Populiarus Lietuvos pajūrio kurortas, garsėjantis balto smėlio paplūdimiais, dideliu molu ir triukšmingu pasivaikščiojimo taku, dėl savo atsiradimo turi būti dėkingas vieno žmogaus – Felikso Tiškevičiaus, kurį rėmė žmona Antanina, mergautine pavarde Korzbok-Łącka[1], – iniciatyvai. Jo vaizduotė ir finansinės galimybės leido pasikviesti uropoje žinomus architektus – Franzą Heinrichą Schwechteną ir prancūzą parkų architektą Édouardą André, kurie sukūrė neįprastą koncepciją, pastatę prabangią rezidenciją ir susieję ją su ypatinga, naujoviška pajūrio gydykla. Ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, bet išsaugoti visumos elementai ir išlikę projektai šiandien leidžia atkurti vieną originaliausių privačių statybinių sumanymų senosios Žečpospolitos žemėse XIX–XX amžių sandūroje.
Tyrinėtojams nuo seno buvo aišku, kad Édouardas André šiame projekte dalyvavo, tuo tarpu Franzo Schwechteno autorystė daugelį metų kėlė abejonių. Pirmą kartą informacija apie Franzą Schwechteną ir jo Palangos rūmų projekto autorystę pasirodė 1913 m. istoriko Stanisławo Karwowskio publikacijoje[2]. Nuo tada toji informacija buvo nuolat atkartojama literatūroje, išleistoje tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis, taip pat pokarinėje mokslinėje lietuvių literatūroje[3]. Tačiau Schwechteno pavardės nebuvo monumentalioje Romano Aftanazio publikacijoje. Jis, aprašydamas rūmų statybos istoriją, rėmėsi informacija, gauta iš užsakovo artimųjų[4]. Tad Schwechteno autorystė nustojo būti laikoma akivaizdžiu dalyku, o dėl to, kad šaltiniai nepatvirtino vokiečių architektą dalyvavus Palangos rūmų statyboje, kilo abejonių ir dėl tos statybos datos – įvairiuose šaltiniuose ji svyravo nuo 1895[5] iki net 1902 metų[6].
Abejonės išsisklaidė tik tuomet, kai vokiečių mokslininkai ėmėsi tyrinėti Schwechteno kūrybą ir surado architekto projektinį palikimą. Schwechtenas Tiškevičių rūmų Palangoje projektą įtraukė į savo paties sudarytą svarbiausių darbų sąrašą, kuris išliko Berlyno Meno akademijos archyvų rinkiniuose ir kurį 1982 m. publikavo Vera Frowein-Ziroff[7]. Tuo tarpu Peeras Zietzas, parašęs monografiją apie Schwechteną, Palangai nedaug teskyrė vietos; jis publikavo keliasdešimt projektų iš išlikusio architekto palikimo, kurį išsaugojo Berlyno Geheimes Staatsarchiv Preussische Kulturbesitz[8], tačiau apskritai Palangos rūmų neįtraukė nei į nei katalogą, nei į aprašymą, paminėdamas juos tik realizuotų projektų sąraše[9]. Šiame straipsnyje pirmą kartą publikuojami minėtame Berlyno archyve išlikę realizuoti ir nerealizuoti Schwechteno projektai, kuriuos Feliksas Tiškevičius užsakė Palangai[10].
Nors Palangos miestelis gyvuoja ilgai, bet jo įdomios architektūros ir urbanistikos istorija taip ir nebuvo parašyta[11]. Lietuviški šaltiniai teigia, kad Palanga atsirado dėl nedidelės kalvos, laikomos buvusios pagoniškos šventyklos vieta, kurioje šventąją ugnį saugojo Birutė. Pasak legendos, Kęstutis, grįždamas iš žygio prieš kryžiuočius, pagrobė Birutę ir vedė, nors jai teko sulaužyti duotus įžadus. Birutė pagimdė sūnų Vytautą, o po vyro mirties grįžo į Palangą, kurioje – minėtame kalnelyje – ir buvo palaidota. Toji kalva nuo tada buvo vadinama Birutės kalnu ir ypatingai garbinama. Palanga įsikūrusi prie nedidelės upelės Rąžės, įtekančios į Baltijos jūrą, bet ji taip ir netapo reikšmingu uostu. Nuo XVI amžiaus paskutinio dešimtmečio čia stovi medinė bažnyčią, kurią pastatė Ona Jogailaitė. XVII amžiuje Palanga buvo karališkojo stalo ūkis, vėliau performuota į tenutinę seniūniją. Nuo 1775 m. ji priklausė vyskupui Ignotui Masalskiui, vėliau – jo dukterėčiai, ištekėjusiai už Vincento Potockio, vėliau už Ksavero Niesiolovskio, iš kurio 1824 m. Palangą nusipirko Mykolas Tiškevičius. 1839 m. dvarą paveldėjo anksti miręs sūnus Juozapas, o po jo Palangos savininku tapo jo anūkas, irgi Juozapas Tiškevičius, vedęs Sofiją Horvataitę.
XIX a. Palanga atsidūrė netipiškoje padėtyje – istoriškai ji buvo lietuvių Žemaitijos dalis, bet dėl Baltijos vokiečių 1819 m. lobistinės veiklos kartu su siauru pajūrio ruožu buvo prijungta prie Kurliandijos, o tai palengvino kontaktus su prūsais. Prūsiškasis Memelis (dab. Klaipėda) Palangai buvo ir „langas į pasaulį“, nes ji pati neturėjo susisiekimo nei su kitais Lietuvos, nei su Kurliandijos miestais – nebuvo nei gerų kelių, nei geležinkelio. Tai, kad Palanga priklausė Kurliandijai, leido viešuose renginiuose be apribojimų vartoti tiek lenkų, tiek lietuvių kalbą[12].
Ekonomine prasme Palanga neturėjo didelės reikšmės. Vietiniai gyventojai daugiausiai vertėsi žvejyba ir smulkiais amatais, taip pat – tą patvirtina archyvai – kontrabanda. Kai XIX amžiaus pradžioje Europoje paplito jūros maudynių ir atostogų pajūryje mada, Palanga ėmė traukti vasarotojus. Tarp jų buvo atvykę ir Wereszczakai su dukra Maryle, ir Adomas Mickevičius. Kitų vasarviečių konkurencija, o ypač tai, kad nebuvo gerų kelių, netrukus svečių skaičių smarkiai sumažino. 1884 m. rugpjūčio mėn. kelias vasaros savaites Palangoje praleido tapytojas Stanisławas Witkiewiczius.
Visą tą laiką Palangoje nebuvo jokios nuolatinės rezidencijos. Tik Juozapas Tiškevičius, kuris nusipirko iš Zubovų netoliese esančią Kretingą ir pasirinko ją savo nuolatine gyvenamąja vieta, ėmėsi Palangoje šiokių tokių ekonominių iniciatyvų. Be kita ko, jis tada pastatė medinį tiltą į jūrą, kuris turėjo būti ir prieplauka laivams, gabenantiems į Liepoją plytas iš jo plytinės. Be to, Tiškevičiai pasirinko Palangą kaip šeimos vasarvietę. Veikiausiai antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje prie Klaipėdos kelio, netoli Rąžės, jie pasistatė vasaros dvarelį, kuris, kaip yra minėjusi jo duktė, Elena Tiškevičiūtė Ostrovska, beveik kasmet vis didėjo, nes būdavo pristatomi nauji kambariai ir verandos. Tasai dvaras vėliau tapo vandens gydomųjų procedūrų namais Felikso Tiškevičiaus įkurtame kurorte.
Juozapas Tiškevičius mirė 1891 m. Jo turtas buvo padalintas taip: Kretingoje apsigyveno jo vyriausiasis sūnus Aleksandras, Vladislovas gavo Lentvarį, Juozapas – Užutrakius, Antanui atiteko Vilniaus rūmai ir ten esantys fabrikai, o jauniausiajam Feliksui – Palanga. Naujasis Palangos savininkas Feliksas Tiškevičius 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Korzbok–Łącką, jauniausią majorato savininko Władysławo Korzbok–Łąckio, Lenkijoje turinčio Posadovo dvarą, dukterį. Jau kitais metais jaunoji pora susilaukė pirmojo palikuonio, todėl skubiai reikėjo statyti nuosavą namą. Kaip pasakojo jauniausias Felikso ir Antaninos Tiškevičių sūnus Alfredas Tiškevičius, sprendimą nuolat gyventi Palangoje priėmė jo motina, susižavėjusi tos vietovės pajūrio kraštovaizdžiu[13].
Pirmas klausimas, kuris kyla kalbant apie Palangos rūmus, – kodėl Feliksas Tiškevičius nusprendė samdyti būtent Franzą Schwechteną ir Édouardą André. Stanisławas Karwowskis tvirtina, kad Tiškevičiai su Schwechtenu atsitiktinai susitiko Berlyne, tuo tarpu Sofija Tiškevičiūtė Potocka savo atsiminimuose rašo, kad su André jie atsitiktinai susipažino Montekarle[14]. Vis dėlto atrodo, kad tiek architektas, tiek parkų specialistas buvo pakviesti toli gražu ne atsitiktinai, ant karštųjų, o juos rekomendavo patikimas asmuo, gerai išmanantis tuos dalykus.
Galimas daiktas, tie patikimi asmenys, rekomendavę parkų projektuotoją, o gal ir architektą, buvo Emilija ir Ignotas Bninskiai iš Samostrelo. Veikiausiai devintajame dešimtmetyje[15] Bninskiai praplėtė ir modernizavo savo rūmus. Tuo laiku tie rūmai jau turėjo ilgą istoriją – juos 1698 m. seno dvaro vietoje pastatė Piotras Bninskis, o apie 1825 metus rūmai buvo perstatyti klasikiniu stiliumi, ir šio projekto autoriumi, galimas daiktas, yra Karlas Friedrichas Schinkelis, nors jokių tiesioginių jo autorystės įrodymų nėra [16]. Perstatymo, kurį atliko Ignotas Bninskis, autoriumi yra laikomas Schwechtenas, nors ir šiuo atveju nerandama šaltinio, kuris vienareikšmiškai patvirtintų, jog tasai garsus architektas būtų dalyvavęs perstatant Samostrelo rūmus[17]. Formali pakeitimų, kurie dvarą padarė tikrai rūmais, analizė ir palyginimas su kitais XIX a. devintajame dešimtmetyje Schwechteno įgyventintais projektais vis dėlto leidžia spėti, kad Bninskių rūmų modernizavimą projektavo būtent jis.
Édouardo André autorystė projektuojant Samostrelo parką, lygiai kaip ir kaimyninių Potulicų, tada priklausiusių Anelei Potulickai, patvirtinta rašytiniuose šaltiniuose[18]. Atsiminimuose, kuriuos parašė jo sūnus, René André, pasakojama netgi tai, kad 1898 m. kartu su tėvu keliaudami į Palangą jie užvažiavo į Samostrelą ir Potulicus, kad pamatytų savo darbo vaisius[19]. Šiandien jau neįmanoma nustatyti, kuris iš tų parkų atsirado pirma, ir ar Bninskių, ar Potulickos iniciatyva André projektai buvo įgyvendinti Krapnos žemėje[20]. André Europoje tapo labai populiarus po to, kai 1879 m. iš spaudos išėjo jo traktatas apie parkus ir sodus, tad nieko stebėtino, kad projektas buvo užsakytas būtent jam[21]. Emilija Bninska, mergautine pavarde Łącka, buvo jaunesnioji Władysławo Łąckio iš Posadovo, Antaninos Feliksienės Tiškevičienės tėvo, sesuo, tad jaunoji pora, lankydamasi pas giminaičius, turėjo ne vieną galimybę susipažinti su André darbo privalumais ir efektais.
O kalbant apie Schwechteną negalima pamiršti dar vienos galimybės. Tasai architektas 1891 m. vasarą suprojektavo Brodų rūmus, esančius Lenkijoje, Novotomyso paviete[22]. Tasai dvaras, nuo 1874 m. priklausantis vokiečių Pflugų šeimai, buvo Łąckių Posadovo kaimynystėje, kuriame išaugo Antanina Łącka. Brodo rūmai buvo baigti statyti apie 1892, bet veikiausiai 1893 m., vadinasi, tuo metu, kai Antanina Łącka Lvovo parapijos bažnyčioje ištekėjo už Felikso Tiškevičiaus. Todėl yra labai didelė tikimybė, kad abi šeimas – Pflugų ir Korzbok-Łąckių – siejo geri kaimyniški santykiai, nepaisant skirtingų tautybių, ir kad Antanina ir Feliksas Tiškevičiai matė Schwechteno realizuotus Brodų rūmus.
Galima daryti prielaidą, kad darbas prie Palangos rūmų projekto buvo pradėtas 1895 m.. Seniausi išlikę Schwechteno projektai datuojami 1896 m. sausio ar vasario mėnesio pradžia, o tai jau įgyvendinimo versijos projektai, prieš kurią neabejotinai ėjo eskizų ir rūmų formos ir plano derinimo su užsakovais fazė. Dar daugiau, Schwechtenas Palangos rūmų projektą į savo svarbiausių darbų sąrašą įrašė būtent prie 1895 metų datos, vadinasi, kaip tik tais metais jis atliko pagrindinius kūrybinius darbus[23].
Berlyno archyve išsaugotas Schwechteno Palangos rūmų projektų rinkinys, žinoma, toli gražu nėra pilnas. Daugelis lakštų buvo sunumeruoti, didžiausias išlikusio lakšto numeris – 116, o archyve jų yra iš viso 58, dalis jų – nenumeruoti eskizai ir techniniai projektai. Kaip jau esu minėjusi anksčiau, trūksta ankstyvosios projektinės fazės piešinių. Seniausi išlikę projektai – įgyvendinimo piešiniai. Tai visų perdengimų metmenų, skersinių ir išilginių pjūvių rinkinys ir fasado piešinys[24]. Be to, rinkinyje yra keturių fasadų piešiniai, datuoti 1896 m., kurie buvo panaudoti perprojektuojant naujus stogus 1916 m., senuose piešiniuose išskutus datas ir senas stogų linijas, bet palikus pirminę fasado išvaizdą ir pastato formą[25].
Schwechtenas suprojektavo simetrišką, dviaukštį, su išmūrytu aukštu rūsiu pastatą, kurio fasadas buvo nukreiptas į šiaurę, negilios U raidės formos; jį sudarė plokštuminis korpusas ir du labai trumpi šoniniai sparnai, su pagrindiniu korpusu sujungti nusklembtais stačiais kampais. Pagrindinį įėjimą puošė nedidelis portalas su pora kolonų, laikančių trikampį frontoną, o prie šoninio fasado iš vakarų pusės stovėjo nedidelė atvira arkadinė veranda.
Rūsyje įsikūrė ūkinės patalpos ir tarnai. Ten buvo įrengti gyvenamieji kambariai tarnams, taip pat skalbykla ir maisto atsargų podėliai, o po vakariniu sparnu – virtuvė, susidedanti iš kelių patalpų. Pirmo aukšto ašis buvo holas, užimantis centrinę šiaurinę dalį, kylantis per du aukštus, su paradiniais laiptais iš dešinės pusės. Centrinėje parko ašyje buvo salonas, į dešinę ėjo dieninis kambarys, toliau – didžiulis valgomasis, užimantis visą vakarinį sparną, o į kairę nuo salono ėjo buduaras, toliau – namų ponų miegamasis ir rytiniame sparne vaikų kambariai. Reprezentaciniai kambariai – buduaras, salonas ir dieninis kambarys – buvo išsidėstę amfilada, o juos jungiančios dvivėrės durys buvo suprojektuotos kaip stumdomosios. Į kairę nuo holo, priešais miegamąjį, buvo vonia ir tualetai. Be paradinių laiptų, į viršų buvo galima užlipti dar dvejais tarnų laiptais, esančiais šoniniuose sparnuose. Antrame aukšte – pagrindiniame korpuse ir sparnuose – buvo išdėstyti 14 kambarių vaikams ir svečiams, taip pat vonios. Korpuso viduriu, palei holo sieną, išilgai viso pastato ėjo koridorius, apšviečiamas iš viršaus, šviesa krito pro stoglangį su specialia medine apdaila.
Vidaus patalpų išdėstymo projekte nesunku pastebėti, kad architektas stengėsi kuo optimaliau išnaudoti dienos šviesą, kartais net prasilenkdamas su logika ir atsisakydamas tradicinių išplanavimo sprendimų. Patalpos, kurių langai žvelgė tik į šiaurę, tai yra priekinės patalpos, – tik holas, vonios ir laiptinės. Visų kambarių, netgi tarnų, langai žvelgia į rytus, pietus arba vakarus. Veikiausiai baimindamasis, kad pritrūks natūralaus apšvietimo, architektas nusprendė holą padaryti aukštą, per du aukštus, su dviem eilėmis langų, nepaisydamas, kad tai buvo gana nepraktiška, nes tokią didelę erdvę buvo sunku apšildyti. Be to, tas pats baiminimasis privertė architektą suprojektuoti keistoką galeriją, pakibusią virš holo, jungiančią laiptus su koridoriais ir vienu iš antro aukšto kambarių.
Atrodo, kad būtent tinkamo natūralaus apšvietimo panaudijimo problema nulėmė, kad architektas pasirinko kaip tik tokią pastato formą ir brėžinį. Vidinių pastato kampų nusklembti užapvalinimai tarp korpuso ir sparnų turėjo praktinį, o ne estetinį pagrindą. Pusapvalės sienos ir todėl įstrižai įstatyti langai turėjo galimybę „sugauti“ daugiau rytinių ir vakarinių saulės spindulių.
Iš išlikusių rinkinio techninių piešinių matyti, kad rūmai buvo aprūpinti visais tų laikų naujausiais techniniais įrenginiais, o juos projektavo Hermannas Liebau z Magdeburgo[26]. Vonios turėjo kanalizaciją, jos buvo aprūpintos šaltu ir karštu vandeniu, kambariuose buvo įrengtas centrinis šildymas ir sumūrytos krosnys, o židiniai, kuriems liko daugiau dekoratyvinė, o ne šildymo funkcija, buvo palikti tik salone ir hole. Taip pat puikiai įrengta buvo ir virtuvė, liftu sujungta su patalpa indams laikyti.
Schwechteno suprojektuoti fasadai buvo tais laikais madingo neorenesanso stiliaus. Panaudotų architektonikos elementų ir dekoracijų repertuaras iš esmės buvo gana kuklus. Fasadą paryškino centrinis vienaašis pseudorizalitas, užpakaliniame fasade pseudorizalitais buvo paryškintos trys centrinės ašys ir pavienės šoninės, o šoninius fasadus puošė dviašiai centriniai pseudorizalitai. Fasadai nebuvo padalinti vertikaliai, tik horizontaliai ėjo lipdinių tarpaukščio juosta. Fasadą vainikavo kartušas su Tiškevičių Lelivos ir Korzbok Łąckių herbais. Mažesni kartušai su Tiškevičių herbais puošė šoninius fasadus[27].
Langų rėmai buvo profiliuoti, puošti arba trikampiais sandrikais (antrame aukšte – iškyšomis) arba lipdiniais (pirmame aukšte) su bareljefinėmis dekoracijomis, pakaitom vaizduojančiomis vazas su vaisiais ir lauro girliandomis arba ąžuolo lapų vainikus su strėlinėmis ir deglais. Išsiskyrė vieninteliai trys uždari ovaliniai porte-fenetre ant parko fasado ašies, puošti bareljefais, vaizduojančiais gyvūnų kailius ir jų galvas – vidury liūto, o iš šonų avinų.
Kitas išlikusių Schwechteno piešinių rinkinys iš vidaus dekoravimo projektavimo fazės. Didžioji jų dalis nedatuota, o iš datuotųjų pats seniausias yra 1896 m. rugsėjo 3 d., pats vėliausias – 1897 m. vasario 17 d. piešinys Tai leidžia daryti prielaidą, kad pirmojo statybų sezono metu 1896 m. rūmai buvo pastatyti iki pat stogo, o antras sezonas buvo skirtas apdailai ir dekoravimui.
Dalis piešinių skirta salono dekoracijai[28]. Jis buvo suprojektuotas pagal XIX amžiaus pabaigoje populiarią schemą – rokoko stiliumi. Išliko pastato vidaus įžanginis škicas, atliktas pieštuku, taip pat atskirų elementų piešinių serija: lubų ir sienų, židinių ir šviestuvų aprėminimų lipdyti pagražinimai – visa tai jau įvykdymo versijoje.
Dešimt kitų piešinių skirti pagrindiniam holui ir paradinei laiptinei[29]. Šių vidaus erdvių dekoras buvo labiau klasikinio stiliaus. Vidų puošė ažūrinė struktūra, skirianti holą nuo laiptų, pirmame aukšte tą struktūrą sudarė pora marmuro imitacijos toskaniškojo orderio kolonos, įrėminančios įėjimą į laiptus ir kartu laikančios galeriją, jungiančią koridorius ir kambarį, o galerijoje dėl simetrijos stovėjo antra marmuro imitacijos kolonų pora su įkomponuotais kapiteliais. Pirmame aukšte holo ir laiptų aikštelės sienos buvo dekoruotos skirtingai: holo sienos buvo išmuštos žemais paneliais, virš jų ėjo (płycinową) dekoracija su lipdiniais ir židinys ant įėjimo ašies, tuo tarpu laiptų aikštelės sienos buvo puoštos tik plokščiu piešiniu (boni) ant tinko. Antrame aukšte per abi sujungtas patalpas ėjo (płycinowa) dekoracija su ovaliais veidrodžiais, pakabintais ant lipdytinių girliandų. Veidrodžiai buvo panaudoti tam, kad būtų galima sustiprinti šviesą, krentančią pro langus, kurie žvelgė į šiaurę. Be tikslių lipdytinių pagražų elementų, tarp Schwechteno piešinių išliko ir laiptų bei galerijos baliustradų variantai, taip pat ir apšvietimui skirtų ketinių kandeliabrų piešiniai[30].
Neišliko piešiniai, skirti kitoms patalpoms, išskyrus buduaro durų projektą[31]. Tasai piešinys irgi yra galutinė versija. Trūksta ir lipdinių, skirtų neoregentystės stiliaus miegamajam, neoklasicizmo stiliaus buduarui ir vaikų kambariui, piešinių, bet visa tai nepakitę išliko pačiuose rūmuose. Kitos patalpos neturėjo efektingų pagražinimų; iš lipdinių tebuvo palei lubas einančios juostos ir nedidelės rozetės aplink sietynų tvirtinimo vietą.
Kitą projektavimo darbų fazę atspindi keturi 1897 m. rugsėjo mėnesio piešiniai, skirti priekinei daliai erdvios terasos, ant kurios stovi rūmai. Terasos plokštė buvo atitraukta nuo rūmų sienų, tuo būdu sudarydama savotišką rūmus juosiantį „griovį“, o tai leido dienos šviesai patekti į rūsyje esančias patalpas, taip pat įrengti įėjimus į jas. Iš priekio terasą juosė galinga atraminė siena, iškili per vidurį, su vėduokle einančias dvejais laiptais ir niša ant centrinės parko ašies. Privažiavimai buvo įrengti iš rūmų šonų.
Terasos projektų datavimas leidžia spėti, kad 1897 m. rūmų statyba jau ėjo į pabaigą ir, galimas daiktas, tų pačių metų pabaigoje juose jau buvo galima gyventi. Nieko nėra žinoma apie tai, ar rūmų architektas Franzas Schwechtenas lankėsi Palangoje, tiktai žinoma, kad statybą prižiūrėjo statybininkas iš Memelio, vardu Werneris[32].
Tačiau Palangos rūmų statybos istorija tuo metu dar nesibaigė. 1907 m. Tiškevičiai nusprendė prie rūmų pristatyti koplyčią. Tais metais miestelyje buvo pašventinta didelė neogotikos stiliaus bažnyčia, pastatyta vietoje senosios medinės, stovinčios ten nuo XVI amžiaus pabaigos. Naująją bažnyčią suprojektavo architektas iš Švedijos Karlas Eduardas Strandmannas, kurį pasikvietė Lietuvos vyskupas. Statyba ir įrengimas buvo įmanomas tik todėl, kad didžiąją dalį lėšų tam skyrė Feliksas ir Antanina Tiškevičiai. Tačiau tolokai nuo namų esanti miestelio bažnyčia negalėjo patenkinti jų poreikių. Dėl rūmų praplėtimo jie kreipėsi į Schwechteną, užsakydami suprojektuoti ne tik koplyčią, bet ir praplėsti verandą su terasa pirmame užpakalinio fasado aukšte. Schwechteno archyve piešiniai, skirti tam praplėtimui, datuoti nuo 1907 m. balandžio iki 1908 m. kovo mėnesio, ir veikiausiai projektas buvo įgyvendintas tais pačiais metais[33].
Koplyčia buvo suprojektuota prie šoninio, vakarinio, rūmų fasado, pailginus toje pusėje buvusią nedidelę verandą, kuri po rekonstrukcijos turėjo sujungti valgomąjį su koplyčia. Koplyčiai Schwechtenas suteikė kupolu dengto aštuoniakampio formą, su nedidele pusskliaučio formos apside iš vakarų pusės. Virš boniowanym cokolio koplyčios sienos turėjo likti lygios, prasiūtos tik langais: stačiakampiais šiaurės ir pietų sienose, ovaliais įstrižai einančiose sienose. Virš langų buvo numatytos bareljefų plokštės (płyciny) (čia gal turėtų būti sandrikai, bet autorė žodį płycina vartoja keliomis reikšmėmis, todėl reikia žiūrėti į brėžinius), o pastatą vainikavo ažūrinis baliustrados pavidalo atikas. Koplyčios viduje buvo suprojektuotos subtilios klasicizmo stiliaus lipdytinės dekoracijos. Schwechtenas pasiūlė du verandos ir pagrindinio korpuso jungimo variantus – atvesdinti į verandą vienaašį arba dviašį elementą; buvo pasirinktas antrasis variantas. Projekte bareljefui virš lango buvo numatytas toks siužetas – Dievo motina su kūdikiu, apsupta angelų, bet galop atsirado bareljefas, vaizduojantis kristologinį simbolį – pelikaną, maitinantį jauniklius savo krauju. Į langus buvo įstatyti „Miunchene padaryti” vitražai, vaizduojantys Dievo Motiną ir šventuosius – Juozapą, Antaną, Joną Morkų, Feliksą ir Kazimierą[34].
Naujos verandos statyba tapo būtina, nes senoji tapo keliu į koplyčią. Ji turėjo būti pristatyta iš užpakalinės, pietinės pusės, simetriškai korpuso ašiai, trijų ašių pločio. Schwechtenas ir šį sykį pasiūlė kelis variantus, kurie skyrėsi tik nedidelėmis smulkmenomis. Antrajame aukšte terasą turėjo remti keturios toskaniškojo orderio kolonos, o vienas iš variantų numatė papildomą porą kolonų verandos viduryje. Viename iš piešinių veranda buvo visiškai užstiklinta, ir veikiausiai buvo įgyvendintas kaip tik šis variantas, nors langų rėmų nepavyko aptikti nė pėdsako.
Dar kartą Tiškevičiai pakvietė Schwechteną perstatyti Palangos rūmus 1916 m. Tuomet Tiškevičiai nusprendė palėpėje įrengti svečių kambarius. Todėl jie Schwechtenui užsakė naujo, gerokai aukštesnio mansardinio stogo ir kambarių išplanavimo projektą. Schwechtenas kuo tiksliausiai įvykdė užsakymą[35], be to, pridėjo piešinių komplektą, kuriuose buvo atvaizduoti visi rūmų fasadai su nauju stogu, tačiau jis pasinaudojo senaisiais fasadų projektais – dar be 1908 m. pristatytos koplyčios ir pietinės verandos[36]. Pagal projektą palėpėje turėjo būti įrengti 9 svečių kambariai, išdėstyti pietinėje ir vidinėje sparnų dalyje, o sandėliavimui skirtos patalpos įrengtos ten, kur nebuvo natūralaus apšvietimo, jos buvo ant kartušų, vainikuojančių šoninius fasadus, ašių. Šie projektai, datuojami 1916 m. gegužės ir liepos mėnesiais, taip ir nebuvo įgyvendinti.
Vykstant rūmų statybai, vyko ir parko kūrimo darbai, parką suprojektavo jau minėtas Édouardas André. Yra žinoma, kad garsusis parkų projektuotojas kartu su sūnumi René 1898 m. atvyko į Lietuvą, pakeliui, kaip jau esu minėjusi, aplankydamas savo suprojektuotus Samostrelo ir Potulicų parkus. Lietuvoje – prieš atkeliaudamas į Palangą – jis užsuko pasižiūrėti Felikso Tiškevičiaus brolių rezidencijų – Lentvario ir Užutrakio – parkus, kuriamus pagal jo projektus, taip pat į Trakų Vokę, priklausančią Jonui Juozapui Tiškevičiui (tokio, man regis, niekada nebuvo), Felikso pusbroliui iš tėvo pusės[37]. Lietuvos gamta, ypač Baltijos jūros pakrantės augalai, turėjo prancūzų sodininkui padaryti didelį įspūdį, nes dar tais pačiais metais jis su Revue Horticole skaitytojais pasidalijo savo pastabomis apie „šiaurės Europos“ floros specifiką[38]. Jam ypač patiko pušų rūšis, auganti Palangos apylinkėse – le Pin de Riga, – kurią jis panoro išpopuliarinti Prancūzijoje, siūlydamas pirkti jos sėklų[39].
André vizitas, be abejonės, siejosi su pradiniu parko kūrimo darbų etapu, veikiausiai kaip tik tada buvo sukurtas galutinis projektas[40]. Sunku tiksliai pasakyti, kada Palangos parke buvo baigtas pagrindinių darbų etapas. 1899 m. Ogrodnik Polski leidėjas pranešė, kad žemės darbai Birutės parke tebevyksta ir dar negreitai bus baigti[41]. Revue Horticole buvo išspausdinta spalvota litografija, vaizduojanti Birutės parką, ir to parko aprašymas, kurį parengė René André[42]. Ten kalbama apie trejus metus, tiksliau, apie tris parko kūrimo darbų sezonus. André pats asmeniškai nevadovavo darbams, jis atsiuntė į Lietuvą savo bendradarbius. Darbams Lentvaryje vadovavo prancūzai Adolphas Buyssensas ir kažkoks de Coulombas, akmenskaldybos darbo specialistas, taip pat čekas Hudala, o Palangoje darbams vadovavo jo atsiųstas padėjėjas J. M. Buissonas[43].
Palangos parkas, kaip ir patys rūmai, buvo įkurti tuščioje vietoje, panaudojus kai kuriuos anksčiau čia augusio mišraus, bet su pušų persvara, miško medžius. André panaudojo planavimo schemą, kurią taikė gana dažnai, vadinamąją maišyto stiliaus schemą – le style mixte – kai aplink rūmus driekiasi reguliarusis parkas, o toliau – miško parkas. Reguliaraus parko užduotis buvo pabrėžti rūmų stilių, kurį André pavadino „prancūzų regentystės stiliumi“. Litografijoje, iliustruojančioje straipsnį, rūmų apybrėžos buvo šiek tiek pakoreguotos – pakelti stogai, suteikiant jiems prancūzų architektūrai būdingą formą, ir atsisakyta vidinių kampų užapvalinimų, todėl rūmai išties tapo panašūs į „prancūzų regentystę“. Rūmus supanti terasa su laiptais ir baliustrada turėjo deramai įrėminti jo architektūrą. Prie pietinio, užpakalinio, rūmų fasado buvo suplanuotas taisyklingos formos pusapskritimio formos rožynas. Į šiaurę nuo rūmų, jau miško parko dalyje, buvo įrengtas nemažas netaisyklingos formos tvenkinys. Medžių juosta, skirianti rūmus nuo jūros kranto, buvo praretinta taip, kad pro rūmų langus būtų galima matyti jūrą. Augalai, sodinti visame parke, buvo rūpestingai parinkti atsižvelgiant į Palangos klimatą ir dirvožemį, ir René André išsamiai aprašė tą pasirinkimą.
Realizuojant projektą, buvo atlikti kai kurie pakeitimai – pakeista kelių antraeilių takelių kryptis, į kitą vietą perkelti daržai. Tačiau šiandien sunku atlikti išsamią lyginamąją analizę, nes per pastaruosius šimtą metų parkas smarkiai pasikeitė, pirmiausiai todėl, kad karo metais ir pirmaisiais sovietiniais metais jis buvo neprižiūrimas, ir tik septintajame dešimtmetyje parke buvo pašalinti ilgų nepriežiūros metų padariniai[44].
Tiškevičiai savo pačių iniciatyva, dar prieš 1908 m. pastatant koplyčią, parko kompoziciją papildė didele Jėzaus Kristaus Laiminančiojo figūra, stovinčia ant rūmų ašies. Apie tą statulą žinome nedaug, Karwowskis yra pasakęs, kad ji „padaryta Paryžiuje statulos Monmartre pavyzdžiu“[45]. Tam tikrą problemą sudarė liaudies garbinamas Birutės kalnas, siejamas su pagonybės kultu. Ant kalno viršaus dar 1869 m. vietinio klebono iniciatyva buvo pastatyta katalikiška šventykla, kurią suprojektavo prūsų statybininkas iš Memelio Karlas Mayeris. Tiškevičiai nusprendė toje vietoje pastatyti dar vieną katalikišką simbolį. Kalno papėdėje buvo įrengta akmens grota ir joje pastatyta iš Lurdo atgabenta Dievo motinos statula, kuri vieną naktį stovėjo garsėjančioje stebuklais Prancūzijos grotoje.
Kartu su Felikso Tiškevičiaus rūmų statyba ir parko formavimu vyko ir Palangos, kaip kurorto, kūrimo darbai. Juozapas Tiškevičius, kaip palikimą užrašęs Palangą savo jauniausiajam sūnui, pasirūpino, kad ir kiti šeimos nariai turėtų kur vasaroti. Iš Tiškevičiams priklausančių žemių buvo išskirta dalis, apimanti sklypus, esančius prie jūros, šalia kelio tilto link, toji dalis vėliau tapo Tiškevičių alėja (dab. J. Basanavičiaus gatvė). Veikiausiai suformuoti tuos sklypus buvo planuota seniai, nes šitai matėsi jau 1877 m. plane, kuris saugomas Vilniaus archyve[46]. Tie sklypai buvo išdalinti Juozapo našlei, Sofijai, mergautine pavarde Horvatatei, ir kitiems vaikams – sūnums ir tris dukterims: netekėjusiai Marijai Tiškevičiūtei, Sofijai Henrikovienei Dembinskai ir Helenai Aleksandrienei Ostrovskai[47].
Šis Juozapo Tiškevičiaus sprendimas nulėmė tolesnį Palangos likimą. Perdavęs žmonai ir kiekvienam vaikui žemės sklypą, esantį geroje vietoje – prie jūros, jis pakoregavo jų planus, kur praleisti vasaros mėnesius. Savo sklypuose visi pasistatė vasarnamius ir kasmet suvažiuodavo į Palangą atostogauti. Be vasarnamių, kuriuose gyveno patys, jie turėjo papildomų namų, kuriuose apsistodavo pakviesti svečiai – tolimesni giminės ir draugai, tad per kelerius metus Palanga tapo daugelio aristokratiškų lenkų šeimų susitikimo vieta, kurios čia atvykdavo vasaroti ne tik iš prūsų žemių, bet ir iš Lenkijos bei Podolės. Šitokia daugybė asmenų, priklausančių visuomenės grietinėlei, traukte traukė kitus vasarotojus, tad paskutiniame dešimtmetyje į Palangą atvykstančių vasarotojų skaičius kasmet padvigubėdavo. Atsirasdavo vis daugiau norinčių investuoti – statyti vasarnamius ir juos nuomoti, o spaudoje atsirado skelbimai, kviečiantys vasarą ilsėtis Palangoje.
Kitas dalykas, svarbus tolesnei Palangos plėtrai, buvo tai, kad savo veiklą pradėjo antilenkiška organizacija Deutscher Ostmarkenverein – hakata, ir jos įtaka ėmė labai stiprėti; tai nutiko 1894 m.. Lenkų visuomenės reakcija buvo daugelio prūsiškų institucijų boikotas, tarp jų ir prūsiškų pajūrio kurortų. Atsisakyti kelionės į vokiškus Sobotus, kaip tuomet buvo vadinamas Sopotas, buvo patriotinis žingsnis. Tad poilsis Palangoje – lenkų–lietuvių pajūrio kurorte – įgavo politinės manifestacijos pobūdį. Palangoje buvo įsteigta Palangos bičiulių draugija, kuri ėmėsi žingsnių, kad gaivališkai augantis miestelis taptų planingai suprojektuotu, šiuolaikišku pajūrio kurortu.
Pirmiausiai iš žemių, priklausančių Feliksui Tiškevičiui, buvo skirtas sklypas vandens gydomųjų procedūrų namams, kurį iš šiaurės ribojo Rąžės upelė, iš rytų – Memelio gatvė (dab. Vytauto gatvė), iš vakarų – jūros krantas, o iš pietų – dvaro Birutės parkas, supantis Felikso Tiškevičiaus rezidenciją, bet atviras poilsiautojams. Tų namų planą parengė tas pats architektas–sodininkas Édouardas André, kuris Feliksui Tiškevičiui suprojektavo rūmų parką, ir tai veikiausiai nutiko tais pačiais 1898 m.[48]. Deja, tie projektai neišliko, o šiandieninis tos miesto dalies užstatymas neleidžia perskaityti pirminio kūrėjo sumanymo, pagaliau jis veikiausiai ir nebuvo įgyvendintas visiškai tiksliai. Šiaip ar taip, tasai projektas tapo šiaurinės-vakarinės miesto dalies išplanavimo pagrindu. Iki šiol galima atrasti gatvių išdėstymo elementų – jos nuo Birutės ir Jogailos gatvės sankirtos sklinda tarsi vėduoklė.
Visuomeninio gyvenimo centras buvo vandens gydomųjų procedūrų namai – Kurhauzas, įrengtas kelis kartus perstatytame jau minėtame sename Juozapo Tiškevičiaus vasarnamyje. Bet netrukus smarkiai augančiam kurortui jis tapo per mažas. Šaltos maudynės nekėlė problemų: jos vykdavo arba tiesiai ant paplūdimio smėlio pastatyto medinio maudynių namo – „rūmų“ architektūros su bokšteliais – kabinose, arba medinėse būdelėse ant ratų, kurias įkinkyti arkliai įtraukdavo į jūrą. O silpnesnės sveikatos vasarotojams, kuriems būdavo paskirtos maudynės pašildytame vandenyje, vasarą Palangoje būdavo įrengiamos laikinos vonios progimnazijos patalpose.
Feliksas Tiškevičius neturėjo tiek lėšų, kad galėtų pats vienas finansuoti visas augančio kurorto naujoves, todėl jis įkūrė „finansinį konsorciumą“, kurio dalininkais, be Tiškevičių šeimos narių, tapo ir Mykolas Oginskis iš Plungės. Tada jau būtinų įrengimų statyba tapo įmanoma. Projektuoti vonių pastatą buvo pasirinktas jau Tiškevičių patikrintas Franzas Schwechtenas. Pirmą projekto versiją jis parengė 1900 m. balandžio ir gegužės mėnesiais.[49] Jis pasiūlė karkasinės kontrukcijos vieno aukšto pastatą smarkiai ištęsto stačiakampio formos, kurio korpusą puoštų centre esantis rizalitas ir trumpi šoniniai sparnai. Archyve išliko du sprendimo variantai, kurie skiriasi tokiais elementais, kaip langų ritmas, karkasinės konstrukcijos piešinys ir stogo forma, koreguota projekte. Viename iš piešinių trikampis frontonas, vainikuojantis centrinį rizalitą, yra papuoštas „besileidžiančia saulute“, tačiau sunku būtų daryti prielaidą, kad tą puošybos elementą Schwechtenas susiejo su Zakopanės stiliumi, apie kurį jis akivaizdžiai nieko nežinojo.
1902 m. Schwechtenui buvo užsakyta antra vonių pastato projekto versija, ir šį sykį pastatas buvo suprojektuotas kaip mūrinis Vienos secesijos stiliaus formos pastatas[50]. Pastato planas ir korpusas liko tokie patys, kaip ir pirmoje versijoje, pakito tik technika ir forma. Eskiziniame piešinyje, atliktame 1902 m. rugsėjo mėnesį, yra daugiau secesinių elementų, pavyzdžiui, pagrindinio įėjimo arkados szprosowań’ų formos, bet galutiniame, 1902 m. gruodžio mėnesio, projekte tos detalės užleidžia vietą renesansinės kilmės elementams.
Tuo pačiu metu vyko Kurhauzo, t.y. vandens gydomųjų procedūrų namų, projektavimo darbai. 1901 m. buvo nuspręsta jį statyti prie pat jūros kranto. Projektas buvo užsakytas Stanisławui Witkiewicziui, mat, užsakovų nuomone, tam pastatui labiausiai tiko Zakopanės stilius. Šis sumanymas atrodo keistas tik iš pirmo žvilgsnio. 1901 m. Zakopanės stilius jau nebuvo laikomas vien tik regioniniu Tatrų kalniečių stiliumi, jis įgavo lenkų liaudies stiliaus rangą[51] ir buvo traktuojamas kaip senosios Žečpospolitos identifikavimo elementas, arba, kaip nori Andrzejus Szczerskis, Jogailos stilius[52]. Witkiewiczius gimė Žemaitijoje, ten gyveno jo motina ir sesuo. Jo zakopanietiškas projektas buvo realizuotas Silgudiškėse, ten 1899 m. buvo pastatyta medinė geležinkelio stotelė. Su pačia Palanga Witkiewiczių siejo prisiminimai apie laimingas atostogas, kurias jis ten pirmą kartą praleido 1884 m. kartu su jauna žmona, kurią buvo neseniai vedęs ir kuri tuo metu jau laukėsi pirmagimio[53].
Pirmąjį kontaktą su Witkiewicziumi užmezgė Ignotas Matuszewskis, po jo susirašinėjimą tęsė Palangos sveikatingumo namų gydytojas Ignacas Świętochowskis[54]. Witkiewiczius greitai apmetė projektą, kuris dar 1902 m. pavasarį buvo publikuotas Tygodnik Ilustrowany[55]. Inžinierinį-statybinį projektą buvo pavesta atlikti Mikołajui Tołwińskiui. Iš susirašinėjimo matyti, kad Świętochowskis nurodė Witkiewicziui projektuojant pavyzdžiu paimti Sopoto sveikatingumo namus.
Deja, visi tie projektai taip ir liko popieriuje. 1902 m. kovo mėnesį Mikołajus Ogińskis staiga mirė Nicoje, nepalikęs jokio įpėdinio. Visų jo finansinių planų ir sumanymų įgyvendinimas nutrūko. Nei gydyklos, nei šildomų vonių pastatas taip ir nebuvo pastatyti, tačiau tai nesustabdė tolesnės kurorto plėtros, kuris kasmet pritraukdavo vis daugiau žmonių, pirmiausiai lenkų vasarotojų, reklamuodamasis spaudoje ir spausdindamas savo reklaminius plakatus. Lenkijos padalijimas sutrukdė šį kurortą įtraukti į naujai įkurtos, nepriklausomos Lietuvos valstybės teritoriją[56].
Antanina ir Feliksas Tiškevičiai per vos keliolika metų provincialų miestuką pavertė elegantišku pajūrio kurortu, susijusiu su jų gražiąja nauja rezidencija. Jie turėjo lakią vaizduotę ir reikiamas finansines galimybes. Savo sumanymams realizuoti jie pasikvietė pačius garsiausius menininkus. Édouardas André buvo vienas labiausiai vertinamų parkų projektuotojų, jo sąskaitoje buvo savo grožiu garsėjantys parkai, pasklidę po beveik visą Europą, – taip pat Paryžiuje, Montekarle ir daugelyje Didžiosios Britanijos miestų. Franzas Schwechtenas buvo aukštai vertinamas architektas, jau suprojektavęs ir Berlyne pastatęs Anhalter Bahnhof, bet dar nepradėjęs dirbti prie karališkųjų rūmų Poznanėje projektų, rūmų, skirtų kaizeriui Vilhelmui II, kurie lenkų buvo nekenčiami, ir, galimas daiktas, kaip tik tai iš Tiškevičių šeimos narių atminties padėjo ištrinti tą faktą, kad būtent Schwechtenas suprojektavo Palangos rūmus. Šiaip ar taip, Romanas Aftanazis, rinkdamas medžiagą savo monumentaliam darbui, jo pavardės jau neišgirdo.
Schwechtenas pirmiausiai yra žinomas dėl savo vėlesnių darbų – puikios sakralinės ir pramoninės architektūros, taip pat efektingų projektų, suprojektuotų ir įgyvendintų kaizerio užsakymu. Rūmų ir vilų jis pastatė palyginti nedaug, bet beveik be išimties tai buvo labai vykę sprendimai, kaip pavyzdį galima būtų nurodyti iki šiol išlikusius Heinzlų rūmus Łagiewnikuose[57], esančiuose netoli Lodzės. Tiškevičių rūmus Palangoje, be jokios abejonės, irgi galima laikyti itin vykusiu projektu, atskleidžiančiu architekto išradingumą sprendžiant sudėtingas užduotis.
Taip pat neabejotinai verta dėmesio yra mintis pastatyti Zakopanės stiliaus vandens gydomųjų procedūrų namus pagal Witkiewicziaus projektą, kuri jei ir negimė Felikso Tiškevičiaus galvoje, tai tikrai buvo jo aprobuota. Sumanymas Lietuvoje įskiepyti architektūros formas, paremtas Tatrų kalniečių pastatų stiliumi, nebuvo, kaip jau minėjau, naujas, tačiau pastatas, skirtas visuomeniniam naudojimui, jei toks būtų buvęs pastatytas, neabejotinai būtų smarkiai paskatinęs Zakopanės stiliaus, suprantamo kaip liaudies stiliaus, populiarumo augimą Lenkijoje.
Felikso Tiškevičiaus inicijuotų statybų Palangoje reikšmė neapsiriboja tik šio kurorto plėtimu ir projektavimu. Nepaprastai įdomios yra keliolika vilų ir pensionatų, ten pastatytų XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kitiems Tiškevičių šeimos nariams ir įvairių vietinių investuotojų užsakymu. Be standartinės sveikatingumo „produkcijos“ netoliese esančių prūsų ir kuršų kurortų pavyzdžiu, Palangoje iškilo keletas išties puikių pastatų, pavyzdžiui, „Komodos“ vila, skirta Aleksandrui Tiškevičiui, kurią suprojektavo garsus architektas, gal net pats Leandras Marconis. Atskiras klausimas – kultūrinis kurorto gyvenimas; vasarą Palangoje koncertuodavo Mykolo Oginskio orkestras iš Plungės, o vasaros teatre vykdavo teatro spektakliai lietuvių ir lenkų kalbomis, čia koncertavo ir Aleksandras Zelwerowiczius[58]. Palanga priklausė Kurliandijai, todėl čia galima buvo leisti sau renginius, kurie kaimyninėse lietuviškose gubernijose būtų uždrausti.
1913 m. Stanisławas Karwowskis rašė: „Tegu Palanga šiaurėje tampa tuo, kuo Zakopanė yra pietuose“[59]. Daug dalykų rodo, kad Palangą padaryti „Baltijos Zakopane“ buvo stengiamasi sąmoningai ir kad tos pastangos atsispindėjo taip pat ir architektūroje, nes sumanymą vandens gydomųjų procedūrų namus pastatyti pagal zakopanietišką Witkiewicziaus projektą reikėtų priskirti kaip tik tokiam sąmoningam bandymui susieti abu miestus taip pat ir stilistiškai ir galbūt įtvirtinti Zakopanės stiliaus funkciją kaip lenkišką kurortinį stilių. Po Pirmojo pasaulinio karo Palanga atiteko nepriklausomai Lietuvai, kuri iki 1939 metų su Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių. Rūmai liko Tiškevičių rankose, tačiau gydykla buvo nacionalizuota, o didžioji lenkų savininkų dalis išpardavė savo vilas ir pensionatus. Palanga tapo pagrindiniu Lietuvos kurortu, o Baltoji vila, kadaise pastatyta Mykolui Oginskiui, tapo Lietuvos prezidento vasaros rezidencija.
Tekstą iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė
Nuotraukoje – Palangos grafų Tiškevičių rūmų interjero grafmentas. Fotografas nežinomas. Fotoreprodukcija iš RKIC archyvo
Išnašos:
[1] Čia norėčiau padėkoti Tomui Grygeliui už bibliografię pagalbą ir įkvepiančias diskusijas, taip pat Ewai Staszewskai už pagalbą gaunant nepasiekiamas publikacijas.
[2] Stanisław Karwowski. Połąga i Kretynga, Poznań, 1913, p. 8.
[3] Tarp jų: Lietuvos architektūros istorija, T. III, Vilnius, 2000, p. 374–375.
[4] Roman Aftanazy. Materiały do dziejów rezydencji, red. Andrzej J. Baranowski, tom IIIA, Warszawa, 1987, p. 230–234.
[5] Zita Genienė. Nuo vasarvietės iki kurorto, žr. Palangos istorija, red. Vladas Žulkas, Klaipėda, 1999, p. 250 ir 252.
[6] Lietuvos architektūros istorija, T. III, Vilnius 2000, p. 374–375.
[7] Vera Frowein–Ziroff. Die Kaiser Wilhelm-Gedächtniskirche. Entstehung und Bedeutung, Berlin, 1982, p. 422–428. Šiame sąraše Schwechtenas Palangą mini du kartus. Prie 1895 m. datos randame tokią informaciją: Schloss in Polangen bei Memel, graf Felix Tyszkiewicz, o prie 1906–1907 m. datos: Schloss Polangen bei Memel, Kapellen–, Balkon– und Terrasenanbau, graf Felix Tyszkiewicz. Tas antrasis įrašas užbrauktas, bet veikiausiai tik dėl informacijos nereikšmingumo, kuri, architekto manymu, buvo neverta įtraukti į „Haupt–Werke“ sąrašą, nes išvardinti papildomi darbai buvo atlikti.
[8] Peer Zietz, Franz Heinrich Schwechten. Ein Architekt zwischen Historismus und Moderne, Stuttgart, 1999.
[9] Ten pat, p.117. Peeras Zietzas informaciją apie Palangą papildė komentaru „heutige zustand unbekant”. Šis sąrašas nebuvo įtrauktas į topografinį sąvadą, esantį 119 p. Informaciją apie tai, kad vokiečių archyve išliko Schwechteno projektai Palangai, literatūroje lenkų kalba pirmasis 2001 m. pateikė Krzysztofas Stefańskis: Krzysztof Stefański. Projekty łódzkich budowli w archiwach berlińskich, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 2001, sąs. 3, p. 231–238, čia p. 237.
[10] Lenkiška šio straipsnio versija buvo išspausdinta Meno istorijos biuletenyje, 2006/2.
[11] Palangos istorija pateikta iš: Palangos istorija, red. Vladas Žulkus, Klaipėda, 1999.
[12] Kasdieninį gyvenimą Kretingoje ir Palangoje Juozapo Tiškevičiaus laikais savo atsiminimuose aprašė jo duktė Elena Tiškevičiūtė Ostrovska, jie vadinasi „Połąga i Kretynga za życia mojego ojca“; šių atsiminimų rankraštis priklauso Januszui Przewlockiui, kuriam čia norėčiau nuoširdžiai padėkoti už tai, kad leido juo pasinaudoti, taip pat už pagalbą renkant medžiagą straipsniui. Atsiminimų fragmentai buvo publikuoti: Helena z Tyszkiewiczów Ostrowska. Połąga i Kretynga, Karta, 2004, nr 40, p. 4–25.
[13] Interviu su Alfredu Tiškevičiumi žr. Jadwiga Siedlecka. Połąga i okolice, Warszawa, 1998, p. 111–122, čia p. 111.
[14] Tomas Grygelis. Tiškevičių rūmai Užutrakyje, žr. Trakų istorinis nacionalinis parkas, Kaunas, 2003, p. 84–90, čia p. 88.
[15] Andrzej Wędzki. Przeszłość krajeńskich rezydencji ziemiańskich na przykładzie Samostrzela, žr. Dziedzictwo kulturowe na Krajnie i Pałukach. Wybrane problemy z dziejów Krajny Nakielskiej, Nakło, 2004, p. 190–211, čia p. 206–208.
[16] Katalog Zabytków Sztuki w Polsce, T. XI, dawne województwo bydgoskie, sąs. 20, Wyrzysk, Nakło i okolice, red. Tadeusz Chrzanowski i Marian Kornecki, Warszawa, 1980, p. 40–42.
[17] Schwechtenas darbų Samostrele neįtraukė į savo pagrindinių darbų sąrašą (plg. 6 išnašą) , o jo palikime, saugomame Berlyno Geheimes Staatsarchiv Preussische Kulturbesitz, trūksta šio projekto piešinių. Tačiau į minėtą sąrašą buvo įtraukti jo svarbiausieji darbai, o Samostrele atliktas tik jau stovinčio pastato modernizavimas. Kita vertus, tai, kad jo palikime trūksta minėtų piešinių, nedaug ką reiškia, nes per karą dalis archyvo buvo sunaikinta.
[18] André Potulicų ir Samostrelo parkus įtraukė į savo geriausių darbų sąrašą, kurį spausdindavo net ant vizitinių kortelių ir reklamose. Žr. Lietuvos želdynų ateitis. Acta Academiae Atrium Vilnensis 23, Vilnius 2001, il. p. 53 ir 55.
[19] Regimantas Pilkauskas. Parko autentiškumo beieškant, žr. Lietuvos želdynų ateitis, Acta Academiae Atrium Vilnensis 23, Vilnius 2001, p. 49–67, čia p. 58.
[20] Deja, šiandien tik fragmentiškai išlikęs Potulicų parkas šiuolakinėje lenkų literatūroje nebuvo laikomas André kūriniu ir todėl iki šiol nėra išsamiai ištyrinėtas.
[21] Edouard André. L’Art des jardins: traité général de la composition des parcs et jardins…, Paris 1879. Nemažai šios knygos egzempliorių iki šiol išliko lenkų bibliotekose, ją turėjo ir Feliksas Tiškevičius (Regimantas Pilkauskas, Les travaux d’Edouard André et l’architecture des jardins en Lituanie, w : Édouard André (1840–1911) Un paysagiste botaniste sur le chemins du monde, red. Florence André i Stéphanie de Courtois, Paryż 2001, s. 241–244, čia p. 242. Taip pat plg.: Izabela Jarosz, Powrót do tendencji formalnych w polskim piśmiennictwie o ogrodach na tle przemian w sztuce ogrodowej wybranych krajów Europy Zachodniej i Ameryki Północnej, Modus, (V) 2004, p. 115–156.
[22] Šie rūmai iki šiol dalykinėje literatūroje buvo laikomi anoniminio Berlyno architekto darbu. Rūmų projektai (taip pat jau įgyvendinto pastato nuotraukos) išliko: Geheimes Staatsarchiv Preussische Kulturbesitz, IX HA, Bilder, Architekturatelier Schwechten, (dalej GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten) sygn. Nr 225, Bl. 1–8, Nr 730, Bl. 1–2, Nr 731, Bl. 1–6, Nr 865, Bl. 1–2. Šis projektas į archyvo kataloguose aprašytas klaidingai – kaip „Brody (Galizien)”, ir dėl to tyrinėtojai negalėjo teisingai identifikuoti objekto.
[23] Plg. išnašą 6.
[24] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn.: Nr 559, Bl. 4–7, Bl. 10–15; Nr 560, Bl. 3; Nr 564 Bl. 1–3.
[25] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 560, Bl. 4–8.
[26] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 559, Bl. 11 ir 13.
[27] Piešinių rinkinyje išliko šoninio fasado herbo škicas: GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 567 Bl. 1.
[28] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 562 Bl. 1–5 i 567 Bl. 3.
[29] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 563, Bl. 1–7, Nr 567, Bl. 4 i Nr 561, Bl. 1–2.
[30] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 561, Bl. 1–2.
[31] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 567, Bl. 2.
[32] Šią informaciją gavau iš Alfredo Tiškevičiaus.
[33] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 566, Bl. 1–8 (Kaplica); Nr 560, Bl. 1–2 ir Nr 568, Bl. 5–6 (Weranda).
[34] Stanisław Karwowski. Połąga i Kretynga, Poznań, 1913, p. 9.
[35] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 559, Bl. 8–9, Nr 560, Bl. 9–10.
[36] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 560 Bl. 4–8.
[37] Regimantas Pilkauskas. Parko autentiškumo beieškant, žr. Lietuvos želdynų ateitis, Acta Academiae Atrium Vilnensis 23, Vilnius, 2001, p. 49–67, čia p. 58.
[38] E. André. Les pelouses et les bordures dans le Nord de l’Europe, Revue Horticole, 1989, p. 305–306.
[39] Le Pin de Riga, Revue Horticole, 1901, p. 227.
[40] Šis projektas, pavadintas „Parc de la Birouta”, nedatuotas ir nevizuotas, kaip André palikimas šiuo metu yra privačiame jo anūkės, Florence André, archyve; jis kelis kartus buvo spausdintas lietuvių ir prancūzų žurnaluose, tarp jų: Lietuvos želdynų ateitis, Acta Academiae Atrium Vilnensis 23, Vilnius, 2001, prieš p. 49.
[41] W. Rybski. Z wycieczki do Połągi, Ogrodnik Polski, 1899, nr 20, p. 465–466.
[42] R.–Ed. André. Le parc de Polangen (Courlande), Revue Horticole, 1906, p. 422–425.
[43] Zofia Potocka, min. veik., p. 28.
[44] Antanas Sebeckas, Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis. Les plantations du parc de Palanga en Lituanie : les choix d’Édouard André, w : Édouard André (1840–1911) Un paysagiste botaniste sur le chemins du monde, red. Florence André i Stéphanie de Courtois, Paryż, 2001, p. 245–250.
[45] Karwowski, min. veik., p. 9.
[46] Algimantas Miškinis. Palangos urbanistinės architektūrinės raidos iki pirmojo pasaulinio karo pagrindiniai faktai ir bruožai. Kultūros paminklai, Nr. 8, Vilnius, 2001, p. 134–154, čia p. 143.
[47] Zofia Potocka. Teki rodzinne. Tyszkiewiczowie, Potoccy, Lubomirscy, Zamoyscy, Warszawa 1973, rkps w zbiorach: Biblioteka Narodowa w Warszawie, Zbiór Rękopisów, sygn. Akc. 10114, t. I, k. 122.
[48] Uzdrowisko i kąpiele morskie w Bałtyku, Warszawa, 1905, p. 5–6.
[49] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 565, Bl. 5, 6, 7 ir 13.
[50] GStA PK, IX HA, Bilder, Arch. Schwechten, sygn. Nr 565, Bl. 1–4, 8–12.
[51] Małgorzata Omilanowska. Die „Doppelrolle“ des Regionalismus in der polnischen Architektur des 19. Jahrhunderts, w: Region–Kunst–Regionalismus, Hrsg. Michaela Marek, spausdinama.
[52] Andrzej Szczerski. Styl Zakopiański – polski czy jagielloński? Žr. XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys, Vilnius, 2004, p. 171–178.
[53] Laiškai, 1884 m. rugpjūčio mėn. Stanisławo Witkiewicziaus rašyti iš Palangos motinai ir seseriai, LMA specialiuose rinkiniuose.
[54] Susirašinėjimas su Stanisławu Witkiewicziumi dėl Palangos kurhauzo projekto užsakymo publikuotas: Listy o stylu zakopiańskim 1892–1912 wokół Stanisława Witkiewicza, opr. Michał Jagiełło, Kraków 1979, p. 344–351.
[55] Nowy kurhaus w Połądze, Tygodnik Ilustrowany, 1902, nr 14, p. 279.
[56] Palangos rūmai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo apšaudyti, ypač nukentėjo koplyčia, bet viskas buvo greitai atstatyta. Rūmai Tiškevičių rankose liko iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia iš pradžių jį paskyrė rašytojų poilsio namams, dėl to 1956 m. vidus buvo šiek tiek perstatytas, pridėta perdanga, dalijanti holą į du aukštus. 1964 m. buvo atliktas antras remontas, šį kartą norint rūmus pritaikyti Gintaro muziejaus reikmėms, ir tada buvo pašalinti 1956 m. padaryti pakeitimai, bet taip pat išgriauta kelios autentiškos sienos, kai kurios durys buvo užmūrytos, kai kurios prakirstos iš naujos, bet rimtų pakeitimų rūmuose nepadaryta.
[57] Krzysztof Stefański. Projekty łódzkich budowli w archiwach berlińskich, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 2001, sąs. 3, p. 231–238; Jacek Strzałkowski, Heinzlowie. Z dziejów wielkiej kariery i filantropii łódzkich przemysłowców, Łódź, 2004, p. 37.
[58] Andrzej Romanowski. Młoda Polska wileńska, Kraków, 1999, p. 397–398.
[59] Karwowski, min. veik., p. 23.