Žemaičių choreografijos žanrai skirstomi į tris rūšis: žaidimai, rateliai, šokiai.
Daugiausia senų bruožų išlaikė žaidimų žanras, kuriame bene labiausiai atsispindi ryšiai su apeigomis.
Ypač daug archaiškų bruožų pastebima nedainuojamų žaidimų poetiniuose tekstuose (dialogo forma, retorinio klausimo, šūksnių). Juose populiarūs veiksmai: gaudymas, spėjimas, mušimas, fantų išpirkimas.
Tyrinėtojai mano, kad šie veiksmai, choreografiniai judesiai (beje, ne visada atspindintys žaidimo tekstą) turi ryšių su senaisiais ritualais bei magiškais veiksniais.
Dainuojamų žaidimų tekstai yra tradiciškesni ir panašios semantikos kaip ratelių.
Dainuojamų žaidimų melodika tarpinė: pirmosios dalys artimesnės reteliams, tik statiškesnės, o antrosiose dalyse vyrauja nedainuojamiesiems žaidimams būdingi veiksmai.
Populiariausi Žemaitijoje žaidimai yra šie: Žiuži muštė, Vėlks ė avis, Žėida dalintė, Žovis ė tinklos, Vuokīti muštė, Akla vėšta, Bėtis ė meškas, Kiaulė i dvara varītė, Kavuotėnis, Raganelė pamuotelė ir kt.
Ratelių choreografija pagrįsta dviejų skirtingų dalių derinimu: pirmojoje dalyje vaikščiojama ratu arba eilėmis, o antrojoje dalyje atliekamos įvairios choreografinės figūros (nardymas, pynimas, tiltelis ir kt.).
Būdingiausia žemaičių ratelių choreografinė forma labai paprasta: ėjimas rateliu pirmojoje dalyje ir sukimasis už parankių antrojoje dalyje.
Beveik visos ratelių melodijos yra mažorinio charakterio. Dauguma jų bendros visai Lietuvai, tačiau yra užfiksuota keletas pavyzdžių, kuriuose yra žemaičių muzikiniam folklorui būdingų motyvų.
Populiariausia ratelių melodijos dermė mažorinė (terckvintonalinė), neretai su nukrypimu į dominantę, subdominantę, VI-ą ar V-ą laipsnį.
Žemaitijoje mėgstami rateliai: Bitelė, Našlelis, Aug vuobėlelė, Mūsa maišus pakulinis, Trīs sesutės ont kalnelė, Šiaudū batā, Pastatītė nomā, Blezdingelė, Čiūžėna lapė ir kt.
Šokių melodijos yra daugiausia instrumentinės. Nemaža jų dalis vėlyvesnės bendraeuropinės kilmės. Profesionalios muzikos įtaka lėmė šokių melodijose įsivyravusią tradicinę mažoro-minoro sistemą. Tačiau pasitaiko šokių melodijų, kurioms būdingas senųjų dermių atspalvis, siauras ambitus.
Kai kurios šokių melodijos, nors galėjo būti atneštinės, bet prigijo Žemaitijos regione ir tapo charakteringa žemaičių muzikos dalimi.
Dalis šokių melodijų yra vokalinės prigimties. Neretai jos atliekamos ne tik grojant, bet ir dainuojant. Jose aptinkamos žemaitiško charakterio melodijos.
Žemaičių choreografijoje regioninio savitumo pastebėta nedaug. Vienas iš išskirtinių bruožų galėtų būti tai, kad Žemaitijoje šokių žanras turtingas choreografinėmis figūromis.
Šio regiono šokių žanre populiariausi poriniai, kadriliniai šokiai. Čia visai nedidelė improvizacinių šokių grupė.
Mėgstamiausi šokiai: valsus, polka, Žemaitoka polka, Anės polka, Trepsioks, Vėltėis valsus, Jonkelis, Galiuops, Pjuoviau šėina, Mudu du bruoliukā, Padispans, Vokietoks, Vajauns, Skruodelis, Polka keturėnė, Monietu valsus, Žemaitoks, Lelinderis, Dirižablis, Aleksandruška, Varšavska polka ir daug kitų.
Pasilinksminimai, šokiai Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, būdavo organizuojami mėsėdo laikotarpiu – po Kalėdų iki Gavėnios ir po Velykų, o vasarą bene po kiekvienos didesnės talkos. Pašokti jaunimas susirinkdavo ir savaitgaliais po mišių, o gegužės mėnesį ir dažniau – vos ne kasdien.
Muzikantus šokiams kviesdavo vaikinai, labai retai merginos. Muzikantų kapelą Žemaitijoje sudarydavo: armonika (bandonija), smuikas, basedlė arba armonika (bandonija), smuikas, būgnelis ir pan.
Pasilinksminimai prasidėdavo labai įvairiai ir skirtingu laiku. Dažniausiai – apie pietus arba po pietų ir tęsdavosi iki vėlaus vakaro, kartais net iki paryčių.