Kupšienės senelis Pranas Budrikis nuo seno gyveno Sriauptų kaime. Vieną dieną turgaus rytą jis ketino vykti į turgų, todėl iš vakaro nuėjo pas marčią. Buvo vienuolikta valanda vakaro. Eidamas per Šventosios tiltą jis pamatė ožką. Ji stovėjo prie pat tilto ir žiūrėjo į ateinantį žmogų. P. Budrikis pakėlė rankas, norėdamas ožką sugauti. Ožka pribėjo prie tilto atramos ir pasikasė kaklą. Ant kaklo atsirado blizganti grandinė. Žmogus išsigando, griebė lazdą ir paleido į ožką. Ožka šoko per tilto turėklus į upelį ir dingo.
***
Sriauptų kaimo gyventojui Edvardui Šaukliui prisisapnavo, jog jam žmogaus balsas liepia nueiti per Jono koplyčios, nuversti po ja esantį akmenį ir ten jis rasiąs aukso. Būtinai reikia eiti vidurnaktį ir vienam. Ten būsiąs didžiulis šuo, bet jo nereikia bijoti.
Žmogus kitą naktį nuėjo prie koplyčios. Iš po jos pamato akmens sklido kažkokia šviesa. Aplink koplyčią bėgiojo ir lojo šuo. E. Šauklys išsigando ir grįžo namo. Antrą naktį jis dar kartą pabandė eiti ieškoti lobio, bet ir vėl pabūgo šuns, tad grįžo tuščiomis rankomis.
Po kiek laiko jam balsas per miegus pasakė, jog kitą naktį keliu žygiuos kariuomenė, jis turįs jos palaukti ir praleisti visus. Pačiame gale eis du pavargę keleiviai. Jie bus nuo visų atsilikę. E. Šauklys būtinai turįs kareivius užkalbinti.
Sekančią naktį E. Šauklys nuėjo prie koplyčios. Ir tikrai, netrukus pasirodė kariuomenė. Iš pradžių pasirodė ant arklių jojantys kareiviai, vėliau pratempė patrankas, po jų ėjo pėstininkai. Praėjus visai kariuomenei, pasirodė du atsilikę kareiviai. Jie buvo labai pavargę. E. Šauklys išsigando ir nedrįso jų užkalbinti. Kareiviai patys priėjo prie E. Šauklio ir pasakė: „Mes esame nelaimingi, bet tu būsi dar nelaimingesnis“. Staiga tie kareiviai ir visa kariuomenė dingo, o Edvardas Šauklys po tos nakties apako.
Pateikėja – Sriauptų kaimo gyventoja Kupšienė
Danutės Mukienės nuotrauka