Padavimai apie Medvėgalį daug kuo panašūs į daugelio kitų didžiųjų Žemaitijos ir Lietuvos piliakalnių padavimus. Medvėgalio padavimai saviti tuo, kad juose minima šalia kalno esanti kūlgrinda, kuri gelbėdavo šios pilies gynėjus juos užpuolus priešui. Yra užrašyta daug šių padavimų versijų. Šioje publikacijoje skelbiame tuos, kuriuos savo darbuose yra paminėjęs muziejininkas, archeologas, karštotyrininkas Juozas Mickevičius (1900–1984).
***
Kartą pilį, kuri buvo ant Medvėgalio kalno, užpuolė kryžiuočiai. Visi pasislėpė pilyje. Kryžiuočiai, negalėdami į pilį patekti, ėmė laukti, kol ten kils badas. Kai pilies gynėjams pritrūko maisto, pilies vadas kreipėsi į savo karius ir paklausė, ar kas nors negali nueiti į Šatrijos pilį ir pranešti tos pilies gynėjams apie Medvėgalio pilį ištikusią nelaimę. Iš karių neatsirado nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad nori eiti. Po kelių valandų atėjo dvi vaidilutės ir sako pilies vadui: „Mudvi galim.“ Vadas mielai sutikęs išleisti vaidilutes į Šatriją. Anksti ryte, kai kryžiuočiai dar miegojo, vaidilutės išėjo iš pilies. Už miško buvęs ežeras. Per ežerą, vieno metro gilumoje, buvęs paslėptas kelias. Vaidilutės žinojo, kur jis yra, tai perėjo ežerą ir pasiekė Šatrijos pilį. Tos pilies kariuomenė tuoj išvyko gelbėti savo brolių. Kryžiuočiai buvo sumušti. Pagal tuos žodžius – „Mudvi galim“ – ir buvęs pavadintas kalnas – Medvėgalis.
Užrašė O. Švanauskaitė
***
Vykstant karui su švedais, švedams užpuolus Medvėgalio aplinkinių kaimų gyventojus, šie subėgo į kalną, nes jame buvo iškasti urvai ir įdėtos didelės geležinės durys, kurios, kaip pasakoja žmonės pasakojo, dabar yra užgriuvusios žemėmis. Niekas iš besislepiančių nedrįsęs išeiti lauk pažiūrėti, atsitraukė švedai ar ne, tik staiga atsirado dvi mergaitės ir pasakė:
− Mudvi galim. Mes išeisime ir pažiūrėsime, ar tebėra švedai.
Jos išėjo ir pamatė, kad švedų jau nebėra. Tai sužinoję gyventojai išėjo iš kalno ir nuo to laiko pagal tų merginų ištartus žodžius „mudvi galim“ pradėjo vadinti tą kalną.
***
Medvėgalio ir Girgždutės piliakalniai
Sakoma, kad tuos vienas netoli esančius kalnus – Medvėgalį ir Girgždūtę – o antrasis – tai milžinai supylė. Tie kalnai lyg būtų gyvi vienas su kitu pasisveikindavo. Ant tų kalvų žmonės seniau rinkdavosi per šventes, atlaidus ir kitom svarbiom progom.
***
Pasakojama, kad Švedų karo metais į kalną vedęs urvas, kuriame buvusios geležinės durys. Kartą palei kalną ganęsi trys šimtai švedų arklių. Nelauktai užpuolusi žemaičių kariuomenė ir sugavusi juos, o patys švedai spėję kalno požemio urve pasislėpti.
***
Medvėgalis esąs užburtas. Ant kalno buvę suolų, į kuriuos susėsdavę iš kalno išėję kareiviai ir mergaitės. Rusų kariuomenė juos iš urvų išviliojusi ir atgal nebeįleidusi.
***
Kartą į Medvėgalio pilies požemių urvą įleidę į pintinę įdėtą berniuką, o kai po kiek laiko jį ištraukę, vaiko oda buvusi nulupta.
Papasakojo 52 metų amžiaus I. Straukas iš Girvainių kaimo (Laukuvos vlsč., Šilalės r.). Užrašė Birutė Straukaitė
***
Vakarais žmonės vengia lankytis ant Medvėgalio piliakalnio. Išmušus dvyliktai valandai, prasiveriančios juodos landynės ir kaip numirėlio akys spoksančios mėnesienos šviesoje. Vidurnaktį esą sudreba visas kalnas nuo trimitų garsų ir arklių kanopų trenksmo, o iš landynių pradeda lįsti kailiais apsirengę barzdoti lietuviai. Prisikeliantys iš kapų ir kryžiuočiai. Susirenka kariai sulaužytus šarvus ir užverda žiauri žūtbūtinė kova. Visas kalnas dunda nuo trenksmų ir šauksmų. Ant kalno vyksta mūšis, o jo papėdėje nieko negirdėti.
1939 m.užrašė Šilalės vidurinės mokyklos IV klasės mokinė Eugenija Žymantaitė
***
1328 m. rudenį kryžiuočių didysis magistras Verneris paprašė popiežiaus, kad šis Vakarų Europoje paskelbtų kryžiaus žygį į Lietuvą. Popiežius sutiko. Ordinas paprašė vykti į žygį čekų karalių Joną.2 Tais metais čekų karalius sutiko dalyvauti žygyje. Kryžiuočiai nudžiugo. Sujudo Europoje riteriai. 1328 m. pabaigoje prie prūsų sienos priartėjo čekų karalius Jonas su savo išsidabinusiu dvaru, net su karaliene Elžbieta, vyresniuoju sūnumi Karoliu, Moravų margrafu bei savo riterių būriu. Netrukus jie buvo prie Faltenburgo. Atvyko čia ir kryžiuočiai.3 Didysis magistras atsivedė 250 naujųjų riterių, kurie Piliorių kalno papėdėje prisidėjo prie rinktinės karaliaus kavalerijos, kurioje buvo 300 vyrų. Iš viso kariuomenėje buvo 1 800 vyrų, neskaitant pėstininkų (paprastų kareivių). Buvo nutarta žygį pradėti žemaičių žemėse. Žiema buvo šalta, nepalanki karo žygiui. Tuo metu didelei kariuomenei apsiėmė vadovauti pats karalius ir Didysis magistras (mistras). Kariuomenė netoli Ragainės persikėlė per Nemuną ir Jūros pakrantėmis ėmė žygiuoti link Medininkų, tikėdamasi pakeliui paimti Medvėgalio pilį. Po ilgai trukusio šturmo, vasario 1-ąją, Medvėgalio gynėjų įgula pasidavė, nes buvo per silpna atsilaikyti prieš tokį stiprų priešą. Su kryžiuočiais atėję maldininkai, patekę į pilį, stebėjosi čia radę 12 pėdų aukščio pagonį. Tai buvęs tikras milžinas. 3 000 apylinkės gyventojų puolė maldininkams po kojų, prašydami, kad jiems būtų palikta gyvybė. Didysis magistras būtinai norėjo visus išžudyti, bet pasipriešino karalius ir liepė visus gyvus palikti, tačiau tik su tokia sąlyga, kad jie apsikrikštys. Taip norėta tą žygį pateisinti, sudaryti galimybę pilies gynėjams „pagerbti svečius“. Daug žemaičių tada apsikrikštijo, kiti davė užstatus.4
Parengta pagal publikaciją, išspausdintą laikraštyje „Tiesa“ (1959 m. kovo 21 d., Nr. 66)
______________
1 P. Tarasenka, Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928 m., p. 182.
2 Ducb. pag. 168.
3 Chr. Boh. pag. 1762.
4 Iš Antano Juozapavičiaus Medininkų-Varnių monografijos, p. 78.
Virginijos Valuckienės nuotraukoje – Vilniaus žemaičių kultūros draugijos vėliava prie Medvėgalio kalno