Tiškevičiai – garsi Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių bajorų. Jų giminės šūkis – Deligas quem diligas! (Išsirink, ką myli!) herbas – Leliva (Leliwa).
Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., didžiausią politinę galią įgijo XVIII a. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, raštininkais, iždininkais, seniūnais.
Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus šeimos šūkis buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiai gyvenimo klystkeliuose!“).
Etnografinėse Lietuvos žemėse pirmasis įsikūrė Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1724–1815). Jis 1811 m. nupirko Biržų dvarą ir ten įkūrė majoratą. Juozapo sūnus Lenkijos kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Grafui Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangą valdė Ašmenos apskrities bajorų vadas Juozapas Tiškevičius (1805–1844). Jauniausias jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1835–1891) iš tėvo paveldėjo Palangos dvarą. Iš pradžių šeimos rezidenciją jis įsirengė Lentvaryje, o 1875 m. ją perkėlė į Kretingą.
Juozapas Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garo malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje – plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją, o iš Liepojos atsiveždavo poilsiautojus ir reikalingas prekes. 1882 m. jo ir Rietavo bei Plungės dvarų šeimininkų Oginskių iniciatyva nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, kuri sujungė Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus. Palangoje, kairiajame Rąžės upės krante, grafas pradėjo kurti kurortą, kuriame jau XIX a. veikė kurhauzas, šiltosios maudyklės. Mirė grafas 1891 m. gegužės 27 d., palaidotas Kretingoje.
J. Tiškevičiui mirus, Palanga atiteko jo jauniausiam sūnui Feliksui Tiškevičiui (1870–1932). Jis rūpinosi tolesne Palangos kurorto plėtra, 1897 m. nuošaliau nuo kurorto, netoli Birutės kalno, pastatė naujus dvaro rūmus (dabar Palangos gintaro muziejus) ir apie juos įkūrė parką. F. Tiškevičius surinko unikalią archeologinio gintaro kolekciją, kuri aukštai įvertinta pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Dalis šios kolekcijos dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje. Grafas F. Tiškevičius buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, padovanojo pastatą Palangos gimnazijai.
Antanina ir Feliksas Tiškevičiai, gyvendami santuokoje, susilaukė dešimties vaikų.
Grafui F. Tiškevičiui mirus, Palangą valdė jo žmona Antanina Sofija Tiškevičienė, vėliau – sūnus Stanislovas Marija (1907–1974).
Jauniausias sūnus Alfredas Tiškevičius (1913–2008) po Antrojo pasaulinio karo gyveno Varšuvoje. Jis puikiai kalbėdavo lietuviškai, vasaromis atvykdavo į Palangą pasigydyti ir pailsėti. 1997 m. jam suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.
Naudota literatūra:
- Julius Kanarskas, „Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią fundatoriai grafai Tiškevičiai“, Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią, Vilnius, 2007, p. 115–127.
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Palangos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Nuotraukos originalas saugomas Kretingos muziejuje, KMF GEK14517
Tekstas paskelbtas 2022-01-22
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“