Ši publikacija – bandymas fragmentiškai apžvelgti Palangos kurorto istoriją iki 1985 m., akcentuojant svarbiausius jo įvykius ir faktus. Rengiant ją naudotasi įvairiais rašytiniais šaltiniais. Išsamesnė informacija apie atskirus kurorto vystymosi faktus pateikiama kitose publikacijose, kurios 2022 m. yra parengtos ir paskelbtos interneto svetainės „Žemaičių žemė“ www.zemaitiuzeme.lt skyriuje „Žinoma ir nepažinta Palanga“ https://zemaitiuzeme.lt/zinoma-ir-nepazinta-palanga/.
***
Palangos pajūrio klimatas, kopos visais laikais viliojo žmones. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad pirmieji gyventojai Palangos teritorijoje, arčiau jūros, ėmė kurtis III tūkst. pr. Kristų. Tuo laikotarpiu ir vėliau jie dažniausiai užsiiminėdavo žvejyba, medžiokle, rinkdavo ir apdirbdavo gintarą, gynė šį kraštą, laikui einant pradėjo vystyti ir prekybą, kiek toliau nuo jūros ėmė verstis žemės ūkiu.
Iškalbingas tas faktas, kad dabar jau Palangos kurortui priklausančiame Paliepgirių kaime yra buvusi Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės (1523–1596) vasaros rezidencija. Ši vieta, be abejo, buvo pasirinkta neatsitiktinai – jie žinojo, kad pajūrio klimatas tinka stiprinti sveikatą, jūros ošimas ramina ir kt. Tuo laikotarpiu didikai prisidėjo prie katalikybės įtvirtinimo šiame krašte. Žinoma, kad Ona Jogailaitė naujos Palangos bažnyčios statybai skyrė fundaciją.
XVIII a.–XIX a. pr. į Palangą atvykstantys svečiai, sužinoję apie čia esančias geras sąlygas ilsėtis bei stiprinti sveikatą, ėmė skleisti žinią apie ją ne tik Lietuvoje, bet ir jos kaimynystėje esančiose valstybėse: Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Patys palangiškiai, išskyrus medikus, tuo laikotarpiu dar nelabai nesuprato, kokios jiems pradeda atsiverti perspektyvos dėl šios vietovės išskirtinių gamtinių sąlygų ir kraštovaizdžio.
Palangoje gyvenęs ir apie ją rašęs kunigas Stanislovas Čerskis (1777–1833) 1830 m. lenkų kalba išleistoje „Žemaičių vyskupijos istorijoje“ (Opis Żmudzkiey dyecezyi) yra pažymėjęs, kad jau apie 100 metų, kai Palangą lanko ligoniai iš Vilniaus, Lenkijos, Rusijos. Vasarotojai uoliai naudojasi šaltosiomis jūros maudyklomis. Kad „viena lytis nekliudytų kitai, laikas nuo 2 iki 5 val. po pietų skiriamas vyrams, kurie, išgirdę būgnijant, turėdavo palikti pajūrį; po 5 val. eidavo maudytis moterys […]“. Taigi, pasak S. Čerskio, čia pasigydyti žmonės jau atvykdavo XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais.
XIX a. pr. Europoje dėmesys poilsiui ir gydymui tinkančioms vietovėms didėjo, vis garsiau buvo kalbama apie telasoterapiją, kuri nuo XVIII a. I p. buvo populiari Britų salose. XIX a. 2 deš. žinia apie Palangos jūrinio klimato balneologine vasarvietę ėmė pasiekti ir Vokietiją, Didžiąją Britaniją, kitas šalis.
Pirmosios rašytinės žinios apie maudymąsi jūroje Palangos paplūdimyje buvo paskelbtos rusų kalba išleistoje rusų rašytojo ir žurnalisto Jano Tado Bulgarino (1789–1859) knygoje „Pasivažinėjimas po Livoniją“. Jos fragmentų, išverstų į lenkų kalbą, buvo išspausdinta 1828 m. žurnale „Kolumb“.
Nepaisant to, kad pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais Palanga vis dar buvo tik gana skurdžiai atrodantis pajūrio miestelis, susidomėjimas ja didėjo. Iš pradžių dažniausiai čia poilsiauti vasaromis atvykdavo Vilniaus ir Gardino gyventojai. Pasak J. T. Bulgarino, 1827 m. Palangoje poilsiavo 73 šeimos, tarp kurių buvo ir rusų kariškių bei civilių valdininkų. Tuo laikotarpiu Palanga vis labiau populiarėjo ir tarp Lietuvos bajorų, inteligentų. Specialių poilsiavimui pritaikytų pastatų tada čia dar nebuvo. Gyventojai patalpas poilsiui nuomodavosi miestelio gyventojų namuose.
Stanislovas Karvovskis rašo[1], kad XIX a. pradžioje tarpusavyje draugaujančios lietuvių bajorų šeimos į Palangą atvykdavo nuosavais vežimais, su tarnais, patalyne ir maistu, išsinuomodavo trobas, išpuošdavo jas gobelenais, patiesdavo kilimus ir kurį laiką kvėpuodavo jūros oru bei maudydavosi. Sugrįžusios po atostogų jos skleisdavo žinią apie Palangą tarp savo artimųjų ir draugų.
Minėtoje knygoje J. T. Bulgarinas nurodo, kad lankantis Palangoje tabako buvo galima įsigyti traktieriuje, kad aikštėje netoli užkardos buvo sena medinė katalikų bažnyčia ir didžiulė trijų aukštų mūrinė smuklė, joje vykdavo įvairūs pasilinksminimai, pokyliai, maskaradai. Smuklė turėjo arklidę, sandėlius, vyno rūsį, pirklių kontorą, čia buvo ir vieta svečiams susirinkti bei kambarių, kuriuose galėdavo apsistoti keliauninkai. Tuo metu Palangoje jau veikė ir pirmoji maudykla, pasak Bulgarino, „Sumskio husarų pulko štabsgydytojas Goldfussas įrengė pajūrio namelyje šiltų vonių ir šaltų maudyklų, tačiau mažai kas jomis naudojasi.“ Iš Bulgarino sužinome, kad XIX a. 3 deš. gražiausias Palangos namas priklausė pašto viršininkui, o kituose savo išore dėmesį patraukiančiuose pastatuose veikė policijos būstinė, muitinė, gyveno vietos valdininkai.
XIX a. 2 deš. Palangoje didelę dalį gyventojų sudarė verslauti linkę žydų tautybės žmonės. Jiems tuo metu miestelyje priklausė 30 sodybų. Palangos kahalas[2] tais metais turėjo savo sinagogą, mokyklą, pirtį, miestelyje veikė atskiros žydų kapinės. 1817 m. iš 688 Palangos gyventojų 439 buvo žydai. Jie nepriklausė Palangos dvaro jurisdikcijai, nemokėjo dvarui mokesčių už sklypus. Tokia gyventojų sudėtis ir tokia žydų padėtis buvo palanki pradėti vystytis kurortui.
1827 m. Palangoje poilsiavo 73 šeimos, tarp kurių buvo ne tik lietuvių, bet ir rusų kariškių bei civilių valdininkų.
Šio miesto, kaip ir daugelio kitų Lietuvoje, neaplenkė svarbūs istoriniai įvykiai, kurie jo istorijoje paliko didelius pėdsakus. Kurorto vystymą gerokai pristabdė 1830–1831 m. sukilimas. Jo metu Palangoje vykstant carinės Rusijos kariškių susirėmimams su sukilėliais sudegė daug gyvenamųjų pastatų, todėl sumažėjo galimybių poilsiautojams nuomotis patalpas vietos gyventojų namuose. Nepaisant sukilimų, gaisrų ir kitų negandų, Palanga buvo gyvybinga. 1837 m. čia lankęsis kun. L. A. Jucevičius (1813–1846) 1842 m. Vilniuje išspausdintuose „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašo, kad Palanga po 1831 m. jau yra atsistačiusi. Miestelyje stovi kelios dešimtys namų, keletas jų – mūriniai. Vasarą maudynėse dalyvauja apie 60 nuolatinių poilsiautojų.
Palangos gyvenimas iš esmės pradėjo keistis po to, kai 1824 m. liepos 13 d. grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) iš generolo Ksavero Nesiolovskio nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais.
Rašytiniuose šaltiniuose akcentuojama, jog kurorto kūrimuisi pradžią davė 1839 m. iš savo tėvo dvarą paveldėjęs grafas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1805–1844).
Apie 1843–1848 m. buvusių senųjų Palangos kapinių teritorijoje (pietvakariniame Rąžės upelio krante, kvartale, esančiame tarp dabartinės J. Basanavičiaus, Vytauto, J. Simpsono, S. Daukanto gatvių) grafo J. Tiškevičiaus nurodymu įrengtas miestelio žalias parkas-skveras (Kurhauzo sodas). Vėliau, jau pastačius Kurhauzą, kitus vasarnamius, ši teritorija buvo perplanuota. Kurį laiką ji vadinta ir Kurhauzo bei Įrenginių parku.
XIX a. I p. Palangos pajūryje galiojo maudymosi taisyklės. Atskirai vyrus ir atskirai moteris skirtingu dienos metu mušdamas būgną į paplūdimį kviesdavo būgnininkas. Vėliau būgną pakeitė stulpas. Ant jo iškelta arba nuleista vėliava rodydavo, kada laikas maudytis vyrams, o kada moterims. Poilsiautojai pajūryje persirengdavo savo pačių pasistatytose persirengimo kabinose ir palapinėse. Palangoje tuo laikotarpiu labiausiai vasarotojų mėgstamos pramogos buvo pasivažinėjimas vežimais ir pasivaikščiojimas pėsčiomis iki Birutės kalno ir iki Olandų kepurės (Naglio kalno).
XIX a. I p. atvykstantiems poilsiautojams kambarius, kaip ir ankstesniais metais, dažniausiai nuomodavo nuosavus namus turintys miestelio gyventojai. Dalį svečių savo namuose apgyvendindavo ir grafai Tiškevičiai, vasaromis poilsiautojų netrūkdavo ir klebonijoje.
1844 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui (1805–1844), Palangą kartu su kitomis jai priklausiusiomis žemėmis jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai. Vėliau, sulaukęs pilnametystės, Palangą pradėjo valdyti J. Tiškevičiaus ir O. Zabielaitės jaunesnysis sūnus grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891). Jis buvo Rusijos imperijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Darbėnų, Grūšlaukės ir Užutrakio dvarininkas, Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos linijos pradininkas. Su juo susijęs Palangos kurorto atsiradimas. J. Tiškevičius 1861 m. vedė Pobogo herbo savininkę, Aleksandro iš Barbarovo ir Klotildos Volodkevičiūtės dukterį Sofiją Horvataitę.
Apie XIX a. 5 deš. pradžią J. ir S. Tiškevičiai nutarė investuoti į Palangos pajūrio pritaikymą poilsiavimui. Tuo laikotarpiu jie paplūdimiui tvarkyti paskyrė 3 tūkst. rublių. Grafų Tiškevičių pavedimu paplūdimyje vasarotojams buvo pastatomos nuomojamos medinės uždaromos būdelės, skirtos persirengti ir pailsėti po maudynių. Jos pakeitė Bulgarino minimus pačių poilsiautojų pasistatomus „barakus“. Išlikusiuose Tiškevičių dokumentuose (nuo 1846 m.) yra duomenų, kad tos paplūdimio būdelės duodavo nemažą pelną. Jų kurortinio sezono metu paplūdimyje būdavo po kelias dešimtis. Jų priežiūra, nuoma rūpindavosi samdomi prižiūrėtojai.
XIX a. 7 deš. grafai Tiškevičiai Palangą pasirinko savo vasaros rezidencija. Apie 1862 m. grafas J. Tiškevičius (1835–1891) iš grafo Nikolajaus Zubovo (1801–1871) išsinuomojo Kretingos dvarą, kurį 1875 m. nusipirko, ir čia pradėjo kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Įsikūrę Kretingoje, grafai J. ir S. Tiškevičiai nutarė stipriau įleisti šaknis Palangoje ir čia šalia Karaliaučiaus–Mėmelio–Rygos kelio, Rąžės upės pakrantėje, pastatė medinius dvaro rūmus. Tiškevičiai šaltuoju metų laiku gyvendavo Kretingoje, o vasarą persikeldavo į Palangą. Tikėtina, kad po 1875 m. Tiškevičiai Palangoje jau turėjo vasarnamį. Palangoje grafų vasaros dvaro rūmai palaipsniui tapo poilsio namais, kurie buvo suformuoti prie pagrindinio pastato pristatant vis naujus priestatus. Dvaro teritorijoje stovėjo pagrindinis gyvenamasis namas, keli ūkiniai pastatai, o šalia jų – keletas mažesnių namų, kuriuose gyvendavo bei miegodavo vaikai ir svečiai. Vasaromis tuo metu pas Tiškevičius svečiuodavosi nemažai giminaičių, draugų iš Lietuvos ir kitų vietovių.
XIX a. II p. grafai Tiškevičiai Palangoje jau turėjo nemažai nekilnojamojo turto, smuklių, namų, kuriuos nuomodavo. Žinoma, kad 1846 m. lankydamasis Palangoje pusę grafų Tiškevičių namo nuomojo iš Minsko atvykęs V. Vankovičius. Už mėnesį jis sumokėjo 24 rublius. Na o 1854 m. Palangoje poilsiavo visuomenės veikėjas Edvardas Huten-Čapskis (1819–1888) su žmona. Jis savo atsiminimuose rašo, kad Palangoje susipažino su Rietavo kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio antrąja žmona Olga Kalinovska (mirė 1899 m.), kartu su Oginskiais vykdavo į Kretingą, Zubovo rūmų parką, Mėmelį.
Apie 1877 m. grafui J. Tiškevičiui prie dabartinės Basanavičiaus gatvės, anksčiau Tiškevičiaus, Basanavičiaus bulvaru vadintos, priklausiusiame name buvo padėtas pagrindas didžiausiam Palangos viešbučiui-restoranui (kurhauzuis). Vokiškai kurhaus – poilsio namai kurorte arba poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu. 1880 m. rekonstrukcijos metu šis pastatas buvo padidintas.
1884 m. Palangoje poilsiavo lietuvių kilmės lenkų dailininkas Stanislovas Vitkevičius (1851–1915). Čia gimė keliasdešimt eskizų. Jais naudodamasis dailininkas vėliau sukūrė daug paveikslų, kuriuose pavaizduota Palanga, jos paplūdimys, gyventojai.
XIX a. Palanga vasarotojus viliodavo jau ne tik paplūdimio teikiamais malonumais, pasivaikščiojimais ant tilto į jūrą, bet ir įvairiomis kitomis pramogomis. Grafai Tiškevičiai rengdavo rautus[3], pokylius, mėgėjiškų teatrų spektaklius, gėlių šventes su eitynėmis, žaidimus vaikams, priėmimus visai šeimai ir svečiams, gyvuosius paveikslus. Kurorte popietėmis pavėsinėje grodavo didelio muzikos gerbėjo J. Tiškevičiaus visai vasarai specialiai nusamdytas orkestras.
1877 m. buvo parengtas Palangos miestelio išplėtimo ir vasarvietės įkūrimo projektinis planas.
1890 m. Palangoje jau veikė šiltųjų vonių maudykla. Ji grafo J. Tiškevičiaus iniciatyva buvo įrengta šalia katalikų bažnyčios stovėjusio klasicistinio stiliaus progimnazijos pastato pirmajame aukšte. Į maudyklą vanduo atitekėdavo vamzdžiais. Kurortinio sezono čia metu pastatydavo specialias krosnis ir dešimt vonių, kuriose silpnesnės sveikatos žmonės galėdavo pratintis prie vėsesnio jūros vandens. Ši maudykla greitai visų reiklesnių poilsiautojų poreikių nebegalėjo patenkinti, todėl grafas J. Tiškevičius nutarė pastatyti maudyklas, skirtas sudėtingesnėms hidroterapijos procedūroms. Jose poilsiautojams turėjo būti galimybė maudytis šiltame jūros vandenyje, purvo, maltų jūržolių voniose. Parengti tokio pastato projektą buvo užsakyta grafų Tiškevičių rūmus Palangoje projektavusiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui. Jo sukurtas projektas nebuvo įgyvendintas.
Nuo 1891 m. kurorto įstaigos prižiūrimoje teritorijoje pradėjo sparčiai kilti Tiškevičių šeimos nariams, poilsiautojams skirtos vilos (dažniausiai tai buvo mediniai vasarnamiai). Iki mūsų dienų išlikę keliolika tokių iki Pirmojo pasaulinio karo pastatytų vilų. Didelė jų dalis priklausė Tiškevičių šeimos nariams. Viena iš pirmųjų tokių vilų buvo „Vokė“. Ji pastatyta Vokėje gyvenusių Tiškevičių giminaičiams. Dalis vilų turėjo pavadinimus, paimtus iš lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus (1846–1919) kūrinių.
Svarbi vieta kurorto vystymosi istorijoje tenka Palangos valdos šeimininko grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830–1891) pastatytam tiltui į jūrą ir prieplaukai, kurioje galėdavo švartuotis šio grafo įsigytas prekių gabenimui ir poilsiautojų reikmėms skirtas garlaivis „Feniksas“. Pagrindiniai prieplaukos ir tilto statybos darbai vyko 1880–1890 metais.
Įrengiant prieplauką ant šio tilto buvo įrengtas siaurasis geležinkeliukas, kuriuo iš grafams Tiškevičiams priklausiusios Vilimiškės plytinės ir kitų sandėlių iki prieplaukos arkliais traukiamuose vagonėliuose atveždavo prekes. Geležinkeliuko ilgis buvo net keli kilometrai. Jis prasidėdavo prie Vilimiškės plytinės, turėjo dvi šakas. Šiuo geležinkeliuku arkliais traukiamuose vežimėliuose vasaromis būdavo vežiojami ir poilsiautojai.
Prieplauka tarnavo trumpai, nes jūroje kilus štormui, laivams čia nebūdavo saugu, dėl kai kurių tilto ir prieplaukos statybos metu padarytų klaidų prieplauką bangos greitai užnešė smėliu. Tiškevičiai mėgino prieplauką gelbėti, buvo šiek tiek prailgintas tiltas, tačiau esminės naudos tai nedavė. Laivą teko parduoti. Po XIX a. pab.–XX a. pirmaisiais metais pajūryje siautusių audrų apniokotą tiltą Tiškevičiai suremontavo ir nuo 1892 m. jį paliko naudoti poilsiautojų pramogoms – jų pasivaikščiojimams.
XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Palangoje jau dirbo du gydytojai, kurie teikdavo paslaugas ne tik vietiniams gyventojams, bet ir poilsiautojams.
Vaizdingai XIX a. pabaigos Palangą yra aprašęs Mykolas Vitkus[4]. Pasak jį, įvažiuojant į Palangą nuo Kretingos, 1895 m. miestas atrodė visai nepuošnus nei šaunus, kaip ir kiti žemaičių miesteliai. Jau iš tolėliau baltavo dviaukščiai progimnazijos rūmai, o pro aukštų medžių kuokštą-šventorių kukliai kyšojo senosios bažnyčios bonia.
1897 m. Palangoje jau stovėjo Vladislovo Tiškevičiaus vila „Aldona“, taip pat ir vila, kurioje veikė cukrainė „Rusalka“.
1897 m. viso sezono kambario valstiečių troboje nuoma kainuodavo apie 10 rublių, o ištaigingoje viloje arba pensiono dideliame bute – apie 600 rublių. Tais metais šiame kurorte jau buvo apie 300 namų, kuriuose galėdavo apsistoti vasarotojai, o jiems poilsiauti skirtų butų – apie 900.
1891 m. gegužės 27 d. grafas J. Tiškevičius (1835–1891) mirė. Palangos dvarą kartu su Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvų palivarkais (iš viso 8 700 dešimtinių – apie 9 504 ha – žemės), taip pat ir Palangos tiltas į jūrą paveldėjimo keliu atiteko jo sūnui grafui Feliksui Vincentui as (1870–1933). Dalis Palangos teritorijos (sklypai, suformuoti tarp Rąžės, jūros pakrantės ir Mėmelio kelio), nemažai kito turto atiteko mirusiojo našlei Juozapo Tiškevičiaus žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1839–1919) ir kitiems J. ir S. Tiškevičių vaikams. Feliksas Sankt Peterburge (Rusija) buvo lankęs vidurinę mokyklą, vėliau ten pat studijavęs inžinerijos mokslus. Jų nebaigė, nes po tėvo mirties turėjo grįžti į Palangą ir čia administruoti paveldėtas valdas.
Palangos šeimininku tapus F. Tiškevičiui, jo iniciatyva buvo sparčiau pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. 1893 m. rugpjūčio 15 d. Lvuveke (vidurio vakarų Lenkija, prie Juodųjų vandenų) F. Tiškevičius vedė Antaniną Koržbok Lacką (1870–1951). Ji buvo kilusi iš Prūsijos karalystės Poznanės didžiosios kunigaikštystės žemvaldžių šeimos.
Jaunieji Palangos šeimininkai iš pradžių gyveno senajame Palangos Tiškevičių dvaro pastate, tačiau greitai nutarė sau pasistatyti naujus reprezentacinius rūmus. Antaninai labai patiko Palangos kraštovaizdis, todėl savo rezidencijai vietą jaunieji Tiškevičiai pasirinko Palangos pušyne, netoli Birutės kalno ir jūros. Tai buvo nedidelė smėlio kopa, kuri pradedant statybas buvo paaukštinta gruntu, iškastu formuojant netoli esantį tvenkinį.
1895 m. F. Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui (1841–1897) suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus. Architektas, gavęs šį užsakymą, tais pačiais metais pradėjo projektuoti Palangos rūmus. Seniausi mūsų dienas pasiekę datuoti vykdymui parengti rūmų brėžiniai yra iš 1896 metų sausio ir vasario mėnesių.
Pagrindiniai F. ir A. Tiškevičių rūmų projektavimo, statybos darbai vyko 1895–1897 metais. Rūmus statyti užbaigta 1902-aisiais. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, turi renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų, išorė tinkuota. Rūmuose buvo suplanuoti patys moderniausi to laikmečio techniniai įrenginiai. Juos projektavo Hermanas Liebau iš Magdeburgo. Iš vonios kambarių buvo išvesta kanalizacija, į rūmus atvestas šiltas ir šaltas vanduo, kambariuose buvo centrinis šildymas ir krosnių sistema, salone ir hole stovėjo dekoruoti židiniai. Gerai įrengtą virtuvę ir indaują jungė liftas.
Statant rūmus apie juos pradėtas formuoti peizažinis parkas. Jo prajektą parengė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas, dendrologas, botanikas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911). Jis Palangoje lankėsi ir dirbo kartu su sūnumi Rene Andrė (1867–1942), belgų dendrologu, sodininku Buisenu de Kulonu.
- ir A. Tiškevičiai, įsitvirtinę Palangoje, toliau kurortą vystė taip, kad jame vasarotojai galėtų ne tik poilsiauti, gydytis, bet ir pramogauti, kad jiems būtų kur susirinkti, bendrauti, paskaityti laikraščius, knygas ir kt. F. Tiškevičius surinko unikalią archeologinio gintaro kolekciją, kuri buvo aukštai įvertinta pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Dalis šios kolekcijos dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje. Grafas F. Tiškevičius buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, padovanojo pastatą Palangos gimnazijai.
1898–1900 m. grafienės Antaninos Tiškevičienės užsakymu Birutės kalno papėdėje Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdžiu prancūzų meistras Bonhomme sukūrė grotą. Greitai ji tapo katalikų kulto vieta. Yra pagrindo manyti, kad sumanymas tokią turėti Palangoje Antaninai gimė apsilankius Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje – Prancūzijos Lurde. Visi Palangos grotos statybai panaudoti akmenys yra natūralūs. Jie sucementuoti. Lurdo nišoje iš pradžių stovėjo Lurdo Dievo Motinos statulos kopija, vieną naktį pabuvojusi Lurdo grotoje. Spėjama, kad ši skulptūra buvo atvežta iš tų pačių Paryžiaus „Maison Raffl“ dirbtuvių, kuriose buvo sukurta ir pirmoji Lurdo Dievo Motinos statula, arba š Tulūzoje veikusių Francois Dominigue’o Monna dirbtuvių, kuriose tuo laikotarpiu buvo užsakyti statomos Palangos katalikų bažnyčios marmuriniai altoriai.[5] Žmonės manė, kad ši skulptūra stebuklinga, tad melsdavosi prie jos.
Apie 1898-uosius Palangoje iškilo iš pradžių grafienei Sofijai Tiškevičienei priklausiusi garsioji medinė vila „Anapilis“, kurioje dabar veikia Palangos krašto muziejus.
1898 m. pradžioje grafas Feliksas Tiškevičius ėmė rūpintis, kad parke ir poilsio namuose būtų įvesta elektra. Tų pačių metu vasarą Palangos parkas jau buvo apšviestas elektra.
Prieš 1899 m. buvo pristatytas kurhauzo vieno aukšto mūrinis sparnas.
1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, šalia tilto į jūrą, buvusiame grafų Tiškevičių prekių sandėlyje-pakhauze įvyko pirmasis lietuviškas vakaras. Jo metu parodytas lietuviškas vaidinimas – Keturakio „Amerika pirtyje“, davęs impulsą aktyvesniam tautiniam judėjimui Lietuvoje, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis panaikinimui.
XIX a. pab. Palangoje vis daugiau buvo statoma poilsiautojams pritaikytų gyvenamųjų namų, vilų, tačiau miestelis vis dar buvo labiau panašus į didelį kaimą, negu į kurortą. Čia dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji namai.
XIX a. pagal grafų Tiškevičių nustatytą tvarką Tiškevičių šeimos nariai ir jų svečiai maudydavosi paplūdimio ruože, esančiame į pietus nuo tilto į jūrą, o kiti palangiškiai ir vasarotojai – į šiaurę nuo minėto tilto.
Apie XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurį buvo pastatytos dvi pirmosios Palangos mūrinės vilos – Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui skirta itališko renesanso stiliaus vila „Baltoji“, turinti bokštą, ir Aleksandrui Tiškevičiui skirta itališko renesanso stiliaus vila „Komoda“ (abi vilos yra išlikusios iki mūsų dienų, jos stovi netoli jūros, į pietus nuo Basanavičiaus gatvės). Šių vilų architektai nėra žinomi.
XIX a. pab.–XX a. pr. Palangos kurorte pastatytos vilos dažniausiai būdavo medinės ir gausiai dekoruotos.
XIX a. pab. perstačius Juozapo Tiškevičiaus statytą, vėliau Marijai Tiškevičiūtei priklausiusią Palangos uosto klėtį buvo įkurta vila „Svitezis“. Vėliau ji atiteko Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui mainais į „Baltąją“, kuri labiausiai garsi tuo, kad tarpukario metais vasaromis čia po keletą savaičių poilsiaudavo ir dirbdavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
1899 m. Palangoje poilsiavo 170 šeimų.
XIX a. pab.–XX a. I p. Palangoje veikusios kurorto tarnybos administracijos iniciatyva buvo išleista keletas populiarių informacinių leidinių apie Palangą. XIX a. pab. Palangoje vis daugiau buvo statoma poilsiautojams apsistoti pritaikytų gyvenamųjų namų, vilų, tačiau miestelis vis dar buvo labiau panašus į didelį kaimą, negu į kurortą. Čia dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji namai.
1900 m. grafas Feliksas Tiškevičius įsteigė finansinį konsorciumą, kuriam priklausė jis pats, kai kurie jo giminės nariai ir turtingas Plungės dvaro šeimininkas Mykolas Oginskis (1849–1902). Toks koncorciumas turėjo sudaryti geresnes finansines galimybes toliau plėtoti kurorto infrastruktūrą, projektuoti ir statyti naujus kurorto reikmėms skirtus pastatus.
1900 m. m. pastatyta didžiausia iki 1901 m. Palangoje buvusių vilų – dviaukštė medinė vila „Danusia“.
1901 m. Palangoje jau stovėjo neseniai iškilusios vienaaukštės vilos „Lionginas“, „Zagloba“, „Ursas“, „Chilonas“.
XX a. per. į Palangą atvykstančių poilsiautojų skaičius sparčiai augo: 1901 m. jų buvo 2 750 svečių, 1908 m. – 4 000..
1902 m. grafui Vladislovui Tiškevičiui statytas vilas „Gražiną“, „Aldoną“ ir „Pajautą“ perėmė jo jo motina grafienė Sofija Tiškevičienė ir pradėjo jas nuomoti. Viena iš nuomotojų (Grabowska) čia įsteigė pensioną „Olga“.
1902 m. mirus F. Tiškevičiaus draugui, verslo partneriui Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, Palangos vila „Baltoji“ pagal testamentą buvo perduota Kauno konsistorijos žinion ir išnuomota daktarui Jonui Stonkui.
1902–1905 m. Kęstučio gatvėje buvo pastatytas medinis vonių korpusas, jame įrengtos marmurinės vonios. Čia buvo galima išsimaudyti pašildytame jūros vandenyje. Korpuse teikdavo ir kitas paslaugas, veikė soliarumas, gimnastikos-ortopedijos gydykla, kurioje dirbo keli masažistai. 1911 m. šis pastatas, prie jo pristačius du statmenus sparnus, buvo padidintas.
1904–1905, 1914 m. lenkų kalba buvo išspausdinti keli kurortą reklamuojantys informaciniai leidiniai „Poląga“.
1905 m. Palangoje poilsiavo lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Vladislovas Reimontas (1867–1925).
1905 m. ant tilto į jūrą, kuris iki to laiko buvo platformos su statmena alkūne gale išvaizdos, grafai Tiškevičiai pastatė erdvią stoginę (keturkampio plano, medinę, dvišlaičio stogo pavėsinę-altaną), skirtą nuo lietaus ir saulės pasislėpti. Ji buvo šveicariško stiliaus, turėjo puošnias pjaustytas medines baliustradas, puoštus protarpius. Naudotis šia pavėsine palangiškiai ir tie vasarotojai, kurie turėdavo įsigiję sezoninį kurorto bilietą, galėjo nemokamai. Iš kitų poilsiautojų Tiškevičių įgaliotas žmogus imdavo mokestį. Iki tilto į jūrą Tiškevičių laikais buvo pravesta tramvajaus linija. Kurortinio sezono metu jis važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais ne sezono metu grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais veždavo plytas į prieplauką. Vasaros metu poilsiautojai siauruku buvo vežiojami ir atvirais vagonėliais.
1905 m. vilų Palangoje vasarotojams skirtų vilų buvo jau daugiau. Tarp naujai pastatytų buvo „Kiras“, „Vestalė“, „Mila“, Milevičiams priklausiusi vila „Lietuvaitė“, vasarojimui pritaikytas Alinos Zahorskos namas, gydytojo Romano Skovoronskio vila „Kaštelionaitė“, gydytojo Jokielio vila, grafienės Sofijos Tiškevičienės užsakymu pastatytos vilos „Zofija“, „Mohort“, „Jūros akis“, dviguba vila „Romeo“ ir „Džiuljeta“. Tuo laikotarpiu vilas, pensionus Palangoje dažniausiai statė Palangos meistrai, netoli Palangos (Klaipėdoje, Liepojoje, Rygoje) veikiančios statybų firmos.
1905 m. grafas F. Tiškevičius vasarvietės reikalais pavedė rūpintis savo įkurtai kurorto Direkcijai.
1905 m. hurhauze pradėjo veikti informacinis biuras. Čia visi į kurortą atvykstantys poilsiautojai turėdavo užsiregistruoti, susimokėti nustatyto dydžio rinkliavą už lankymąsi kurorte ir naudojimąsi jo teikiamomis paslaugomis. Tai padarius jiems būdavo išduodamas leidimas lankytis Tiškevių parke, rūmuose, kurhauzo parke, paplūdimyje.
1907–1908 m. grafas Feliksas Tiškevičius šalia kurhauzo pastatė vasaros teatrą, kuriame buvo apie 600 vietų žiūrovų salė. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1908 m. kurortinio sezono pradžioje. Tuo metu jis dar nebuvo užbaigtas įrengti. Pastato apdailos ir remonto darbai dar vyko ir 1909 metų pradžioje, tačiau 1909 m. gegužės 19 d. kilo gaisras ir teatro pastatas sudegė. Po gaisro tais metais spektakliai vykdavo senajame teatro („Zagloboje“) pastate, kuriame buvo 250 vietų žiūrovų salė. Sudegusio teatro vietoje F. Tiškevičiui finansuojant buvo pastatytas kitas Palangos teatras, kuriame sėdimų vietų buvo perpus mažiau.
1908 m. Palangoje poilsiavo 4 000 vasarotojų.
1908 m. liepos mėnesį trečią kartą Palangoje poilsiavo, kūrė čia savo sužadėtinės Sofijos Kymantaitės aplankyti atvykęs dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
1908–1910 m. grafas F. Tiškevičius prie pirmojo Palangos restorano-viešbučio (kurhauzo) išgręžė pirmąjį Palangoje artezinį gręžinį (gylis 227 m), kurorte nutiesė pirmąjį vandentiekį – vamzdynais vanduo pasiekdavo Kurhauzą ir keletą kitų pastatų. Kol buvo tiesiamas vandentiekis kitose miesto vietose, poilsiautojai gręžinio vandenį namo nešdavosi bidonėliuose.
1908 m. į Palangą buvo atvesta elektra. Iš pradžių ja iš vietinės elektros jėgainės būdavo apšviečiamas tik Kurhauzas ir pora vilų. Grafų Tiškevičių rūmuose tais metais elektros dar nebuvo.
1908 m. carinės Rusijos Dūma suteikė Palangos miestui teisę rinkti mokesčius iš į kurortą atvykstančių poilsiautojų.
1908 m. Palangoje poilsiavo 200 šeimų ir 500 pavienių kurorto svečių.
1908 m. pirmojo Palangos kurhauzo vietoje buvo pastatyta dviejų aukštų vila „Zbiško“.
1909 m. grafas Feliksas Tiškevičius, matydamas didėjantį Palangos populiarumą, Palangai suteikė kurorto teises ir leido žmonėms už tam tikrą mokestį „kurtaksą“ naudotis mišku, pajūriu ir parku.
1909 m. Palangoje vasarojo, gydėsi apie 4 000 žmonių. Dalis jų buvo atvykę iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Rusijos.
1909 m. kurorto teritorija, buvusi tarp Mėmelio, Kurhauzo, Jūros ir Kęstučio gatvių, buvo aptverta, o įeigose į ją stovėjo pastatyti gražūs secesinio stiliaus vartai, prie jų – sargo būdelės.
1910 m. Feliksas Tiškevičius ėmėsi žygių, kad būtų pastatytas naujas teatro pastatas. Teatras buvo nedidelis, medinis, vieno aukšto, kiek panėšėjo į pavėsinę arba daržinę. Čia buvo scena,150 vietų žiūrovų salė, du kambarėliai aktoriams. Visą pastatą juosė siaura terasa, ją dengė pjaustiniais dekoruotos verandos. Pasak Malgožatos Omilanovskos, projektuojant šį teatrą „buvo aiškiai remiamasi Richardo Dorshfeldto šablonais, panašiai kaip projektuojant kurorto vartus ir kurhauzo verandą, pristatytą iš šiaurės pusės“[6]. Šis teatras kurorte stovėjo dar ir tarpukario metais.
1911 m. kurortinio sezono metu Palangos paplūdimyje jau veikė stacionari maudykla, kuri buvo pastatyta pagal Europoje paplitusią madą. Tuo laikotarpiu čia jau stovėjo ir antrasis, kiek kuklesnis, stacionarios maudyklos pastatas. Pirmos klasės maudykla buvo į pietus nuo tilto į jūrą, ties Senkevičiaus gatvės pabaiga. Tai buvo ant jūros kranto, aukštų į smėlį įkaltų polių pastatyta vieno aukšto „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų eilė. Statinio išorė po gamtos stichijų kasmet būdavo atnaujinama, todėl jo išvaizda vis kito. Ši maudykla Palangos pliaže stovėjo dar ir 1919 metais.
1913 m. kurorto tvarkymo reikalais rūpinosi tais metais įkurta Palangos mylėtojų draugija (S. Karvovskis nurodo, kad jai vadovavo mecenatas ponas Šeleris iš Varšuvos). Jos iniciatyva buvo pradėjo veikti meteorologijos stotis. Draugija planavo įsteigti krašto muziejų. Tai metais, Palangos mylėtojų draugijai užsakius, žymus lenkų istorikas, literatas, politinis veikėjas dr. Stanislovas Karvovskis (1848–1917) Poznanėje išleido didelę išliekamąją vertę, daug įdomių faktų apie Palangą ir apie netoli jos esančią Kretingą pateikiančią knygelę „Poląga i Kretynga“ (jos vertimas į lietuvių kalbą paskelbtas 2021 m. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos išleistame antrajame etnokultūros metraščio „Palangos langai“ numeryje (p. 44–56).
1913 m. Palangoje buvoo apie 2 500 nuolatinių gyventojų, kurių didžiąją dalį sudarė žemaičiai. Žydų buvo apie 500, latvių – apie 300, lenkų – apie 70 (tarp jų ir palikuonys iš senų lietuviškų bajorų Mongirdų, Nemirovičių, Prušakovų, Bucevičių, Juškevičių, Milevičių, Mitkevičių, Okuličių, Velickų, Bakanovskių, Barovskių ir kitų šeimų. Stanislovas Karvovskis minėtoje knygoje „Poląga i Kretynga“ rašo, kad „Ilsėtis Palangoje galima viešbutyje pas grafą ir jo vilose, įvairiose privačiose vilose, nameliuose „ant smėlio“, kurie itin švarūs ir činšo teise priklauso žemaičiams, o maitintis – viešbutyje arba pas ponias Mongirdienę, Okuličienę, Prušakovienę, Žitoveckienę, Nemirovičienę ir kitas.
Yra svečių, kurie apsigyvena visoje viloje. Praėjusį sezoną viloje „Vestalka“ su nuosavais virėjais ir tarnais gyveno kunigaikštienė Četvertinska, viloje „Švyturys“, priklausančiai daktarui Skovronskiui, gyveno grafienė Ronikierova, kilusi iš grafų Zyberg-Pliaterių, viloje „Mahorta“ vasarojo ponia Janina Chojecka iš Meržvinskių giminės, gyvenanti Tomašuvkoje, netoli Fastovo (Ukrainoje)“ . Knygoje taip pat rašoma, kad „Palangos kurortas yra stačiakampio formos: šiaurėje jis siekia Rąžės upę, pietuose – Mickevičiaus alėją, rytuose – Memelio kelią, o vakaruose –- jūrą. Kurorto planą, įruošdamas parką, sudarė Eduardas Andrė. Vis sparčiau besivystančioje vasarvietėje juo vadovaujasi visi. Link tilto veda Tiškevičiaus alėja, link pirmos klasės šaltų jūros maudyklių – Kęstučio ir Senkevičiaus alėjos, pastarojoje nutiestas arklių traukiamas tramvajus, link pajūrio cukrainės – Mickevičiaus alėja. Šios alėjos kerta Birutės ir Jūros gatves.“. Toliau S. Karvovskis pažymi, kad „Į Palangą lenkai atvyksta iš įvairiausių šalių ir jų miestų; praėjusį sezoną čia buvo iš Karalystės, Lietuvos, Ukrainos, Lvovo, Peterburgo, net iš Bucharos ir Bostono, du asmenys atvyko iš Poznanės, neskaitant grafų Mycielskių iš Olštyno, viešėjusių pas savo giminaičius grafus Tiškevičius. Važiuoti verta į Palangą ne tik dėl kurorto, bet ir dėl galimybės susipažinti su tėvynainiais iš kitų senosios Lenkijos sričių. […]“
1913 m. Lenkijos kraštotyros draugija išleido keliolika atvirukų serijų, iš kurių viena buvo skirta Palangai (joje buvo 12 atvirukų, užrašai ant jų – lietuvių ir lenkų kalbomis).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą brangiausių Palangos vilų nuoma visam sezonui kainuodavo apie 800 rublių, o brangiausi apartamentai šeimai su išlaikymu – 1 000 rublių.
1921 m. pasikeitė kurorto valdymo struktūra. Prie valsčiaus savivaldybės 1921 m. kovo 31 d. buvo įsteigtas Komitetas kurortui tvarkyti, kuris vėliau reorganizuotas į Kurorto inspekciją.
1922 m. Klaipėdoje išleistoje knygutės „Vadovas po Palangą ir jos apylinkę“ 19 puslapyje nurodyta, kad 1922 m. Palangoje buvo viena šiltųjų vonių maudykla, o joje – II ir III rūšies maudyklos, o paplūdimyje buvusios šaltosios maudyklos – I ir II rūšies. Ant jūros kranto dar buvo ir buvo saldainių bei kavos paviljonas. Tais metais kurorte veikė 4 viešbučiai. Trys iš jų buvo Vytauto gatvėje (Kurhauzas, Amerikos lietuvių prekybos bendrovės, J. Vilimo) ir Gutmano (veikė Kretingos gatvėje). Kurorte veikė ir 3 pensionai: Vytauto gatvėje – Kurhauzas, Tiškevičių bulvare, labai gražioje vietoje ant švedų pylimo – „Rūtelė“, o trečiasis – klebonijoje. Pažymima, kad vasaros sezono metu veikia ir daugiau pensionų, bet su pertraukomis. Tais metais visame Palangos pajūrio ruože nuo Palangos iki Latvijos (17 km) gyveno žvejai. Minėtame vadove po Palangą ir jos apylinkę yra nurodyti tokie kaimai: Užkanavis, Vanagopis, Kunigiškiai, Palybgiris, kuriame yra buvusi karalienės Onos Jogailaitės vasaros rezidencija, Monciškis, Pašventis, Nida (už Šventosios upės). Čia gyveno žemaičiai ir latviai. Rašoma, kad upė Šventoji gavo savo vardą nuo to laiko, kaip žemaičiai čis nepraeinamuose miškuose turėjo savo aukurus ir dievaičius. Vėliau didysis Kunigaikštis Vytautas varė minias žmonių į upę ir kunigai juos krikštijo; dėl to upė ir pavadinta Šventąja. Knygutėje taip pat nurodoma, kad „žiloje senovėje čia būta uosto, kurį statė anglų inžinieriai. Paskutiniojoj lietuvių-latvių konferencijoj Rygoje mūsų valdžia užmanė žiotyse Šventosios upės statyti uostą, kurs atneštų Lietuvai begalinę naudą žvejybos ir prekybos žvilgsniu. Apie 700 metų atgal randame žinių, kad Pašventis buvo nemažas miestas, kuriame gyventojai buvo daugiau žemaičiai; vokiečių ir latvių mažas skaičius buvo. Dabartinis Pašventis tik turi vieną liuteronų bažnyčią, buvusią rusų laikų karčiamą kordoną, palaikį vėjinį malūną ir dar kelis trobesius. Pašventis stovi prie vieškelio iš Palangos į Rukovą, upė Šventoji nuo Pašvenčio iki jūros labai vingiuojasi ant kokių 7 kilometrų. Žiotyse Šventosios yra daug negių (devynakių, minogų).“ To paties leidinio 22 puslapyje rašoma, kad „Palivarkai. F. Tiškevičiui priklausantieji palivarkai yra: Vilymiškis, Virštyniukai, Kalteriškiai, Virbališkiai ir Želviai. Iš visų palivarkų geriausiai apgyventa Vilymiškiai. Vilymiškiuos laukai drenuoti, gera žemė. Šitas palivarkas visų daugiausiai duoda maisto kurortui. Be jo kūrorts silpnai veiktų.
Sodžiai. Geresnieji ir turtingesnieji sodžiai randasi toliau nuo pajūrio (apie 7 kilometrus) tai yra: Žibininkai, Juoskaudai ir Želviai. Ūkininkų čia maža, bet tie, kurie yra, gana turtingi. Jiems visuomet gera proga Palangos sezone geromis sąlygomis parduoti savo produktus.
Miškai. Vieškeliu nuo Palangos į Rukevą randasi dar gerokai miškų (pušynų), kuriuose laikosi stirnos, kartais pasirodo ir šernai.
Šis-tas. Netikėti kasinėjimai Palangoje nurodo, kad čia po žeme gana giliai yra gazas, tinkamas gaminti šviesai. Netoli Palangos gana giliai po žemėmis yra sluoksniai geltonojo gintaro.
Turime gerai įrengtą plytų dirbtuvę, tik dabar neveikia.
Nuo prūsų, Mažosios Lietuvos iki Latvių rubežiaus yra 22 kilometrai; nuo Kretingos 12 kilometrų, nuo Pašvenčio 12 kilometrų stovi mūsų garsioji Palanga – svieto pabanga!“
Palangoje 1922 m. dirbo gydytojas Barauskas (pacientus priiminėjo savo namuose – Barausko gatvėje), gydytojas Vaineikis (jis darbui patalpas buvo įsirengęs savo namuose – Vytauto g.). Vytauto gatvėje dirbo ir gydytojas Gutmanas. Jo priimamasis buvo Zdrajauskienės namuose. Vasaros sezono metu Palangoje tais metais dirbdavo ir iš kitur atvykstančių gydytojų.
1923 m. Palangoje buvo 365 gyvenamieji namai, mieste – 2 039 nuolatiniai gyventojai, 1935 m. – 2 221, 1939 m. – 2 513. Tais metais kurortinio sezono laikotarpiu čia privažiuodavo kelis kartus daugiau vasarotojų.
1926–1927 m. E. Gutmanienė Palangoje įkūrė elektrinę.
1927 m. (kiti rašytiniai šaltiniai nurodo –1931 m.) pagal architekto S. Fedorovičiaus projektą šalia kurhauzo buvo pastatyta rotonda – pučiamųjų instrumentų orkestro estrada. Grafų Tiškevičių laikais joje kurortinio sezono metu beveik kasdien koncertuodavo orkestras (Tiškevičių pasamdytas vasarai ar atvykęs iš kaimyninių dvarų). Sovietmečiu šią tradiciją bandyta atnaujinti, bet ji sunkiai įsitvirtino ir tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, po to, kai 1997 m. rotonda buvo atstatyta Birutės / Botanikos parke, ji vėl tapo palangiškių ir jų svečių traukos centru. Dabar vasaromis rotondoje dažniausiai koncertuoja Palangos pučiamųjų instrumentų orkestras.
1928 m. Lietuvoje buvo priimtos kurortų tvarkymo taisyklės. Nustatyta, kad kurortus tvarko ir eksploatuoja Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas, atskirus kurortus valdo paskirtas. Tais metais buvo sudarytas kurortų fondas, kurio lėšos buvo skiriamos kurortams tvarkyti .
1929 m. išspausdintame Kurorto inspekcijos leidinyje „Palanga. Jūros maudyklės. Vasaros kurortas“ yra nurodyta, kad poilsiautojai Palangoje turi nemažą butų pasirinkimo galimybę. Jų kaina: 3–5 Lt, o su pensionu – 9–15 Lt parai. Tais metais kurorte visą vasarą grodavo pučiamųjų orkestras, teatro pastate buvo rodomi spektakliai, veikė kinas, kazino, vykdavo koncertai, buvo galimybė pažaisti tenisą, paplaukioti. Mokestis už naudojimąsi vasarviete buvo imamas nuo gegužės 1 iki spalio 15 dienos. Rinkliavos mokesčių dydžiai: 1 asmeniui 1 mėn. – 10 Lt, visam sezonui – 20 Lt, šeimai iš 3 asmenų 1 mėn. – 15 Lt, visam sezonui – 40 Lt. Nuo rinkliavos buvo atleidžiami kariai, invalidai, vaikai iki 10 metų amžiaus, vietos gyventojai, šeimynoje 1 tarnaitė, ekskursijos, atvykusios į kurortą ne ilgesniam kaip 3 dienų laikotarpiui, visi kiti, atvykę ne ilgesniam negu 2 dienų laikotarpiui. Atvykusieji turėdavo užsiregistruoti informacijos biure, kuris veikė Kretingos gatvėje (namo numeris 16). Pagrindinės kurorto įstaigos buvo: paštas, telefonas, telegrafas (Vytauto g. 50), Kurorto inspekcija (Piktuižio g. 1), Valsčiaus valdyba (Vytauto g. 64), Policijos nuovada (Kretingos g. 6), Pasienio policijos komisariatas (Kretingos g. 16), knygynas (Vytauto g. 99), Smulkaus kredito įstaiga (Vytauto g. 64), Žydų smulkaus kredito bankas (Vytauto g. 29). Pacientus priiminėdavo gydytojai: Bacevičius (Vytauto g. 81), Jackūnas (Piktuižio g. 1), Vaineikis (Vytauto g. 93). Stomatologai į Palangą atvykdavo vasaros sezono metu. Vaistinė veikė Vytauto g. (namo numeris 72). Autobusų stotis veikė prie Vytauto ir Kretingos gatvių sankirtos. Autobuso kaina vykstant iš Kretingos į Palangą buvo 2–3 Lt (veždavo ir bagažą), kelionės kaina autobusu iš Klaipėdos į Palangą – 3–5 Lt.
1931 m. valstybė iš grafo F. Tiškevičiaus nupirko tiltą į jūrą bei 11 ha parko ir miško prie dabartinės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gatvės.
1931–1935 m. Palangoje kurortinio sezono metu buvo leidžiami iliustruoti savaitraščiai „Palangos pajūris“ (1931–1935), „Pliažas“ (1931), „Palangos pliažas“ (1932), „Lietuvos pliažas“ (1932), „Palanga“ (1933).
1931 m. iš Nidos į Palangą buvo perkeltas Lietuvos karo aviacijos poligonas, kuriame buvo mokoma šaudyti į ore judančius taikinius.
1932 m. Palangai suteiktos antros eilės miesto teisės.
1932 m. Kauno dramos teatre buvo pastatyta rašytojo Augustino Griciaus (1899–1972) komedija „Palanga“.
1932 m. priimtas Kurortų įstatymas.
1933 m. Palangai suteiktos miesto ir kurorto teisės.
1933 m. Palangos pušyne, netoli jūros, duris atvėrė moderni Policijos klubo sanatorija „Palanga“. Ji veikė nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 15 dienos. Sanatorijoje buvo 6 kambariai, kuriuose per vasarą gydydavosi apie 150 asmenų. 1933 m. šioje sanatorijoje pabuvojo 253 gyventojai, 1934 m. – 225, 1935 m. – 308, 1936 m. – 369, 1937 m. – 422, 1938 m. – 498, 1939 m. – 559. Prie sanatorijos buvo garažas, kuriame poilsiautojai galėdavo laikyti savo automobilius bei motociklus.
1935 m. sausio 31 d. Palangos paplūdimys, iki to laiko priklausęs grafui F. Tiškevičiui, tapo visos Lietuvos nuosavybe.
1937 m. Palangoje veikė 36 privačios vilos ir 5 sanatorijos.
1937 m. įsteigta Kurorto administracija.
1937 m. pradėjo veikti Palangos civilinis aerodromas. Iš pradžių jis buvo prie kelio „Palanga–Darbėnai“ (ši teritorija 1975–1990 m. užstatyta gyvenamaisiais namais).
1938 m. rugsėjo 3 d. buvo atliktas pirmasis bandomasis skrydis maršrutu Kaunas–Palanga–Kaunas (tas metais pirmąjį keleiviams skraidinti tinkantį lėktuvą – tai buvo „Percival“ firmos lėktuvas Q6 („Persival Q6“), turėjusį Tarptautinės aviacijos federacijos patvirtintą valstybinį ženklą LY-SOA, nupirko Lietuvos susisiekimo ministerija. Lėktuvas turėjo du 250 AJ variklius, maksimalus lėktuvo greitis buvo 310 km per val., kelionės greitis – 270 km per valandą. Nuo 1938 m. šis lėktuvas į Palangą skraidė du kartus per dieną (ryte ir po pietų). Nuo rugsėjo 11 d. skraidė du lėktuvai (Steponas Darius“ ir „Stasys Girėnas“. Tai buvo bandomieji jų skrydžiai šiuo maršrutu.[7]
1938 m. gegužės 10 d. kilo didysis Palangos gaisras, kuris sunaikino beveik visą kurorto šiaurinę dalį, žydų gyvenamąjį kvartalą (iš viso apie 318 pastatų iš kurių 118 buvo gyvenamieji namai, Palangos liuteronų evangelikų bažnyčią). Gaisras miestui padarė apie 2 milijonus litų nuostolių. Palangos centre išliko tik keletas mūrinių pastatų. Per gaisrą apie 1 500 gyventojų neteko pastogės. Po gaisro (tais pačiais metais) buvo priimtas miesto atstatymo projektas. 1938–1939 m. išdegusioje miesto teritorijoje pagal teritorijos užstatymo planą buvo pastatyta moderni autobusų stotis, paštas, pradžios mokykla (dabar Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla), kino teatras, buvo statomi ir gyvenamieji namai, stadijonas.
1938 m. Palangoje reguliariai pradėjo važinėti maršrutiniai autobusai.
1939 m. birželio 3 d. įvyko pirmosios Lietuvoje reguliarios vietinės oro linijos Kaunas–Palanga ir Palanga–Kaunas atidarymas. Abu turėtus lėktuvus pilotavo lietuviai lakūnai – J. Dženkaitis ir S. Mockūnas. Ši oro linija veikė tris vasaros mėnesius. Maršruto ilgis buvo 200 km. Jį lėktuvai įveikdavo per 1 valandą. Lėktuvai skrisdavo 1000–1500 m aukštyje. Bilieto kaina į vieną pusę buvo 25 litai. 1939 m. Palangos aerodrome, prie kelio į Šventąją, buvo pastatytas nedidelis namelis, kuriame veikė bilietų kasa, radijo stotis (jai vadovavo Valdas Jackūnas). Čia nakvodavo ir įgulos nariai, rytais skrendantys maršrutu Palanga–Kaunas. 1939 m. vasarą lėktuvu buvo pervežti 784 keleiviai, 3783 kg bagažo, 3 476,6 kg pašto siuntų. Skrydžiai buvo atnaujinti ir 1940 m. vasarą, bet jie greitai nutrūko, nes Lietuvą okupavo sovietai. Anu lėktuvus perėmė sovietų „Aeroflot“. Iki Antrojo pasaulinio karo jais buvo skraidoma maršrutu Ryga–Velikije Luki–Maskva.[8]
XX a. 4 deš. pabaigoje Palangoje kurortinio sezono metu vykdavo koncertai, baliai, šokių vakarai, arklių lenktynės, sportinės varžybos ir kt. poilsiautojams skirti renginiai. 1939 m. čia vasarojo apie 10–15 tūkstančių poilsiautojų. Tuo laikotarpiu Palangoje buvo tokio dydžio rinkliavos: už naudojimąsi Palangos vasarviete šeimai (visam sezonui) – 40 Lt, vienam mėnesiui – 20 Lt. Vienam mėnesiui vienam asmeniui – 15 Lt, vienam asmeniui iki 10 dienų – 8 Lt. Tarnaitėms, atvykusioms į Palangą atlikti savo tiesioginių pareigų, būdavo taikoma 50 proc. rinkliavos mokesčių. Tokio pat dydžio nuolaida būdavo taikoma karo invalidams, moksleiviams. Poilsiautojams, atvykusiems į Palangą iki birželio 15 d., būdavo taikoma 25 proc. rinkliavos mokesčių, o atvykusiems po rugpjūčio 15 d. – 50 proc. nuolaida.
1940 m. Palangoje buvo 30 gatvių, stovėjo daugiau negu 150 pastatų: sanatorijų, vasarnamių, gyvenamųjų namų, vasarą veikė nuolatinis Lietuvos turizmo draugijos informacijos biuras.
1940 m. susisiekimas su Palanga buvo geras: iki Kretingos atvykti buvo galima traukiniais. Autobusai kursuodavo kas dvi valandos. Autobusais į Palangą buvo galima atvažiuoti ir iš Kretingos, atvykus iki jos traukiniu. Palangoje buvo nemažai automobilių- taksi. Kaip jau minėta, iš Kauno į Palangą kasdien skraidydavo keleiviniai lėktuvai. Vasaros sezono metu buvo rengiamos poilsiautojų iškylos į kurorto apylinkes ir laivais iki Šventosios uosto.
1940 m. spalio 31 d. sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“. Vykdant šį įsaką Palangoje buvo nacionalizuotos poilsiautojams skirtos vilos, didesni namai, grafų Tiškevičių rūmai.
Po Antrojo pasaulinio karo kurorte buvo toliau nacionalizuojami privatiems asmenims priklausiusios vasarotojų poilsiui pritaikytos vilos, dideli gyvenamieji namai.
1945 m. įkurta Palangos kurorto direkcija.
1945–1967 m. Palangoje pastatyta keletas žinybinių poilsio namų, sanatorija „Žuvėdra“, turistinė bazė, viešbutis, oro uostas, du kino teatrai, 7 parduotuvės, duonos bei buitinio aptarnavimo kombinatai, nemažai kitų pastatų.
Pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo buvo sumanyta Palangoje įkurti visasąjunginės reikšmės kurortą. Tuo tikslu 1945–1967 m. čia buvo sparčiai plečiama žinybinių poilsio namų, sanatorijų, turistinių bazių ir kitų visuomeninės paskirties pastatų statyba, taip pat naikinama visa, kas nesiderino su sovietine ideologija.
1949 m. parengtas kurorto generalinis planas (archit. Benicijanas Revzinas).
1952 m. Palangai suteiktas ištisus metus veikiančio kurorto statusas. Palanga tapo respublikinio pavaldumo miestu, prie jos buvo prijungti Užkanavės, Vanagupės, Kunigiškių, Virbališkės kaimai.
Nuo 1954 m. Palanga plėtota pagal parengtus šiuos detaliuosius ir bendruosius Palangos planus: 1954 m. (archit. B. Revzinas ir kt.); 1959 m. (architektai P. Janulis, V. Stauskas ir kt.); 1972 m. (architektai J. Vaškevičius, N. Urmonienė ir kt.); 1986–1991 m. (architektai J. Vaškevičius, S. Motieka ir kt.).
1955 m. mieste pradėjo veikti pirmasis kino teatras –„Naglis“.
1957 m. Palangoje jau veikė 22 parduotuvės, 3 valgyklos, 7 bufetai ir restoranai.
1958 m. Palanga tapo ištisus metus veikiančiu balneoklimatiniu kurortu.
1959 m. Palangoje buvo surasti mineraliniai vandenys (jie pavadinti Palangos ir Jūratės vardais).
1959 m. sudarytas naujas Palangos išplanavimo projektas (autoriai – architektai Petras Janulis (1906–1994), Vladas Stauskas (1932–2014). Jame buvo numatyta riboti privačią statybą ir plėsti naujų poilsio namų, sanatorijų statybą. Pagal šį planą Palanga buvo reorganizuojama į ištisus metus veikiantį gydomąjį kurortą. Tuo laiku mieste buvo 5 685 nuolatiniai gyventojai.
1960 m. Palangoje 600 m gylyje buvo surasti mineraliniai šaltiniai, kurių vanduo turi kai kurių gydomųjų savybių, panašių į Druskininkų vandenis, tik yra stipresni. Buvo nustatyta, kad Kunigiškių durpynai taip pat turi gydomųjų savybių.
1965, 1972–1974 m. buvo sudaryti Didžiosios Palangos plėtimo planai (autoriai – architektai Vladas Stauskas, 1932–2014), Juozas Vaškevičius, Jūratė Urmonienė). Pagal juos prie Palangos prijungta Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta ir Šventoji.
1965 m. mieste veikė 33visuomeninio maitinimo įstaigos.
1966 m. Palangoje pastatyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla. Projekto autorius – miesto vyr. architektas Albinas Čepys (1917–1989).
1966 m. Šventojoje kaip vasaros poilsio bazė pradėjo veikti „Energetiko“ poilsio namai, 1986 m. reaorganizuota į visus metus veikiančią gydymo įstaigą.
1966–1968 m. pastatyti poilsio namai „Neringa“, „Eglė“ (archit. A. Tamoševičius)
1975 m. Vanagupėje, visai šalia jūros, pradėjo veikti žemdirbių pilsio namai „Linas“ (dabar tai „Palangos Linas“). Pastato architektas Algimantas Lėckas.
1975 m. kurorte veikė 83 visuomeninio maitinimo įstaigos.
1977 m. Palangoje pradėtas statyti naujas Virbališkės gyvenamasis mikrorajonas. Dabartinis Palangos kurortas yra susiformavęs anksčiau čia buvusios Senosios ir Naujosios Palangos, Šventosios, Anaičių, Būtingės, Dobilo, Kalgraužių, Karvelyno, Kunigiškių, Kontininkų, Mončiškės, Nemirsetos, Paliepgirių, Plytinės, Užkanavės, Vanagupės, Vilimiškės, Virbališkės kaimų teritorijoje. Atskiros kurorto dalys yra išlaikiusios senuosius šių vietovių pavadinimus, daug kur vis dar ryškios ir jų teritorijų ribos.
1977–1978 m. įrengti du turistiniai takai pėstiesiems – „Takas dideliems ir mažiems“, „Miško takas“.
1985 m. Palangoje veikė 3 sanatorijos, 15 poilsio namų ir pensionų, 890 kitų poilsio įstaigų. Per metus kurorte vidutiniškai apsilankydavo apie 340 tūkst. organizuotų poilsiautojų, 16 tūkst. pavienių, 8 tūkst. turistų. Tais metais kurorte buvo 16 300 nuolatinių gyventojų.
Danutė Mukienė
Gretos Tautavičiūtės nuotraukoje – Palangos grafų Tiškevičių rūmų, kuriuose nuo 1963 m. veikia Palangos gintaro muziejus, fragmentas
___________________________
[1] Karwowski S., Połaja i Kretynga, Poznań, 1913, p. 51.
[2] Bendruomenei.
[3] Rautas (angl. rout) – kviestinis vakarinis pobūvis (pokylis) be šokių.
[4] Vaitkus Mykolas, „Amžiaus galas Palangoj“, Su Minija į Baltiją, Londonas, 1962, p. 72–81.
[5] Omilanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 74.
[6] Ten pat.
[7] Lietuvos sparnai, 1996, Nr. 3, p. 425.
[8] Jurkštas V. P., „Žydrieji vieškeliai“, Mokslas ir gyvenimas, 1973, Nr. 9, p. 42–45, Žeimantas V., „Palangos jūros uostas: pirmieji žingsniai“, Palangos langai, 2021, p. 112–113.
______________________________
Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“
