Senosios tradicinės žemaičių dainos… Daugelis jų asocijuojasi su Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmėmis. Gal dėl to, kas jų nuo mažumės daugiausiai girdėta… Nebuvo kaime laidotuvių, kad suėję kaimynai, giminės tuos Žemaičių kalnus prie pašarvoto mirusiojo iki pat paryčių negiedotų. O kur dar dūdoriai… Jų muzika mirusįjį lydėdavo ir į kapines. Ji žmogų persmelkia iki pat kaulų. Užgrojus dūdoriams, net nepajunti, kaip graudulys gerklę užspaudžia.
Giesmės – ne dainos, bet dažną iš mūsų tokio pat graudumo melodijos nuo lopšio lydėjo. Tarp jų būdavo nemažai ir partizanų dainų. O ir tos harmonizuotos… Į chorų, ansamblių repertuarus daugybę metų vis tos liūdnosios, graudžiosios sprausdavosi. Dar iki šiol ausyse skamba: „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis / Tėvynės ginti ragint brolelių […]“. Dainuodavo mama, dainuodavo, tėtė. Ir aš pati dainuodavau, balsui valią duodavau, kai viena atsidurdavau kokioje nors didelėje patalpoje.
Šiandien, klausydamasi, kaip dainuoja žemaičių folkloro kolektyvai, širdis džiaugiasi. Girdi ne tik tas graudžiąsias, bet ir tais sovietmečiu stipriai slopintas kitas šio krašto tradicines senąsias šio krašto dainas. O kur dar vaikų dainos, paukščių pamėgdžiojimai, visa kita. Tikra, įvairi, sodri ir spalvinga bei daugiabalsė muzikinė puokštė.
Tą žemaičių dainų daugiabalsiškumą daugiausiai akcentuoja ir muzikologai, neužmiršdami šio krašto muzikavimo, dainavimo tradicijas susieti ir su šių žemių istoriniu išskirtinumu, kuršių krašto žmonių kultūriniu palikimu, kuris daug kuo lėmė dainavimo stilistines ypatybes.
Štai ką apie tai knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (Vilnius, 1969, p. 303–311) rašo etnomuzikologė, menotyros mokslų daktarė prof. Jadvyga Čiurlionytė (1898–1992):
„Reikia manyti, kad žemaičių stilistinės ypatybės turėjo savitą pagrindą, kad šio krašto melodikos pačiose gelmėse slypi jiems giminingų kuršių ypatybės. Remiantis istorijos duomenimis, kuršiai gyveno ne tik Latvijos dalyje, bet ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. XVI – XVII amžiuje jie asimiliavosi su lietuviais ir latviais. Greitai išnykusi, mažai žinoma kuršių kalba turi bendrų bruožų su žemaičių dialektu, su latvių ir prūsų kalbomis. Galimas daiktas, kad artima kuršių kaimynystė paliko pėdsakų ir žemaičių melodikoje.“
Tai, kas prasiveržia dainose, labiausiai susiję su žmonių gyvenimiška patirtimi. Žemaičių istorija pirmiausiai pažymėta daugelį šimtmečių trukusiomis kovomis su šį kraštą norėjusiais pavergti atėjūnais. Tad ir tos dainos, kurias užtraukia būrin suėję žemaičiai, dažnai atrodo lyg būtų mūšio lauke užgrūdintos.
- Čiurlionytė jau minėtoje knygoje rašo:
„Žemaičių dainų melodijų stilius, atsižvelgiant į jų muzikinės kalbos specifiką, monolitiškiausias. Jis susiformavo ilgaamžės raidos procese. Pradedant maždaug XVIII amžiumi, šis stilius stabilizavosi, išsaugodamas tipiškus visos žemaičių melodikos bruožus. Mums žinomos populiarios žemaičių melodijos sudaro palyginti vėlyvą, mūsų laikams būdingą raidos stadiją. Kai kurios senovinės (tarp kitko, negausios) dainos, kaip, pavyzdžiui, ligi mūsų laikų išlikusios ankstyvos kilmės šienapjūtės, vaikų, piemenų dainos, lopšinės, šokių ir žaidimų dainos, rodo senųjų reiškinių ryšį su tais, kurie susiformavo ir įgijo tvirtas tradicijas vėliau, o kartu pasižymi ir tam tikru stilistiniu vieningumu bei pastovumu.
Būdingus žemaičių melodikos bruožus atskleidžia S. Stanevičiaus melodijų rinkinys, viena kita Ch. Barčo rinkinio daina ir gausūs XX amžiaus užrašymai. Visa ši medžiaga leidžia susidaryti tokį vaizdą.
Žemaičių dainos esti beveik tik mažorinės homofoninės sandaros, kuri, nors ir artima XVI amžiuje Vakaruose paplitusiai harmoninei funkcinei daugiabalsei muzikai, neabejotinai turi ir savitų nacionalinių bruožų, artimų kitų, ypač šiaurinių, Lietuvos rajonų daugiabalsumui.
Svarbiausios žemaičių dainų savybės yra šios:
1) vyraujantis mažoras;
2) homofoninis daugiabalsumas;
3) ryškus viršutinio melodijos registro iškėlimas su itin stipriai pabrėžta dominantės atrama;
4) paprastesnė, negu Dzūkų krašte, ritminė sandara;
5) ypatingai savitas, laisvas melodijų dainavimo būdas, priskirtinas iš esmės nesudėtingiems ritmo – metro tipams. […]“
Žemaičių dainoms būdingą daugiabalsiškumą akcentuoja ir visi kiti apie šio krašto dainas rašantys muzikologai. Atkreipiamas dėmesys ir į tų dainų skambumą, melodingumą, atskirų garsų, skiemenų pratęsimus, atsikvėpimus viduryje žodžio. Ne visos tos dainos nuspalvintos graudulingu ilgesiu – yra nemažai ir linksmų, valiūkiškų dainų. Daug yra ir puikių lyriškų dainų, ypač jaunimo, moterų dainuojamų.
Žemaičiuose plačiai paplitęs toks dainavimo būdas, kad dainą pradeda vienas žmogus, o tada, jam pritardami, įsijungia ir kiti. Kartais vieną posmo dalį dainuoja vyrai, kitą – moterys. Daugelį vyrų dainų veda vienas kuris nors stipresnį, skambesnį balsą turintis, talentingesnis dainininkas, o likusieji jam atitaria antruoju ar trečiuoju balsu.
Žemaičiai, kaip dažnai ir aukštaičiai, dainuoja garsiai, ypač moterys.
Šiandien daugelio folkloro ansamblių repertuaro didžiąją dalį sudaro tose vietovėse užrašyti kūriniai. Jie pradėti užrašinėti XIX a. pirmoje pusėje. 1829 m. buvo išleistas pirmasis žemaitiškų dainų rinkinys – Simono Stanevičiaus (1799–1848) surinktos „Dainos žemaičių“ (Simonas Stanevičius DAINOS ŽEMAIČIŲ Surinktos ir išduotos per Simoną Stanevyčią, Mokslininką Literatūros ir Gražiųjų Prityrimų Vilniuje, Spaustuvėje B. Neumano, Metuose 1829). Leidinio pratarmėje („Pratarime“) S. Stanevičius, pažymėdamas žemaitiškų dainų išskirtinumą, rašo: „Dainos žemaičių turi sau tikrą ir savo žemėj gimusią natą, arba gaidą. Tą teisybę kožnas išpažins, kuris žemaitį, lenką, rusijonį ir vokietį skyriumi dainuojant yra girdėjęs. Rodydamas taigi dainų žemaitiškų apgimimą, o dainose protą ir širdį žemaičių, vienkart ir jų balsą parodyti norėjau. Todėl reikalingas buvo daiktas pridėti dainažymes, kurios yra rašytos pagal būdą žemaitiškos gaidos be jokio perkreipimo. […]“[1] 1833-aisiais atskirai buvo išleistos S. Daukanto surinktų žemaitiškų dainų melodijos – „Pažymės žemaitiškos gaidos“.
Itin didelį bei vertingą darbą yra atlikęs Antanas Juška (1819–1880), įvairiose Lietuvos vietose užrašinėjęs lietuvių, tarp jų ir žemaičių, dainas ir dalį vertingiausių, talkinant broliui Jonu Juškai (1815–1886), išleidęs Kazanėje ir Petrapilyje.
Didžioji dalis žemaičių krašto dainų užrašyta vėlesnių folkloro rinkėjų, sovietmečiu pradėtų organizuoti ekspedicijų metu. Daugiausiai tų dainų rinkinių yra saugoma Vilniuje: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos archyve, Lietuvos literatūros ir tautosakos institute, Vilniaus universiteto rankraštine.
Išsamiau apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje saugomus archyvus, kurie čia pradėti kaupti nuo pirmųjų šios akademijos organizuotų folkloro ekspedicijų 1950 m., rašoma interneto svetainės „Žemaičių žemė“ publikacijoje Dainū rinkėnē Lietuvuos mozėkas ėr tētra akademėjuo“ (https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/mukiene-ramonate-danute-dainu-rinkene-lietuvuos-mozekas-er-tetra-akademejuo/).
Tyrinėjant senąsias lietuvių, tarp jų ir žemaičių dainas, labiausiai yra nusipelniusi jau minėta kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jauniausia sesuo muzikologė J. Čiurlionytė, kuri pirmoji pateikė šių dainų analizę, išryškino jų atlikimo specifiką. Jos teiginiais iki šiol remiasi etnomuzikologai. Mokslininkė rašo:
„Žemaičių melodijoms būdinga harmoninio funkcinio mąstymo paliesta šiuolaikinio mažoro derminė sandara ir intervalika. Melodijų linija banguoja laisvai ir plačiai, be staigių posūkių ir didelių šuolių, nes vyrauja sekundų, tercijų ir kvintų poslinkiai, t. y. tokie intervalai ir kryptys, kuriems nesunku pritaikyti paprastą harmoniją.
Atrodytų, kad tarp žemaičių ir šiaurės aukštaičių melodijų nėra esminio skirtumo. O iš tikrųjų, nežiūrint harmonijos dėsnių sąlygojamos bendros derminės sandaros, žemaičiams būdingas savitas stilius, kurį sudaro tam tikri pastovūs intonaciniai kompleksai ir savitas dainavimo būdas. Žemaičių melodikoje galima išskirti keletą tipingų intonacinės sandaros branduolių, kurie sudaro ritmiškai besikeičiančios ir tarsi prisitaikančios prie teksto ritmikos melodijos pagrindą. Pastebimas polinkis naujai įprasminti tos pačios melodijos variantus, keičiant jų ritmiką.
Dominuojantis vaidmuo žemaičių melodijose tenka tokiai intonacinei krypčiai, kurią sudaro sekunda paruoštas kvartos šuolis iš antrojo dermės laipsnio į penktąjį. […] Savitą estetinį poveikį turi labai prigijusi žemaičių melodijose išraiškos priemonė – V laipsnio pratęsimas fermata, kuri sudaro kvadratinę melodijos sandarą. Aukštyn kylančia kryptimi užvaldyta ilgai skambanti dermės kvinta (V laipsnis) tarsi sudaro valingos įtampos centrą ir teikia žemaičių melodijoms ypatingai švelnų lyrinį atspalvį. […] Kitą būdingą grupę su tais pačiais atramos garsais sudaro melodijos, kurios prasideda V laipsniu, einančiu žemyn ligi tonikos ar II laipsnio, ir kurių antroje pusėje svarbiausią atramą sudaro dominantė. Suprantama, kad žemaičių melodijos neapsiriboja minėtais pagrindiniais intonaciniais tipais. […]
Daugelis žemaičių melodijų skiriasi nuo šiaurės aukštaičių didesniu dainingumu ir laisvu dainavimo būdu. Neretai pirmasis balsas laisvai improvizuoja, išpuošdamas melodiją melizmais, pereinamais garsais ir ilgai skambančiais ritminiais užtęsimais – fermatomis. Taip dainuojant visas melodijos grožis priklauso nuo dainininko kūrybinės fantazijos ir meistriškumo. Kiti balsai įsijungia tik protarpiais, pritardami tercijomis ir išryškindami harmonijos pagrindą.
Daugiabasės homofoninės melodijų sandaros logiška išvada – tai savitos, paskirus motyvus išskiriančios ir melodiją užbaigiančios kadencijos. Žemaičių, kaip ir šiaurės aukštaičių, melodijos paprastai baigiasi III laipsniu. Tai dvibalsio ir tribalsio daugiabalsumo padarinys, nes pagrindinį garsą – toniką – dainuoja antras ar trečias balsas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dainininkas, dainuodamas vienas, be pritariamųjų balsų, pačioje pabaigoje užtęsia terciją ir nuo jos šoka žemyn į toniką.
Neretai žemaičių melodijos užsibaigia II laipsniu, kuris, dainuojant trimis balsais, tampa dominante (dominantės trigarsyje II laipsnis įgyja kvintos reikšmę).
Kartais žemaičių melodijose pasitaiko perėjimų iš joniškos ar miksolydiškos dermės į mažorą. Tokiais atvejais melodijos dermėje atsiranda svyravimo ir ji reikalauja patikslinimo, dainuojant daugiabalsiškai. Štai, pavyzdžiui, daina, kur pažemintas VII laipsnis, nesukuria ryškių miksolydiškos dermės bruožų, nes melodijos intonacinė sandara grynai mažorinė, o be to, homofoninė – harmoninė.
Žemaičių melodijose pasitaiko chromatizmų, kurie kitose Lietuvos etnografinėse srityse, išskyrus Prūsų Lietuvą, nežinomi. Keletą melodijų su chromatiniais pustoniais randame S. Stanevičiaus rinkinyje. Į šiaurės vakarus nuo S. Stanevičiaus gimtinės – Šilalės, Kaltinėnų, Tauragės, Žarėnų apylinkėse ir netoli Mažeikių jų galima užtikti ir mūsų laikais. Kadangi chromatinės kryptys atsiranda, paaukštinus IV laipsnį (fis C – dur tonacijoje), šios melodijos gauna lidišką atspalvį (labai retas atvejis lietuvių melodikoje). Tačiau tokius reiškinius priskirti lidiškai dermei būtų netikslu, nes paaukštintas IV laipsnis turi tik atsitiktinį pobūdį, ir, toliau vystant mintį, melodija išlieka grynai mažorinė. Paaukštintas IV laipsnis greičiau gali būti laikomas vedamuoju į V laipsnį, stiprinančiu jo reikšmę.
Labai dažnai chromatizmai dermėje neįgyja struktūrinės reikšmės, nes jie nėra pastovūs, organiškai suaugę su dermės sandara ir tėra koloristinė raiškos priemonė.
Žemaitija nepasižymi melodinių tipų gausumu, kaip, pavyzdžiui, Dzūkija, kurioje pastebimas nepaprastai didelis žanrų ir melodijų tipų įvairumas. Antra vertus, čia ryškiau atsiskleidžia melodijų stilistinis vieningumas. Šiuo atžvilgiu žemaičiai pralenkia kitas Lietuvos etnografines sritis.
Žemaičių folklore negausu dainų, kurios turi apeiginę-funkcinę reikšmę arba yra glaudžiai susijusios su tam tikrais darbo procesais. Gyvuojančios darbo dainų rūšys nepasižymi tais išskirtiniais specifiniais bruožais, kuriuos teikia darbo arba apeigų funkcija (kaip pavyzdžiui, dzūkų dainos). Būdingiausias ir vienintelis šiuo atveju yra šienapjūtės dainos su priedainiu valioj, kuris tarsi apibūdina šienpjovių darbo nuotaikas ir platų judesio užmojį.
Iš kitų darbo dainų labiausiai paplitusios naktigonių ir jotinės dainos. Jos siejasi su Žemaitijoje nuo seno žinoma žirgų auginimo tradicija.
Nemaža randame Žemaičių krašte vestuvinių lyrinių dainų, kurios dažniausiai jau nebesusijusios su apeigomis. Gausiai esama dainų apie kareivio dalią, turinčių artimų variantų visoje Lietuvoje, o taip pat vaišių, humoristinių dainų ir žaidimų. Paplitusios labai savitos humoristinės dainelės, kurioms būdingas greitas tempas ir aiški kapota, atskirus priebalsius išskirianti artikuliacija.
Žemaičių stiliaus melodijų dainavimo būdas patvirtina folkloristų nuomonę, kad daina, užrašyta be melodijos, netenka paties svarbiausio, t. y. to, kas leidžia pasekti kūrybinį procesą. Daina be melodijos nepilna, nes ji neatskleidžia savo sinkretinės esmės ir trukdo rimtai, aprėpiant visą kūrinį, tyrinėti genezės ir raidos klausimus. Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi nepaprasta laisve, sudėtingu ritmu ir struktūrinių melodijos garsų melizmatiniu apdainavimu. Nors dermių ir metro atžvilgiu šios dainos paprastos, savitą jų dainavimo būdą sunku perteikti muzikos rašto ženklais. Dėl ypatingo intonavimo, žodžių tarimo, loginių ir emocinių akcentų, fermatų, neįprastų atsikvėpimų šis dainavimas yra nepakartojamas. […]“[2]
Savitas žemaičių dainose intonavimas. Apie tai plačiai „Tautosakos darbuose“ (XXXIV) rašoma 2007 m. Ryčio Ambrazevičiaus paskelbtoje publikacijoje „Intonavimas žemaičių dainose“, kurią galima rasti ir internete (adresas: http://www.llti.lt/failai/13%20Ambrazeviciaus.pdf ) .
Žodžio ir muzikos sąveiką žemaičių dainose tyrinėja etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Ji yra pažymėjusi, kad „Iš pirmo žvilgsnio žemaičių dainuojamoji tradicija atrodo labai vientisa ir monolitiška. Tačiau, peržvelgus nemažą pluoštą šio regiono dainų, matyti, jog joms labai būdingas variantiškumas, įvairūs stabiliųjų ir mobiliųjų elementų santykiai.
Išanalizavus kelis šimtus žemaičių dainų melodijų, randame išties nedaug esminių intonacinių branduolių, tačiau jų „žaismas“ dainų melodijose labai įvairus, o pastovumo ir kitimo ribos dažnai nenusakomos.
Geografiniu požiūriu žemaičių dainų melodijų stilius taip pat nėra visiškai vienalytis. Keliaudami iš šiaurinės Žemaitijos dalies į pietus, pastebėsime, jog didesnei šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas melodinis-intonacinis kompleksas, artėjant prie pietinės regiono ribos, pamažu krinka. Čia tarytum susidaro kiek kitoks melodinis-intonacinis sluoksnis. Didesnis variantiškumas, vientiso komplekso griovimas ypač pastebimas „paribiniuose“ Žemaitijos rajonuose – šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei pietuose su Užnemunės kraštu besiribojančiuose Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose. Pati, sakytum, gryniausia, monolitiškiausia muzikinės dialektologijos požiūriu – vidurinioji Žemaitijos dalis, apimanti Telšių, Plungės ir Kretingos rajonus. Didesnėje šio ploto dalyje kalbama vadinamąja dounininkų patarme (pietinėje Telšių rajono dalyje – apie Varnius – neblogai išlaikyta dūnininkų patarmė), kuri kalbininkų tvirtinimu, yra geriausiai išlaikyta. […]
Ne vienas folkloristas yra pažymėjęs, jog žemaičių senosios liaudies dainos ypatingos savo laisvu, improvizaciniu atlikimo būdu, nereguliariai banguojančiu ritmu. […]
Neretai tenka išgirsti kalbant: „Ir kodėl tie žemaičiai taip ištąso dainų melodijas, kodėl jų dainos tokios lėtos ir liūdnos? Ar jie negali dainuoti lygiai, tvarkingai, aiškiai?..“ Atsakymą, manau, galime rasti pasiklausę, kaip kalba seni žmonės, kilę iš Žemaitijos ir išlaikę savo gimtąją tarmę. Žemaičių šnektos nemokančio ir nepažįstančio žmogaus dėmesį pirmiausia patraukia nereguliariai pulsuojanti šios tarmės dinamika. Nors žemaičių kalbėjimo tempas yra gana lėtas (tai patvirtina kalbininkų A. Girdenio ir V. Lakienės 1976 m. atlikti žvalgomieji tyrimai[3]), tačiau kalbos dinamika gana intensyvi ir įvairi. Kalbėdami žemaičiai tarsi išringuoja, išdainuoja kiekvieną sakinį, neretai kiekvieną žodį, suteikdami jam atitinkamą „gaidą“. Neatsitiktinai kalbininkai A. Pakerys ir J. Bukantis tyrinėjo tam tikras muzikalumo apraiškas žemaičių tarmėje. O prof. A. Girdenis spektrinės analizės eksperimentais nustatė, jog žemaičių priegaidėms būdingas ryškus muzikinis (arba toninis) elementas[4]. Neretai žemaičių dainose atpažinsime kalbos intonacijas, tam tikrus tarmei būdingus elementus. Taigi tam tikrų žemaičių dainų charakterio ištakų galime ieškoti pačioje žemaičių tarmėje bei jos sąveikoje su dainos melodija.
Kalbinių ir muzikinių struktūrų koreliacijoje, anot lietuvių liaudies dainų eilėdaros tyrinėtojo Leonardo Saukos, slypi didelės dainų garsinės išraiškos potencijos. Tad, analizuojant atskiro regiono liaudies dainas, dainų eilės bei melodijos lygintinos su tarmių medžiaga, nes dainuojamosios tautosakos tekstų, prof. L. Saukos vadinamų folkloro eilėmis, pagrindas yra tarmės[5]. […]
Tarmiškumas – vienas svarbiausių dalykų, sąlygojančių tarmės ir melodijos sąveiką liaudies dainose. Šiaurės žemaičiai gana gerai išlaikė tarmės specifiką ir kalboje, ir dainose. Klausantis šio regiono dainų, nesunkiai atpažinsime intonacinį žemaičio ženklą. Deja, pastarųjų dešimtmečių ekspedicijų patirtis rodo, jog ryškėja tendencija artėti prie sunormintos, niveliuotos kalbos. Tarmiškumas tampa tarsi perdaug specifiškas, ne visiems suprantamas, todėl siekiama suvienodėti. Dėl tos priežasties tarmiška kalba praranda daugybę specifinių bruožų, būdingą artikuliaciją. Paprastėja, niveliuojasi ir liaudies dainos pobūdis. Žemaičių daina praranda jai būdingą pulsuojantį, banguojantį ritmą, pomėgį „įlinguoti“ į garsą, dažnai dainos melodija išdainuojama gana skubotai. Kaip rodo kalbininkų tyrimų rezultatai, jaunoji karta yra praradusi daugelį subtilių šiaurės žemaičių tarmės intonacinių niuansų[6].Tad nenuostabu, jog pastarųjų metų ekspedicijų įrašuose retai aptiksime žemaičiams būdinga maniera atliekamų dainų. Taigi analizuojant tarmės ir melodijos sąveiką šiaurės žemaičių dainose, tenka remtis prieš dvidešimt, trisdešimt metų užfiksuota medžiaga. Šiandieninės įrašymo technikos galimybės, be abejonės, leidžia daug kokybiškiau ir tiksliau užfiksuoti tam tikrus kalbinius-tarminius ar muzikinius-intonacinius niuansus liaudies dainose. Tikslus ir kokybiškas dainos įrašas, tyrinėjant kalbinių ir muzikinių elementų transformaciją dainose, yra būtinas, nes vien šifruota daina yra tik struktūra, mažai tepasakanti apie dainos charakterį ir atlikimo būdą. Svarbu ir tai, jog žmogui, tyrinėjančiam tarmės ir melodijos tarpusavio ryšius konkrečios lokalinės tradicijos dainose, kuris yra tos lokalinės tradicijos atstovas arba yra gerai ją pažinęs, daug lengviau pastebėti ir analizuoti tam tikrus tarmiško žodžio ir muzikos sąveikos klausimus. Neatsitiktinai kalbininkai savo tyrinėjimams dažnai pasirenka tą tarmės plotą, iš kurio patys yra kilę.“[7]
Daug žemaičių atliekamų dainų įrašyta į kompaktines plokšteles, kartu su natomis paskelbta įvairiuose leidiniuose. Turime galimybę šių dainų atsisiųsti ir iš interneto, klausytis per radiją, televizijos laidose. Puikus žemaitiškų dainų, taip pat ir Žemaičių kalnų puoselėtojas bei propaguotojas – Vilniuje veikiantis folkloro ansamblis „Ūla“, kuriam kartu su Vida Palubinskiene vadovauja viena garsiausių žemaičių dainininkių Janina Bukantaitė.
1992 m. buvo išleistos dvi dalys šio ansamblio atliekamų žemaičių dainų ir šokių, 1993 m. – taip pat dvi dalys „Ūlos“ giedamų „Žemaičių Kalvarijos kalnų“. Yra paskelbta daug ir kitų šio kolektyvo muzikinių bei vaizdo įrašų, dar 1988 m. šiam kolektyvui dalyvaujant buvo sukurtas televizijos filmas „Žemaičių dainos ir mes“. Ansamblio „Ūla“ atliekamą vieną charakteringiausių ir plačiausiai žinomų žemaitiškų dainų „Lek gervi“ galima perklausyti ir internete (adresas: https://www.youtube.com/watch?v=bcMKn9yXUzw ). YouTube kanale, kitose interneto prieigose viešinama ir daugiau šio kolektyvo atliekamų muzikinių kūrinių.
Melodingos, jautriai atliekamos ir Vilniuje veikiančio jaunų šeimų ansamblio „Virvytė“, jos vadovės L. Mukaitės (Sungailienės) atliekamos dainos. Jų taip pat yra viešinama internete: „Auga kėime dagilelis“ https://www.youtube.com/watch?v=blTlm4wNRmw; „Bernelis sūpava”: https://www.youtube.com/watch?v=78r0oaw2ob4 , „Šilta šin vasarėle“ https://www.youtube.com/watch?v=2gbt0OA5Ygo&list=PLrLh0Vet5pcKX9EN5hXH4IYtQrOI-Mfgd&index=4. YouTube kanale galima rasti ir visus muzikinius kūrinius, įrašytus šio kolektyvo kompaktinėje plokštelėje „ Aš budavosiu margą dvarelį“ (žr. https://www.pakartot.lt/album/as-budavosiu-marga-dvareli). Naujausi „Virvytės“ muzikiniai įrašai internete yra paskelbti adresu https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/akademinio-zemaiciu-jaunimo-korporacijos-samogitia-vilniaus-jaunu-seimu-folkloro-ansamblis-virvyte/.
Išskirtinis žemaitiškas dainas atliekančio Ryčio Ambrazevičiau tembras. Jo atliekama žemaitiška daina „Pjaun lunkuo šīna“ taip pat yra paskelbta YouTube kanela (žr. https://www.youtube.com/watch?v=ZbCikGh4MwE&list=PLrLh0Vet5pcKX9EN5hXH4IYtQrOI-Mfgd&index=2 ).
Internete paskelbta ir daugybė kitų tiek Žemaitijoje, tiek ir kituose Lietuvos regionuose veikiančių folkloro kolektyvų, kurių repertuare yra tradicinių žemaičių dainų, įrašų. Tad yra ko klausyti ir iš ko mokytis.
[1] Simonas Stanevičius, Dainos žemaičių, V., 1999.
[2] Jadvyga Čiurlionytė, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, V., 1969, p. 303–311.
[3] „Šiaurės žemaičių kalbėjimo tempas“, Kalbotyra, 1976, t. 27(1), p. 71–74.
[4] Girdenis A., „Mažeikių tarmės fonologinės sistemos apžvalga“, Baltistica, 1967, t. 7(1), p. 21–31.
[5] Sauka L., Lietuvių liaudies dainų eilėdara, V, 1979, p. 230–231.
[6] Mažiulienė I., „Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija sociolingvistiniu aspektu“, Baltistica, t. 33(1), V., 1995, p. 79–91.
[7] Mukaitė L., Tarmės ir melodijos sąveika Mažeikių bei Plungės rajonų liaudies dainose [bakalauro darbas], V., 1999.