklo papuošalų, ašarinių puodelių, kt. praeities liudininkų. To laikotarpio radinių čia lankydamasis net ir žemės nekasinėdamas gali rasti – jie tiesiog patys iš dirvožemio lenda.
Pasak archeologų, ant Šatrijos kalno pilies būta dar ir XIV a., kai vyko žemaičių kovos su kryžiuočiais. Priešui pasiekti šią pilį būdavo gana sudėtinga, nes itin statūs jo šlaitai, ypač vakarų ir rytų pusėje. Žemaičiams ši vieta buvo išskirtinės svarbos, nes, pasak tyrinėtojų, čia būta ir pagonių šventvietės. Tad nieko nuostabaus, jog senojo tikėjimo išpažinėjai šios vietos nėra apleidę iki šiol. Čia jie renkasi per Lygiadienį, Rasos šventę (Jonines), trečiąjį liepos šeštadienį švęsti ugnies pagerbimo šventės bei kitomis progomis.
Atsistojęs ant Šatrijos, gerai įsižiūrėjęs, pamatysi ir tolumoje saulėje blizgančių ežerų mėlį. Kai giedras dangus, iš čia matosi net už 35 km dunksanti Šilalės rajono „žvaigždė“ – aukščiausias Žemaitijos kalnas (piliakalnis) Medvėgalis.
Šatrija legendomis ir padavimais apipinta. Jei tikėsime senolių pasakojimais, tai ant to kalno šeimininkauja raganos, jos jį ir supylusios Iš senovės mus pasiekę pasakojimai liudija, kad čia, apkrikštijus Žemaitiją, buvusi pastatyta viena pirmųjų bažnyčių. Raganos negalėjo susitaikyti su tuo, kad čia, Žemaitijoje, jų mėgstamiausioje susirinkimo vietoje, būtų bažnyčia, tai ją žemėmis ir užpylusios. Sakoma, kad norėdami savo kantrybę išbandyti, įsitikinti, ar tos piktosios jėgos čia išties renkasi, kai kas yra pabandęs ant šio kalno ir naktį praleisti.
Šį kalną ir nuo jos atsiveriančius vaizdus savo kūriniuose yra įamžinę daugelis lietuvių menininkų. Teigiama, kad M. K. Čiurlionis, įkvėptas šių apylinkių grožio sukūrė „Piramidžių sonatą“, o kur dar Maironio, Kazio Bradūno, Eduardo Mieželaičio, kitų poetų eilės. Neatsitiktinai ir rašytoja Marija Pečkauskaitė savo kūrinius pasirašinėjo literatūriniu Šatrijos Raganos slapyvardžiu.
Taigi, Šatrija – didžioji Žemaičių gražuolė. Nusileidus nuo jos, vertėtų pasukti į Luokę – miestelį, kuriame, apkrikštijus Žemaitiją, buvo pastatyta viena pirmųjų bažnyčių šiame krašte. Čia kurį laiką yra rezidavę ir žemaičių vyskupai. Na o miestelio aikštėje, vėlgi pasak legendos, mirtinai buvo sumuštas šio krašto didžiausias razbaininkas Tadas Blinda. Netoli nuo jos esančiame Bivainės miške auga ir Tado Blindos pušis. Luokės miestelis kalnų apsuptas. Jie taip pat legendomis apipinti. Netoli Luokės, 1 km į pietvakarius nuo jos – Baltiškės gyvenvietė. Čia dunkso Baltiškės piliakalnis.
S. Kazlausko nuotraukoje – Šatrijos kalnas (Pašatrijos piliakalnis, Luokės kalnas)