Rėva (Rieva, žem. Rėiva, Amerika) – istorinė gyvenvietė, buvęs kaimas vakariniame Skuodo rajono savivaldybės pakraštyje, į šiaurės vakarus nuo Lenkimų (šiaurės vakarinė Lenkimų kaimo dalis), dešiniajame Šventosios upės krante. Jos pavadinimas kilęs nuo žodžio rėva, reiškiančio akmeningą seklumą upėje.
Šis kaimas nuo seno vietinių gyventojų vadintas ne tik Rėiva, bet ir Amerika. „Amerika“ todėl, kad anksčiau tarp šios nedidukės gyvenvietės ir vieškelio (dabar asfaltuotas kelias) „Darbėnai–Skuodas“ plytėjo didelė pelkė (atseit, vandenynas). Na o už vandenyno – Amerika. Pelkę melioratoriai nusausino, tad dabar jos ten nebėra.
Vykstant melioracijos vajui, melioratorių nepaliesta išliko į šiaurės vakarus nuo miestelio palei Šventosios upelį ėjusi gatvelė, buvęs Rėivos / Amerikos kaimas. Tada čia buvo 14 sodybų (vienkiemių, kiemų). Einant laikui jų neliko, išnyko ir kaimas.
Pokario metų tragedijos
1950 m. gegužės 29 d. buvusios SSSR valstybės saugumo (MGB) vidaus kariuomenės 20 narių ir 32-ojo šaulių pulko kareivių bei 8 MGB Lenkimų valsčiaus poskyrio stribai šalia partizanų ryšininkės Kazimieros Jonušaitės sodybos surengė pasalą, į kurią pateko Skuodo rajono Lenkimų kaime gimęs Kardo rinktinės Tauragio kuopos vado pavaduotojas Augustas Baužys-Šubertas kartu su jį lydėjusiu Tautvaišos kuopos partizanu Kaziu Daržinsku-Narūnu. Per susišaudymą abu partizanai ir ryšininkė žuvo.
Knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ (Klaipėda, 2005) jos autorius Leonas Rimeikis rašo, kad Rievos kaimo gale, netoli Maro kapelių, XX a. gyveno gausi Jono ir Petronelės Gūžių šeima. Jie augino 5 dukras: Petrę, Mortą, Oną, Agotą, Barborą ir du sūnus: Joną ir Vincą. Vaikai jau nuo 7–8 metukų duoną užsidirbdavo pas svetimus, nes tėvai tokio gausaus būrio vaikų patys nepajėgdavo išmaitinti. Dukra Birutė piemenavo, šeimininkavo pas Latvijos ūkininkus. Būdama 19 metų amžiaus ji ištekėjo už Margininkį kaime gyvenusio gana ramaus būdo Stasio Čegausko, kuris 1940 m. buvo Žemytės apylinkės pirmininkas, o pasibaigus karui, vėl tas pačias pareigas ėjo. Miške buvę partizanai jo iš pradžių nelietė, bet vyras kažkam labai užkliuvo. Vieną 1946 m. sekmadienio rytą jis buvo nušautas savo sodyboje, troboje – ir jo sesuo Stanislava. Našlaičiu liko jos dviejų metų sūnelis Adolfas, kurį tada pasiėmė ir užaugino kaimynai – Emilija ir Aleksas Ronkaičiai.
1947 m. pavasarį stribai, įtarę, kad pas Margininkų kaimo gyventoją Oną Kabalinaitę-Kabalinienę slepiasi partizanas Kazys Būtė, apsupo sodybą. K. Būtė ryte išėjo iš Kabalinų trobos ir, pamatęs stribus, ėmė bėgti link Šventosios upės. Čia jį pasivijo kulkos. Sodybos šeimininkę O. Kabalinaitę-Kabalinienę (buvo įtariama, kad ji yra partizanų ryšininkė) stribai tą dieną taip pat nušovė. Sodyba liko tuščia.
Barbora Čegauskienė, nušovus jos vyrą, buvo nėščia, šeimoje augo du mažamečiai vaikai – Valius ir Stasys. Po trijų metų našlavimo Barbora ištekėjo už Adomo Kabalino ir apsigyveno Adomo sesers O. Kabalinaitės-Kabalinienės, kurios vyras buvo tremtyje, o ji pati žuvusi, sodyboje.
Stasio Čegausko brolis Leonas Čegauskas tada buvo Žemytės apylinkės pirmininko pavaduotojas. Jis 1947 m. žiemą žuvo ties Nausėdais.
Stasį ir Leoną Čegauskus Žemytės apylinkės pirmininko pareigose pakeitė jų kaimynas Antanas Lukošius.
Naudota literatūra:
- Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, 2005, Klaipėda.
- Vakarų Lietuvos partizanų sritis: Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardos: Atlasas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, p. 208.