Lyduvėnų garsenybės
Lyduvėnai (Lydavėnai) – Raseinių rajono Šiluvos seniūnijos gyvenvietė Dubysos slėnyje, prie Dubysos ir Dratvens santakos, 15 km į šiaurę nuo Raseinių. Iš čia eina plentai į Raseinius it Šiluvą. Gyvenvietė – spindulinio plano. Miestelio architektūrinė dominantė – 1761 m. pastatyta raudonų plytų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia.
Vietovė išsiskirtinai gražaus kraštovaizdžiu. Ji įeina į Dubysos regioninio parko teritoriją. Miestelis nedidelis. Gyventojų skaičius per paskutinį šimtmetį čia labai sumažėjo. Štai jei 1923 m. joje buvo apie penki ir pusė šimto nuolatinių gyventojų (547), tai 1970 m. – 206, 2011 – tik 99 gyventojai, o 2021 m. – tik 71 nuolatinis gyventojas.
Labiausiai šią vietovę garsina jos teritoriją einančio 1916 m. pastatyto Tilžės–Radviliškio (dabar – Šiauliai–Tilžė (Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) geležinkelio tiltas per Dubysos upę. Tai aukščiausias ir ilgiausias tiltas Lietuvoje.
Pirmasis tiltas – 1916 m. vokiečių pastatyta medinė estakada, skirta tuo metu iš Tilžės per Tauragę ir Šiaulius į Rygą – buvo 35 metrų aukščio. Ji nebuvo pakankamai tvirtas, juo negalėjo važiuoti traukiniai, vežantys karinius krovinius, netrukus buvo pradėtas statyti nuolatinis plieninis tiltas, kuris užbaigtas 1919 metais. Jis 9 angas po 63 metrus su taurais ir 2 ramtais. Bendras tilto ilgis tarp ramtų buvo 570,2 m, anga – 567,4 metro. Važiuojamoji dalis (bėgiai) buvo buvo padėti viršuje lygiagrečių santvarų – 42 metrai virš Dubysos žemo vandens lygio.
Vokiečiai šį tiltą buvo pavadinę feldmaršalo Hindenburgo vardu. Prie tilto (dešiniajame upės krante) iki 1932 m. stovėjo paminklas, skirtas tiltui įamžinti).
1941-aisiais, besitraukiantys sovietų kariai tiltą norėjo sunaikinti, tačiau vokiečių specialiųjų pajėgų dalinys surengė ataką ir tada tiltas liko sveikas. Tačiau 1944 m. jį atsitraukdami susprogdino vokiečiai.
1944-aisiais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, tiltas buvo nugriautas. Jis atstatytas po 8 metų –1952-aisiais. Tada vykdant darbus buvo panaudotos po bombardavimo išlikusio labai tvirtos trys senosios tilto atramos, papildomai pristatytos 6 naujos. Atsatymo darbus vykdė sovietų kariškiai.
2005 m. tiltas restauruotas. Dabar jo ilgis – 599 m, aukštis virš Dubysos vandens lygio – 42 metrai.
2008 m. Lyduvėnų geležinkelio tiltas Lietuvos Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu.
Šiuo metu tiltu važiuoja nedaug traukinių – tik krovininiai.
2023-aisiais tiltas pritaikytas lankymui. Dabar ant jo gali užlipti visi to pageidaujantys. Svarbu tik iš anksto užsiregistruoti ir įsigyti bilietus (tai galima padaryti internete, prisijungus adresu: https://tickets.paysera.com/lt-LT/event/ekskursijos-lyduvenu-gelezinkelio-tiltu-excursions-on-the-lyduvenai-railway-bridge-bfc3 Organizuotos grupės (nuo 15 asmenų) registruojamos telefonu + 370 614 25095.
Šio krašto senovę liudija prie Lyduvėnų dunksantys trys piliakalniai. Vienas jų – už 350 metrų į pietvakarius nuo Lyduvėnų tilto. Jis vadinamas Danutės kalnu. Yra išlikę jo įtvirtinimai – pylimai ir grioviai. Nuo šio kalno atsiveria Lyduvėnų tilto panorama.
Lyduvėnų miestelio pavadinimas, pasak legendos, yra susijusi su ant šio kalno stovėjusios pilies kunigaikštyte Danute. Jos mylimasis išjojęs į karą. Mergaitė ilgai jo laukusi, labai ilgai viena liūdėjusi. Iš to, kad „viena liūdėjo“, daug ašarų praliejo, Lyduvos upelis atsirado, o kaimas pradėtas vadinti Liūduvėnais, Lyduvėnais. Jis žinomas ir Liūdžiuvėnų, Liūdavėnų pavadinimu.
Antrasis Lyduvėnų piliakalnis vadinamas Barsukalniu, trečiasis – Kaukuriu.
Šiose vietose lankytojų dėmesio sulaukia ir Dubysos kairiajame krante esanačių kapinių pakraštyje gulintis Lyduvėnų akmuo „su dubeniu“ (vadinamąja velnio pėda). Pasak vietos gyventojų, anksčiau Lyduvėnų kapinyne, kuris jau sunaikintas, anksčiau buvę du tokie akmenys, kurių vienas 1955 m. dingęs. Antasis iš kapinyno perkeltas prie kaimo kapinių. Jis – pilko smulkiagrūdžio granito, 1,3 x 1,1 m dydžio, viduryje – 19–20 cm skersmens apskritas iki 3 cm gylio žiedas. Jo viena pusė nebaigta kalti. Žiedo griovelis – 1–4 cm gylio. Žiūrint iš šono ženklas primena įspaustą apskritą arklio kanopą, kuri vietos gyventojų ir vadinama velnio pėda.
Žmonės pasakoja, kad bėgdamas velnias užlipęs ant šio akmens ir jame likusi pėda.
Iš Lyduvėnų (padubysio) apylinkių yra kilęs bajoras, aktyvus visuomenės ir 1831 m. sukilimo dalyvis Benediktas Dobroslavas Kalinauskas, kino režisierius Henrikas Šablevičius – (1930–2004).
Atvykusių į šias apylinke laukia ir svetinga žemaitiška sodyba „Lyduvėnų Trikalnio Dvaras“.
Lyduvėnų miestelio pašonėje yra turistams apgyvendinti, aktyviam ir pasyviam sportui pritaikyta „Stovyklavietė“. Kaip skelbia jos šeimininkai, čia „galima apsistoti po turistinio žygio, kelionės, mūsų atveju, po plaukimo baidarėmis, katamaranais ar plaustais.“ Čia siūlomos vandens pramogos, nuomojamos baidarės, katamaranai, plaustai, irklentės ir kt.
Lyduvėnų istorijos fragtmentai
Rašytiniuose šaltiniuose Lyduvėnai (čia buvęs dvaras) pradedami minėti 1499aisiais metais. Lyduvėnus nuo XVI a. yra valdę didikai Chodkevičiai, Radziminskai, Šemetos, Stanevičiai. 1593 m. čia jau būta katalikų bažnyčios. 1594 m. Lyduvėnai buvo valsčiaus centras, turėjo miestelio statusą (valsčiaus centras jis buvo ir XIX a.–XX a. per.). 1558 m. valdovas Žygimantas Augustas Lyduvėnams suteikė teisę prie dvaro kurti miestelį, rengti turgus, laikyti karčemas.
Lyduvėnai yra pažymėti 1613 m. Olandijoje išleistame Lietuvos žemėlapyje.
Pirmoji katalikų bažnytėlė (koplyčia) Lyduvėnuose buvo pastatyta dar prieš 1593-iuosius metus. Ji kurį laikąyra priklausiusi reformatams. Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška 1625 Lyduvėnų vyskupu paskyrė kunigą vienuolį augustijoną Juknevičių. 1748 m. mietelyje stovėjusi bažnyčia buvo medinė, o prieš ją pastatant stovėjo mūrinė, kurios griuvėsių dar buvo matyti (tai liudija Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus 1748 m. pranešimas Popiežiui). 1754 m. didikai Stanevičiai suteikė bažnyčiai 6 valakų ir 7 margų žemės beneficiją, 1761–1764 m. pastatė naują Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kuri tebestovi iki šiol. 1841 m. vidutinio dydžio Lyduvėnų parapijoje buvo, buvo 2172 parapijiečiai, juos aptarnavo du kunigai.
Gyvenvietė stipriai išaugo XVII–XVIII a.
1830–1831 m. sukilimas ir Eizechelis Stanevičius Lyduvėnuose
1831 m. Lyduvėnų dvare, dar vadintame ir Padūbysio dvaru, gyveno, šį dvarą valdė iš Bazilionų (Šiaulių raj.) kilęs didikas, baudžiavos panaikinimo šalininkas, Raseinių apskrities pilies teismo, žemės teismo pirmininkas (1820–1826 m.), Raseinių apskrities bajorų maršalka (1826–1829), 1830–1831 m. sukilimo Žemaičių krašto centrinės vyriausybės pirmininkas, Raseinių apskrities vadas Eizechielis Stanevičius (1798–1855), po sukilimo pralaimėjimo pasitraukęs į Prūsiją. Tada rusų valdininkai Lyduvėnų dvarą ir Padubysio palivarką nusavino.
Emigracijos laikotarpiu E. Stanevičius Paryžiuje veikusioje karinėje Avinjono stovykloje aktyviai dalyvavo emigrantų organizacijų veikloje, priklausė radikalioms emigrantų grupuotėms, Lietuvos ir rusų žemių draugijai, palaikė Joakimo Lelevelio vadovaujamus demokratijos šalininkus. Jis lydėjo Vladimirą Gadoną paskutinėje kelionėje Nansi, per laidotuves prie jo kapo pasakė prakalbą, rėmė paminko pastatymą. Vėliau buvo išvykęs į Angliją. Mirė 1855 m. Paryžiuje (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad mirė Briuselyje (Belgija).
Lyduvėnai po 1830–1831 m. sukilimo
Po sukilimo Lyduvėnuose pradėjo kuris po 1830–1831 m. sukilimo. Juos tuometinė valdžia įkurdino apie E. Stanevičiui priklausiusį dvarą.
1841 m. miestelyje iš viso buvo 283 nuolatiniai gyventojai.
Ryškia eilute į Lyduvėnų istoriją įsirašė 1863-ųjų metų sukilimo įvykiai. Miestelį užėmus sukilėliams buvo sunaikinti valsčiaus įstaigoje buvę dokumentai (knygos, bylos) ir paimti kasoje buvė pinigai. Po sukilimo už jo rėmimą Lyduvėnų klebonas kunigas A. Opulskis buvo ištremtas į Rusiją (Tunką) ir ten 1872 m. mirė.
Antrojo pasaulinio karo baisumus liudija Dubysos šlaitai. Čia, netoli Lyduvėnų, 1941 m. rudenį naciai okupacinės administracijos įsakymu nužudė apie 300 žydų ir komunistų.
Po Antrojo pasaulinio karo Lyduvėnų apylinkėse veikė Vėgėlės rinktinės P. Markevičiaus (Pranckaus) Lietuvos partizanų būrys.
8 šios vietovės gyventojai 1940–1941 ir 1944–1953 m. buvo ištremti.
1853 m. veikė Lyduvėnų parapinė mokykla, po 1831 m. sukimo jo buvo reorganizuota ir tapo rusiška. 1853 m. ją lankė 17 mokinių. 17 1920–1943 m. veikė pradinė mokykla, 1943–1952 m. – septynmetė, 1952–1993 m. – vidurinė, 1993–2005 m. – pagrindinė, 2005–2007 m. – pradinė mokykla.
1952 m. gyvenvietėje pradėjo veikti biblioteka.
1954–1964 m. Lyduvėnai buvo to paties pavadinimo apylinkės centras.
1998 m. miestelyje pastatytas tautodailininko R. Ramanausko sukurtas koplytstulpis, skirtas šios vietovės istorijos ir pirmosios mokyklos įamžinimui.
Parengė Danutė Ramonaitė
Juozo Černeckio nuotraukoje – Lyduvėnų geležinkelio tiltas