Palanga kaip poilsiavietė prie jūros Lietuvos ir kaimyninių šalių gyventojus pradėjo dominti XIX a. pradžioje. Pirmosios rašytinės žinios apie maudymąsi jūroje Palangoje buvo paskelbtos rusų kalba išleistoje rašytojo ir žurnalisto Jano Tado Bulgarino (1789–1859) knygoje „Pasivažinėjimas po Livoniją“. Jos fragmentų, išverstų į lenkų kalbą, buvo išspausdinta 1828 m. žurnale „Kolumb“ [1]. Čia rašoma, kad į Palangą „jau penkiolika metų nenutrūkstamai važiuoja piliečiai“.
Kokios seniau buvo maudymosi jūroje tradicijos?
M. Omilanovska rašo: „Gana paplitusi nuomonė, kad kitados“ buvo maudomasi kur kas santūriau, pritupiant negiliame vandenyje. Iš tikrųjų buvo visai kitaip. Gydytojai rekomenduodavo panardinti visą kūną ir geriausiai pradėti nuo galvos, todėl XVIII a. buvo populiaru maudytis nuogam. Moterims būdavo siūlomos specialiai išmokytos maudymosi instruktorės, kurios savo pavyzdžiu padėdavo mauduolėms ryžtingai įveikti šalto jūros vandens baimę. Vyrai – tai patvirtina Bulgarino aprašymas – nelaukdavo, kad kas padėtų pasinerti. Maudynės buvo gana smagus užsiėmimas, ir nors apie tai nekalbama, mauduoliai negalėjo vilkėti pernelyg uždarais drabužiais, jei apskritai buvo ką nors vilkinčių.“[2]
Apie XIX a. 3 dešimtmetį Palangos paplūdimyje jau veikė ir pirmoji šiltų vonių maudykla. Pasak J. T. Bulgarino, „Sumskio husarų pulko štabsgydytojas Goldfussas įrengė pajūrio namelyje šiltų vonių ir šaltų maudyklų, tačiau mažai kas jomis naudojasi.“ Kitos paplūdimio infrastruktūros, skirtos šiltų vonių madynėms čia nebūdavo.
J. T. Bulgarinas minėtoje publikacijoje pažymi, kad „prie pirmutinių malonumų Palangoje priklauso maudymasis. Čia nerasi jokių laiptų nuo kranto, terasų ir panašių prašmatnybių. Kiekviena šeima arba būrelis draugų ant smėlėto kranto pasistato baraką, skirtą nusirengimui, ir visi maudosi atviroje jūroje. Pagal bendrą susitarimą, seno būgno dundėjimas rinkos aikštėje paskelbia svečiams, kada turi eiti maudytis dailioji lytis, o kada – vyrai. Jokios netvarkos niekada nepasitaikė ir nepasitaiko.“[3] Savo knygoje T. Bilgarinas itin vaidzingai aprašo, kaip vyrai, šėliodami įsismarkavusioje Baltijos jūroje, maudosi:
„Didžiausias malonumas svečiams yra audra arba stiprus vėjas nuo jūros: jie baisingai riaumoja, kviečia susirinkti daugybę smalsuolių. Vyrai susiima už rankų, dešimt arba daugiau žmonių brenda į jūrą, sudarydami tarsi sieną, ir, priešindamiesi šėlstančio vandens jėgai, nueina iki seklumos arba smėlio sąnašos, kur bangos dūžta su nepaprastu įniršiu. Štai čia besimaudantieji, atsisukę veidu į krantą, sutelkę jėgas, stengiasi atsilaikyti prieš bangų mūšą, kuri turi gerokai stipresnį poveikį, nei kaitinimasis ir pėrimasis vadinamąja vanta šiltoje pirtyje. Visi, net seniai ir melancholikai, čia atgyja ir pralinksmėja: juokas ir pokštai aidi iš visų pusių. Jūros žaismas neretai sukelia sąmyšį tarp drąsių jūros svečių: tai staiga putota banga iškyla virš galvų ir panardina juos į smėlėtą dugną, tai akimirksniu kita didžiulė sutrauko rankų grandinę ir, grįždama pakeliui, pagriebia ir nuneša ką nors iš būrio. Mauduoliai rėkia, klega, pakrinka: vienas kito ieško po vandeniu, griebia už rankos, ir vėl formuojasi siena, ir vėl prasideda naujas mūšis. Viskas aplinkui verda ir reikalauja įtempti jėgas […]. Ši pramoga paprastai trunka nuo 15 iki 20 minuččių.“[4] […].“
1830 m. Palangoje kurį laiką buvo apsistojęs ir apie ją rašė kunigas Stanislovas Čerskis (1777–1833). „Žemaitijos vyskupijos aprašyme“ jis nurodo, kad jau keliolika metų Palangoje įprasta maudytis jūroje, kad čia seniai važiuoja ligoniai iš Vilniaus, Lenkijos, Rusijos, nes tos maudynės esančios pripažintos kaip kūną stiprinančios ir gerinančios miegą bei apetitą. Na o kad „viena lytis nekliudytų kitai, laikas nuo 2 iki 5 val. po pietų skiriamas vyrams, kurie, išgirdę būgnijant, turėdavo palikti pajūrį; po 5 val. eidavo maudytis moterys […]“[5].
Taigi XIX a. pirmojoje pusėje Palangoje jau galiojo maudymosi taisyklės, kurių visi laikėsi. Būgną mušantį būgnininką netrukus pakeitė paplūdimyje pastatytas stulpas. Ant jo iškelta arba nuleista vėliava rodydavo, kada laikas maudytis vyrams, o kada moterims (kai pakelta balta vėliava, maudosi vyrai, o kai raudona – moterys). Tais metais poilsiautojai pajūryje vis dar persirengdavo savo pačių pasistatytose persirengimo kabinose („barakuose“) arba palapinėse.
Palangoje tuo laikotarpiu labiausiai vasarotojų mėgstamos pramogos buvo maudymasis jūroje, pasivažinėjimas vežimais ir pasivaikščiojimas pėsčiomis iki Birutės kalno bei iki Olandų kepurės, dar vadinamos Naglio, Kapų arba Žuvėdų kalnu.
Einant laikui pramogų daugėjo, keitėsi maudymosi jūroje tradicijos.
1837 m. Palangoje lankėsi kunigas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846). Jis „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašo, kad po 1831 m. sukilimo, kai Palangoje daugelis pastatų buvo sunaikinta, ši vasarvietė jau yra atsistačiusi. Miestelyje – keliasdešimt namų, iš kurių keletas – mūriniai. Vasarą maudynėse dalyvauja apie 60 nuolatinių poilsiautojų. Pasak jo, vasarotojai „atvyksta čionai liepos mėnesį ir būna iki rugpjūčio vidurio, daug šeimų iš atokių šalies provincijų ir net iš užsienio“[6]. Skirtingų lyčių atstovai tais metais jūroje vis dar maudydavosi skirtingu laiku – tomis valandomis, kurias yra nurodęs S. Čerskis. Pasak L. A. Jucevičiaus, jūros „klientai“ maudydavosi su baltiniais, palindę po skėčiu arba uždarame vežime, įtempus į jūrą vežimą arkliu. Na o visa pakrantė vasarą buvusi įvairiaspalvėmis palapinėmis nusėta.[7]
Kaip atrodė anuo metu Palangoje ir daugelio kaimyninių šalių kurortuose tarp drovių ir „poniškų“ poilsiautojų buvęs gana populiarus maudymasis uždarame vežime (juos Palangoje daug kas persirengimo kabinomis „ant žemaitiškų ratų”[8] vadindavo), jį įtempus į jūrą?
Tokie asmenys, atėję į paplūdimį, išsinuomodavo tokį vežimą (būdą kiaura apačia), užsidarydavo joje, o samdomi paplūdimio darbininkai – varovai (dažniausiai tai būdavo vietos žemaičiai) pakinkydavo į tą vežimą arklį ir įtemdavo jį į vandenį tiek, kad žmogus, būdamas vežime, galėtų pasimaudyti kojomis jūros dugną liesdamas ir nebijodamas paskęsti. Kai vasarotojas norėdavo sugrįžti į krantą, jis pakviesdavo varovą ir tada, šiam vadeliojant arklį, vežimas būdavo partempiamas atgal į krantą.
XIX a. pagal Palangos valdos šeimininkų grafų Tiškevičių nustatytą tvarką jie patys ir jų šeimos nariai bei svečiai maudydavosi paplūdimio ruože, esančiame į pietus nuo tilto į jūrą, o kiti palangiškiai ir vasarotojai, – į šiaurę nuo tilto.
XIX a. 5 dešimtmečio pradžioje Juozapas ir Sofija Tiškevičiai nutarė investuoti į Palangos pajūrio pritaikymą poilsiavimui, norėdami Palangą paversti „poniška vasarviete“[9]. Jie pradėjo daugiau dėmesio skirti ne tik miestelio pritaikymui atvykstančiųjų poilsiui, bet ir paplūdimio infrastruktūrai. Plėtojant ją buvo perimama šioje srityje turėta kaimyninių šalių patirtis. Paplūdimiui tvarkyti Tiškevičiai tada paskyrė 3 tūkst. rublių. Čia vasarotojams buvo pastatytos nuomojamos medinės, uždaromos būdelės, skirtos persirengti ir pailsėti po maudynių. Jos pakeitė T. Bulgarino minimus pačių poilsiautojų pasistatomus „barakus“. Yra išlikę kai kurie šių grafų dokumentai, pradedant 1846-aisiais. Čia petikti duomenys rodo, kad tos paplūdimio būdelės duodavo nemažą pelną. Jų kurortinio sezono metu paplūdimyje būdavo po kelias dešimtis. Būdelėmis rūpindavosi grafų Tiškevičių samdomi prižiūrėtojai.
Mykolas Vaitkus, rašydamas apie gyvenimą Palangoje 1895 m., pažymi: „Svarbiausias jų (ponų, atvykstančių vasarotojų – red. p.) uždavinys Palangoje (bent atvirai prisipažįstamas) buvo sveikatos įsigijimas ar sustiprinimas mielojoj jūroj motinėlėj. Tad ir priešpiečiais, ir popiečiais eidavo pajūrin, daugiausia pėsčia, bet fanaberesnieji ar paliegusieji važiuodavo „konke“ – gelžkeliu, ištiestu nuo senojo parko iki jūros tilto, o garvežio vietoj bėgdavo toks rubuiliukas arkliukas, o vagonų vietoje buvo atviros platformos su sėdynėmis.
Kur nuvykusieji ar nuvykusiosios eidavo maudytis? Anais laikais bendrų maudyklių dar nebuvo – žmonės būtų be galo piktinęsi. Tai buvo paskirtos valandos atskirai vyrams, atskirai moterims. Tai nelietė mūsų, proletarų nei žydelių. Kur maudydavosi žydaitės, nežinau, o žydai maudydavosi ten, kur mes, kiti palangiškiai, – užu Rąžės, Naglio linkui, žinoma, ne bendrai su moterimis. Jei norėdavome maudytis ten, kur svečiai vasarotojai, reikėdavo prisitaikyti prie skirtųjų valandų.“[10]
1911 m. kurortinio sezono metu Palangos paplūdimyje jau veikė stacionari maudykla (į pliažą atėjusiems žmonėms skirtas pastatas), kuri buvo pastatyta pagal Europoje paplitusią madą. Tuo laikotarpiu čia jau stovėjo ir antrasis, kiek kuklesnis, stacionarios maudyklos pastatas. Pirmos klasės maudykla buvo į pietus nuo tilto į jūrą, ties buvusios Senkevičiaus gatvės pabaiga. Tai buvo paplūdimyje ant aukštų į smėlį įkaltų polių pastatyta vieno aukšto „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų eilė. Pastato išorė kasmet būdavo atnaujinama, tad jo išvaizda kito. Ši maudykla Palangos pliaže stovėjo dar ir 1919 metais.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palangoje bendrų maudyklių (pliažo) taip pat dar nebuvo. Mažai kas tada dar ir pagalvoti išdrįsdavo, kad moterys ir vyrai galėtų maudytis kartu bendrame pliaže.
Vėlesniais metais čia nei stacionarių maudyklių, nei į jūrą traukiamų vežimų, pačių poilsiautojų atsivežamų ar atsinešamų „barakų“ nebeliko. XX a. 2–3 dešimtmetyje juos pakeitė paplūdimyje kurorto šeimininkų vasaros sezono pradžioje įrengiamos persirengimo kabinos. Jos dažnai būdavo be durų. Kabinų viduje įrengdavo suoliukus, pastatydavo nedidelį staliuką. Vieni šiose kabinose tik persirengdavo, kiti, nenorintys svetimiems rodyti savo kūno, jose leisdavo laiką, degindavosi saulėje.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą paplūdimyje buvo pastatytas modernus maudyklių paviljonas. Čia veikė restoranas, laisvalaikio ir pramogų kompleksas. Tuo laikotarpiu Palangos paplūdimio zona, einanti lygiagrečiai gyvenvietei, jau buvo padalinta į 3 dalis. Į pietus nuo tilto į jūrą buvo įrengtas bendras paplūdimys, į šiaurę – moterų, o už jo, dar kiek toliau į šiaurę – vyrų. Toks suskirstymas šioje centrinėje Palangos paplūdimio zonoje išsilaikė iki šiol, tik bendrasis paplūdimys dar pratęstas kiek į šiaurę nuo tilto į jūrą, atitinkamai labiau į šiaurę nukeliant moterų bei vyrų paplūdimius (dabar moterų paplūdimys prasideda į šiaurę nuo gelbėjimo stoties), o vyrų – dar labiau į šiaurę nuo moterų paplūdimio. Paskutiniais metais dar išskiriamas ir Palangos Birutės parko paplūdimys (mėlynosios vėliavos), kuris šiame kurorte labiausiai pritaikytas poilsiauti vaikams su tėvais. Gyvūnams draugiškas paplūdimys yra ties Nemirseta. Netoli jo – ir Nemirsetos nudistų paplūdimys.
Stacionarių paplūdimio infrastruktūros įrenginių Palangos pajūrio ruože nedaug, nes rudenį, žiemą ir pavasarį Baltija dažnai įsismarkauja ir tokius įrenginius sulaužo, nuneša į jūrą. Į paplūdimius nutiesti ir lentelėmis išgrįsti takai, yra atvestas vandentiekis, pastatyta stacionari gelbėjimo stotis, yra nuolat atnaujinamas tiltas į jūrą. Pasibaigus vasarai iš kilnojamų įrenginių kiek ilgiau čia užsibūna tik persirengimo kabinos. Visa kita atvežama ir sumontuojama prasidedant kurortiniam sezonui, o jam pasibaigus išvežama. Vasarą paplūdimiai prie pagrindinių takų nuo kavinių, parduotuvių, nuomos punktų, pirčių, pačių vasarotojų atsinešamų palapinių, skėčių, išsinuomojamų gultų ir krėslų kasmet vis labiau marguoja. Vasaros laikotarpių paplūdimyje yra ir tinklinio, vaikų žaidimams skirtų aikštelių, nors ir nedaug. Visa kita poilsiautojams skirta infrastruktūra – už kopų, prie pagrindinių kurorto gatvių, vedančių į paplūdimius, taip pat miesto centre.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – Palangos paplūdimys XIX a. Fotografė Paulina Mongirdaitė. Iliustracija iš RKIC archyvo
_____________________
[1] Bulgarin T., Kolumb (rus.), 1828 m., nr. 4, p. 184–209.
[2] Omiłanowska M., Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiciu laikais, V., 2014, p. 31.
[3] Bulgarin T., Kolumb (rus.),1828 m., nr. 4, p. 191–192.
[4] Ten pat, p. 191–193.
[5] Czerski S., Opis Żmudzkiey dyecezyi, V., 1830, p. 27.
[6] Jucziewicz L. A., Rysi Żmudzi, Warszawa, 1840, p. 25.
[7] Ten pat, p. 28.
[8] Palangos maudyklės seniau ir dabar“, Lietuvos aidas, 1933 m. rugpjūčio 16 d., nr. 183 (1855), p. 8.
[9] Ten pat.
[10] Vaitkus M., Su Minija į Baltiją, 1962, Londonas, p. 73–75.
_________________________
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“
