Apie Lenkimų miestelio pavadinimo kilmę ir šio krašto kitas vietoves yra įvairių pasakojimų. 2008 m. parengtame kraštotyriniame darbe „Lenkimai. Istorija, kultūra, paveldas, įvykiai ir žmonės. Žvilgsnis į dabartį“ (darbas saugomas Skuodo rajono R. Granausko viešojoje bibliotekoje) jo autorės bibliotekininkės Gražina Daukantienė ir Romualda Bridikienė pateikia du pasakojimus apie Lenkimų miestelio pavadinimo atsiradimą ir apie šiose apylinkėse buvusią Sabalynę (kur ši vietovė buvo, lenkimiškiai jau nebepamena).
***
Pasakojama, kad seniau toje vietoje, kur dabar Lenkimų gyvenvietė, augo gūdūs miškai. Juose būdavo daug plėšikų. Jie puldinėdavo per mišką važiuojančius turtuolius. Šie, tokius užpuolimus patyrę ar apie juos išgirdę, stengdavosi mišką aplenkti, tad važiuodami darydavo daug lankstų (lenkimų). Nuo to ir kilęs vėliau miško vietoje įsikūrusios gyvenvietės pavadinimas Lenkimai.
***
Seniai seniai dabartinio Lenkimų miestelio vietoje telkšojo didžiulės pelkės, kurias būdavo sunku pravažiuoti. Keliauninkai jas aplenkdavo. Nuo to ir kilo vėliau čia susiformavusios gyvenvietės pavadinimas Lenkimai.
Sabalynė. Kas tai?
Lenkimuose yra buvęs dvaras. Jo šeimininkai turėjo juodą gražų šuniuką Sabalą. Vieną kartą į šį dvarą užsukęs kitas dvarininkas ir paprašęs, kad jam tą šuniuką atiduotų. Šeimininkas sutiko atiduoti, bet tik su sąlygą, kad vietoje šuniuko jam ponas atiduos kumečių šeimą. Mainų keliais gautus kumečius Lenkimų dvarininkas apgyvendino savo dvaro žemėje. Ten gyvenusius kumečius lenkimiškiai pagal išmainytą šunelį Sabalą vadino Sabalynais, o vietovę, kurioje jie gyveno, – Sabalyne.
Buvusi Lenkimų vidurinės mokyklos mokytoja Adelija Drukteinienė (Mikštaitė) 2000 m. parengtame kraštotyriniame darbe „Simono Daukanto atminimo saugojimo Kalviuose, Lenkimuose“ (p. 12) rašo, kad:
Kadaise, kai Lenkimų vietoje buvo klampios pelkės, keliauninkai niekaip negalėdavę prasibrauti pro jas, todėl lenkdavo. Kad galėtum keliauti toliau, tų lenkimų (lankstų) reikėdavę padaryti daug, tai jie ir pavadinę tą klampių pelkių vietovę Lenkimais. Dar porinama, kad tuose miškuose, kurias supo pelkės, gyvenę plėšikai, kurie apiplėšdavo keliauninkus. Bijodami plėšikų, šie lenkdavo pavojingas vietas, pranešdami ir kitiems, kad reiki tą vietovę, kuri dabar vadinama Lenkimais, lenkti.
***
Kitame A. Drukteinienės pateiktame padavime nurodoma, kad seniau Šventosios upės slėniuose augusiuose ąžuolynuose – šventose vietose – po sėkmingų medžioklių lenkimiškių proseneliai aukodavę dievams medžioklių trofėjus, aukodami, sustoję prie aukurų, žemai lenkdavęsi. Dėl to vėliau vietovė, kurią supa Šventoji, buvusi pavadinta Lenkimais.
Yra išlikę padavimų, legendų ir apie vaidenimąsi dabartinės Lenkimų seniūnijos Sriauptų kaime. Du jų yra pateikusi šio kaimo gyventoja Kupšienė.
Kupšienės senelis Pranas Budrikis nuo seno gyveno Sriauptų kaime. Vieną dieną turgaus rytą jis ketino vykti į turgų, todėl iš vakaro nuėjo pas marčią. Buvo vienuolikta valanda vakaro. Eidamas per Šventosios tiltą jis pamatė ožką. Ji stovėjo prie pat tilto ir žiūrėjo į ateinantį žmogų. P. Budrikis, norėdamas ožką sugauti, pakėlė rankas. Ožka pribėjo prie tilto atramos ir pasikasė kaklą. Ant kaklo atsirado blizganti grandinė. Žmogus išsigando, griebė lazdą ir paleido į ožką. Ožka šoko per tilto turėklus į upelį ir dingo.
***
Sriauptų kaimo gyventojui Edvardui Šaukliui prisisapnavo, jog jam žmogaus balsas liepia nueiti prie Jono koplyčios, nuversti po ja esantį akmenį, o tada jis ten rasiąs aukso. Per sapną buvo prisakyta prie koplyčios eiti vidurnaktį ir vienam. Ten būsiąs didžiulis šuo, bet jo nereikią bijoti.
Žmogus kitą naktį nuėjo prie koplyčios. Pamatė, kad iš po jos pamato akmens sklinda kažkokia šviesa. Aplink koplyčią bėgiojo ir lojo šuo. E. Šauklys išsigando ir grįžo namo. Antrą naktį jis dar kartą pabandė eiti ieškoti lobio, bet ir vėl pabūgo šuns, tad ir šį kartą grįžo tuščiomis rankomis.
Po kiek laiko jam balsas per miegus pasakė, jog kitą naktį keliu žygiuos kariuomenė, jis turįs jos palaukti ir praleisti visus. Pačiame gale eis du pavargę keleiviai. Jie bus nuo visų atsilikę. E. Šauklys būtinai turįs kareivius užkalbinti.
Sekančią naktį E. Šauklys nuėjo prie koplyčios. Ir tikrai, netrukus pasirodė kariuomenė. Iš pradžių pasirodė ant arklių jojantys kareiviai, vėliau pratempė patrankas, po jų ėjo pėstininkai. Praėjus visai kariuomenei, pasirodė du atsilikę kareiviai. Jie buvo labai pavargę. E. Šauklys išsigando ir nedrįso jų užkalbinti. Kareiviai patys priėjo prie E. Šauklio ir pasakė: „Mes esame nelaimingi, bet tu būsi dar nelaimingesnis“. Staiga tie kareiviai ir visa kariuomenė dingo, o Edvardas Šauklys po tos nakties apako.
Parengė Danutė Mukienė.
Nuotrauka Danutės Mukienės