Palangos botanikos parke į pietryčius nuo rūmų – mažasis parteris. Koks jis buvo grafų Tiškevičių laikais, daug žinių nėra išlikę. Dažniausiai literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad anksčiau šio parterio vietoje buvo grafo Tiškevičiaus daržas. Be abejo, jis buvo ne toks, kokius šiandien matome tradicinėse lietuvių sodybose. Tai buvo pagal iš anksto parengtą projektą gražiai įrengta, atgaivą teikianti parko dalis, kurią puošė skulptūros, gėlynai, fontanas, gerai įrengti takai. Pietinė jo pusė buvo įstiklinta, o šiaurinėje išmūryta siena. Daug metų šis parteris yra buvęs aptvertas. Žinoma, kad grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) čia yra auginęs vynuoges, grafai atvesdavo pasivaikščioti sergančią dukrą. Tiškevičių laikais parterio vaizdas nuolat kito.
Įsikūrus Palangos botanikos parkui, čia taip pat kurį laiką buvo daržas, vėliau – medelynas. Ilgainiui buvo nutarta parterį tiesiog įjungti į parko teritoriją, tad didžiąją jo dalį užsėjo žole ir įrengė gėlyną. Apie tai, kad ir čia yra buvusi pasivaikščiojimams bei poilsiui skirta vieta, liudijo išlikęs vienos skulptūros postamento fragmentas ir fontano vieta (parterį anksčiau puošusios skulptūros sovietmečiu jau buvo dingusios).
Einant laikui Palangos botanikos parko, kuris dabar dažnai Birutės vardu vadinamas, šeimininkai nutarė mažąjį parterį atkurti. Senųjų parterio nuotraukų, planų tada dar nebuvo pavykę rasti, tad tiksliai atkurti pirminį jo vaizdą nebuvo įmanoma. Apie 1987–1988-uosius parko vadovai kreipėsi į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), prašydami, kad studentai savo diplominiuose darbuose pateiktų pasiūlymų, kaip mažąjį parterį sutvarkyti. Kai įsisuko politinių ir ekonominių pertvarkymų vėjai, parterio atkūrimo projektai dar nebuvo sukurti, tad šiuos darbus buvo nutarta atidėti vėlesniam laikui. Tinkamai pasiruošti planuotiems atkūrimo darbams, rasti tam lėšų prireikė daugelio metų. Per tą laiką buvo gauta parko kūrėjo Eduardo Fransua Andrė 1908 m. parengto Birutės parko, kurį jis dar ir Miško parku vadino, projekto kopiją, kurioje matosi ir nelabai ryškus mažojo parterio piešinys.
Šio parterio sutvarkymo darbai buvo sudėtinė Palangos miesto savivaldybės parengto projekto „Palangos botanikos parko istorinės dalies restauracija ir pritaikymas viešoms reikmėms“ dalis. Jo įgyvendinimui gavus finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Respublikos biudžeto, darbai buvo pradėti 2009 m. rugsėjo mėnesį.
Palangos dvaro sodyba – nacionalinės svarbos kultūros paveldo objektas. Parko plotas pradedant jo atnaujinimo ir restauravimo darbus buvo 101,3 hektaro. Vykdant projektą siekta nenukrypti nuo E. F. Andrė plano ir tuo pačiu parką geriau pritaikyti kultūros, turizmo, švietimo, meno, mokslo, edukacijos ir kitoms viešosioms reikmėms. Ši projektas turėjo padėti sumažinti turizmo sezoniškumą kurorte.
Projekto vykdymo metu mažojo parterio vaizdas iš pagrindų pasikeitė. Vadovaujantis E. F. Andrė 1908 m. projektu čia buvo išvedžioti nauji takai, įrengti gėlynai, atkurtas buvęs fontanas. Jis dabar panašus į esantį parko didžiajame parteryje, tik daug mažesnis. Už fontano, pietinėje parterio dalyje, ant metro aukščio postamentų pastatyta Kinijoje nusipirkta keturių pusantro metro aukščio baltų marmurinių skulptūrų grupė „Metų laikai“ (Pavasaris, Vasara, Ruduo, Žiema). Skulptūros panašios į tas, kurios čia stovėjo grafų Tiškevičių laikais. Mažajame parteryje atsirado ir poilsiui skirti suoliukai, buvo įrengtos apšvietimo ir laistymo sistemos. Čia pastatyta ir pagal išlikusius brėžinius pagaminta dekoratyvinė vaza. Panaši Tiškevičių laikais stovėjo didžiajame parteryje, toje vietoje, kurioje dabar yra Laiminančio Kristaus skulptūra.
Danutė Mukienė
D. Mukienės nuotraukoje – Palangos botanikos (Birutės) parko mažojo parterio fragmentas
Tekstas paskelbtas 2022-01-28
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
