Akmentašystė, dar vadinama akmenskaldyste, akmenkalyste – vienas seniausių amatų Lietuvoje, nuo seno dažniausiai plėtotų gaminant darbo įrankius, ginklus, statant gyvenamuosius ir kitus pastatus, gynybinius įtvirtinimus, grindžiant kelius, tarp jų ir kūlgrindas, o vėlesniais metais – ir kuriant koplytėles, koplytstulpius, paminklus, ypač antkapinius, taip pat ir skulptūras. Akmuo nuo seno žmonėms buvo stiprybės, tikrumo, pastovumo, ilgaamžiškumo simbolis. Akmentašystė kaip amatas tobulėjo atsiradus geležiniams įrankiams, išsivysčius kalvytei.
Žemaitija garsėja giliomis akmentašystės tradicijomis ir akmens apdirbimo meistrais. Senųjų akmentašių darbą liudija išlikę apeiginiai akmenys, iš pirmykštės bendruomenės laikų mus pasiekę archeologiniai radiniai, žemės paminkluose-pilkapiuose randami akmenys, kuriuose iškalti senovės lietuvių pagonių simboliai (žalčiai, pasagos ir svarbiausi dangaus kūnai – saulė, mėnulis, žvaigždės).
Apdirbti akmenį – sunkus, daug laiko, kantrybės ir, be abejo, įgudimo reikalaujantis darbas. Kur kas lengviau reikalingus ženklus, tai, ką nori pasakyti, yra perteikti medyje.
Lietuvoje nuo seno dažniausiai paminklai statomi įamžinant mirusiųjų atminimą. Formuojantis kryždirbystės tradicijai ir vėlesniais metais dominavo mediniai kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai. Medis greitai sunyksta. Visai kas kita akmuo. Tarp seniausių akmeninių paminklų dominuoja antkapiniai. Yra ir akmeninių koplytstulpių, koplytėlių. Pasak menotyrininkų, akmentašiai juos darydavo pagal medžio meistrų sukurtus kryždirbystei priskiriamų objektų pavyzdžius. Laikui einant amatininkystė šioje srityje peržengė savo ribas ir daugelis akmentašių sukurtų antkapinių paminklų, koplytstulpių, koplytėlių, skulptūrų šiandien pagrįstai jau vadinami liaudies meno, tautodailės kūriniais.
Daugelis mus pasiekusių XVIII–XIX a. Žemaitijoje sukurtų akmeninių antkapinių paminklų, koplytstulpių, kryžių yra nutašyti iš vientiso (monolitinio) akmens, dažniausiai granito, ir papuošti įvairiais reljefais, akmenyje iškaltais ažūriniais raštais. XX a. ir XXI a. pradžioje sukurti akmeniniai kryždirbystės objektai dažnai įmantresni, sudėtingesnė jų kompozicija. Tokių paminklų nėra daug, nes nedaug ir meistrų, kurie tuo užsiimdavo anksčiau ir kurie dabar tęsia senąsias meninės akmentašystės tradicijas, ypač susijusias su kryždirbyste.
Žinia, jog Kelmės kultūros centras 2021 m. pateikė paraišką įtraukti Kelmės akmentašystės tradiciją į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ir kad ji į šį sąvadą buvo įtraukta, daugeliui liaudies meno gerbėjų tapo gera žinia. Šią vertybę yra įsipareigoję saugoti Šiaulių regiono akmens meistrai.
Tai, kad tokią iniciatyvą parodė Šiaulių ir Kelmės krašto žmonės, šiek tiek nustebino, nes Žemaitijoje, kalbėdami apie akmentašystę, pirmiausiai prisimename Mažeikių rajono Ukrinų miestelyje XIX a. gyvenusį ir kūrusį akmens meistrą Steponą Gailevičių bei Kretingos rajone netoli Salantų esančiame Gargželės vienkiemyje XX a. muziejų po atviru dangumi sukūrusius Joną, Kazimierą ir Vilių Orvidus.
Pasak kelmiškių, meninė akmentašystė šio krašto žmonėms itin svarbi tradicija. Ji labiausiai siejama su 1934 m. Kelmėje įsikūrusio ir čia ilgą laiką dirbusio liaudies meistro Juozo Liaudansko (1904–1989) kūryba. Jis iš akmens ne tik kūrė meninius antkapinius paminklus, skulptūras, kurios puošia Kelmę, bet ir XX a. 6–7 deš. akmentašystės pagrindų mokė kitus. Jo mokinių šiandien yra ne tik Kelmės, bet ir Šiaulių krašte. Jie, iš J. Liaudanskio išmokę pažinti akmenį, apdirbti jį, šiandien jau savarankiškai prakalbina akmenį ir iš jo padarytomis skulptūromis, paminklais puošia kraštą, įamžina jo svarbius įvykius, žmonių atminimą.
Dabar apie Kelmę vis plačiau eina garsas kaip apie akmeninių skulptūrų miestą. Jis jomis puošiamas iš anksto tai suderinus su vietos gyventojais, atsakingai parenkant vietas.
Postūmį plėtoti akmentašystės tradicijas Kelmėje davė čia jau ne pirmą dešimtmetį dirbantis daugelio kultūrinių iniciatyvų ir projektų autorius, Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas.
2004 m. Kelmėje, minint J. Liaudanskio 100-ąsias gimimo metines, pradėtos organizuoti regiono akmens meistrų kūrybinės stovyklos, mokymai. 2012 m. Kelmėje buvo įkurtos iki šiol veikiančios akmentašystės dirbtuvės, kuriose sudarytos puikios sąlygos dirbti akmens meistrams. Mieste rengiamos meninės akmentašystės parodos. Akmentačių stovyklų metu sukurtos skulptūros papuošia miestą. Tokių čia iki 2023-ųjų jau buvo 48. Viena paskutiniųjų – šalia Kelmės rajono savivaldybės esančiame skulptūrų parkelyje įkurdinta „Ukraina 2022-ieji“. Ji sukurta Kelmėje 2022 m. vasarą vykusiame simpoziume antrą kartą tokiame renginyje dalyvavusio akmens meistro Jono Virbausko. Kartu su juo tais metais kūrė ir šiuose simpoziumuose nuo jų organizavimo pradžios dalyvaujantys skulptoriai Kazys Bimba, Jonas Vaicekauskas, Valdas Bandza. Tais metais V. Bandza, J. Vaicekauskas ir K. Bimba Kelmės miestui padovanojo jo išskirtinumą atspindinčius ratus. Tais metais prie Valstybinio socialinio draudimo fondo Kelmės skyriaus pastato (Vytauto Didžiojo g. 88) buvo pastatyta J. Vaicekausko sukurta skulptūra „Rėdos ratas“, prie Jono Graičiūno gimnazijos – K. Bimbos „Laiko ratas“, o parkelyje šalia Kelmės rajono savivaldybės pastato – V. Bandzos skulptūra „Pirklys“.
Vienas žymiausių J. Liaudanskio tradicijų tęsėjų – visoje Lietuvoje savo darbais jau garsėjantis kelmiškis akmens meistras, auksinio vainiko laimėtojas (2018 m.) Valdas Bandza. Jis taip pat jau turi nemažai mokinių. Šiaulių kraštą savo darbais garsina ir meninės akmentašystės tradicijų tęsėjai J. Vaicekauskas, K. Bimba.
Iškilūs Žemaitijos meninės akmentašystės meistrai
Steponas Gailevičius
Steponas Gailevičius (Gailius, Gailis) gimė 1815 m. gruodžio 27 d. buvusio Židikų valsčiaus Pikelių parapijos Kukių kaimo (Mažeikių rajono teritorija) valstiečių Jurgio Gailevičiaus ir Agnetės Ibenskaitės (Gailevičienės) šeimoje. Steponas tarp trijų brolių buvo vyriausias (šeimoje kartu su juo augo broliai Marcelijus Marcijonas, Pranciškus Rokas ir sesuo Kristina Agnetė). Gyvenimas vaikų nelepino, nes anksti mirė mama. Kai Steponui buvo 16, tėvas vedė antrą kartą.
Spėjama, kad apdirbti akmenį, drožinėti medį Steponas mokėsi iš savo tėvo. Kaime tarp savo bendraamžių jis išsiskyrė išsilavinimu – mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai. Kur mokėsi, nėra žinoma.
Kai Steponui buvo dvidešimt vieneri, jis vedė už save daug vyresnę Kristiną Butavičiūtę iš kaimyninio Bukončių kaimo. Yra pagrindo manyti, kad tai buvo ne meilės, o sunkių materialinių gyvenimo sąlygų padiktuotas žingsnis. Netrukus po vestuvių S. ir K. Gailevičiai įsikūrė Ukrinų kaime ir čia beveik po dviejų metų jiems gimė dukra Elvyra Lucija, pakrikštyta Ukrinų bažnyčioje. Ji buvo jų vienintelis vaikas, ištekėjusi nebuvo, palikuonių nesusilaukė. Stepono ir Kristinos santuoka tęsėsi 44 metus. Kristina, būdama 80-ies, mirė. Steponui tada ėjo 65-ieji. Jis ilgai negedėjo – nepraėjus nė metams vedė keturiasdešimtmetę Židikų valsčiaus Pocaičių kaimo gyventoją Domicelę Tiškevičienę. Jie santuokoje išgyveno tik penkerius metus, nes S. Gailevičius nuo sunkios širdies ligos mirė 1885 m. gegužės 25 dieną. Palaidotas Ukrinų kapinėse.
Nepaisant to, kad išlikusiuose dokumentuose nurodoma, jog S. Gailevičius buvo valstietis, pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo akmentašystė. Tikėtina, kad jis iš pradžių daug metų tašė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, bažnyčių statyboms skirtus akmenis. Na o gerai perpratęs akmens savybes, ėmėsi ir meninio akmens apdirbimo – kūrė antkapinius paminklus bei skulptūras. Jis buvo žinomas ir kaip medžio drožėjas. Išlikę jo akmentašystės kūriniai liudija, kad tai buvo patriotiškai nusiteikęs žmogus, pritaręs 1861–1863 m. sukilimo idėjoms.
Kaip yra pastebėję menotyrininkai, dažniausiai jis apdirbdavo smulkaus grūdo, lengvai nugludinamą, aptakiam paviršiaus modeliavimui pasiduodantį akmenį, o stambaus grūdo akmenį naudodavo darydamas koplytstulpius. Savo darbų jis nešlifuodavo – išsaugodavo jų šiurkštų paviršių, teikusį kūriniams grubokos jėgos ir natūralios medžiagos grožio. Kai kurias skulptūras dažydavo.
Kaip prisimena S. Gailevičiaus amžininkai, jo sodyba buvo tarsi muziejus – takas į gyvenamąjį namą buvęs įvairaus dydžio gyvūnų skulptūromis apstatytas. Darželyje po liepa stovėjęs akmeninis saulės laikrodis su dailia viršūne.
Ukrinų bažnyčioje yra buvusios meistro sukurtos prie obuoliais nusagstyto žaliuojančio medžio stovėjusios Adomo ir Ievos skulptūros. Šalia bažnyčios būta kelių S. Gailevičiaus akmeninių skulptūrų, iš kurių labiausiai išsiskyrusi šalia skulptoriaus kapo po alyvos krūmu pastatyta „Šv. Barbora“ – pusės metro aukščio iš akmens iškalta moteris, vienoje rankoje laikanti taurę su Ostija, o kita – apsiaustą. Dabar Ukrinų šventoriuje – net septyni šio meistro sukurti meniški akmeniniai memorialiniai paminklai.
S. Gailevičius kurdavo akmeninius koplystulpius, antkapinius paminklus, skulptūras, darydavo ir vartelius. Ne visus savo kūrinių jis datuodavo, tad kas kada padaryta, ne visada pavyksta atsekti. Yra pagrindo manyti, kad dalis jo iš akmens ištašytų darbų padarytų darbų, jam mirus, buvo panaudoti kaip statybinė medžiaga. Yra žinoma, kad net vienas paskutiniųjų jo kūrinių (1883 m. pradėtas daryti antkapinis paminklas) apie 1904-uosius metus buvo suskaldytas ir įmūrytas į Ukrinų kapinių tvorą. Tikėtina, kad meistras iki savo mirties jo nebuvo spėjęs užbaigti.
Iš S. Gailevičiaus ankstyvųjų darbų yra žinomos išlikusios keturios iš akmens nutašytos plokštės, nemažai antkapinių paminklų (daugiausiai jų Ukrinų, Židikų ir Grūstės kapinėse), taip pat ir antkapinis paminklas, kurį S. Gailevičius sukūrė sau pačiam. Šio meistro darbas puošia ir jo krikšto tėvo Stepo Liutkaus kapą. Dalis jo iš akmens sukurtų antkapinių paminklų yra stulpiniai. Ukrinuose priešais bažnyčią stovi S. Gailevičiaus sukurtas įspūdingas ir plačiausiai žinomas akmeninis koplytstulpis.
S. Gailevičiaus sukurti meniški iš akmens padaryti koplytstulpiai, antkapiniai paminklai ir įvairaus dydžio skulptūros valstybės kaip respublikinės reikšmės paminklai buvo pradėti saugoti jau sovietmečiu. 1976 m. dalis jų restauruota. Padarius kelių itin vertingų jo darbų (koplytstulpio skulptūrų ir skulptūrėlės nuo jo paties kapo) kopijas, originalai buvo perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, o jų vietoje pastatytos kopijos.
Menotyrininkų kaip vertingiausis S. Gailevičiaus darbus įvardija šiuos: paminklas, kurį skulptorius pasistatė pats sau, akmeninis koplytstulpis, skirtas liaudies kovotojams dėl baudžiavos panaikinimo, šv. Barboros skulptūra.
Naudota literatūra:
- Milius V., Akmens dirbinių meistras: (Rankraštis), Istorijos institutas, Etnografijos sektorius. 13 – 1958.
- Širmulis A., Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis, akmuo, geležis, Vilnius, 1999, p. 54–63.
- Mažeikių krašto enciklopedija: https://mke.lt/Steponas_Gailevi%C4%8Dius (žr. 2023-08-26).
Jonas Orvidas
Jonas Orvidas. Gimimo metai nežinomi. Žemaitijos akmentašys. XX a. pradžioje jis iš Gruzdžių (Šiaulių raj.) atvyko gyventi ir dirbti į Kretingos rajono Salantų miestelį ir čia kurį laiką statomai Salantų bažnyčiai tašė akmenis. 1911 m. bažnyčios statyba buvo užbaigta, tačiau Jonas Orvidas pasiliko gyventi Salantuose, nes savo ateitį jis siejo su akmentašyste, o Salantų apylinkėse akmenų daug.
Pinigų šeimai J. Orvidas uždirbdavo tašydamas akmenis. 1937 m. jis šalia Salantų miestelio esančiame Gargždelės kaime nusipirko sodybą – gyvenamąjį namą ir žemės. Čia ir įsikūrė su šeima.
1939 m. Jonas Orvidas mirė. Jo darbą tęsė sūnus Kazimieras Orvidas (1905–1989 m.), vėliau – ir anūkas (skulptorius, pranciškonų vienuolis Vilius Kazimieras Orvidas, 1952–1992).
Kazimieras Orvidas
Kazimieras Orvidas – Žemaitijos XX a. akmens meistras, vienas Orvidų sodybos-muziejaus Kretingos rajone įkūrėjų. Jo tėvas – Jonas Orvidas, XX a. pr. iš Šiaulių rajono Gruzdžių miestelio atvykęs dirbti į Kretingos rajono Salantų miestelį.
Sovietmečiu K. Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, pagal užsakymus tašydamas granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams bei dekoratyvinėms skulptūroms: „Pergalės“ paminklui Klaipėdoje, V. Rekašiaus – Plungėje, „Jūratės ir Kąstyčio“ – Palangoje.
K. Orvidas savo sodyboje buvo įsirengęs akmens apdirbimo dirbtuvę. Čia akmentašystės iš tėvo išmoko jo sūnus Vilius Kazimieras Orvidas (brolis Gabrielius Orvidas OFM, 1952–1992).
Vykdant laukų melioravimo darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. 1973 m. po tarnybos sovietinėje kariuomenėje į namus sugrįžęs Vilius kartu su tėvu pradėjo kurti akmenų skulptūrų muziejų.
Kazimieras Orvidas mirė 1989 metais.
Vilius Kazimieras Orvidas (brolis Gabrielius Orvidas OFM)
Liaudies menininkas, skulptorius, pranciškonų vienuolis Vilius Kazimieras Orvidas (brolis Gabrielius Orvidas OFM, 1952–1992) gimė 1952 m. rugpjūčio 18 d. Kretingos rajone – netoli Salantų esančiame Gargždelės kaime. Apdirbti akmenį jis išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido, kuris buvo įsirengęs akmenų apdirbimui skirtą dirbtuvę savo sodyboje. Kurį laiką Vilius, kaip ir tėvas, dažniausiai kurdavo antkapinius paminklus, menines skulptūras.
1972 m. V. Orvidas tarnavo sovietų armijoje – Vorkutoje buvo kalinių prižiūrėtojas. Kai grįžo iš tarnybos sovietinėje armijoje, jam ir jo tėvui Kazimierui kilo sumanymas sodyboje iš jų daugiau ar mažiau apdirbtų akmenų, pačių sukurtų, bet nepanaudotų paminklų, skulptūrų suformuoti muziejų po atviru dangumi. Didžiausias darbas, formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą, buvo padaryta Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais. Vilius Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė tuos akmenis į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją. Dalis akmenų buvo panaudota kuriant kryžius, iš kitų buvo iškaltos skulptūros, antkapiniai paminklai, dar kiti tapdavo sodyboje formuojamų didžiulių mitologinių kompozicijų dalimi.
Laikui einant Orvidų sodyba tapo muziejumi-dvasiniu centru, turėjusiu didelę neformaliai tuo metu mąsčiusių žmonių trauką. Vilius šiems žmonėms suteikdavo pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į pilnavertį gyvenimą. Sovietmečiu valdžia Viliaus ir jo tėvo kūrybiniams sumanymas trukdė, keletą kartų sodyboje sunaikino tai, kas buvo padaryta. Vėliau, prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti pasidarė lengviau, nors jo sodyba tuo laiku Lietuvoje atskirų žmonių vis dar buvo vertinama labai skirtingai, dažnai – ir skeptiškai, įvardijant, kad tai absurdo muziejus po atviru dangumi ir panašiai.
Jei Viliaus senelis Jonas ir tėvas Kazimieras tašydavo tradicinius kryžius, kartais juos papuošdami plastikos elementais, tai Vilius Orvidas memorialinių paminklų kūrimo srityje išryškėjo kaip savito braižo liaudies skulptorius. Jo sukurti memorialiniai paminklai yra įvairiopi, tačiau jų skulptūrinis dekoras – tik jam vienam būdingo braižo. Jo kūryboje dominuoja savarankiškai interpretuoti krikščioniškieji siužetai bei simboliai. Kūriniai pasižymi vientisumu, gebėjimu monumento puošyboje išnaudoti natūraliai susiklosčiusią akmens formą bei jo spalvą. Daugelyje jo sukurtų paminklų ryški plastinių formų disproporcija ir savita dinamika, o grubi tašymo faktūra dar labiau padidina plastikos ekspresyvumą.
Viliaus Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų. Jų nemažai yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kt.
V. Orvidas buvo religingas žmogus. 1989 m. jis priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Po to jis kurį laiką gyveno Kretingos vienuolyne, bet neilgai – sugrįžo į savo gimtąją sodybą.
Mirė V. Orvidas 1992 m. rugpjūčio 5 d. savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje-muziejuje. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.).
1985 m. Orvidų sodyba buvo įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, o V. Orvidui mirus, muziejus įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. 2009 m. sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.
Dabar muziejumi rūpinasi Kazimiero ir Viliaus Orvidų giminaičiai. Išsamiau – muziejaus interneto svetainėje https://www.orvidusodyba.lt/.
Naudota literatūra:
- „Orvidas Vilius Kazimieras“, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka: https://www.kretvb.lt/personalijos/orvidas-vilius-kazimieras/.
Juozas Liaudanskis
Juozas Liaudanskis (1904–1989) – akmentašys, skulptorius, liaudies meistras.
Jis gimė 1904 m. sausio 27 d. Kelmės rajono Junkiškės kaimo bežemių valstiečių šeimoje, dėl šeimos sunkios materialinės padėties neturėjo galimybės net lankyti pradinės mokyklos. Akmenį tašyti išmoko iš tėvo ir senelio – jie darydavo antkapinius paminklus.
Sukūręs šeimą J. Liaudanskis apsigyveno Kelmėje. Čia jis praėjo verstis antkapinių paminklų gamyba.
Buvo labai kūrybingas ir meniškos sielos žmogus. 1932 m. jis pradėjo kurti akmenines skulptūras, skirtas antkapiniams paminklams. Jo darbų yra Kelmės, Kurtuvėnų, Liolių, Stulgių, Žalpių, Laukuvos apylinkių, Vilniaus, Marijampolės ir kai kuriose kitose Lietuvos kapinėse. Kelmę puošia J. Liaudanskio skulptūros „Lietuvaitė“, „Saviveiklininkai“, „Skalbėja“, paminklas skirtas Kelmėje gimusiam prozininkui, dramaturgui Broniui Laucevičiui-Vargšui (1884–1916).
J. Liaudanskio padaryti antkapiniai paminklai yra įvairių formų. Dalis jų net nepanašūs vieni į kitus. Jo sukurtiems paminklams būdinga simetrija ir atskirų paminklo dalių pusiausvyra, skulptūrinis dekoras, jie sumontuoti iš kelių atskirų dalių. Paminklus puošia skulptūros. Dauguma jų religinio pobūdžio, kuriant jas išlaikyta liaudiška medinių skulptūrų tradicija. J. Liaudanskis itin daug dėmesio skirdavo detaliam galvos modeliavimui, kuris būdingas medinėms liaudies skulptūroms. Ankstyvesnės šio akmens meistro skulptūros dažytos aliejiniais, bronziniais dažais. Antkapiniuose paminkluose dominuoja tradicinės angelų, Kristaus ir Marijos skulptūros. Paminklai pasižymi užbaigtumu, vientisumu, puikia kompozicija.
1965 m. J. Liaudanskį „atrado“ tuometinio Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) studentai. Menotyrininkams susidomėjus šio meistro darbais, jam atsirado daugiau galimybių kurti pasaulietine tematika, tada gimė jo skulptūros taikos, darbo, socialinės, rasinės neteisybės, karo pasmerkimo temomis.
1966 m. J. Liaudanskio darbai buvo pradėti eksponuojami respublikinėse bei sąjunginėse liaudies meno parodose, užsienyje (Čekoslovakijoje, Lenkijoje, VDR, Vengrijoje).
J. Liaudanskis mirė 1989 metais.
Naudota literatūra:
- Širmulis A., Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis, akmuo, geležis, Vilnius, 1999, p. 54–63.
Ignas Misevičius
Ignas Misevičius (1836–?) – Žemaitijos XIX a. skulptorius, akmentašys, kalvis. Apie jį nedaug kas žinoma. Gimė 1836 m. Žemaitijoje, Antinkų kaime. Tų pačių metų vasario 3 d. buvo pakrikštytas Stulgių parapijos (Kelmės raj.) bažnyčioje. Jo tėvai buvo bežemiai valstiečiai, tad gyvenimas šią šeimą blaškė kaip ir daugelį panašių į ją – dar mažas būdamas Ignas kartu su tėvais turėjo palikti ir savo gimtąjį kaimą.
I.Misevičiaus darbų yra Raseinių rajono buvusios Nemakščių bažnyčios šventoriuje bei Kelmės rajono Stulgių kapinėse. Tai daugiausiai koplytstulpiai, padaryti iš vientiso akmens ir papuošti ažūriniais kryžiais.
Ignas Misevičius tęsė liaudies meno tradicijas. Jo darbai labai artimi XIX a. mediniams koplytstulpiams. Kadangi jo kūrinių identifikuota nedaug, sudėtinga vertinti ir visą jo kūrybą.
Tiksli I. Misevičiaus mirties data nežinoma. Spėjama, kad tai galėjo būti XIX a. pabaiga.
Naudota literatūra:
- Širmulis A., Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis, akmuo, geležis, Vilnius, 1999, p. 54–63.
Valdas Bandza
Valdas Bandza – sertifikuotų akmens skulptūrų kūrėjas, senojo akmentašystės amato, taip pat ir meninės akmentašystės tradicijų tęsėjas. Jis gimė 1964 m. Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija), 1979–1982 m. – Šiaulių 29-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Gyvena ir dirba Kelmėje.
V. Bandza paminklus iš akmens pradėjo kurti 1987 m., o 2000-aisiais – ir akmenines skulptūras. 2002 m. jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos nariu, 2004 m. pradėjo dalyvauti akmentašių simpoziumuose, skirtuose akmentašiui Juozui Liaudanskiui atminti. Savo darbinę ir kūrybinę patirtį noriai perduoda kitiems.
2009 m. V. Bandzai suteiktas meno kūrėjo statusas, o jo akmens skulptūroms – tautinio paveldo sertifikatas. 2014 m. V. Bandzai pripažinta trečioji vieta Lietuvos liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ geriausio metų liaudies meistro vardas Šiaulių apskrities regioniniame ture (vaizduojamosios dailės sritis). 2015 m. jis tapo antros vietos laimėtoju Lietuvos liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ respublikiniame ture (vaizdinės dailės kategorija) ir buvo apdovanotas sidabriniu vainikėliu, o 2017 m. jam įteiktas tradicinių amatų meistro sertifikatas. 2018 m. V. Bandza kaip sėkmingiausiai dirbęs tradicinis amatininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro padėkos raštas. Na o 2018 m. Širvintose vykusiame Lietuvos liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ respublikiniame ture meistras pripažintas geriausiu akmentašiu ir apdovanotas aukso vainiku.
Nemažai savo darbų V. Bandza yra padovanojęs Kelmei. Ją puošia jo sukurtos skulptūros „Trys nykštukai“, „Skaitytojas“, „Vilties angelas“, „Džiaugsmo angelas“, „Žuvis“, „Ratas“, „Lietuvos globėjas“.
Naudota literatūra:
1. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka: https://www.kelmeszemaitesvb.lt/Kra%C5%A1tie%C4%8Diai/valdas-bandza/.
Jonas Vaicekauskas
Jonas Vaicekauskas – Šiaulių krašto skulptorius, akmentašys, rašytojas, knygų „Įžeminimas“ (2013) ir „Pasivaikščiojimai“ (2019) autorius. Jis gimė 1949 m. birželio 16 d. Kaišiadorių rajono Šaknių kaime. Gyvena ir kuria Šiaulių rajono Ginkūnų miestelyje. Savo darbus eksponuoti pradėjo 1977-aisiais. 1978 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Nuo 2005-ųjų dalyvauja respublikiniuose bei tarptautiniuose skulptorių kūrybiniuose seminaruose, simpoziumuose. 2013-aisiais pripažintas Šiaulių rajono Metų tautodailininku.
Leidykla „Versus aureus“, paleisdama į pasaulį pirmąją J. Vaicekausko knygą „Įžeminimas“ rašė, kad ji – „tarsi subtiliai apdirbtas akmens luitas, ilgai gulėjęs šalikelėje, su saule ir lietumi susiurbęs gyvenimo džiaugsmą ir skausmą, linksmus jaunystės prisiminimus ir brandžią metų patirtį. Jis priglaudė ir margaspalvių žmonių būrį, kuris tarsi išmoninga mozaika pagyvina tvirta ranka nukaltą vyrišką tekstą. […]“.
Rašytoja, dailininkė Violeta Židonytė, pristatydama skaitytojams knygą „Psivaikščiojimai“, rašo: „Jonas Vaicekauskas – skulptorius, akmentašys. Vadinasi – stiprios rankos ir stipraus būdo asmenybė. Juk akmuo – kas gi dar tvirtesnio žemėje yra? Štai ta skulptoriaus rankos jėga, tvirtumas, santūrumas – juntama ir raiškiuose, konkrečiuose, o drauge ir itin subtiliai sukonstruotuose apsakymuose, atskiruose sakiniuose. Skaitant skulptoriaus literatūrinę kūrybą, labiausiai širdį glostė gyvas, skambus, it tas akmuo nušlifuotas žodis, gili ir gyva mintis, „įfilosofinta“ ir keliais sakiniais apibendrinta dažnai visai eilinė gyvenimiška situacija. Lakoniškumas, koncentruotumas gal ir yra vieni pagrindinių Jono rašymo bruožų. […]
Neabejotinai čia turima įgimto subtilaus literatūrinio talento, ypatingos kalbinės klausos. O skulptūra, tikriausiai, ištobulino pastabumą, akylumą – ir ranką, kuri vienodai gerai valdo ir kūjį, ir kaltą, ir plunksną.“
Naudota literatūra:
- lt: https://www.knygos.lt/lt/knygos/autorius/jonas-vaicekauskas/.
- „Jonas Vaicekauskas“, Lietuvos tautodailininkų sąjunga: http://www.lietuvostautodaile.lt/archyvas/www.lietuvostautodaile.lt/lt/menu-kurejai/skulptura/174-skulptura.html.
Kazys Bimba
Kazys Bimba – Šiaulių krašto skulptorius, tapytojas. Skulptūras kuria iš medžio, granito, marmuro, naudoja ir metalą. Jis gimė 1951-aisiais Mikailaičių kaime (Šiaulių raj.). 1979 m. baigė Kairių vidurinę mokyklą, mokėsi Kauno 23-iojoje technikos mokykloje, nuo 1969 m. dirbo „Nuklono“ gamykloje, Šiaulių paminklų ir antkapių dirbtuvėje. Kurti pradėjo 1978-aisiais. Tais metais tapo ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, savo darbus pradėjo eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. Nuo 2005 m. yra Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys. 2006 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. 2008 m. K. Bimba apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. Jis aktyviai dalyvauja dailininkų pleneruose, simpoziumuose, menininkų organizuojamuose projektuose. Yra sukūręs daugiau negu 300 skulptūrų iš akmens, medžio, marmuro, metalo. Daro ir antkapinius paminklus. 2000 m. jo kūryba įvertinta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. Tarp žymiausių jo darbų yra skulptūros „Angelas prie baltojo kalno“, „Laumė“ , „Ko liūdi, berželi“ „Vienatvė dviese“, „Samogitas“ „Skulptorius ir mūza“, „Nazarietis“, „Nida“, „Šventas Pranciškus”, „Moteris paukštė”, „Neregys“, koplytstulpis, puošiantis rašytojo J. Griciaus gimtinę Šiupyliuose (Šiaulių raj.). Menininkas itin atidžiai savo kūriniams renkasi medžiagas. Jo darbai labai skirtingi savo forma, dydžiu, atlikimo technika.
Naudota literatūra:
- „Bimba Kazys“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka: https://savb.lt/lt/krastieciai/virtualios-parodos/biografinis-zinynas-siauliu-sviesuomene-nuo-1918-m-iki-siu-dienu/tautodailininkai/.
Parengė Jurgis Želvys
Nuotraukoje – Kazio Bimbos akmens skulptūros fragmentas
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
