2023 m. rugsėjo 29 d. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko XVI ciklo „Krikščionybės raidos kontekstai“ mokslinė konferencija „Krikščioniškieji dialogai: visuomenės, konfesijos, bendruomenės nuo Viduramžių iki XIX a.“, skirta Šventojo Rašto vertėjo prelato prof. Antano Rubšio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui ir Žemaitijos krikšto 610-ųjų metų sukakčiai paminėti. Renginį užbaigė pažintis su krikščioniškųjų dialogų atspindžiais Žemaičių muziejaus „Alka“ Sakralinio paveldo ekspozicijoje, kurioje pristatyta A. Rubšiui skirta vieno eksponato paroda.
Konferencijos programa
9.30 Konferencijos svečių ir dalyvių registracija
10.00 Konferencijos atidarymo žodis
10.10 Mons. prof. dr. Arvydas Ramonas (Klaipėdos universitetas), „Krikščioniškasis tikėjimas kaip dialogo tarp Dievo Trejybės ir žmogaus išraiška“
10.40 Prof. dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas), „Amžinojo gyvenimo viltis ir humanizmas Simono Daukanto veikale ,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių‘“
11.10–11.30 Kavos pertrauka
11.30 Doc. dr. Marius Ščavinskas (Klaipėdos universitetas), „Viduramžiški baltų pagonybės naratyvai lietuvių christianizacijos kontekstuose“
12.00 Egidijus Miltakis (Lietuvių kultūros tyrimų institutas), „Vokiečių ordino christianizacijos metodų kritika XIV–XVI a. Prūsijos kronikose“
12.30 Dr. Asta Giniūnienė (Lietuvių kultūros tyrimų institutas), „XVI a. II p. XVII a. Europos Biblijos įvaizdinimo tradicija ir Švėkšnos bažnyčios paveikslų ciklas“
13.00-14.00 Pietų pertrauka
14.00 Dr. Darius Vilimas (Lietuvos istorijos institutas), „Evangelikai reformatai Žemaitijos teismo knygose XVII a. pradžioje“
14.30 Dr. Rugilė Pangonytė (Palangos kurorto muziejus), „Būsimasis Žemaičių vyskupas Juozapatas M. Karpis – Šiaurės karo kasdienybėje“
15.00 Dr. Ernestas Vasiliauskas (Klaipėdos universitetas), „Livonijos-LDK XV–XVI a. sienos atmintis istorinėje Žemgaloje (sakraliniai objektai)“
15.30 Dr. Tomas Čelkis (Vilniaus universitetas), „Kelių tinklo ypatybės Žemaitijoje XVI–XVII a.“
16.00 Apibendrinimas prie kavos
Ekskursija su Janina Buceviče (Žemaičių muziejus „Alka“): Krikščioniški dialogai sakralinėje „Alkos“ muziejaus ekspozicijoje ir žvilgsnis į kun. Antano Rubšio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejų menančius artefaktus.
Konferenciją rengia Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Klaipėdos skyrius. Konferencijos partneriai: Telšių vyskupija, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija, Žemaičių muziejus „Alka“, Žemaičių dailės muziejus.
Konferencijos globėjas JE Telšių vyskupas dr. Algirdas Jurevičius.
Anotacija
Žemaitijos krikšto akcija neįsivaizduota be dialogo tarp valdovo, dvasininkų ir neofitų, atvėrusio christianizacijos duris paskutiniesiems, kaip teigta to meto raštijoje, pagonims, kurių gyvenamai teritorijai įvardinti XIX a. prigijo „Šventosios Žemaitijos žemės“ pavadinimas. Anot lenkų kronikininko Jano Długoszo, pats karalius Vladislovas II Jogaila žemaitiškai mokęs žemaičius tikėjimo tiesų; nuo jo neatsiliko vėlesni Bažnyčios, kultūros ir valstybės veikėjai (vysk. M. Giedraitis, M. Daukša, vysk. M. Valančius, J. A. Pabrėža ir kiti). Kelią tarp Dievo ir tikinčiųjų Šventojo Rašto vertimais tiesė ir prelatas A. Rubšys. Visi jie kalbėjo apie būtinybę dialogui. Dialogai apėmė Lietuvos visuomenę, jos dvasinę ir kultūrinę savimonę, sudėtingus santykius su politinėmis struktūromis, XVI a. Reformacijos laikmetyje iškilusiomis kitomis krikščioniškomis konfesijomis; galiausiai dialogai apėmė ir bendruomenes, kiekvieną parapiją, broliją, draugiją, turėjusias skirtingus požiūrius, veiklos galimybes, santykį su tikėjimu ir supančia aplinka. Dialogai, visuomenės, konfesijos, bendruomenės – raktiniai žodžiai, leidžiantys pažvelgti į dinamišką, sudėtingą Lietuvos (pirmiausia – Žemaitijos) kultūros formavimąsi ir jos sklaidą nuo Viduramžių iki pat XIX a. Koks vaidmuo šiuose dialoguose teko krikščionybei? Ar tik per stogastulpius ir „rūpintojėlius“ ji save manifestavo „tylinčiai daugumai“, elitui palikdama barokines ir neogotikines bažnyčias? Kur šiuose dialoguose save matė visuomenė? Kokį tarpusavio (susi)kalbėjimo būdą pasirinko religinės konfesijos? Kokį indėlį į krikščioniškus dialogus įnešė miestelių ir kaimų bendruomenės, draugijos, brolijos?
Atsakant į šiuos ir panašius klausimus, kviečiame rengti pranešimus šiomis tematikomis:
1) Krikščioniškieji dialogai (istorija, formos, turinys, veikėjai, adresatas, religinės ir kultūrinės slinktys ir kt.);
2) Visuomenė ir krikščioniški dialogai (istorija, santykis, raiška, lūkesčiai, rūpesčiai, galimybės, inovacijos ir transformacijos ir kt.);
3) Konfesijos krikščioniškų dialogų epicentre (istorija, santykiai tarp krikščioniškų ir nekrikščioniškų konfesijų, raiška, formos, ryšiai, veikėjai, kultūrinės aplinkos ir kt.);
4) Dialogai tarp bendruomenių ir bendruomenėse (istorija, formos, turinys, veikėjai, ekonominės ir kultūrinės aplinkos, ryšiai ir kt.).
IŠSAMIAU APIE KONFERENCIJĄ:
Janina Bucevičė: „Mokslinėje konferencijoje – krikščioniškųjų dialogų apraiškos nuo Viduramžių iki XIX a.“
Į Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos salę pakviesti Žemaitijos ir Lietuvos istorija besidomintys bendruomenės nariai. Surengta XVI ciklo „Krikščionybės raidos kontekstai“ mokslinė konferencija „Krikščioniškieji dialogai: visuomenės, konfesijos, bendruomenės nuo Viduramžių iki XIX a.“, skirta Šventojo Rašto vertėjo prelato prof. Antano Rubšio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui ir Žemaitijos krikšto 610-ųjų metų sukakčiai paminėti. Renginį užbaigė pažintis su krikščioniškųjų dialogų atspindžiais Žemaičių muziejaus „Alka“ Sakralinio paveldo ekspozicijoje, kurioje pristatyta A. Rubšiui skirta vieno eksponato paroda.
Antanas Rubšys – Dievo siųsta geroji naujiena
Kunigų seminarijoje, kurioje suorganizuota konferencija, 1943–1944 m. mokėsi jaunutis klierikas Antanas Rubšys (1923 m. lapkričio 5 d. – 2002 m. rugpjūčio 27 d.). Jis kilęs iš Laukuvos parapijos, Bučių kaimo (Šilalės r.). Iš čia jį karo audros nubloškė į Vokietiją (Eichštėtą), vėliau – Italiją (Romą), bei JAV (San Diegą, Niujorką).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prelatas prof. Antanas Rubšys dažnai atvykdavo į savo pirmąją Alma Mater – Telšių kunigų seminariją, kur su studentais noriai dalijosi savo įgytomis žiniomis, garsėjo kaip dialogo, tolerancijos, erudicijos ir ypatingo kuklumo žmogus. Vienuolė sesuo Ona Mikailaitė rašė: ,,Jis buvo Dievo siųstoji ,,geroji naujiena“ mūsų tautai, mūsų jaunimui, visiems, kurie turėjo progos jį sutikti. Visa jo asmenybė žėrėjo Dievo meile žmogui – priimta ir duodama kiekvienam. Šventinimų proga išspausdintame paveikslėlyje buvo pasirinkęs žodžius ir pirmojo Jono Laiško: ,,Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).
Konferencijoje – krikščioniškųjų dialogų analizė
Telšiuose vykusią mokslinę konferenciją organizavo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Žemaičių muziejus „Alka“, Žemaičių dailės muziejus. Pranešimus skaitė Klaipėdos ir Vilniaus universitetų, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Palangos kurorto muziejaus mokslininkai: teologai, istorikai, literatūrologai ir menotyrininkai. Konferencijos dalyvius sveikino ir darbingo laiko linkėjo Telšių rajono savivaldybės vicemerė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas.
Konferencijoje analizuoti krikščioniškieji dialogai, atskleidžiantys dinamišką, sudėtingą Žemaitijos įkrikščioninimo procesą, kultūros formavimąsi ir jos sklaidą nuo Viduramžių iki pat XIX a.
Savo pranešime mons. prof. dr. Arvydas Ramonas atskleidė dialogo reikšmę mūsų visuomenėje, kurioje, deja, vis labiau įsigali monologas, nenoras išgirsti kitą. Iš Telšių kilusios prof. dr. Romos Bončkutės pranešimas buvo skirtas istorikui žemaičiui Simonui Daukantui, kurio 230-ąsias gimimo metines šiemet minime. Doc. dr. Marius Ščavinskas ir mgr. Egidijus Miltakis apžvelgė baltų pagonybės naratyvus ir Vokiečių ordino christianizacijos metodus bei jų kritiką XIV–XVI a. Prūsijos kronikose. Biblijos įvaizdinimą Švėkšnos bažnyčios paveikslų cikle ir jų sąsajas su Vakarų Europos daile pristatė dr. Asta Giniūnienė.
Žemaičių bajorai mėgo bylinėtis, o išlikusiuose Žemaitijos teismo knygose gausu žinių apie XVII a. evangelikus reformatus, pastarųjų veiklą ir kovą teismuose su katalikais, kuriuos aptarė dr. Darius Vilimas. Būsimą Žemaičių vyskupą Juozapatą M. Karpį Šiaurės karo (1700–1721 m.) kasdienybėje pristatė dr. Rugilė Pangonytė. Apie Livonijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV–XVI a. sienos atmintis sakraliniuose objektuose (koplyčiose, bažnyčiose ir t.t.) ir kelių tinklo ypatybes, jų raidą XVI–XVII a. Žemaitijoje pristatė doc. dr. Ernestas Vasiliauskas ir doc. dr. Tomas Čelkis.
Vieno eksponato paroda
Po mokslinės konferencijos dalyviai pakviesti į Sakralinio paveldo ekspoziciją, kurioje surengta vieno eksponato paroda. Susirinkusiems pristatytas menininko Modesto Saukaičio originalus meno ženklas – ant stiklo tapytas, sename lange įrėmintas Senojo Testamento iš aramėjų, hebrajų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą vertėjo prel. prof. A. Rubšio portretas. Paminėtinas jo didžiulis indėlis, padedantis suprasti Bibliją, tai – jo išleistos knygos: „Raktas į Senąjį Testamentą“, „Raktas į Naująjį Testamentą“, Šventojo Rašto kraštuose“, „Raidė užmuša, Dvasia gaivina“ Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas“, „Islamas“. Svarbiausias jo darbas – 1990–1995 m. į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas Senasis Testamentas. Už tai 1995 m. prof. A. Rubšiui suteikta Lietuvos nacionalinė premija.
Parodoje, kurią konferencijos dalyviams pristatė Žemaičių muziejaus „Alka“ ekskursijų vadovė ir parodos kuratorė Janina Bucevičė, galima perskaityti ir apžiūrėti klieriko Antano 1943 m. rašytą laišką buvusiam istorijos mokytojui Juozui Mickevičiui. Jame A. Rubšys dėkoja jam ir atskleidžia ypatingą Mokytojo rolę jauno žmogaus gyvenime. Taip pat eksponuojamiu nuotraukų albumai, kuriuos parodai maloniai paskolino prelato Antano sesuo poetė Teresė Rubšytė – Ūksienė.
Poetas Kazys Santvaras apie jį rašė: „Kun. prof. Antanas Rubšys Šventojo Rašto kraštuose nardo kaip sakalas. Dažnai susidaro įspūdis, kad jis pats tą senovę, tą gilią praeitį, savo kojomis išvaikščiojo, savo akimis ją matė, jos dramas ir tragedijas savo širdies krauju apliejo“.