Kasmet sausio 27-ąją pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Ta proga 2024 m. sausio 26 d. Palangos žydų bendruomenė atidengė atminimo lentą, liudijančią Palangos žydų bendruomenės istoriją. Šį kartą atidengta atminimo lenta dedikuota palangiškiui, Kauno universiteto Nervų ir psichikos ligų katedros profesoriui ir vedėjui, vienam žymiausių Lietuvos žydų akademinės inteligentijos atstovų Lazariui Gutmanui (1875–1957). Atminimo lenta bus atidengta ant Gutmanų šeimos namo (adresas: S. Daukanto g. 25, Palanga). Atminimo lentos gamybą ir įrengimą finansavo Geros valios fondas.
 Prof. Lazaris Gutmanas (1875–1957) |
 Gutmanų šeima apie 1930–1931 metus. Sėdi (iš kairės): Lazario Gutmano žmona Vera Gutmanienė (1884–1970). Stovi (iš kairės): sūnus Georgas Gutmanas (1917–1944) ir sūnus Eduardas Gutmanas (1923–1998) |
 Memorialinė lenta, skirta prof. Lazariui Gutmanui (1875–1957) |
Kurorte Palangos žydų bendruomenės istorijos puslapius žyminti memorialinė lenta – jau antroji, bet ne paskutinė. Planuojama atitinkamai įamžinti ir kitus išlikusius Palangos pastatus, kurie sietini su šio kurorto ateitį kūrusių miestiečių gyvenimu, veikla, kultūra ir nenusakomai tragiškais likimais. Pernai atidengta pirmoji paminklinė lenta, žyminti Didžiosios ir Mažosios sinagogų buvimo vietą (adresas: Senojo turgaus g. 1).
L. Gutmanas gimė 1875 m. rugsėjo 11 d. Palangoje. Pasirinkęs žmogaus kūno ir sielos gydytojo kelią, jis iškentė įvarius jo tautai skirtus išbandymus. Pačiam L. Gutmanui pavyko išvengti žūties, tačiau jam širdyje liko didžiulė negyjanti žaizda, nes prarado vyresnįjį brolį ir jo šeimą, dvi seseris ir vyresnįjį sūnų.
L. Gutmano tėvas Geršonas Gutmanas Palangoje turėjo gintaro dirbtuvę, tačiau šeima nebuvo pasiturinti. Joje, be Lazario, augo dar du sūnūs ir dvi dukterys. Vis dėlto, kad ir sunkiai versdamasi, Gutmanų šeima išaugino ne vieną mediką. Lazario brolis Teodoras Gutmanas (1881–1941) tapo neurologu, gyveno Panevėžyje. Kartu su Lazariu jis išvertė iš vokiečių kalbos fizioterapijos vadovėlį. Teodoras žuvo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Sesuo Dora įgijo dantų gydytojos specialybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji gyveno Taline, ten ir žuvo. Kita Lazario sesuo Eugenija (1885–1941) kurį laiką gyveno Vokietijoje. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune. Nacių okupacijos metais ji mirė gete, ten ir palaidota.
Palangoje L. Gutmanas dirbo gydytoju Žydų sveikatos apsaugos draugijoje (OZE). Po poros metų persikėlė į Kauną, kur iki 1940 m. dirbo gydytoju šio miesto OZE skyriuje. Jis buvo garsus Kauno neuropatologas, todėl jį pakvietė dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė L. Gutmano praktinę ir mokslinę veiklą. Jo, kaip ir tūkstančių kitų Lietuvos žydų, gyvybė atsidūrė pavojuje. Vos hitlerininkams įžengus į Kauną, vietos valdžia L. Gutmaną atleido iš darbo universitete, o po kelių dienų – ir iš darbo 1-ojoje miesto poliklinikoje. Netrukus jis kartu su žmona Vera Gutmaniene ir sūnumis studentais Georgu ir Eduardu (būsimuoju KMU docentu) buvo įkalintas gete. Sūnūs ir žmona pabėgo iš geto pirmieji. Tada vaikai pradėjo gyventi slaptydamiesi, dažnai – Parodos gatvėje.
Prie L. Gutmano šeimos išgyvenimo Kaune prisidėjo net 10 lietuvių šeimų: Steikūnai, Venckūnai, Tylakiai, Serafinai, Gotautai, Andraičiai, Gaižauskai, Vaičiuliai, Miniotai, Jagminai. Bronius Gotautas, Antanas Andraitis, Juozas Gaižauskas, Juozas Vaičiulis už Gutmanų ir kitų žydų šeimų išgelbėjimą dabar yra pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
1944 m. rugpjūčio mėnesį L. Gutmanas grįžo į Kauno universitetą, o 1945 m. pradėjo vadovauti Nervų ir psichikos ligų katedrai. 1946 m. patvirtintas jo mokslinis laipsnis. Dėl vietos antisemitų įtakos ketverius metus buvo delsiama suteikti jam profesoriaus vardą. Humanistinės daktaro pažiūros neįtiko Kauno universiteto vadovybei. Pagaliau 1948 m. L. Gutmanui buvo suteiktas profesoriaus vardas.
L. Gutmano darbų spektras platus: bendroji diagnostika, žmogaus nervų sistemos tipų nustatymo metodika, teisminė psichiatrija. Daugiametę neurologo ir psichiatro patirtį L. Gutmanas apibendrino studentams ir gydytojams skirtame vadove – „Nervų ligos“. Knyga buvo sumanyta 1940 m., ją rengti nesutrukdė net hitlerininkų okupacija. Mokslininkas ją rašė ir kalėdamas Kauno gete, ir slapstydamasis. 1947 m. išleista knyga tapo svarbiu įvykiu Lietuvos medicinos moksle. Pirmą kartą Lietuvos medicinos istorijoje studentai gavo specialiosios neurologijos vadovėlį gimtąja kalba. Šiuo leidiniu naudojosi ne tik studentai, gydytojai, bet juo domėjosi ir plačioji visuomenė.
Kilus antisemitinei bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų bylos“, buvo mėginta L. Gutmaną neteisėtai atleisti iš katedros vedėjo pareigų, tačiau jis nepalūžo. Katedrai L. Gutmanas vadovavo iki 1954 m. kovo. Jis mirė 1957 m. Kaune. Mokslininkas paliko daugiau kaip 50 publikacijų lietuvių, rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis.
Palangos žydų bendruomenės informacija