Sapnai
Vasara buvo karšta. Po Jurgos kojomis girgždėjo pajūrio smėlis, aplinkui šurmuliavo paplūdimys. Po valandos ji jau turėjo sėdėti autobuse, tačiau vis dar negalėjo atsiplėšti nuo jūros. Kojos pačios nešė į priekį. Tos palengva į krantą besiritančios bangos ją keistai veikė. Merginai atrodė, kad jūra tiesiog prašo nepalikti jos. Pagaliau Jurga sustojo, dar kartą įbrido į vandenį, nusiprausė, paniro į bangas vieną kartą, kitą, apsisuko ir, paspartinusi žingsnį, pasuko link kopų.
Rytoj – egzaminas. Jurga neabejojo, kad išlaikys. Sąžiningai mokėsi visą pavasarį. Visus metus. Kai kartodavo būsimus egzaminų klausimus, nelabai ką ir rasdavo nežinoma.
Kai autobusas pajudėjo, Jurga pajautė, kad jos kūnas tiesiog dega. Mokydamasi pliaže stengėsi daugiau būti pavėsyje, tačiau saulė per keletą valandų, kol buvo prie jūros, ją gerokai paskrudino. O dar tas ėjimas pajūriu!
Jurga šį pavasarį dažnai taip: atsikelia anksti ryte, susideda į krepšį knygas ir išvažiuoja prie jūros. Kai kada mokytis pasukdavo ir į gražiai sužaliavusius rugius – šią vasarą ten net tikrą salą buvo įsirengusi. Taką į ją žinojo tik ji. Eidama pirma įsitikindavo, kad tėčio ar brolio nėra arti; apšauktų ją, jei sužinotų, kad Jurga rugių lauke sau guolį įsirengė. O Jurgai ten buvo tikra palaima. Įsitaisiusi rugiuose ji tarsi atsiribodavo nuo viso pasaulio. Išsitiesdavo ir įnikdavo į knygas. Mokėsi ir svajojo. O pavakary, jei tik nesiniaukstydavo, ji sėsdavo ant dviračio ir pasukdavo prie upės. Iki artimiausios maudyklės buvo apie kilometras. Tačiau ten buvo ne itin gilu, susirinkdavo daug miestelio vaikų, todėl ji dažnai pasukdavo toliau, ten, kur už upės, jau Latvijos pusėje, dunksojo sena žemaitiška Beržanskių sodyba. Eidamos uogauti į Latvijos miškus, jos su mama ten visada užsukdavo. Beržanskis jau buvo miręs. Sodyboje gyveno Beržanskienė ir trys jos sūnūs. Aukšti, gražaus sudėjimo vyrai, tačiau vietinės merginos į jų pusę nežiūrėdavo. Visi Beržanskių vaikai, kol jiems sueidavo pilnametystė, mokydavosi kitame rajone veikiančioje pagalbinėje mokykloje. Jurgos mama sakydavo, kad Beržanskis buvęs normalus vyras – ir rankas turėjęs, ir galvą, ir pasižiūrėti buvę į ką, o štai jo žmona – Anelė… Ką besakytum, o jai su galva kažkas negerai. Visada kažkur skuba, visada įsitempusi, nerami… Jos sesuo Grasilda – Jurgos teta. Ji gyvena su Jurgos tėčio broliu Kleopu, prie kelio į Lamkaklius. Jurga nemėgsta tų namų, tačiau kartais, prispyrus reikalui, ji priversta į juos užeiti.
Vaikų čia pulkas – ir berniukų, ir mergaičių. Vyriausioji Grasildos dukra Jurgai pati artimiausia. Jai ir mokykloje gerai sekėsi. O štai kitos… Jos kažkuo panašios į savo tetą Anelę. Mokytojai sakydavo, kad kol jos ir jų broliai lankys mokyklą, mokytojams šviesių dienų nebus. Dėdės Kleopo vaikai mokykloje ilgai neužsibūdavo. Baigia aštuonias klases ir jų jau daugiau čia niekas nebemato. Dvi mergaitės ir aštuonių nebaigė – po kelis metus vienoje klasėje sėdėjo, o tada po vyrą nusitvėrė. Mokytojos viena per kitą mergaites bandė atkalbėti neskubėti su vestuvėmis, tačiau…
Jos nebuvo nei gražios, nei sumanios, tad pasitaikydavo proga ir ištekėdavo. Sofijos vestuvėse Jurga buvo pamergė. Kai pirmą kartą ji pamatė Sofijos būsimąjį – Karolį, gerokai nustebo, kad ją toks šaunus vaikinas nusižiūrėjo – ir išvaizdus, ir nekvailas atrodė. Tuo tarpu Sofija… Jurga labiausiai bjaurėdavosi jos nevalyvumu – visada susitaršiusi, bet kaip apsirengusi, o namuose… Šiukšlių visur pilna, rūbai išmėtyti, grindys seniai šepečio ir skuduro nemačiusios…
Tuokėsi jie skubėdami, nes Sofija laukėsi. Jau per vestuves Jurgai buvo aišku, kad ta santuoka trumpalaikė ir kad Karolis Sofijos nemyli. Net ir būdamas uošvijoje jis savo akimis ryte rydavo kiekvieną čia užsukusią išvaizdesnę merginą. Tą jo veriantį ir nurenginėjantį žvilgsnį Jurga pajuto jau pirmąją jų susitikimo dieną. Karolis tiesiog varstė ją savo žvilgsniu. Jurga žinojo, ką tai reiškia, tačiau neišsidavė, kad supranta. Tokie patys prie sienos kaustantys žvilgsniai į ją nukrypdavo ir kai užsukusi pas savo tetą Juzefą, čia sutikdavo jos dukters Darijos vyrą Rimantą. Darija, baigusi vidurinę, mokėsi zootechnikės specialybės, jos sesuo dvynė Simona – pedagogiką. Kai baigė aukštąsias mokyklas, buvo paskirtos dirbti į kaimą. Darija ištekėjo pirmoji. Jos vyras Rimantas buvo aukštas, gražaus sudėjimo, skvarbių akių, tačiau… Darija nebuvo laiminga. Gimdė nuo jo vaikus, augino juos, leido į mokslus ir tuo pat metu daug ir sunkiai dirbo. Jos vyras buvo vairuotojas, kaip ir dešimtys kitų į jį panašių, – gyveno ir tiek. Dariją jis mylėjo, bet savotiškai. Tai, kad žmona ir graži, ir protinga, jam buvo garbė, bet ne mažesnį pasididžiavimą kėlė ir tikros bei išgalvotos pergalės su moterimis, apie kurias jis nevengdavo pasigirti draugų būryje. Su malonumu būtų „paskanavęs“ ir Jurgos, tačiau žmonos pusėje jis atvirai prie moterų nekibdavo. Jurga, susitikusi jį, stengdavosi laikytis kiek atokiau nuo jo ir neišprovokuoti jo neapgalvotam žingsniui.
Rimantas buvo kiek panašus į Gediminą – ir ūgis, ir akių skvarbumas panašus. Gediminas lankė tą pačią klasę kaip ir Jurga. Dauguma vyresniųjų klasių merginų keldavosi ir guldavo svajodamos apie jį. Gediminas buvo aukštaūgis, gerai mokėsi, turėjo gražią išvaizdą, išsiskyrė diplomatija. Jurgai jis seniai patiko, tačiau apie tai ji niekam ir niekada nebuvo prasitarusi. Kai pradėjo lankyti tautinių šokių kolektyvą, vadovė pasakė, kad jie turės šokti poroje. Tas dažnas buvimas kartu juos suartino. Keletą kartų Jurga net pajautė, kad Gediminas nori jai asistuoti, bet ji susitvardydavo ir neparodydavo savo jausmų. Šokių vakarais beveik niekada Gediminas nepraleisdavo progos ją pašokdinti, tačiau Jurga vėlgi neišsiduodavo, kad jis jai maloniausias – vienodai dėmesio skirdavo tiek jam, tiek ir kitiems savo bendraklasiams, ją šokdinusiems kitų klasių vaikinams.
Priežasčių buvo daug. Svarbiausia ta, kad Jurgos brolis Algirdas buvo įsimylėjęs Gedimino gražuolę seserį Viktoriją. Apie ją sparną rėžė daugelis mokyklos vyresniųjų klasių vaikinų, o Algirdas tiesiog ėjo iš proto dėl jos, niekaip negalėdamas susitaikyti su tuo, kad Viktorijai kur kas daugiau patinka jo geriausias draugas Marius. Algirdas buvo šaunus vaikinas, mokyklos pažiba, tačiau nedidelio ūgio. Viktorijai jis nelabai tiko į porą. Tuo tarpu Marius buvo tiesiog katalogų berniukas ir ne mažiau talentingas kaip Algirdas, o dar ir geras sportininkas.
Jurgos tėvai buvo paprasti ūkio darbininkai, tikri žemaičiai, nedaug dėmesio skyrę bendravimo etiketui, įsitvirtinimui miestelio visuomenėje. Jie augino būrį vaikų, rūpinosi, kad jiems užtektų duonos, kad stogas virš galvos būtų, o visa kita… Anot jų pačių, gyveno ne dėl kitų…
Tuo tarpu Gedimino bei Viktorijos tėvas ir mama buvo mokytojai, atvykę į miestelį iš Aukštaitijos. Per pamokas mokytojai kalbėdavo apie lygybę, tačiau Jurga gerai žinojo, kad jų šeimos socialinė padėtis ir gyvenimo būdas visada lyg praraja stovės tarp jos ir Gedimino.
Jurga buvo žingeidi, daug skaitė. Vyresnėse klasėse ji tiesiog gyveno Gediminu. Dažną rytą, kai mokykloje pamatydavo jį einantį koridoriumi, jai tiesiog kojas pakirsdavo. Tačiau to, ką ji jautė jam, nežinojo net artimiausios draugės. Pirmiausia todėl, kad ji bijojo, jog tai gali būti suprasta labai primityviai. Vyresnėse klasėse vaikinai elgdavosi keistokai, dažnai net iššaukiančiai demonstruodavo savo prielankumą vienai ar kitai merginai. Jurga iš Gedimino taip pat buvo sulaukusi kelių nedviprasmiškų pasiūlymų – būti vienos ar kitos draugės gimtadienyje jo mergina ar panašiai, tačiau vien nuo minties, kad jis ją visų akivaizdoje gali gašliai apkabinti, Jurgą purtydavo. Tuo tarpu ji bet ką darydama mąstydavo, kaip tai įvertins Gediminas, patiks jam tai ar ne. Ir į tą pajūrį ji nuolat važiuodavo ne tik dėl to, kad labai mylėjo jūrą, bet kad norėjo gražiai įdegti ir savo išvaizda patraukti Gedimino dėmesį. Ji norėjo, kad jis jos siektų.
Jurga buvo simpatiška. Ji tai žinojo. Ko gero, jei ji būtų davusi suprasti, kad siekia jo, Gediminas būtų buvęs su ja. Tačiau Jurga žinojo ir tai, kad tai gali būti neilgam. Jurga matė, kad mokykloje su merginomis jis dažniausiai tik žaidžia, naudojasi progomis ir visiškai nelinkęs niekam ir niekuo įsipareigoti. Jam tada reikėjo lengvai prieinamų. Jurgą kartais pasiekdavo draugių kalbos, kad iš vieno ar kito vakarėlio Gediminas išlydėjo ne itin gerą reputaciją miestelyje turėjusią merginą.
Su Jurga jis bendraudavo kaip su gera drauge. Nebuvo atvejo, kad Jurga pajaustų jo pašaipų žvilgsnį ar išgirstų kokį nepagarbų žodį. Jei klasėje reikėdavo sutvarkyti kokį reikalą, Gediminas dažniausiai užkalbindavo Jurgą, ir Jurga jo neapvildavo. Jurga neieškodavo su juo susitikimų, bet ją traukdavo ten, kur būdavo jis. Ir dabar, sėdusi ant dviračio, ji nutarė važiuoti į maudyklę arčiau Gedimino namų. Pakeliui užsuko pas Agnę ir kartu su ja nuvažiavo prie upės. Gediminas iš tolo pamatė atvažiuojančias merginas ir, joms dar nespėjus įbristi į vandenį, prie maudyklės atsidūrė kartu su savo draugu Ričardu. Miestelyje Ričardas pasirodydavo retai. Jo mama buvo ligonė, turėjo nemažą šeimą, tad Ričardą nuo mažens augino kitame rajone gyvenanti jos sesuo. Ten Ričardas ir mokyklą lankė. Jurgai Ričardas taip pat labai patiko. Ypač ją degindavo vaikino rudos rudos akys. Tokių akių niekas iš jos pažįstamų neturėjo. Po kiekvieno susitikimo su Ričardu Jurga jausdavosi keistai. Gediminas jai labai patiko, tačiau tuo pat metu gniauždavo gerklę ir priartėjus Ričardui.
Atsidūręs prie upės Gediminas sumanė pašėlti. Supratusi, kad vaikinai nepraleis progos sugauti jas ir dar apsirengusias nunešti į vandenį, Jurga nuskuodė tolėliau, užsivilko maudomąjį kostiumėlį ir, nusileidusi prie upės, murktelėjo į vandenį. Kai ji atplaukė į pagrindinę maudyklę, Ričardas jau buvo vandenyje. Pasilabinę jie ėmė lenktyniauti, kas greičiau pasieks krantą, o tada Ričardas pasiūlė pamokyti Jurgą plaukti ant nugaros. Jurga nespėjo nieko net pasakyti, kai jis atsirado šalia ir, savo stipriomis rankomis per liemenį apkabinęs Jurgą, patraukė ją paskui save į vandenį. Jurga jautė, kad jam ne tiek svarbu išmokyti ją plaukti, kiek galimybė pabūti šalia ir liesti jos kūną. Tas jo artumas ją glumino. Gediminas su Agne vandenyje atsidūrė kartu su kamuoliu. Dabar jau Jurga galėjo atsipalaiduoti. Žaidimas su kamuoliu vandenyje ją išblaškė, todėl, kai Jurga kiek pavargusi išlipo į krantą, su abiem vaikinais galėjo bendrauti normaliai. Kiek dirbtinai elgėsi tik patys vaikinai. Gediminas vis taikėsi sugalvoti kokią eibę ir nenatūraliai kabinėjosi prie Agnės. Ričardas atsigulė greta Jurgos ir kartu su ja ėmė degintis saulėje. Po kurio laiko Gediminas vienas įbrido į vandenį ir keletą kartų perplaukė upę. Jurga jį stebėjo atsisėdusi ant kranto. Kai jis išlipo iš vandens, visas jo kūnas buvo nusėtas vandens lašelių, į kuriuos atsidaužę saulės spinduliai tarsi juos pagyvino. Jurgos akys nuslydo Gedimino kūnu. Jis jau buvo visai subrendęs. Kojos ilgos, tai daugiau, tai mažiau padengtos šviesiais trumpais plaukeliais, vyriški klubai, platoki pečiai ir rankos… Žvilgsnis… Jurga neatlaikė jo, nusisuko, išsitiesė ant žemės ir užmerkė. Tuo pat metu ant savo nugaros ji pajuto drėgnas Gedimino rankas. Jis tiesiog užgulė ją savo kūnu ir valiūkiškai pasakė: „Dabar tai jau turėsi mane sušildyti…“
Iš susidariusios keblios padėties Jurgą išgelbėjo Agnė, ne mažiau valiūkiškai nustūmusi Gediminą ant žemės ir pareiškusi, kad kiekvienam reikia žinoti savo vietą.
Maudyklėje žmonių vis daugėjo. Jurga ir Agnė, dar kiek pagulėjusios, apšilusios ir apsidžiovinusios, ėmė ruoštis namo. Gediminas su Ričardu taip pat pakilo – pavakaryje mokykloje turėjo vykti konsultacija, o iki to laiko kiekvienam dar reikėjo šį tą nuveikti. Ričardas tą patį vakarą turėjo išvažiuoti pas tetą.
Kitą dieną buvo paskutinis egzaminas, o po kelių dienų – išleistuvės. Pagal tradiciją abiturientai, palikdami savo mokyklą, turėjo pasodinti po ąžuoliuką, o prie jo šaknų įkasti stiklainį su savo laiškais. Jurga rašė laišką Gediminui. Jis buvo trumpas – vos keli žodžiai. Parašė tai, ką Gediminui garsiai niekada nebūtų išdrįsusi pasakyti. Taip jau atsitiko, kad tą stiklainį su laiškais pats Gediminas ir užkasė – jis su savo suolo draugu Povilu sodino ąžuoliuką.
Baigiantis išleistuvių vaišėms, Jurga su klasiokais susiruošė į laukus, kur buvo nutarta sutikti saulėlydį. Einant visiems būriu, Gediminas paėmė Jurgą po parankės. Kiek paėjęs jis išsitraukė iš kišenės veidrodį ir švystelėjo ant asfalto.
- Tai turi atnešti laimę, – pasakė jis.
- Niekas į tai ypatingai neatkreipė dėmesio (tą išleistuvių naktį kiekvienas išsidirbinėjo savaip), išskyrus Jurgą. Tos ant asfalto sublizgusios veidrodžio šukelės jai tą vakarą buvo brangiausios. Ji vylėsi, kad vieną dieną tuos žodžius, kurie, parašyti ant popieriaus lapo liko gulėti užkasti prie ąžuoliuko šaknų, ji turės galimybę Gediminui pasakyti garsiai.
Jurga gyveno pačiame miestelyje, visai netoli mokyklos. Kai sutikę saulėlydį klasiokai grįžinėjo namo, jie ją parlydėjo iki pat durų. Su Gediminu atsisveikino taip pat, kaip ir su kitais; nė vienas tą vakarą nenorėjo išsiskirti iš draugų. Po kelių dienų Jurgai paskambino Gedimino mama ir paprašė užsukti į mokyklą – Gediminas, prieš išvykdamas į stojamuosius egzaminus, padaręs išleistuvių nuotraukas ir paprašęs kad jas klasiokams išdalintų Jurga. Gediminui egzaminai būsią sunkūs, o po to jis važiuosiąs kokiai savaitei pailsėti pas savo dėdę į Aukštaitiją.
Kai Jurga vėl susitiko Gediminą, jis jau žinojo, kad yra studentas. Jurga taip pat studijavo, tačiau mokėsi jie skirtinguose miestuose – vienas Vilniuje, o kitas Kaune, tad susitikdavo retokai ir kuo toliau, tuo labiau vienas nuo kito tolo. Gediminas sėkmingai mokėsi, pradėjo dalyvauti profesiniuose konkursuose, buvo ten gerai vertinamas. Jurga mokydamasi dar ir dirbo, o po kurio laiko ir ištekėjo. Vedė ir Gediminas. Jo mama džiaugėsi marčia, jos darbštumu, talentais, jaunųjų sutarimu. Jurga klausėsi jos ir mąstė, ką ji kalbėtų, jei vietoje tos jaunos moters būtų ji…
Gedimino Jurga neužmiršo ir ištekėjusi. Ta vasaros diena prie upės, tos jo vandens lašeliais apkibusios ilgos vyriškos kojos, tie rytmečiai mokykloje, šokių vakarai, kai ji atsidurdavo stipriose Gedimino rankose ir valsas juos nunešdavo per salę, jai nuolat stovėdavo akyse, tačiau… Gyvenimas ėjo savo vaga.
Vieną rytą Jurga prabuvo krečiama drugio. Atsisėdusi lovoje ilgai negalėjo suprasti, kur ji ir kas vyksta aplinkui. Prieš prabusdama ji sapnavo Gediminą. Jie buvo kartu ir džiaugėsi savo meile. Jie pirmą kartą buvo kartu ir ji jautė tikrą palaimą. Kai ji pakirdo iš miego, Gedimino, šalia nebuvo. Degė tik visas jos kūnas. Jurga karščiavo. Po kelių dienų Jurgai palengvėjo. Praėjus keliems mėnesiams Jurga vėl susapnavo Gediminą. Ir vėl jie buvo laimingi, vėl svaigo vienas kito glamonėse. Kai kitą dieną sunkiai susirgo jos dukra, Jurga sukluso. Nuo tada Jurga jau žinojo, kad jei sapne ji mylisi su Gediminu, sirgs ji pati ar jos vaikai. Ėjo metai, o tie sapnai jos neapleido. Kartais ji pagalvodavo, kad vieną dieną reikia susitikti Gediminą ir viską jam papasakoti – gal tada tie sapnai pasibaigs. Tačiau ji gerai suprato, kad gyvenime tai nieko nekeis – ligos tiek ją, tiek ir jos vaikus lankys, tik sapnai gal bus kiti. Tegu jie lieka su ja, taip pat, kaip ir tie niekada nepasakyti žodžiai.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-03-05 15:05