Sofija Tyzenhauzaitė (kiti du jos vardai – Viktorija Klementina) knygoje „Reminiscencijos“, rašydama apie pobūvius, kuriuose ji lankydavosi jaunystėje, dažnai mini šiuose renginiuose skambėjusius muzikinius kūrinius. Tai pirmiausia tuo laikotarpiu visoje Europoje buvusios populiarios dainos, romansai, operų fragmentai.
Iš šokių S. Tyzenhauzaitė bene dažniausiai mini polonezą.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad polonezas (pranc. polonaise) yra lenkų šokis. Jo muzikinis metras 3/4, tempas – vidutinis. Šokamas poromis (vaikščiojama, takto pabaigoje pritupiama), iškilmingai. Atsirado iš lenkų liaudies žingsniuojamojo šokio (eitynių). XVII a. plito Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. XVIII–XIX a. polonezu dažnai būdavo pradedamos puotos, pokyliai, kitos iškilmės. Koncertinių polonezų yra sukūrę tokie garsūs kompozitoriai kaip Frederikas Šopenas, Ferencas Listas, Mykolas Kleopas Oginskis, Piotras Čaikovskis ir daugelis kitų autorių. Polonezai skamba ir operose, baletuose.
Dažnai Sofija Tyzenhauzaitė mini ir puotose karaliavusį kadrilių. Kas tai?
Kadrilis – prancūziškai quadrille. Jo ištakos – liaudyje paplitęs šokis, turėjęs šešias pagrindines judesių figūras, kurių pavadinimai yra Le Pantalon (Kelnės; populiarios prancūziškos dainelės pavadinimas); L’été (Vasara); La Trénis (šokių meistro Тreniso figūra); La Poule (Višta; viena ankstyviausių melodijų, kuria imituojamas vištos kudakavimas); La Pastourelle (Pastoralė); Finale (Finalas). Šis prancūziškas šokis aukštuomenėje pradėtas šokti XVIII a. pabaigoje ir XIX a. buvęs populiarus visoje Europoje. Tai vidutinio tempo, countrydance grupės šokis. Jį sudaro 5 arba 6 figūros. Jis turi savo pavadinimus ir muziką. Kadrilį šoka lyginis porų skaičius, aikštelėje kvadratu išsidėsčiusios dvi arba keturios šokėjų poros (pranc. quadrille).
Išsamiau apie prancūzų šokius skaitykite interneto svetainėje BIRMISS >: https://lt.birmiss.com/prancuzu-sokiu-liaudies-ir-senoves/
Jau du šimtmečiai, kaip valsas – vienas iš populiariausias šokių Europoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Valsas ne tik šokis, bet ir koncertinis kūrinys, dažniausiai virtuozinis. Valso metras – ¾. tempas įvairus (60–180 ketvirtinių per minutę). Jam yra būdinga daininga melodika, akcentuota pirmoji takto dalis. Choreografinė pozicija uždara. Šokėjai, žingsniuodami kas ketvirtinę, per du taktus apsisuka aplink tariamą centrą 360°.
Valsas išsivystė apie 1780-uosius metus iš lendlerio. Iš pradžių jis buvo lėto tempo, šokdavo jį Vienos viešbučiuose. Šokis greit išpopuliarėjo Austrijos ir Europos miestiečių buityje. Dėl uždaros choreografinės pozicijos (porų apsikabinimo) valsas ilgai laikytas nepadoriu (Hohenzollerno rūmuose Berlyne, Anglijoje ir Šveicarijoje draustas iki XIX a. pabaigos). Pirmą kartą šoktas viešai 1815 per Vienos Kongreso pokylį. Nuo tada jis vadinamas Vienos valsu.
Parengė AŽJK „Samogitia“