- Renavas – vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. 1970 m. jį yra tyrinėjęs A. Kazlauskas, 1983 m. R. Firkovičius. 1998 m. „Žemaičių praeities” knygoje „Seda”, publikacijoje „Renavo dvaro ansamblis”, plačiai šio dvaro istoriją ir architektūros savitumą analizuoja Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Įdomus ir R. Aftanazio straipsnis, išspausdintas dažnai šiame mūsų leidinyje minimoje knygoje „Dzieje rezydencji na dawnych…”
- Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renne (Röne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. R. Aftanazis nurodo, kad Renne giminės atstovas Karolis Evaldas Renne 1732 m. iš Lenkijos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje. XIX a. Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Antanas Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871-1910). Felikso Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska (ji yra aprašiusi rūmus, ją minėtame straipsnyje cuituoja R. Aftanazis) buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.
- Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui (1830-1833 metai). Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renne.
- R. Aftanazis rašo, kad XX a. pradžioje Felikso Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras gerokai pakeistas. Tais laikais priekinėje portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Sienos iki suaugusio žmogaus aukščio ąžuolinės. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų salė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmuris židinys, kabėjo krikštolinis sietynas.
- Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo ir raudonmedžio bei kitų retų medžio rūšių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Lubos dekoruotos lipdiniais. Salone stovėjo Liudviko XV stiliaus baldų komplektas, rūmuose buvo daug veidrodžių. Iš vertingesnių daiktų, anot R. Aftanazio, išsiskyrė barono Renne šeimyninins portretas. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas ir kt.
- N. Lukšonytė-Tolvaišienė pastebi, kad rūmų interjeras atspindi kelis laikotarpius bei stilius. Čia buvo demonstruojama reprezentacinių salių prabanga. Menotyrininkės nuomone, rūmų interjeras stokojo elegancijos – prabangos demonsravimas rodo, kad užsakovas buvo provincialas. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.
- Šalia centrinių rūmų stovėjo du senesni pastatai: „iždas” ir svirnas. Dešinėje rūmų pusėje augo didžiulis senas piramidinis ąžuolas, kuriam jau Mielžinskių laikais buvo apie 150-200 m.
- Priešais rūmus teritorija buvo lygi, ją puošė didžiulis gėlynas, o užpakalinėje rūmų dalyje, nuožulniame Varduvos upės šlaite, buvo įrengtas parkas, kurį Feliksas Mielžinskis pertvarkė. Jo nurodymu buvo įrengtos kelios apmūrytos terasos, iš kurių įspūdingiausiai atrodė 2 metrų aukščio. Iš rūmų atsiverdavo puikios apylinkių panoramos. Tuo laiku Renavas garsėjo ir sodu, šiltnamiais. Čia buvo auginami šilkverpiai.
- Dvarvietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo. Šiuo metu jie restauruoti ir čia veikia Mažeikių muziejaus filialas. Rūmų salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos.
RKIC informacija