Skulptūros, pavėsinės, dekoratyvinės tvorelės – neatskiriama Palangos kurorto dalis, teikianti jai išskirtinumo ir žavesio. Gausu šios mažosios architektūros elementų čia būta pirmuoju kurorto vystymosi laikotarpiu, vis daugiau čia jų atsiranda pastaraisiais dešimtmečiais.
Mažosios architektūros formų nuo seno būta tiek miesto istorinėje dalyje, tiek ir Palangos parkuose: XIX a. pr. pradėtame formuoti kurhauzo ir senosios Tiškevičių dvarvietės rajone bei gerokai vėliau – XIX a. pabaigoje šalia Birutės kalno įkurtame Felikso ir Antaninos Tiškevičių dvaro parke, kuris grafų Tiškevičių laikais daugelio palangiškių Birutos (Birutės) parku vadintas. Sovietmečiu jam suteiktas botanikos parko statusas, o dabar jam vėl sugrįžta Birutės pavadinimas.
Mažosios architektūros formos šiam kurortui teikia savitumo, žavesio, buvo ir yra tiek miestiečių, tiek ir svečių pastebimos bei fiksuojamos. Dalies XIX a. pab.–XX a. pr. kurortą puošusių skulptūrų ir kitų mažosios architektūros objektų iki mūsų dienų neišliko. Jas atkurti arba bent jau kalbėti apie jas padeda išlikusios fotografų Paulinos Mongirdaitės, Igno Stropaus, kitų autorių nuotraukos, minėtu laikotarpiu išleisti Palangos atvirukai.
Stebint, kaip vystosi kurortas pastaraisiais dešimtmečiais, matosi, kad kai kurie mažosios architektūros objektai čia dažnai atsiranda stichiškai, pačių vilų savininkų iniciatyva, kaip bebūtų gaila, bet kartais net gerokai „nepataikant į toną“. Šiandien kai kur ir prie naujai pastatytų modernios architektūros vilų gali pamatyti tradicinę iš virbų nupintą tvorelę ar kokį kitą mažosios architektūros elementą, kuris tarsi atkartoja tai, kas šiam kurortui buvo būdinga prieš 100 ir daugiau metų. Akį rėžia ir kurorto nepuošia net prie pagrindinės kurorto „arterijos“ (Basanavičiaus gatvės) vis atsirandančios akį rėžiančios kičinės iš įvairių medžiagų (dažnai betono, plastmasės pagamintos ir „rėkiančiomis“ spalvomis nudažytos rodyklės, skulptūros, net palmės. Džiugina tai, kad kur kas daugiau čia meniniu požiūriu vertingų dekoratyvinių, monumentalių skulptūrų, kitų mažosios architektūros objektų. Prie poilsiui skirtų pastatų nemažai įvairių, dažniausiai mažomis skulptūrėlėmis papuoštų fontanėlių.
Fontanai teikia vėsą, gaivina, teikia kurortui žavesio ir rodo, kad kuo toliau, tuo labiau poilsinių ir kitų kurorto reikmėms pritaikytų objektų savininkai, siekdami papuošti jiems priklausančių pastatų aplinką, pritraukti kuo daugiau poilsiautojų, konkuruodami tarp savęs, o kartais ir norėdami realizuoti savo kūrybinius sumanymus, linkę šiems mažosios architektūros objektams negailėti pinigų.
Apie 1843–1848 m. buvusių senųjų Palangos kapinių teritorijoje (pietvakariniame Rąžės upelio krante, tarp dabartinių J. Basanavičiaus, Vytauto, J. Simpsono, S. Daukanto gatvių, grafas Juozapas Tiškevičius (1805–1844) pradėjo formuoti miesto žaliąjį parką-skverą, kuris buvo vadinamas Kurorto, Gamybiniu, Įrenginių parku. Vėliau šį tėvo sumanymą pratęsė iš jo Palangos valdą paveldėjęs jo jaunesnysis sūnus grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891), na o jo sūnaus grafo Felikso Tiškevičiaus (1870–1933) laikais ši teritorija buvo perplanuota – parko projektą, kaip ir parką prie Birutės miške pastatytų grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičiaus rūmų parengė prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė (1840–1911). Pradėjus veikti dabartiniam kurhauzui, šalia jo esantis parkas-skveras vis dažniau buvo vadinamas Kurhauzo sodu, dažnai ir parku. Tai liudija ir minėtu laikotarpiu išleisti atvirukai su Palangos vaizdais, senųjų palangiškių atsiminimai. Pačioje XIX a. pab.–XX a. pradžioje minėtoje teritorijoje buvo pastatyta daug kurorto svečių poilsiui skirtų, dažnai grafų Tiškevičių šeimai priklausiusių Zakopanės ir šveicariško stiliaus elementų turėjusių medinių vilų. Iš mažųjų architektūros formų čia dominavo medžio drožiniai, pjaustiniai, įvairaus aukščio ir ilgio dekoratyvinės tvorelės, tvoros, kurios kartais ne tik atskirdavo vilą nuo gatvės, bet ir juosdavo vilas, joms priklausančius sklypus iš visų pusių. Na o kokia tvora be vartų ar vartelių. XX a. pirmojoje pusėje labiausiai išsiskyrė ties Kęstučio gatve pastatyti raižiniais puošti parko vartai, pro kuriuos įeinant būdavo patenkama į Tiškevičių alėją, kuri įrėmindavo Kurhauzo sodą rytinėje pusėje. Šie vartai atstatyti 2017 m., rekonstruojant Grafų Tiškevičių alėją. Dabar ją puošia ne tik gražus grindinys, bet ir dvi skulptūrinės kompozicijos – „Grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“ (skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė). Abiejose šios alėjos pusėse pastatyti žibintai ir atokvėpiui skirti suoliukai. Alėjos užsibaigia prie kurhauzo. Šalia jo, buvusio 1908–1910 m. grafo F. Tiškevičiaus laikais išgręžto pirmojo Palangos artezinio gręžinio vietoje (jo gylis buvo 227 m), 2020 m. pastatyta skulptūra-fontanas „Vanduo“ (autorius – uostamiesčio menininkas Vytautas Balsys). Nemažai įvairaus dydžio fontanų šiandien galime pamatyti ne tik prie daugelio jau minėtų kurorto vilų, bet ir prie sanatorijų, poilsio namų. Visus juos lenkia 2015 m. birželio 20 d. prie Vytauto ir Jūratės sankirtos pradėjęs veikti muzikinis, tamsiu laiku ir spalvomis žavintis fontanas, na ir, žinoma, vasaromis džiuginantis Palangos Birutės parko didžiojo parterio fontanas.
XX a. pr. plėtojant kurortą čia ėmė atsirasti ir liaudies meistrų bei profesionalių menininkų sukurtų skulptūrų. Didžiąją jų dalį sudarė sakralinio meno kūriniai, tarp jų ir kryžiai, stovėję vietinių gyventojų sodybose. Ne išimtis ir iki mūsų dienų išlikusios medžio skulptūros Palangos bažnyčios šoniniuose altoriuose. Dalis jų kartu su altoriais čia buvo perkeltos iš senosios Palangos bažnyčios, kurios vietoje dabar stovi mūrinė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. XX a. 8 dešimtmečio viduryje šios skulptūros buvo neprofesionaliai restauruotos, todėl ankstesnį žavesį yra praradusios.
Visais laikais įvairių mažosios architektūros formų buvo Palangos katalikų šventoriuje. Yra išlikę žinių, kad XIX a. pab. priešais senąją kryžiaus formos medinę bažnyčią stovėjo dvišakis pjedestalas, dvi sakralinės skulptūros, tačiau daugiau informacijos apie jas nėra pavykę rasti. Dabar Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje stovi medinė koplytėlė ir kryžius, yra keletas čia palaidotų dvasininkų antkapinių paminklų. Bažnyčią juosia mūro tvora. Įspūdingi 1911 m. suprojektuoti neogotikiniai raudonų plytų šventoriaus pagrindiniai vartai.
Jau XX a. pradžioje plačiai pradėjo sklisti garsas apie 1908 m. pastatyto Palangos Lurdo grotos nišoje stovėjusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Buvo tvirtinama, kad prieš atvežant į Palangą ji porai valandų ar visai nakčiai buvo nuvežta į stebuklais garsėjantį Prancūzijos Lurdą. Yra pagrindo manyti, kad ši skulptūra buvo padaryta Paryžiaus „Maison Raffl“ dirbtuvėse, kuriose sukurta ir pirmoji Prancūzijos Lurdo Dievo Motinos statula. Ji galėjo būti atgabenta ir iš Tulūzoje veikusių Francois Dominigue’o Monna dirbtuvių, kuriose tuo laikotarpiu buvo užsakyta padaryti statomos Palangos katalikų bažnyčios marmurinius altorius. Žmonės manė, kad ši skulptūra stebuklinga, tad daugelį metų prie jos melsdavosi. Šios skulptūros greitai neliko. Spėjama, kad ją iš neatsargumo sudaužė latviai, kurie labai mėgdavo šalia jos su savo „hersdamen“ fotografuotis. Sudaužytoji skulptūra buvo pakeista žymiai mažesne Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle. Ji buvo graži, tačiau Palangos grotos nišai per maža. Neilgai trukus Palangos klebonas Juozapas Šniukšta (1864–1949) per Šv. Kazimiero draugiją Palangai išrūpino didesnę Švč. Mergelės Marijos skulptūrą (daug kas ją tada ir dabar Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergele Marija / Pana Marija vadino). Ji buvo įkelta į grotos nišą vietoje anksčiau čia stovėjusios skulptūrėlės. Šią skulptūrą sukūrė liaudies meistras Vladas Čižauskas (1888–1970). Beje, kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad jos autorius buvo Darbėnuose (Kretingos r.) gyvenęs liaudies meistras Aleksandras Vinkus-Vitkauskas (1832–1912).
Antrojo pasaulinio karo metais parapijiečiai aptvėrė grotą tvorele, šalia jos pastatė šv. Bernadetos Subiru skulptūrą.[1] 1944 m. Palangą užėmus sovietų kariškiams, ant Birutės kalno esanti XIX a. pastatyta raudonų plytų koplytėlė buvo apiplėšta, jos altorius ir šventieji paveikslai sunaikinti, o grotos nišoje stovėjusi Švč. Mergelės Marijos skulptūra išniekinta. Ją suvarpė kariškių iš šautuvo paleistos kulkos. Nišoje liko tik armatūros palaikomos nuo šūvių suskilusios skulptūros kelios dalys. Palangoje 1941–1948 m. klebonu dirbęs kun. Jonas Ilskis (1907–1985) kartu su patikimais parapijiečiais pasirūpino, kad suniokota Lurdo grotos nišos Švč. Mergelės Marijos skulptūra būtų restauruota. Šių darbų, paskatintas kun. J. Ilskio, ėmėsi mieste gyvenęs liaudies meistras Stasys Paulauskas su sūnumi3. Restauravimo darbai tęsėsi apie du metus. Rezultatas buvo puikus – skulptūra atrodė tarsi gyva. Sovietmečiu Švč. Mergelės Marijos skulptūrą sugrąžinti į grotos nišą nebuvo galimybių, todėl Paulauskų restauruota skulptūra buvo pastatyta bažnyčioje ir iškilmingai pašventinta. Tikintieji iš karto ją pamilo ir, prisiartinę prie jos, parklupę ant kelių bučiuodavo Švč. Mergelės Marijos kojas. Toks paprotys išsilaikė ilgai, net ir dabar kai kurie tikintieji, prieš palikdami bažnyčią, prieina prie šios skulptūros pasimelsti, nusilenkia prie Švč. Mergelės Marijos kojų.
Po Antrojo pasaulinio karo apie du metus Birutės kalnas ir jo papėdė nebuvo tvarkoma. Tuo laikotarpiu prie grotos atsirado šiukšlynas, o ant kalno stovėjusi koplyčia kai kas buvo pradėję naudotis kaip tualetu. Vėliau, sovietų valdžiai nutarus Palangoje įkurti sąjunginės reikšmės kurortą, jame katalikų tikėjimą liudijančių simbolių, kitų ženklų tos pačios valdžios nurodymu nebeturėjo likti, tad juos sunaikino, tarp jų ir prie Lurdo grotos buvusią šv. Bernadetos Subiru skulptūrą, „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą, o Birutės kalną ir jo prieigas pagal anuo metu buvusių valdininkų supratimą sutvarkė, čia buvo atnaujinta ir Birutės kalno koplyčia.
Sovietmečiu kurorto Lurdo grotos viršutinė niša buvo tuščia. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, modernistinę Švč. Mergelės Marijos akmeninę skulptūrą Palangai padovanojo akmentašys vienuolis Vilius Orvidas (1952–1992). Ji buvo įkelta į grotos nišą, tačiau čia nelabai tiko, tad ilgai joje ir neužsibuvo. 2000 m. ši skulptūra pakeista tradicine Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Tais metais ją pagal V. Čižausko sukurtos skulptūros pavyzdį padarė Šiauliuose gyvenantis jo anūkas meistras Raimondas Leparskas (gimė 1939 m.). Jis yra ir 2002 m. prie Palangos Lurdo grotos pastatytos šv. Bernadetos Subiru skulptūros autorius.
Palangoje XX a. I p. didžiausia savo parametrais buvo apie 1907 m. naujojo parko didžiajame parteryje, priešais grafų Tiškevičių rūmus, pastatyta nežinomo autoriaus sukurta jau minėta „Laiminančio Kristaus“ skulptūra (ji vadinta Jėzaus Kristaus Širdies skulptūra). Ji nugriauta ir sunaikinta apie 1948 m. (atstatyta 1993 m., skulptūros autorius – Stasys Žirgulis).
Kurorto formavimosi pradžioje iš mažosios architektūros formų savo meniškumu išsiskyrė dvi vazos, puošusios grafo Tiškevičiaus senuosius medinius rūmus, kurie buvo pietrytinėje dabartinių Vytauto ir Basanavičiaus gatvių sankirtos pusėje, teritorijoje, kurioje vėliau, dvaro pastatams sunykus, iškilo kino teatras „Naglis“, knygynas. Šios dekoruotos, Ožiaragiais papuoštos vazos, ant kurių buvo pavaizduotos graikų ir romėnų kovų scenos, stovėjo ties laiptais į pagrindinį parterį. Yra pagrindo manyti, kad jos buvo pagamintos Prancūzijoje – Val d’Osne meno liejykloje, kurią 1835 m. įkūrė ketaus ornamentinės technikos išradėjas Jeanas Pierre’as Andre Viktoras. Vazos stovėjo ant mūrinių stulpų prie rūmus juosusios tvorelės, jose vasarą augdavo palmės. Vazos neišliko. Apie jų formą galima spręsti iš an meto gyventojų prisiminimų.
Grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių laikais daugiausiai mažosios architektūros formų (skulptūrų, vazų, žibintų, tvorelių, laiptų) buvo sodyboje, suformuotoje Birutės miško teritorijoje. Vėlesniais metais daugelis jų buvo sunaikinta. Atkurtos 2011–2015 m. renovuojant nuo 1963 m. rūmuose veikiantį Palangos gintaro muziejų.
Jau daug metų gyvuoja tradicija atvykus pirmąjį kartą į šį kurortą nusifotografuoti prie fontanėlio ir liūtuko skulptūros, esančios grafų Tiškevičių rūmų didžiojo parterio pietinėje pusėje, prie pat laiptų į terasą. Tokių Liūtukų / Liūtų skulptūrų Palangoje XIX a. pab.–XX a. pr. būta ir daugiau. Viena jų matosi ir tuo laikotarpiu sukurtoje Baltosios vilos nuotraukoje.
Iš ikonografinės medžiagos žinome, kad grafų Tiškevičių laikais dvi vazos ant masyvių postamentų stovėjo ir prie XIX a. 8 deš. pradėjusio veikti 1880 m. ir vėlesniais metais išplėsto, rekonstruoto Palangos kurhauzo – prie jo pietvakarinio sparno buvusio įėjimo. Jos buvo kiek panašios į minėtas prie Tiškevičių senųjų medinių rūmų stovėjusias vazas, tik platesnių atlošų ir nepapuoštos ožiaragiais. Už minėtų vazų, arčiau įėjimo į Kurhauzo terasą, stovėjo dvi klasicizmo stiliaus skulptūros. Jos vaizdavo apnuogintas moteris (tikėtina, kad tai buvo deivės), todėl senieji palangiškiai jas „plikomis mergomis“ vadindavo.
Išskirtinio dėmesio verti Palangos klasicistinio stiliaus žibintai, kurorte atsiradę dar grafų Tiškevičių laikais. Jie puošė įėjimą į senuosius medinius grafų Tiškevičių rūmus, jų, kaip jau minėjome, buvo ir prie Birutės parke iškilusių rūmų.
Nepriklausomos Lietuvos metais klasicistinio stiliaus skulptūrų būta Palangos dvaro parko mažajame parteryje, kuris yra netoli dabartinių Palangos parko administracinių patalpų ir šiltnamių. Iki 2014 m. čia buvo išlikęs tik vienos skulptūros postamentas ir fontano likučiai. Vykdant mažojo parterio renovavimo darbus čia pastatytos keturios „Metų“ ciklo skulptūros („Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“, „Žiema“). Jos naujos, padarytos Kinijoje. Mažajame parteryje atkurtas fontanas, čia pastatytas ir suolelis.
Mažai kam žinoma, kad XIX a. pab.–XX a. pr. pagrindinė miesto aikštė (skveras) buvo suformuota greta dabartinės aišštės, t. y. tarp senosios medinės katalikų bažnyčios ir grafo J. Tiškevičiaus įkurtos progimnazijos pastato, kuriame vasarą veikdavo šiltosios vonios ir viešbutis (dabar jo vietoje yra paštas). Šis skveras buvo beveik kvadratinės formos, jo viduryje – gėlynais puošiamas apskritas parteris su žvaigždės pavidalu ornamentu ir balta Poseidono skulptūra jo centre. Skverą juosė nedidelė alėja, jos kampuose buvo varteliai. Šį skverą grafo J. Tiškevičiaus užsakymu 1879 m. suprojektavo žymus Rytų ir Vakarų Prūsijos architektas Johanas Larassas (1820–1893). Išsamiai apie šį menininką ir minėtą skverą knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewicių laikais“ (Vilnius, 2014, p. 172–174) rašo Malgožata Omilanowska.
Mažosios architektūros objektų grafų Tiškevičių laikais buvo ir kurorte įrengtoje vaikų žaidimų aikštelėje. Ši tradicija tęsiama ir dabar. Skulptūros puošia kurorto pietvakarinėje dalyje, S. Daukanto gatvėje, neseniai įkurtą interaktyvų pasakų parką, daug spalvingų įrenginių vaikų aikštelėje, kuri yra prie pat paplūdimio Palangos šiaurės vakarinėje dalyje.
Atskiro dėmesio vertos palangiškių sodybos, kuriose stovi skulptūros.
1820–1824 m. laikotarpiu Palangoje lankėsi poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas Adomas Mickevičius (1798–1855). Kiek kartų jis čia buvo atvykęs, dabar jau nustatyti sunku. Žinoma, kad tikrai čia jis lankėsi 1824 m. liepos mėnesį ir buvo apsistojęs Mongirdų name (jis stovėjo toje vietoje, kurioje yra veikęs kino teatras „Gintaras“). Ilgą laiką prie to namo kampo stovėjo A. Mickevičiaus biustas ir buvo užrašas, informuojantis kad čia 1924 m. gyveno didysis poetas. Biustas sudaužytas Pirmojo pasaulinio karo metais – 1915 m. kovo 23 d., kai Palanga buvo bombarduojama iš jūros pusės.
„Baltojo angelo“ skulptūra tarpukario metais papuošė iki mūsų dienų išlikusią vieną unikaliausių ir seniausių kurorto vilų (adresas: Vytauto g. 78). Apie 1870-uosius metus šią iš pradžių vasaros poilsiui skirtą vilą pastatė Palangos valdos šeimininkai grafai Juozapas ir Sofija Tiškevičiai. Vėliau ją nusipirko Basevičiai, o iš jų tarpukario metais – M. Urniežius. Vilai prigijo skulptūros pavadinimas, taip ji vadinama iki šiol.
Didžiausią kurorto mažosios architektūros objektų tiek seniau, tiek dabar sudaro įvairios tvorelės, altanos (nedideli, lengvų konstrukcijų, dažniausiai ažūrinių sienų poilsiui skirti statiniai, vadinami ir pavėsinėmis).
Tvorų, tvorelių, aptvarų senojoje Palangoje buvo itin daug ir įvairių. Iš išlikusių XX a. nuotraukų akį patraukia ir gražiai padaryti įvairūs mediniai laiptų turėklai, tarp jų ir kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto rūpesčiu įrengti raudonmedžio laiptai į Birutės kalną, medžios drožiniais papuošti tilteliai, kuriais pasiekiamos grafų Tiškevičių parko tvenkinių saleles.
1928 m., minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 10 metų sukaktį, palangiškiai ant Birutės kalno pastatė Nepriklausomybės kryžių (meistras Ignas Vilkas). Dar seniau Birutės kalną yra puošęs medinis koplytstulpis (jo vaizdas užfiksuotas išlikusiose nuotraukose).
Banguojančios tvorelės puošė senosios Palangos vaistinės pastatą, buvo jų ir prie A. Mickevičiaus paminklo. Savo struktūra sudėtingesnė tvorelė stovėjo ant vadinamojo švediško pylimo ir puošė buvusio Palangos stomatologo įstaigos pastato aplinką.
Tradiciniais, tačiau gana sudėtingais pjaustiniais buvo puošiamos senųjų Palangos namų balkonų tvorelės, vilų fasadai ir galerijos.
Iš mažosios architektūros objektų dėmesio nusipelno ir XX a. pradžios Palangos pastatų mediniai bokštai ir bokšteliai. Jais buvo papuoštas senasis teatro pastatas, nemažai vilų. Vieni jų buvo kiek panašūs į kupolą, kiti tiesūs, lyg iš jų apačioje esančių verandų išaugę, dažnai su trikampiais langeliais.
XIX a. pab.–XX a. pr. Palangoje, daugiausiai kurorto senajame parke ir prie naujųjų grafų Tiškevičių rūmų įrengtame parke. Nuo vienos dvaro parke buvusios grybo formos pavėsinės prie tvenkinio vedė pakyla su stilingomis meniškomis medinėmis balesinomis. Parko tvenkinyje plaukiojo gražus dekoratyvinis medinis namelis, skirtas gulbėms gyventi. Pavėsinės būta ir parke pastatytos mūrinės ledainės-šaldytuvo viršuje.
Palangos kurortinėje dalyje, dėmesį traukė ir poilsiui, pasislėpti nuo saulės skirtos vienašlaitės, liaudiško stiliaus, modernesnės rotondos bei grybo formos pavėsinės. Dalis jų buvo dengta šiaudais. Tokios paskirties laikini statiniai puošė ir kai kurių vilų sklypuose suformuotus nedidelius skverelius. Išlikusios nuotraukos liudija, kad viename jų (prie Alinos Zahorskos vilos) stovėjo ir skulptūra. Pavėsinė stovėjo ir į pietus nuo Tiškevičių rūmų rožyno – ant dabar Žemaičių kalneliu vadinamos pakilumos, kurios teritorijoje būta senovės gyvenvietės. Dar viena pavėsinė, o prie jos patranka buvo Lapkričio sukilimo apsauginio pylimo vietoje. Tuo laikotarpiu prie kurhauzo, kur vasaromis koncertuodavo grafų Tiškevičių į kurortą pakviesti pučiamųjų orkestrai, stovėjo vadinamoji orkestro pavėsinė. Ant Palangos tilto į jūrą, po to, kai jis grafų Tiškevičių sprendimu pradėtas naudoti tik poilsiavimo reikmėms, taip pat buvo pastatyta medžio pjaustiniais dekoruota pavėsinė.
Iš mažosios architektūros utilitarinių objektų Palangoje XIX a. pab.–XX a. pr. nemažai būta medinių, ant didžiulių ratų stumdomų, maudymuisi jūroje pritaikytų vežimaičių (būdelių). Populiarūs ano meto Palangoje buvo dengti šezlongai. Paplūdimį yra puošusios ir poilsiautojams skirtos stilizuotos persirengimo kabinos (būdelės), pasislėpti nuo saulės ir pailsėti skirti krepšiai. Nuotraukoje yra įamžintas viename iš jų Sėdintis grafaitis Alfredas Tiškevičius (1913–2008).
Tuo laikotarpiu kurorte ne tik prie gatvių, pagrindinių takų prie jūros, parke, bet ir vilų skvereliuose, pavėsinėse buvo įvairių dailiai padarytų, kartais baltai nudažytų poilsiui skirtų suoliukų.
Prie Birutės kalno apačioje esančios pagal Prancūzijos Lurdo pavyzdį įrengtos grotos būta akmeninių suoliukų.
Kalbant apie mažosios architektūros objektus dėmesio nusipelno ir siaurasis Palangos geležinkelis.
XIX a. pabaigoje grafai Tiškevičiai užsiėmė Palangos kurorto plėtra. Jūra, smėlis, gaivinantis pušyno oras – visko Palangoje užteko, o kaip visa tai pasiekti poilsiautojams? Iki čia nei laivai atplaukia, nei traukiniai atvažiuoja, o automobilių transportas dar gerai neišvystytas. Tada Palangos šeimininkai Tiškevičiai sumanė kurortininkus į Palangą patys atsigabenti jūra. Jie 1880–1890 m. pastatė prieplauką (beje, tai brangiausias ir ekonomiškai mažiausiai pasiteisinęs grafų Tiškevičių projektas Palangoje), nupirko 12 vagonų talpos garlaivį „Phoenix“ (Feniksas), pastatytą 1870 m., ir šis pradėjo kursuoti iš Palangos į Liepoją bei atgal. Į Liepoją laivas plaukdavo du-tris kartus per savaitę, kelionė į Liepoją trukdavo 5 valandas. Iš Palangos į Liepoją gabendavo Tiškevičių plytinėje, kuri veikė Vilimiškėje, pagamintas plytas, pajūrio krašte išaugintą perteklinę žemės ūkio produkciją, o iš Liepojos pargabendavo poilsiautojus, dvarui reikalingas prekes, tarp jų ir maisto produktus.
Palangoje prieplauka buvo įrengta prie tilto į jūrą. Iki jos iš Vilimiškės buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Vagonėlius bėgiais traukdavo arkliai. Vėliau, kai smėlis užnešė prieplauką ir laivai iki jos nebepriplaukdavo, laivas buvo parduotas. Geležinkelis dar kurį laiką veikė. Juo būdavo į paplūdimį ir iš jo vežiojami poilsiautojai. Tam buvo pagaminti specialūs tradiciniai, gražiai dekoruoti vagonėliai.
Iki mūsų dienų Palangoje išliko tradicija svarbias, kurorto istoriją liudijančias vietas ženklinti medinėmis rodyklėmis, stogastulpiais, kryžiai. Tokių ženklų yra prie Naglio kalno (anksčiau ir Olandų kepure bei kitais vardais vadinto), taip įamžintas ir iškilaus miškininko Marijono Daujoto (1891–1975), kuriam vadovaujant XX a. I p. buvo apželdinamas Lietuvos pajūris, atminimas. Vytauto g. name (numeris 33), 1944–1951 m. veikė NKVD būstinė. Dabar šią vietą ženklina Tremtinių kryžius (autorius liaudies meistras Albertas Žulkus (1933–2016).
Atskiro dėmesio vertos paskutinį šimtmetį Palangoje pastatytos profesionalių skulptorių sukurtos skulptūros, kiti meno ženjklai.
Šalia kurhauzo – neseniai rekonstruota Koncertų salė (adresas: Vytauto g. 43). Virš įėjimo į ją – didžiulis, beveik 7 m ilgio, Palangoje gyvenusio dainininko Stasio Povilaičio (1947–2015) autografas. Šios kompozicijos idėjos autoriai – skulptorius Romas Klimavičius ir architektė Gerda Antanaitytė.
Birutės parką prie pagrindinio tako į rūmus puošia Roberto Antinio vyresniojo (1898–1981) skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ (archit. Alfredas Paulauskas (1928–2013). Ant Jaunimo kalnelio (buvusių kapinių) – Stepono Sarapovo (1936–1981) pagal M. K. Čiurionio Zodiako ženklų triptiką sukurta „Šaulio“ skulptūra, parko rozariume – iš Šilutės rajono Vilkėno dvaro perkelta prancūzų skulptoriaus Huberto Louis-Noelio (1839–1925) skulptūra „Rebeka“. Birutės kalno papėdėje stovi KonstancijosPetrikaitės-Tulienės (1906–1999) skulptūra „Birutė“. Parko šiaurės rytinėje dalyje – paminklas, kuriuo įamžintas parko įkūrėjo E. Andrė atminimas (autorė – dailininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, archit. – Gintautas Likša). Vena iš labiausiai žinomų kurorto skulptūrų – J. Basanavičiaus gatvės skvere, prie pėsčiųjų tilto į jūrą. Tai Nijolės Gaigalaitės sukurta „Jūratė ir Kastytis“ (architektas Alfredas Paulauskas, 1928–2013). 1999 m., pažymint Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 d. vykusio lietuviško vakaro ir jo metu suvaidinto pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio „Amerika pirtyje“) šimtmetį, į šio skvero laiptuotos formos atraminę želdinių sienelę įmontuotas profiliuotas šlifuoto granito paminklas (autorius – skulptorius Regimantas Midvikis, 1947–2015). Anksčiau vietoje jo stovėjo kitas minėtam spektakliui įamžinti skirtas paminklas.
Yra kurorte J. Basanavičiaus, L. Vaineikio, kai kurių kitų iškilių šio krašto ir su juo susijusių asmenų atminimą įamžinusių paminklų, biustų, memorialinių lentų. Daug čia dekoratyvinių skulptūrų, tarp jų ir „Žuvėdra“, „Mergaitė“, „Vėjas“, o Vytauto gatvėje įrengtas skulptūrų parkas, kuriame eksponuojami depozito teise į kurortą atvežti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejus fonduose esatys profesionalių menininkų kūriniai.
Atskiro dėmesio verti profesionalių skulptorių ir liaudies meistrų sukurti Palangos kapinių antkapiniai paminklai.
Tarp šiuolaikinių, iš pirmo žvilgsnio „nepastebimų“ mažosios architektūros objektų verta išskirti įvairiausių formų šviestuvus, betonines, iš akmens ir kitų medžiagų padarytas klombas, vazas, laiptus, įrenginius dviračiams, paspirtukams pasidėti, augintiniams pririšti, šiukšlių dėžes, reklamines lentas, atitvaras nuo gatvių, sporto ir žaidimų aikštelėse esančius įrenginius.
Daugelis senesnės architektūros vilų puošiamos ir plačiai po visą Lietuvą paplitusiomis liaudies meistrų sukurtomis medžio skulptūromis. Vasarą kai kur gėlės žydi specialiai tam „paaukuotuose“ mediniuose vežimuose, pintuose krepšiuose ir kituose mažosios architektūros objektuose. Dalis vasaros poilsiui skirtų sodybų, kuriose patalpos nuomojamos, yra paženklintos (šiuo atveju negaliu rašyti, kad papuoštos, nes dažnai yra priešingai) įvairiomis skulptūromis, skirtomis patraukti ir į kurortą atvykstančių svečių dėmesį. Dažnai jos nieko bendro su menu neturi, nors kainuoja ir didelius pinigus.
Palanga kasmet keičiasi. Norisi tikėti, kad ji tik gražės ir kad čia „palmėmis“ nebereikės pridengti kurorte verslu užsiimančių žmonių tuštybės.
Literatūra:
- Jolanta Klietkutė, Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus, Vilnius, 2015.
- Małgorzata Omiłanowska, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewicių laikais, Vilnius, 2014.
- Raulinaitis A., Buvusios mažosios architektūros formos Palangos parkuose, Lietuvos Paminklų konservavimo institutas, F 5-3081.
- Senoji Palanga [sudarė Margarita Matulytė, Saulius Striuogaitis], Vilnius, 2009.
D. Mukienės nuotraukoje – atkurtos vazos prie grafų Tiškevičių rūmų, kuriuose nuo 1963 m. veikia Palangos gintaro muziejus
Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 23 d.
______________________
[1] Ilskis J., „Statulos istorija“, Dienovidis, 1997 m. gegužės 23 d., nr. 21, p. 10.
______________________
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po Palangą“
