Margininkai – Lenkimų seniūnijos kaimas vakariniame Skuodo rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, 6 km į pietvakarius nuo Lenkimų. Jis eina siaura 2 km juosta palei Lietuvos-Latvijos sieną apie 8 kilometrus nuo Lenkimų seniūnijos Kuksinės (Koksinės) kaimo iki Kretingos r. Senosios Impilties kaimo. Rytiniame Margininkų kaimo pakraštyje, jo rytinėje pusėje, plyti Lenkimų girininkijos pušynai, vakarinėje pusėje teka Šventosios upė, eina Lietuvos siena su Latvijos Respublika. Kaimui yra priskirta 354,98 ha teritorija.
Čia – pajūrio žemuma, žemės akmenuotos, ne itin derlingos, tačiau vietiniai gyventojai nuo seno dirba žemę, augina gyvulius, užsiima žvejyba, grybauja ir uogauja, miške malkų pasikerta – taip gyvenimui dalį maisto ir kito gero prasimano iki pat šiol. Seniau beveik kiekvienoje kaimo troboje buvo audžiama. Vyrai laisvesniu nuo kitų darbų metu, ypač žiemos laikotarpiu, vydavo virves, pančius, botagus.
Pirmą kartą ši gyvenvietė – Margininkai (Morgieniki) – rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1568 metais. Anksčiau kaimas kartu su Žemyte sudarė vieną Platelių dvarui priklausantį teritorinį vienetą, kuris pietuose ribojosi su Juodeikiais, šiaurėje –su Lenkimais, rytuose – su Veriškių miško apyrube.
Yra išlikęs kaimo istoriją liudijantis Margininkų kapinynas ir senosios XVI–XIX a. Margininkų kaimo kapinės, vadinamos Maro, Marų kapeliais.
Kaimas susiformavo XVII–XIX a. Tuo laikotarpiu jis plėtėsi į pietvakarius palei Šventąją Juodeikių kaimui priklausančioje bendro naudojimo miško ir ganyklų žemėje. Iki 1923 m. dalis kaimo teritorijos (173 ha), kaip ir 91 ha žemės Juodeikiuose, priklausė Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio dalies turto perėmėjo Martišausko dvarui. Margininkuose yra buvęs dvaro kumetynas. Vykstant 1923 m. Žemės reformai, šis dvaras buvo „išparceliuotas“, žemė suskirstyta į 24 sklypus po 6–12 ha dydžio ir išdalinta gyventojams.
1923 m. kaime buvo 110 gyventojų, 1959 m. – 144, 1970 m. – 94, 1979 m. – 54, 1989 m. – 25, 2001 m. – 35, 2011 m. – 10, 2021 m. – 11.
Kaimo viduryje nuo seno gyveno dvarui nepriklausiusios 4 stambių ūkininkų – Jurgio Gaubio (turėjo 31 ha žemės), Jono Rimkaus (28 ha), Valio Černeckio (28 ha), iš Amerikos grįžusio Stasio Anužio (26 ha) – šeimos.
Seniau Margininkų vaikai lankydavo už 5–6 km buvusią Žemytės pradžios mokyklą, ją baigę – Lenkimų vidurinę mokyklą, iki kurios buvo 6–8 km.
Po Antrojo pasaulinio karo į mišką buvo pasitraukę 6 jauni Margininkų kaimo gyventojai: Kazys Būtė, Petras Jablonskis, Kazys Mickus, Aleksas Petrauskas, Juozas Raišuotis, Juozas Rimkus. A. Petrauską ir jo draugą sovietai suėmė, nuteisė 25 metams kalėti, o iš kalėjimo paleido atlikus dalį bausmės, bet jis Lietuvoje ilgą laiką gyventi neturėjo teisės, tad įsikūrė Karaliaučiuje, vėliau – Skuode. K. Būtė, K. Mickus, J. Raišuotis, J. Rimkus žuvo pasalose. Gyvas į nelaisvę buvo paimtas A. Petrauskas ir jo draugas. Sovietai A. Petrauską nuteisė 25 metams, bet jis, neišbuvęs tremtyje visą laiką, buvo paleistas, bet iš pradžių grįžti į Lietuvą jam taip pat nebuvo leista. Tada A. Petrauskas įsikūrė Karaliaučiuje, o vėliau – Skuode.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Margininkų kaimo į Sibirą buvo ištremta pasiturinčio ūkininko Jurgio Guobio, į Krasnojarsko kraštą – Jono Rimkaus šeima, tremtį patyrė ir už ryšių palaikymą su į mišką pasitraukusiais partizanais apkaltintos Antano Lukošiaus bei Prano Lukošiaus šeimos. Buvo ištremtas ir Stasys Tarvydas, Pranas Mickus, judėjimo negalią turėjęs Aleksas Ronkaitis. Jurgis Guobys ir jo žmona mirė tremtyje. Į Margininkus grįžę likę gyvi jų vaikai, sodyboje vietoje buvusių pastatų rado tik pamatus.
Ištrėmus Jono Rimkaus šeimą, jos sodyboje buvo įkurtas Margininkų brigados centras – gyvenamajame name apgyvendintos kelios šeimos, tvartas pritaikytas kolūkio karvidėms, klėtyje laikydavo grūdus, dažinėje – pašarus. Kai Rimkai grįžo iš tremties, jiems buvo leista gyventi savo sodyboje. Vėliau šioje sodyboje buvo apgyvendintos dvi buvusių tremtinių šeimos: Nastės ir Domininko Narkų, išvežtų iš Juodeikių kaimo, bei Juozo ir Elenos Skripkauskų iš Palegijos kaimo.
1949 m. pavasarį buvo pradėta organizuoti Margininkų žemės ūkio artelė, jos pirmininku išrinktas kaimo gyventojas Antanas Petrauskas, sąskaitybos darbus pavesta tvarkyti Eugenijai Tarvydaitei, sandėlininke paskirta Salomėja Markauskienė. Kolūkio centru tapo ištremto ūkininko Jono Rimkaus sodyba. Margininkų žemės ūkio artelė tada turėjo 7 karves ir 12 kiaulių (visos jos buvo paimtos iš ištremtų kaimo gyventojų ūkių).
1950 m. Margininkų žemės ūkio artelę brigados teisėmis prijungė prie Žemytės kolūkio. Margininkų brigadai iki 1959 m. vadovavo Petras Anužis, jį šiose pareigose pakeitė Pranas Skersis.
1950 m. Margininkuose buvo 31 sodyba. Sovietmečiu, vykstant melioracijai, daugelis kaime gyvenusių jaunų šeimų išvyko gyventi į Klaipėdos kraštą ir į kitas vietoves.
1965 m. spalio 25 d. įsteigus Lenkimų tarybinį ūkį, Margininkų brigada tapo pavaldi šio ūkio Žemytės skyriui, o 1970 m. ją prijungė prie Lenkimų tarybinio ūkio Juodeikių skyriaus.
XX a. Margininkų kaime buvo keletas daugiavaikių šeimų. Petrė Čegauskienė-Dobrovolskienė pagimdė ir užaugino 12 vaikų, Ona Raišuotienė – 10, Nastė Katkienė – 7, Ona Vitkienė, Stasė Skripkauskienė, Barbora Čegauskienė-Kabalinienė – po 6. Daugelyje kitų šeimų augo po 4–5 vaikus.
Tarpukariu Šventosios upėje švelniakailes ūdras gaudydavo Valys Černeckis. Jų išdirbtus kailiukus supirkinėdavo žydai.
Kaime daugelį metų garsėjo dailidė Augustinas Vitkus. Jis statydavo namus, gamindavo verpimo ratelius, duris, baldus. Kitas kaimo dailidė buvo Pranas Mickus, taip pat gamindavęs baldus, duris, langus. Sovietai jį ištrėmė į Rusijos šiaurę. Ten jis ir mirė.
Justinas Rimkus buvo kaimo kalvis. Jis kaustydavo arklius, traukdavo ratlankius ant tekinių, atlikdavo kitus kalvių darbus.
Kaime buvo ir keletas siuvėjų, tarp jų Leonas Jackus, Salomėja Rimkienė, Ona Pušinienė.
Alfonsas Pušinas plačiai garsėjo kaip itin geras kailiadirbys.
Eiguliu dirbo aukštaitis Galicinas.
Margininkuose yra gimę du gydytojai: Šilutėje daug metų dirbęs ir gyventojų pagarbą pelnęs Antanas Markauskas ir Vilkaviškyje gydytojo praktika užsiėmęs Steponas Katkus.
Iš Margininkų kilęs Algis Milius ilgą laiką dirbo Lenkimų girininkijos eiguliu, vėliau pradėjo ūkininkauti. Jis visą gyvenimą domėjosi ornitologija, įkėlė nemažai gandralizdžių, vasarą žieduodavo lizdeliuose randamus paukščius. Jo dėka melioracijos vajaus laikotarpiu pavyko išsaugoti Margininkų pelkę, kurioje veisiasi gervės.
Iš vertingesnių kultūros paveldo objektų pažymėtina kaime stovinti Jono Rimkaus pastatyta koplytėlė, kurią puošia Jono Krikštytojo skulptūrėlė. Toks jos siužetas neatsitiktinis, nes nuo seno Rimkų giminėje buvo Jonų. Šiame kaime ir daugelyje kitų šeimų gimus vaikui dažnai suteikdavo senelio ar tėvo vardą. Jonų buvo ir Butkų, Lapinskų, Markauskų, Raišuočių ir kai kuriose kitose šeimose.
Didelė dalis žemės dabar Margininkuose dirvonuoja, nes nebėra kam jos dirbti. Prižiūrimų šienaujamų laukų čia dabar taip pat nedaug. Margininkų kaimas ir prie jo augantis valstybinis miškas yra Margininkų botaninio ir zoologinio draustinio teritorijoje.
Lankytinos Margininkų laimo vietos
I tūkstantmečio pirmosios pusės Margininkų kapinynas. Jis yra 60 m į šiaurės vakarus nuo pagrindinės kaimo gatvės, Graumenalio upelio dešiniajame krante, apie 4 m į pietus nuo Margininkų senųjų kapinių (Maro, Marų kapelių). Jo plotas – 0,01 hektarų. Tai buvusi ovalo formos, 15×10 m dydžio, 1 m aukščio kalvelė.
XIX a. pab.–XX a. pr. kaime gyvenę žmonės jau nebežinojo, kad čia yra kapinynas, todėl 1927 m. ariant aplinkinius laukus buvo nukasta ir kapinių kalvelė. Kasant buvo rasta žmonių kaulų, žirgo kaukolė, 2 ar 3 geležiniai ietigaliai, balnakilpė ir kai kurių kitų radinių. Jie neišliko, nežinoma ir kur šie radiniai nukeliavo.
1979 m. Margininkų kapinyną žvalgė iš tuometinės Telšių apskrities Mosėdžio valsčiaus Budrių kaimo kilęs inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas Ignas Jablonskis (1911–1991). Dabar kapinyno vieta nebeardoma, dirvonuoja. Į pietvakarių ir vakarų pusę nuo jo yra vienkiemio sodyba.
Margininkų senosios kapinės (Maro, Marų kapeliai). Tai jau neveikiančios senosios kaimo kapinės. Žmonės čia buvo laidojami XVI–XIX amžiuje. Jos yra 70 m į šiaurės vakarus nuo pagrindinės kaimo gatvės, Graumenalio upelio dešiniajame krante.
Kapinės įrengtos nedidelėje 1,5 m aukščio šešiakampėje kalvelėje. Ji 41 m ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi ir 23 m pločio. Kapines juosia žemių pylimas, kurio išorinėje pusėje yra užslinkęs griovys. Pietinėje dalyje skersai kapinių eina apie 14 m pločio, 1,1 m pakiluma. Paviršius nelygus. Laidojimo žymių nesimato. Kapinės apaugusios medžiais ir krūmais, o rytiniame ir šiauriniame pakraštyje auga šimtametės pušys. Pietvakarinėje dalyje stovi pora ąžuolinių kryžių. Teritorijos plotas – 0,10 ha. Į pietvakarius yra vienkieminė sodyba. Kapinėse nuo seno stovėjo pora kryžių ir koplytėlė, kuri jau yra sunykusi. Pasakojama, kad seniau praeivius prie kapinių baidydavę, klaidžiodavo ugnies liepsnelės.
1979 m. šias kapines žvalgė jau minėtas 1972–1987 m. Kretingos ir Skuodo rajonuose archeologijos paminklus tyrinėjęs Ignas Jablonskis.
Šios kapinės – saugotinas kultūros paveldo objektas, 1935 m. įrašytas į Valstybės archeologijos komisijos rengiamą kultūros paminklų sąrašą. 1972–1977 m. kapinės buvo vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV1160).
Naudota literatūra:
- Jablonskis Ignas, Kai kurie žvalgyti archeologiniai paminklai Kretingos ir gretimuose rajonuose, Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 1254, l. 24 (brėž. 17).
- Rimeikis Leonas, Gimtoji parapija Lenkimai, 2005, Klaipėda.
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 20, l. 425–431.
- Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973.
- Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, t. 2, Vilnius, 1976.
- Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1292, ap. 1, b. 170.
- Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Margininkai.