Palanga XIX a. pabaigoje, nors ir priklausydama Kuršui, buvo svarbus Lietuvos pajūrio krašto švietimo ir administracinis centras, čia buvo tvarkomi didelės Žemaitijos dalies gyventojų įvairūs ūkiniai, švietimo reikalai. Mieste stovėjo medinė katalikų bažnyčia, buvo muitinė, gintaro fabrikas, nemažai mažų gintaro apdirbimo įmonių, poilsinių, prekybos įstaigų, 1863 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891) rūpesčiu įsteigta progimnazija. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje J. Tiškevičius pastatė 380 m. ilgio tiltą į jūrą, prieplauką, kuri buvo skirta laivams švartuotis nedideli laivai.
J. Tiškevičius buvo ligotas žmogus, 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų judėdavo naudodamasis vežimėliu, tačiau rūpinosi jo šeimai priklausiusios Palangos valdos reikalais, buvo iniciatyvus ir daugelį savo sumanymų realizavo. Jam padėjo žmona Sofija Horvataitė Tiškevičienė (1837–1919). Plėtodami Palangos infrastruktūrą grafai Palangoje (apie 4 km nutolusiame nuo jūros kranto Vilimiškės kaime) pastatė plytinę. Čia išdegtas plytas buvo planuojama naudoti savo reikmėms, o likusį kiekį parduoti.
XIX a. 7 dešimtmetyje, po to, kai 1867 m. buvo nutiestas geležinkelio ruožas Kaunas–Virbalis, iš Lietuvos pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais nebeliko, stipriai sumažėjo prekybos srautai per Palangą. Grafas nesitikėjo, kad valdžia greitu laiku atves geležinkelį iki Palangos ar imsis kitų priemonių susisiekimui su vystomu kurortu pagerinti. Prieš pradėdamas Palangoje gaminti plytas jis žinojo, kad pats turės pasirūpinti jų transportavimu potencialiems pirkėjams. Tuo metu aktualu buvo prekiauti ir šiame krašte susikaupiančiomis kitomis prekėmis, tarp jų ir pertekline žemės ūkio produkcija. Didelis tokių prekių poreikis buvo kaimynystėje esančioje Liepojoje, buvo ką iš ten ir parsivežti. Tokiomis aplinkybėmis Tiškevičiai ėmė patys spręsti susisiekimo ir prekybos tarp Palangos ir Liepojos problemą. Tada kilo sumanymas bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją.
Tilto-prieplaukos statyba vyko 1880–1890 metais. Ilga medinės platformos tipo prieplauka čia buvo įrengta 1886-aisiais. Vykdant darbus ant jūros kranto iš akmenų bei polių buvo pastatytas vienas ilgas molas, į jūrą nutiestas medinis tiltas, o jo galas užriestas į šiaurę, prieplaukos teritorijoje buvo pagilintas jūros dugnas.
Specialistai, susipažinę su 1988 m. Palangos tilto į jūrą ir čia buvusios prieplaukos darytomis toponuotraukomis, gylių matavimų ir kitų tyrimų metu gauta informacija, nustatė, kad senojo, grafo J. Tiškevičiaus laikais statyto tilto į jūrą ilgis buvo apie 630 m ilgio (kai kuriuose literatūros šaltiniuose rašoma, kad apie 1 km). Šio tilto pradžia siekė pirmąją nuo jūros vilą. Čia stovėjo daržinė-sandėlys (pakhauzas), skirtas prekėms krauti, kuris šiais laikais labiausiai žinomas kaip pastatas, kuriame 1899 m. rugpjūčio 20 d. buvo suorganizuotas lietuviškas vakaras ir jo metu suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerija pirtyje“. Dabar minėto prekių sandėlio vietą žymi Jūratės ir Kastyčio skvero šiaurinėje atraminėje sienelėje įmontuota šį įvykį įamžinusi memorialinė lenta.
Įgyvendindamas savo sumanymą J. Tiškevičius 1889 m. viduryje nusipirko 1870–1871 m. Švedijoje pastatytą 12 vagonų talpos, apie 30-ies nominalų galingumo laivą „Feniksas“ (Phoenix). Juo kelis kartus per savaitę (iš pradžių 2, vėliau 4) ne kurortinio sezono metu Vilimiškės plytinėje pagamintos plytos, turima žemės ūkio perteklinė produkcija (javai ir kt. prekės) buvo plukdoma į Liepoją, o grįžtant iš jos atgabenamos Palangai reikalingos prekės, maisto produktai, būdavo atplukdomi ir į Palangą norintys atvykti keleiviai. Kelionė iš Liepojos į Palangą trukdavo apie 5 valandas[1]. Prekėms iki tilto gabenti buvo pastatytas geležinkelis (palangiškiai jį siauruku vadindavo). Vežimus (konkes), skirtus prekėms gabenti, geležinkeliuku traukdavo arkliai. Siauruko pirmoji atšaka ėjo nuo plytinės, apjuosdavo senąjį Tiškevičių sodą, čia pasukdavo link tilto ir tęsėsi iki jo bei pačiu tiltu iki prieplaukos. Antroji siauruko šaka ėjo Rąžės pakrante buvusios švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu iki Tiškevičių arklidžių bei sandėlių, buvusių netoli Rąžės–Liepojos–Klaipėdos kelio pusėje.
Grafų Tiškevičių laikais iš miestelio paplūdimį ir tiltą į jūrą galėjai pasiekti ir tramvajumi. Kurortinio sezono metu jis važinėdavo tais pačiais bėgiais, kuriais ne sezono metu veždavo plytas ir kitą produkciją į prieplauką. Vasaros metu poilsiautojai siauruku dažniausiai būdavo vežiojami atvirais vagonėliais.
Tilto statyba užbaigta 1890 metais. Tiškevičiai ir jo pasamdyti specialistai, imdamiesi tokių sudėtingų ir brangiai kainuojančių darbų, tinkamai neįvertino to fakto, kad norint, jog prieplauka ilgai tarnautų kaip uosto įrenginys, tiltas turi būti ilgesnis, reikia ir antrojo molo. Pastatyta prieplauka nebuvo saugi – per audras laivui tekdavo slėptis Klaipėdos uoste arba lūkuriuoti jūroje, kol ji aprims. Jau pirmaisiais prieplaukos eksploatacijos metais paaiškėjo, kad buvo suklysta ir tilto polius apdedant dideliais akmenimis – jie sulaikydavo smėlį, tad einant laikui dalis tilto atsidūrė sausumoje. Grafas bandė taisyti padėtį: tiltą kiek pailgino, į pagalbą buvo pasitelkta žemsiurbė, tačiau ir tai didesnės naudos nedavė. Per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkystę Palangoje teko nutraukti. Laivą Tiškevičiai pardavė, audrų apniokotas tiltas grafo pavedimu buvo suremontuotas ir nuo 1892 m. pradėtas naudoti tik pramogoms – gyventojų pasivaikščiojimui, saulės palydoms. Šios pramogos tapo Palangą bene labiausiai identifikuojančia tradicija ir gyvuoja iki šiol.
Mokslininkai yra nustatę, kad bet kokie statiniai Palangos jūros paplūdimio ruože daro jam didelę įtaką. Ne išimtis ir Palangos tiltas į jūrą, iki jos atvesti vamzdynai ir kiti čia atsirandantys įrenginiai. Nuo to laiko, kai Palangos tiltas buvo pastatytas, kranto linija į jūros pusę yra pasistūmėjusi apie 200 m, krante yra susiformavęs kyšulys.
1905 m. ant tilto, kuris iki to laiko buvo platformos su statmena alkūne gale formos, grafai Tiškevičiai pastatė erdvią stoginę (keturkampio plano, medinę, dvišlaičio stogo pavėsinę-altaną, skirtą nuo lietaus ir saulės pasislėpti). Ji buvo šveicariško stiliaus, turėjo puošnias pjaustytas medines baliustradas, puoštus protarpius. Kurį laiką ja nemokamai naudodavosi visi, o vėliau mokesčio nemokėdavo tik tie vasarotojai, kurie turėdavo įsigiję sezoninį kurorto bilietą. Mokestį už naudojimąsi pavėsine rinkdavo grafų Tiškevičių įgaliotas asmuo.
1891 m. mirus grafui J. Tiškevičiui, Palangos valdą kartu su tiltu į jūrą paveldėjo jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius (1870–1933), tad tolesne šio tilto priežiūra rūpinosi jis 1923 m. Palangos tiltas į jūrą (pirsas) buvo rekonstruotas, paaukštintas. 1931 m. valstybė iš grafo F. Tiškevičiaus tiltą į jūrą bei 11 ha parko ir miško prie dabartinės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gatvės nupirko. Taip tiltas tapo Lietuvos valstybės nuosavybe.
Rudens, žiemos, ankstyvo pavasario laikotarpiais Palangą dažnai siaubia stiprūs vėjai, bangos plauna kopas, daug bėdų pridaro ir tiltui į jūrą. Jei jo vieną dieną neliktų, būtų didžiulis praradimas visiems; su tokiu praradimu būtų sunku susitaikyti ne tik palangiškiams, bet ir visiems, kas čia atvyksta. Kad to neatsitiktų, tiek Tiškevičių, tiek ir vėlesniais laikais jo priežiūra, atnaujinimu tenka nuolat rūpintis, nors tai valstybei ir brangiai kainuoja.
1967 m. spalio 17–18 dienomis Lietuvoje siautęs uraganas pridarė daug nuostolių Palangos paplūdimiams, parkui, miestui. Jo metu stipriai nukentėjo ir tiltas į jūrą – liko styroti tik jo poliai. Tąsyk jūros bangos nuplovė ir apie 20–30 proc. kopų smėlio.
1968 m. tiltas buvo rekonstruotas pagal „Lietkelprojekto“ parengtą projektą. Vykdant darbus buvo sukalti nauji poliai, pirsas paplatintas, pats tiltas dar kartą paaukštintas. Tada atstatyti tiltą palangiškiams padėjo kariškiai.
1981 m. lapkričio 24-osios naktį jūroje siaučiant audrai, bangos išardė tilto į jūrą pradžią, nuplovė dalį kopų, paplūdimius užliejo mazutas, pasklidęs iš Klaipėdoje avariją patyrusio tanklaivio „Globė Ašimi“. Po šios avarijos į sąvartynus buvo išvežta apie 0,5 mln. m3 pakrantės smėlio. Per pusmetį didžioji dalis audros sukeltų padarinių buvo likviduota, tiltas suremontuotas.
Vėlesniais metais taip pat beveik po kiekvienos didesnės audros (štormo) tiltą prisieidavo remontuoti, ypač jo medinį antstatą, vietoje išlaužytų, sunykusių polių sukalti naujus. Kuo toliau, tuo sunkiau tai pavykdavo padaryti, nes dugne esančių polių nuolaužos čia styrojo jau lyg tanki tvora. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje bangos jau buvo gerokai aplaužusios ir priekinę tilto dalį. Tuo laikotarpiu specialistai, atlikę tyrimus, priėjo išvados, jog tiltą reikia rekonstruoti. 1992 m. balandžio 9 d. Palangos miesto valdžia pritarė Valstybinio kelių projektavimo instituto parengtam tilto į jūrą rekonstrukcijos projektui, kuriame buvo numatyta vietojo senojo medinio tilto pastatyti naują – gelžbetoninį. Medinė turėjo būti tik jo viršutinė danga.
1993 m. tiltas buvo uždarytas, gyventojams leista vaikščioti tik ant sausumos esančia jo dalimi.
1993 m. birželio 3 d. tilto į jūrą rekonstrukcijos projektas buvo pateiktas derinti projektų valstybinei ekspertizei. 1993 m. liepos 26 d. Palangą pasiekusiose valstybinės ekspertizės išvadose buvo pažymėta, kad projektas iš esmės tinkamas ir kartu buvo pateikti pasiūlymai, ką projekte reikėtų patobulinti. Pagal projektą keturiasdešimt penkiais metrais turėjo būti pailginta tilto tiesioji dalis, nukeliant lygiagrečią kranto ruožui tilto dalį už tuo metu jau baigiančio sunykti tilto liekanų. 1993 m. rugsėjo 24 d. patikslintais duomenimis rekonstruojamo Palangos tilto į jūrą ilgis turėjo būti 465,25 m, plotis – 7,7 m, polinių atramų angos – 6,5 m, prieplaukos ilgis – 45,5 m, žvejų aikštelės ilgis – 60 metrų.
Tais sunkiais ekonominės blokados metais prieš pradedant tilto rekonstrukciją sudėtingiausia buvo įtikinti Lietuvos Vyriausybę, kad tiltą reikia atstatyti ir šiems darbams skirti pinigų. Sėkmę lėmė buvusio Palangos mero Rimanto Mikalkėno ir buvusio Vyriausybės vadovo Bronislovo Lubio (1938–2011) tvirta pozicija. Vyriausybė priėmė Palangai palankų sprendimą, buvo leista atstatant tiltą panaudoti lėšas, kurios buvo gautos už privatizuotą buvusios sovietų KGB poilsinę, stovinčią Palangos Birutės gatvėje.
Tilto statybos sutartis buvo sudaryta su bendra Latvijos–Lietuvos įmone „Viaduksts“. Pagrindiniai statybos darbai, kainavę apie 12 mln. litų, buvo pradėti 1994 m. ir užbaigti 1997 metais. 1997-ųjų birželio mėnesį tiltu vėl galėjo naudotis gyventojai. Kiek vėliau buvo iš jūros traukiami Tiškevičių laikais sukalti tilto poliai, tvirtinami likusieji ir esami. Šie darbai papildomai kainavo dar apie 300 tūkst. litų.
Tuo metu tiesiosios tilto dalies pietinėje dalyje jau buvo įrengta ir projekte numatyta 45,5 m prieplauka, skirta prisišvartuoti motoriniams laivams. Į ją nuo tilto nusileidžiama metaliniais laipteliais. Prieplaukoje įrengtos dvi aikštelės iš jūros pusės buvo aptvertos slankiojančiais vartais. Atplaukę laivai pririšami prie prieplaukoje esančių metalinių apsauginių stulpelių. Jie išdėstyti taip, kad keleiviniai laivai galėtų priplaukti tiek kairiuoju, tiek dešiniuoju bortu.
Antroji prieplauka skirta mažesniems laivams (jachtoms, žvejų laiveliams) prisišvartuoti. Ji pačių palangiškių dažnai vadinama žvejų aikštele. Į ją nuo tilto patenkama taip pat metaliniais laipteliais, kurių ir turėklai metaliniai.
1999 m. gruodžio 4 d. Palangoje siautėjo, paplūdimius, parką, tiltą į jūrą stipriai nuniokojo uraganas „Anatolijus“. Jūros bangos tada siekė apie 4–6 metrus. Jos stipriai apnaikino kopas, ypač ties tiltu. „Paplovus smėlį po tiltu įgriuvo jo prieigos. Nuo pirmosios atraminių polių eilės laikomo tilto krašto iki paplautos kopos susidarė apie 15 metrų gylio praraja, į kurią įgriuvo betoninės plokštės kartu su lentomis iškaltu taku. Tilto pradžią teko jungti su krantu kalant kelias papildomų polių eiles. Šitaip tiltas nenumatytai pailgėjo beveik 20 metrų. Bangos nuplėšė tilto laiptus į paplūdimį. Jų taip ir nebeprireikė, nes buvusios sausumos vietoje jau bangavo jūra. Tilto tvirtumą išbandė ir uragano metu sugedęs norvegų laivas „Seines“, kai į užlenktąją dalį bangos jį bloškė keletą kartų. Nuo stiprių smūgių buvo palenkti atraminiai poliai, tad juos teko sukalti iš naujo.“ [2]
Tai daugiau, tai mažiau tiltą tenka remontuoti kasmet. Kartais užtenka tik tilto medinę dalį paremontuoti, bet prisieina ir prieplaukos konstrukcijas atnaujinti, pakeisti susidėvėjusius elektros kabelius, šviestuvus bei jų stovus. Tuo rūpinasi Palangos miesto savivaldybė. Kai tilto remontui vietinių įmonių pajėgumų nebeužtenka, darbams samdomos tiltų priežiūros, remonto srityse besispecializuojančios įmonės.
Koks tiltas bus ateityje? Planų ir norų buvo ir yra įvairiausių. Atsiranda verslininkų, kurie investuotų milijonus eurų, kad būtų praplatintas tilto galas ir čia įrengtas restoranas, kitos poilsiautojų pramogoms skirtos patalpos. Kol kas nuo tokių planų realizavimo susilaikoma. Tiltas tradiciškai ir toliau naudojamas pasivaikščiojimams, prieplaukose švartuojasi nedideli laivai ir valtys. Palangiškiai ir jų svečiai čia mėgsta rinktis pameškerioti. Pažymint kurortui svarbias sukaktis ant tilto pradėta rengti parodas. Viena iš jų čia vyko ir 2021-aisiais, kai miestas šventė Palangos grąžinimo Lietuvai 100 metų sukaktį.
______________________
[1] Genienė Z., „Nuo vasarvietės iki kurorto“, Palangos istorija, 1999, Klaipėda, p. 249.
[2] „Palangos tilto 20-metis: uraganai, laivų atakos, padegėjų išpuoliai“, Lietuvos rytas, https://www.lrytas.lt/bustas/architektura/2017/06/15/news/palangos-tilto-20-metis-uraganai-laivu-atakos-padegeju-ispuoliai-1638292 (žr. 2021009-15).
__________________________
Danutė Mukienė
Paulinos Mongirdaitės nuotraukoje – Palangos tiltas į jūrą. Prie pavėsinės stovi Nikolajus Nikitinskis. Nuotrauka iš N. Nikitinskio rinkinio Henriko Grinevičiaus kolekcijos. Fotografuota apie 1905–1907 m. Nuotrauka paskelbta Jolantos Klietkutės knygoje „Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus“ (Kretinga, 2015, p. 84)
Tekstas paskelbtas 2022-01-16
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
