Nuo uo 1316 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Medvėgalis (Medvėgalio archeologinis kompleksas) dunkso Šilalės rajone buvusio Karūžiškės dvaro, kuris priklausė Bytautams, laukuose. Nuo čia iki Kaltinėnų miestelio – apie 8 km, o iki senojo žemaičių dvasinio ir kultūrinio centro Varnių (anksčiau gyvenvietės pavadinimas buvo Medininkai) – 12 kilometrų, už 30 km – kita garsi žemaičių kalva (piliakalnis) – Šatrija, kuri yra antra pagal aukštį kalva Žemaitijoje (228,7 m), nedaug nuo jos toje pačioje Žemaičių gynybinių kalvų grandinėje yra ir Girgždūtės kalva (jos aukštis 228,0 m).
Pasak Česlovo Kudavos, Medvėgalis – šio krašto kalvų karalius.
Lietuvoje aukščiausia kalva yra Vilniaus rajone, šalia Medininkų kaimo Juozapinės geomorfologiniame draustinyje esatnis Aukštojo kalnas. Jis virš Baltijos jūros lygio iškilęs 293,84 metrų. Pagal savo aukštį Medvėgalio kalva – tik 17 didžiausų kalvų grandinėje, bet savo grožiu, ypač nuo jo atsiveriančiais įspūdingu kraštovaizdžiu vertas ne mažiau dėmesio kaip Kernavės archeologinis kompleksas.
Medvėgalis – XIV a. datuojamos lietuvių pilies, vėliau – piliakalnio ir greta jo dunksančios aukščiausios Žemaitijos kalvos (jos aukštis 234,6 metro) pavadinimas. Taigi, Medvėgalį sudaro dvi viršūnės: aukštesnioji (aukščiausio Žemaitijos kalno vieta) ir žemesnioji (Medvėgalio piliakalnis (Pilies kalnas), ant kurio XIV a. stovėjo centrinė, žymiausia žemaičių gynybinė pilis-tvirtovė.
Medvėgalis – tai didžiulis archeologinis kompleksas, kurį sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos ir prie jų esanti kūlgrinda. Į šiaurės rytus nuo Medvėgalio kalno yra pelkė – ten nutiesta kūlgrinda, į pietvakarius – kalva, vadinama Alka.
XIV a. Medvėgalis buvo svarbus mokslininkų vadinamos Jūros ir Nemuno upių pilių gynybinės sistemos dalis (kartu su Gardiškės, Bilionių, Paievyčio pilimis priklausė jos ktvirtajai gynybinei linijai).
Kovų su kryžiuočiais metais Medvėgalyje, kaip ir kitose Lietuvoje buvusių gynybinių pilių sistemose svarbų vaidmenį atliko karinės komunikacijos dalis buvo laužai (ugnies ir dūmų signalai), perduodami kitų, arčiausiai esančių pilių gynėjams apie pilį užpuolusius priešus ir kt. negandas.
Medvėgalio piliakalnio aikštelė yra ovalios formos, viduryje – kiek iškilusi. Jos dydis – 120 × 50 metrų. Aikštelės galuose – yra pylimai, pietrytiniame šlaite, apie 16 m žemiau – pylimėlis. Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje I mūsų eros tūkstantmetyja būta gyvenvietės (jos liekanų rasta tyrinėjimų metu).
Padavimas liudija, kad šio kalnui pavadinimą davė dvi drąsios merginos, žinojusios kelią per kūlgrindą. Kartą, kai kryžiuočiai pilį apsupo ir jos gynėjų jėgos ėmė silpti, buvo nutarta prašyti kitų žemaičių pilių gynėjų pagalbos. Kai buvo ieškoma, kas galėtų pro kalną apsupusius kryžiuočius prasibrauti, tos dvi meginos pasakiusios, kad „mudvi galiva“. Jos perėjo kūlgrindą ir akvietė pagalbą. Kryžiuočiai buvo sumušti, o kalną pagal tų merginų pasakytus žodžius pradėta Medvėgaliu vadinti.
Istorikai priskaičiuoja 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį. 1329 m. vasario 1 d. po sunkių mūšių jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė Medvėgalio pilį, kurią gynė apie 6 tūkstančiai žemaičių, sudegino. Vygandas Marburgietis savo arštuose mini, kad užėmus Medvėgalio pilį, magistras norėjęs visus gyvus likusius pilies gynėjus nužudyti, bet kartu su juo kariavęs Čekijos karalius Jonas jį perkalbėjo, sakydamas, kad geriau bus, jei belaisvius apkrikštys. Aprikštijo, gynėjai davė įžadus laikytis katalikų tikėjimo, bet, kai kryžiuočiai atsitraukė, vėl grįžo prie pagonybės.
Tuo tarpu mokslininkai teigia, kad šiai vietovei vardą davė pro šalį tekėjusi upelė Medva.
Karūžiškės dvarui priklausiusioje aukštesniojoje Kapinių kalnu vadinamoje kalvoje, krūmais apžėlusioje aikštelėje, yra kapinės, kuriose dar XIX a. buvo laidojami šias žemes valdę, žiaurumu garsėję dvarininkai Bytautai.
Medvėgalio archeologinis kompleksas ir jo apylinkės įeina į 1960 m. įkurto Medvėgalio kraštovaizdžio istorinio draustinio ir Varnių regioninio parko teritoriją.
Už šešių kilometrų nuo Medvėgalio – trylikos kilometrų ilgio Paršežerio pėsčiųjų takas.
***
Nuo Medvėgalio atsiveria įspūdingas šių vietų kraštovaizdis. Maironis savo eilėraštyje „Medvėgalio kalnas“ mini, kad nuo Medvėgalio viršūnės matosi 14 bažnyčių bokštai, dar daugiau jį supančių Žemaitijos kalvų ir kalvelių.
Lietuvos piliakalnius spaudos draudimo laikais tyrinėjęs lenkų etnologas, antropologas, archeologas Liudvikas Kšivickis (1859–1941) savo moksliniame darbe „Žemaičių senovė“ taip rašo apie Medvėgalį „Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. Ši tvirtuma savo didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Medvėgalis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad Medvėgalio piliakalnis stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų minios keliauninkų ir jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Sonehengė… […]“.
Šios vietos grožis ir paslaptingumas 1956 m. sukurtą legendą „Medvėgalio pilis“ parašyti įkvėpė čia daug kartą buvojusį rašytoją Antaną Vienuolį (1882–1957).
Parengė Danutė Ramonaitė
Virginijos Valuckienės nuotraukoje – Medvėgalio kalnas