Literatūrologas Juozapas Girdzijauskas (1935–2014) studijoje „Žemaičių kultūriniai sambūriai XVI–XIX a.“ pažymi, kad „Didelis kultūrinis sambūris Varniuose išryškėjo XIX a. viduryje, kada (1845) Motiejus Valančius tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, o vėliau (1850 m.) Žemaičių (Telšių) vyskupystės vyskupu. Jis bendravo su buvusiais savo mokiniais Kražių gimnazijoje, su savo auklėtiniais iš Peterburgo Dvasinės akademijos. M. Valančius stengėsi Varniuose sutelkti ir inteligentus pasauliečius, pasikvietė iš Peterburgo Simoną Daukantą. Kražių gimnazijos auklėtiniams Andriui Ugianskiui, Pranciškui Ambraziejui Kašarauskui, Jeronimui Kiprijonui Račkauskiui, Vladimirui Andriejauskiui, Jonui Juškai, Jonui Zenkevičiui Valančius buvo „mokytojas, patarėjas“, kai kada ir mecenatas. […]“.
Tarp čia M. Valančiaus paminėtų ano meto šviesuolių, aktyviai dalyvavusių Lietuvos kultūriniame gyvenime, šiandien gana mažai kam žinoma J. Girdzijausko studijoje paminėta Jono M. (antrasis vardas nežinomas) Zenkevičiaus (1825–1888), kartais pasirašinėjusio Jono Žemaičio slapyvardžiu, asmenybė. Išimtis – tik kai kurie istorikai bei dailėtyrininkai. Tuo tarpu J. Zenkevičius – vienas žymiausių XIX a. lietuvių dailininkų, labiausiai pagarsėjęs savo tapybos darbais ir piešiniais. Tai jis 1850 m. sukūrė iki šiol išlikusį ir plačiai naudojamą rašytojo, istoriko, švietėjo, vieno pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo ideologų Simono Daukanto (1793–1864) portretą, kurį jam nutapyti užsakė Ketūnų dvaro savininkas Vladislovas Narbutas – buvęs J. Zenkevičiaus klasės draugas iš Kražių gimnazijos laikų. Tais pačiais metais J. Zenkevičius nutapė ir Motiejaus Valančiaus portretą. Jo autorystei priklauso ir 1857 m. sukurtas Antano Baranausko, apie 1882 m. – Alfredo Römerio portretas. J. Zenkevičius yra ir V. Narbuto paveldėtojų kolekcijoje buvusių Tado Kosciuškos bei poeto Adomo Mickevičiaus portretų autorius. Visus juos paminėjo Mykolas Brenšteinas, aprašydamas 1910 m. tada J. Jokubauskiui priklausančią Ketūnų dvaro meno kolekciją.[1] Trys J. Zenkevičiaus kūriniai, kuriuos dailininką anksčiau pažinojęs Vilniaus kultūros istorijos tyrinėtojas, publicistas, kraštotyrininkas Liucijonas Uziembla (1864–1942) nusiuntė Pirmosios lietuvių dailės draugijos parodos organizatoriams, buvo 1907 m. eksponuojami šioje parodoje.
Istorikas dr. Egidijus Aleksandravičius straipsnyje „Jonas Zenkevičius“ (XIX amžiau profiliai, vilnius, 1933, p. 189–199) rašo:
„Ieškant Lietuvos dailės istorijoje nacionalinės kultūros brendimo atspindžių, arba kitaip – Lietuvių dailininkų dalyvavimo nacionaliniame kultūriniame judėjime, kaskart iš naujo į akiratį patenka Jono Zenkevičiaus (1821–1888) fenomenas. Tai jo tapyba ryškiausiai parodo, kokiu lygiu XIX a. viduryje buvo sprendžiamas dailės nacionalumo klausimas. Zenkevičius nutapė nemažai lietuvių valstiečių tipų, įamžino praeities žymenis – „senus pilių griuvėsius“, bet ne tai jį išskyrė iš kitų ano meto dailininkų. Jis vienintelis atkreipė dėmesį į svarbų nacionalinei dailei uždavinį: tapyti žymių kultūros veikėjų portretus.“
Kitame šios knygos straipsnyje („Vieno portreto istorija“, p. 171–172) E. Aleksandravičius rašo; „J. Zenkevičiaus veiklos ir kūrybos reikšmė lietuvių nacionalinės kultūros formavimosi kelyje buvo pastebėta labai pavėluotai. Dėl nepaprastai sudėtingų ir sunkių nacionalinių judėjimo sąlygų, susiklosčiusių XIX a. antrojoje pusėje, caro valdžiai pradėjus įnirtingai persekioti lietuvišką spaudą ir bet kokias tautinės savimonės organizuoto ugdymo apraiškas, lietuvių nacionalinės kultūros puoselėtojai buvo priversti pasitenkinti būtiniausiomis ir svarbiausiomis kultūrinio judėjimo problemomis. Nelegaliai į kraštą gabenamoje lietuvių periodinėje spaudoje vargiai rastume studiją ar straipsnį apie dailę. […] Nacionalinės lietuvių dailės praeitis ir ateitis dar laukė savo eilės. Tik po 1905–1907 m. revoliucijos, atgavus spaudą bei surengus pirmąsias lietuvių dailės draugijos parodas Vilniuje, dailė įsilies į mūsų kultūros aruodą.
Todėl nekeista, kad 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje mirus J. Zenkevičiui, lietuvių spaudoje neatsirado vietos jo nekrologui. Nebuvo ir draugų, galėjusių tai padaryti. Vienintelis jo aplinkos žmogus, bendradarbiavęs lietuviškoje spaudoje, Mikalojus Akelaitis metais anksčiau buvo palaidotas Cimetier Parisien – vienose iš Paryžiaus kapinių. Kiek daugiau dėmėsio parodė lenkų periodika, paskelbusi keletą Vilniaus kultūros tyrinėtojo Liucijano Uziemblos bei autoriaus, pasirašiusio „St. Wil.“ inicialais, nekrologą. Lietuvių spaudoje J. Zenkevičius buvo paminėtas gerokai vėliau, o susidomėjimas jo asmenybe buvo tiesiogiai susijęs su S. Daukanto portretu.“ Kitame tekste E. Aleksandravičius pažymi, kad autorius pažymi, kad sovietmečiu kiek daugiau dėmesio dailininkui J. Zenkevičiaus asmenybei yra skyręs tik dailėtyrininkas, meno istorikas, prozininkas Tadas Adamonis (1910–1987).
Minėtas S. Daukanto portretas dabar saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje ir yra vienintelis išlikęs autentiškas ikonografinis S. Daukanto atvaizdas, kurį, tikėtina, J. Zenkevičius sukūrė S. Daukantui pozuojant (šis portretas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo spausdinamas ant 100 litų nominalo banknotų).
Kalbėdami apie J. Zenkevičiaus talentą būtina pažymėti, kad jis, studijų Peterburgo imperašoriškoje dailės akademijoje už eskizą „Arabo galvaׅ“ 1842 m. buvo apdovanotas akademijos medaliu, o 1845 m. už tapybos darbą „Besimeldžianti vienuolė“ jam paskirta piniginė premija. Jis yra ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos darbų aukso fondui priklausančio, Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamo 1861 m. sukurto paveikslo „Italų berniukas su mandolina“ autorius. Tarp šiame muziejuje esančių XIX a. lietuvių dailininkų sukurtų paveikslų yra ir jo kūriniai „Italų berniuko portretas“ (1858), „Prelatas Juozapas Baukevičius“ (1861), „Šv. Juozapo galva“ (XIX a. II p.), piešiniai „Vyro galva“ (1841), „Borgezių karys“, „Graikų skulptūros piešinys“ (abu 1844). J. Zenkevičius yra ir ir istorinės kompozicijos „Konradas Valenrodas su Aldona“ (1861), religinių paveikslų „Maldininkai“ (1855), „Šv. Kazimieras“ (apie 1854), puošiančių Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią (Kelmės raj.) ir daug iki šiol bažnyčiose išlikusių kūrinių. Jiems būdingi akademizmo ir realistiniai bruožai.
***
Jonas Zenkevičius gimė 1821 m. birželio 24 d. neturtingo bajoro Jurgio Zenkevičiaus šeimoje, kuri tada nuomojo nedidelį Pakražantės dvarą, buvusį dabartinio Raseinių rajono teritorijoje. Jonas buvo trečias ir paskutinis Jurgio Zenkevičiaus vaikas. Pakrikštijo jį netoli Kelmės rajono teritorijoje esančioje esančioje Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje. Krikšto tėvas buvo jo dėdė (jauniausias tėvo brolis) Tomas Zenkevičius, kuriam priklausė netoli Pakražantės buvęs Gečaičių dvarelis. Tikėtina, kad iš pradžių berniukas mokėsi Liolių pradžios mokykloje. 1830–1842 m. jis buvo Kražių gimnazijos auklėtinis. Čia J. Zenkevičių 1835–1837 m. dailės mokė tada šioje gimnazijoje dirbęs vienintelis daug dėmesio dailės pamokoms skyręs mokytojas – Vilniaus bajorų šeimoje gimęs Vilniaus dailės akademijos auklėtinis peizažistas Mykolas Kulieša (1799–1863), gimnazijoje dėstęs dar ir dailyraštį. Neabejotina, kad M. Kulieša padarė didelę įtaką J. Zenkevičiui, kurio dailės žinios ir gebėjimai šioje srityje gimnazijos baigimo metu buvo įvertintos aukščiausiu pažymiu ir kuris pasirinko dailininko kelią.
1834–1840 m. Kražių gimnazijoje mokytoju, kapelionu, bibliotekininku dirbo būsimasis Žemaičių vyskupas M. Valančius, kuris gabesnius šios gimnazijos auklėtinius, tarp kurių buvo būsimasis folkloro rinkėjas, tautosakininkas A. Juška, lietuvių kalbos, tautosakos tyrinėtojas, botanikas ir geologas A. P. Kašarauskis, J. K. Račkauskis, lietuvių raštijos veikėjas J. Lachavičius, gydytojas V. Andžejevskis, paskatino lituanistinei veiklai. Kražiuose užsimezgusi J. Zenkevičiaus ir M. Valančiaus pažintis buvo pratęsta vėlesniais metais, kai jie gyveno Sankt Peterburge, o taip pat ir M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu.
1942 m., Vilniaus civilinio gubernatoriaus valdyboje gavęs leidimą keliauti į tuometinės Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą, J. Zenkevičius išvyko studijuoti dailę į Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją. Tikėtina, kad iki to laiko jis jau buvo kiek pasimokęs ir padirbėjęs kokio nors Vilniaus dailininko, greičiausiai tapytojo, dirbtuvėje.
1842 m. rugpjūčio 17 d. J. Zenkevičius buvo įrašytas į Peterburgo dailės akademijos A. Markovo klasę – iš pradžių kaip laisvasis klausytojas. Mokėsi Istorinės ir religinės tapybos skyriuje. Studijų metais užmezgė ryšius su S. Daukantu.
Nepaisant to, jog akademijoje J. Zenkevičius ypatingai nepasižymėjo, ją baigė 1847 metais, t. y. per 4 metus ir gavo neklasinio dailininko-portretų tapytojo titulą (žemiausią šios akademijos absolventų laipsnį, kuris neįėjo į rangų lentelę, bet suteikiantį teisę laisvai gyventi bet kurioje carinės Rusijos vietoje).
Studijų metais jis labiausiai garsėjo kaip puikus portretistas, tačiau praktikavosi ir kitose sailės srityse. Studijuodamas kartu su iškiliu lietuvių dailininku Tadu Goreckiu (1825–1868), kuris yra sukūręs taip pat lietuvių dailės aukso fondui priskiriamą plačiai žinomą paveikslą „Aklas elgeta su berniuku“ (1843 m., saugomas LNDM), jis, pakviestas tapytojo, akademisto Karlo Briullovo (1799–1852), padėjo jam 1843–1847 m. dekoruoti Sankt Peterburgo Šv. Isakijaus soboro plafoną.
Turėdamas portretisto talentą, po studijų J. Zenkevičius pagal užsakymus pradėjo tapyti portretus. Už darbą gaunamų lėšų jam pakako gyventi Sankt Peterburge be kitų pagalbos. Tuo laikotarpiu jis dar ieškojo ir mokytojo darbo Kijevo švietimo apygardos Rovno gimnazijoje, tačiau nežinoma, ar jų gavo ir ar mokytojavo. 1850 m. Peterburgo dvasinei akademijai paskelbus, kad nori įsigyti naujai įšventintų vyskupų portretus, J. Zenkevičius ėmėsi darbo ir sukūrė M. Valančiaus portretą (tais pačiais metais gimė gimė ir jau minėtas jo nutapytas žymusis S. Daukanto portretas).
J. Zenkevičius į Lietuvą sugrįžo 1850 metais. Įsikūrė Vilniuje. Čia, Savičiaus gatvėje buvusiuose Römerių namuose,jis turėjo savo kūrybinę studiją, dėstė tuo metu mieste veikusioje, tikėtina, kad 1854–1855 m. įkurtoje vadinamojoje Römerių akademijoje, tada vadintoje Vilniaus tapybos akademija. Iš tikrųjų tai buvo bendros tapybos dirbtuvės. Tarp akademijos lankytojų J. Zenkevičius buvo vienintelis turėjęs profesionalaus dailininko statusą. Būtent šioje akademijoje jis dailės mokė Edvardo Jono Römerio (1806–1878) sūnų Alfredą Römerį (1832–1897). Vėliau J. Zenkevičius kurį laiką namuose dailės mokė ir 16 metų jaunesnį A. Römerio brolį Edvardą Matą Römerį (1848–1900).
E. Aleksandravičius knygoje „XIX amžiaus profiliai“ (Vilnius, 1993, p. 206) išspausdintame straipsnyje apie A. Römerį rašo, kad „Edvardas Römeris labai vertino Zenkevičių ir kaip tapytoją, ir kaip žmogų. Kadangi pastarasis buvo neturtingas, o Vakarų Europos galerijų lankymas ir žymių ano meto meistrų patyrimo mokymasis brangiai kainavo, Edvardas Römeris pasiūlė Zenkevičiui lydėti jo sūnų Alfredą kelionėje po Vakarų Europos šalis. Už tai Zenkevičiui buvo pažadėti keli šimtai rublių. 1857 m. gegužės pabaigoje Alfredas Römeris ir Zenkevičius iškeliavo. Per pusantro mėnesio aplankę Varšuvą, Krokuvą, Drezdeną, jie pasiekė Paryžių. […]“. Paryžiuje jų jau laukė J. Zenkevičiaus moksladraugis iš Sankt Peterburgo laikų Tadas Goreckis (1825–1868). Čia jie gilino tapybos žinias, dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Alfredas daug laiko skirdavo pramogoms. Zenkevičiui tai nepatiko ir jis prikalbino A. Römerį vykti į Italiją, kur, pasak jo, daugiau dailininkų, šilčiau ir ramiau. 1858 m. sausio 20 d. jie jau buvo Italijoje. Čia juos globojo kitas J. Zenkevičiaus studijų draugas – Albertas Žemetas (1821–1887). Italijoje jie bendravo ir su čia buvusiais J. Zenkevičiaus studijų draugais dailininkais Korežeckiu, Stankevičiumi, Koreckiu ir kt. Su daugeliu ano meto menininkų susitikdavo tradicinėje jų susirinkimo vietoje – Romos Safé Greco Via Condotti gatvėje buvusioje kavinėje „Safé Greco“. Alfredui užsirašius į Italijoje anuo metu veikusią vadinamąją „Prancūzų akademiją“, abu daug laiko skirdavo antikinių skulptūrų piešimui, akvarelei. Lankydavo ir privačias tapybos akademijas. Po Europą A. Römeris su J. Zenkevičiumi keliavo ir dailės žinias gilino du metus. Per tą laiką abu gerokai patobulėjo.
Europa J. Zenkevičiui paliko ne pačius maloniausius įspūdžius, nusivylimą dėl prieš pinigus keliaklupsčiaujančių meno žmonių. To meto Europos visuomenė jam pasirodė susvetimėjusi. Bet… Šios kelionės metu, čia patirtų įspūdžių įkvėptas J. Zenkevičius sukūrė jau minėtą savo garsųjį paveikslą „Italų berniukas su mandolina“.
J. Zenkevičius mėgo senąją prancūzų, italų dailę. Jis yra meistriškai nukopijavęs daug Europos menininkų kūrinių, tarp jų ir Domenichino (1581–1641) paveikslų („Šv. Evangelistas Jonas“, „Šv. Evangelistas Matas“, „Šv. Evangelistas Morkus“, „Šv. Evangelistas Lukas“), kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.
Studijoje „Dailininkas Jonas Zenkevičius ir lietuvių demokratinis judėjimas“ („Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, XXI (2), 1981, p. 37). E. Aleksandravičius nurodo, kad „1859–1863 m. nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimo metu dailininkas kartu su M. Akelaičiu rūpinosi lietuviškų knygų leidyba, taip pat buvo nelegalios revoliucinės draugijos nariu. Po 1863–1864 m. sukilimo pralaimėjimo tapytojas saugojo lituanistinę biblioteką, M. Valančiaus paprašytas puošė Žemaitijos bažnyčias.“
Po pralaimėto 1863 m. sukilimo vengiant represijų J. Zenkevičiaus bičiuliams pasitraukus į užsienį, Vilniuje dailininko draugų praktiškai neliko. Carinė valdžia žinojo apie jo ir M. Akelaičio veiklą nacionalinio pakilimo laikotarpiu ir nenuleido nuo jo akių. Tai gerokai varžė tiek dailininko gyvenimą, tiek ir jo kūrybą, o ir sveikata šlubavo – sirgo ausų liga, blogai girdėjo, o tai atimdavo nemažai gyvenimo džiaugsmo. Stambių užsakymų jis tuo metu jau nebegaudavo, tai gyveno gana kukliai, kartais net skurdžiai. E. Römeris tuo metu J. Zenkevičių jau vadino „extapytoju“, nors pats dailininkas tokiu dar nesijautė ir 1884 m. dalyvavo Peterburgo dailės akademijos surengtoje parodoje.
J. Zenkevičius mirė 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Jis palaidotas Bernardinų kapinėse.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
- Aleksandravičius Egidijus, „Dailininkas Jonas Zenkevičius ir lietuvių demokratinis judėjimas“, Istorija, t. 21, 1981, s. 2, p. 34–44.
- Aleksandravičius Egidijus, „Jonas Zenkevičius“, XIX amžiaus profiliai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 189–192.
- „Jonas Zenkevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija [žiūrėta 2024-06-05]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-zenkevicius/.
- Jono Zenkevičiaus portretas – iš: https://www.kelmeszemaitesvb.lt/Kra%C5%A1tie%C4%8Diai/zenkevicius-jonas/. Dailininkas nežinomas.
Paveikslo „Madona su Kūdikiu“ fragmentas – Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo to paties pavadinimo Jono Zenkevičiaus kūrinio, nutapyto XIX a., LNM T 874.
Parengė Danutė Lenkimaitė
______________
1 Čia ir kitur šiame straipsnyje remiamasi informacija, paskelbta Egidijaus Aleksandravičiaus tekstuose: „Dailininkas Jonas Zenkevičius ir lietuvių demokratinis judėjimas“, Istorija, t. 21, s. 2, 1981. p. 34–44; „Jonas Zenkevičius, XIX amžiaus profiliai, Vilnius, 1933, p. 189–192.