Liudas Alseika – (1887–1960) – pedagogas, muziejininkas, kraštotyrininkas, esperantininkas, dviračių turizmo pradininkas Lietuvoje.
Jis gimė 1887 m. balandžio 25 d. netoli Kuršėnų (Šiaulių r.) buvusiame Kvietkelių dvare gyvenusių bajorų šeimoje. Šioje vietovėje buvęs kaimas dabar jau sunykęs.
Iš pradžių mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Baigęs 6 gimnazijos klases, išvyko į Rusiją. studijavo Ufos (Baškirija) aukštojoje geodezijos mokykloje, kurią baigė 1910 m., įgydamas inžinieriaus geodezininko specialybę. Vėliau dirbo Urale, Besarabijoje (dabar Moldova), Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Mokytojavo Vladivostoke.
1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo geodezininku Kėdainiuose, Biržuose, Ukmergėje, keletą metų mokytojavo Ignalinoje, Klaipėdoje. Uostamiestyje veikusiame žemės ūkio technikume vadovavo kursams, dėstė gamtos mokslus. Praktikavo vegetarizmą, buvo laisvamanis.
Pagarsėjo kaip esperantininkas, buvo Tarptautinės esperanto lygos generalinis atstovas Lietuvoje. 1932 m. Paryžiuje, 1938 m. Londone vykusiuose kongresuose esperanto kalba skaitė pranešimus apie Lietuvą.
Mėgo keliauti. 1934 m. jis dalyvavo masiniame turistiniame baidarių žygyje Nemunu iš Kauno į Klaipėdą.
Antrojo pasaulinio karo metais L. Alseika buvo patekęs į kalėjimą, jam grėsė sušaudymas, tačiau atsitiktinumo dėka jam pavyko vokiečių karininkui paaiškinti, už ką jis suimtas, šis patikėjo jo nekaltumu ir L. Alseika buvo paleistas į laisvę.
Po karo Rusijos lageriuose atsidūrė jo dukros Milda ir Ramutė. L. Alseika laišku asmeniškai kreipėsi į tuometinį įtakingą Sovietų Sąjungos politiką Michailą Kalininą ir kaip tėvas su tėvu pasidalijo savo rūpesčiu dėl dukterų. M. Kalininas į laišką sureagavo ir dukros iš tremties buvo paleistos.
Pokario metais mokytojaudamas Klaipėdoje L. Alseika šiame mieste atgaivino esperantinę veiklą.
Jis buvo dviračių turizmo pradininkas Lietuvoje. XX a. 5–6 dešimtmetyje plėtojo turizmo sąjūdį, organizavo turizmo dienas Klaipėdoje, buvo Lietuvos ir Pabaltijo turistų sąskrydžių vienas iš rengėjų. 1954 m. vadovavo Lietuvos žvaigždiniam žygiui dviračiais, 1957 m. – pirmajam daugiadieniam klaipėdiečių žygiui dviračiais aplink Lietuvą, kurio metu per 24 dienas buvo įveiktas 1387 kilometrų atstumas. Garsi ir jo 1959 m. kelionė po Baltarusiją.L. Alseika daug metų tyrinėjo Lietuvos, ypač uostamiesčio istoriją. 1949 m. jis tapo Klaipėdos kraštotyros muziejaus moksliniu bendradarbiu, vienu pirmųjų gidų mieste.
XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje jis sumanė organizuoti žygį dviračiais per du žemynus – nuo Klaipėdos iki Vladivostoko, kuris yra Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Japonijos jūros. Šią idėją brandino du metus, sudarė kelionės maršrutą, surinko komandą, susirašinėjo, konsultavosi su kitais keliautojais, susisiekė su gyvenviečių, per kurias buvo numatyta važiuoti kelionės metu, atsakingais darbuotojais, žiniasklaidos atstovais.
1960 m. buvo pažymimas Vladivostoko įkūrimo šimtmetis, tad iki to laiko turistams buvęs uždaras miestas, jubiliejaus proga atvykstantiems buvo atvertas.
Startas kelionei buvo duotas 1960 m. gegužės 1 d. Klaipėdos miesto centre – dabartinėje Atgimimo aikštėje. Žygin išsirengusi grupė buvo iškilmingai palydėta Gegužės 1-osios demonstracijos metu. Dar vienos iškilmingos, daug sostinės gyventojų, spaudos darbuotojų dėmesio sulaukusios palydos įvyko Vilniuje Katedros aikštėje.
Kartu su L. Alseika, kuris tada jau buvo 73 metų amžiaus, žygyje dalyvavo dar 5 lietuviai (klaipėdiečiai Algimantas Knašas, Algirdas Petkūnas, šilutiškis Gofredas Šimkus, salantiškis Domas Vitkus ir kėdainiškis Algirdas Kubilius), 2 estai – Matis Lervandis (Matti Levandi) ir Evaldas Seibė (Evald Seibe). Rusijos Vladimiro mieste prie grupės prisijungė Aleksiejus Česnokovas iš Sankt Peterburgo.
Šio žygio maršrutas buvo: Klaipėda–Kaunas–Vilnius–Minskas–Smolenskas–Maskva–Vladimiras–Gorkis (dab. Žemutinis Naugardas)–Kazanė–Iževskas–Votkinskas–Kunguras–Sverdlovskas (dab. Jekaterinburgas)–Tiumenė–Omskas–Novosibirskas–Tomskas–Krasnojarskas–Taišetas–Bratskas–Tulunas–Čeremchovas–Irkutskas–Sliudianka–Ulan Udė–Čita–Čiasovaja–Taptugarai–Skovorodinas–Svobodnas–Blagoveščenskas–Birobidžanas–Chabarovskas–Imanas–Usurijskas–Vladivostokas. Dviratininkai važiavo Sibiro traktu. Į daugelį vietovių, kurias pagal maršrutą turėjo pravažiuoti kelionės dalyviai, tais laikais patekti buvo draudžiamą. Dalimi reikalingų specialių leidimų L. Alseika buvo iš anksto pasirūpinęs, kitus teko iš įvairių organizacijų ir įstaigų gauti kelionės metu, pasitaikė ir tokių vietovių, kurias tekdavo aplenkti.
Drausmė, griežtas maršruto laikymasis buvo privalomas. Tų vietovių, per kurias ėjo kelionės maršrutas, gyventojai, dažniausiai per spaudą, radiją iš anksto buvo informuoti apie žygį, jo tikslus, dalyvius, tad gražiai pasitikdavo keliautojus, surengdavo jų iškilmingas sutiktuves, pavaišindavo, supažindindavo su savo kraštu, net ekskursijas surengdavo, suteikdavo nakvynę, patys sėdę ant dviračių ar motociklų palydėdavo keliautojus tolyn. Kai važiuodavo per negyvenamas vietoves, žygio dalyviai miegodavo palapinėse. Sulūžusius dviračius patys remontuodavo. Nemažai pasitaikė tokių atvejų, kai maršrutą tekdavo šiek tiek ir pakoreguoti, nes draudžiamose lankyti vietovėse, ypač susijusiose su kariniais objektais, pareigūnai būdavo neperkalbami ir jų nepraleisdavo. Dieną lauko sąlygomis pietums ir trumpam poilsiui būdavo skiriamos dvi valandos, ilgiau ilsėdavosi tik naktimis ir išimtiniais atvejais, ypač kai reikėdavo susiremontuoti dviračius.
Kelionės metu grupės sudėtis šiek tiek pasikeitė. Tik iki Minsko nuvažiavo A. Kubilius, nes jis peršalo, susirgo ir toliau žygio tęsti negalėjo.
Tai D. Alseikai buvo paskutinioji kelionė – dvidešimtąją jos dieną, 1960 m. gegužės 19-ąją, už Maskvos nuvažiavus 200 kilometrų, Gorochovece (Vladimiro sritis, Rusija), automagistralės Maskva–Gorkis remontuojame ruože, eismo įvykio metu apie pietus (11 val. 45 min.) jį partrenkė ir mirtinai sužalojo priešais važiavęs sunkvežimis. Iš pradžių L. Alseikos širdis dar plakė. Sustabdę mašiną, bendražygiai savo grupės vadovą tuoj pat išvežė į ligoninę, tačiau jis pakeliui mirė. Žinia apie nelaimę buvo išsiųsta jo giminėms. Jau kitą dieną atvyko grupė L. Alseikos artimųjų, tarp jų ir dukra Milda. Žuvusiojo palaikai į Lietuvą buvo išlydėti Gorkio (dab. Žemutinio Naugardo, Нижний Новгород) aerouoste, į Lietuvą parskraidinti specialiai užsakytu lėktuvu, pasiekė Klaipėdą ir ten buvo palaidoti.
L. Alseikos dukra Milda, Gorkyje atsisveikindama su ten likusiais žygio dalyviais, jiems perdavė po 1 000 rublių ir kelionės metu jos tėvo ąžuolinėje talpoje su gintaro dirbiniais vežtą Baltijos jūros vandenį.
Tragedija D. Alseikos bendražygių nesustabdė. Atsisveikinę su žygio vadovu, pagerbę jo atminimą, sutvarkę tokiais atvejais būtinus formalumus, grupę pavadinę žuvusiojo vardu, dviratininkai, vadovo vairą perėmus A. Knašui, tęsė kelionę.
Po kurio laiko susižeidė ir gydytis Sverdlovske liko A. Česnokovas. Tada kelionę tęsė šeši komandos nariai. Irkutske prie jų prisijungė telšiškis Danielius Štaras.
Šis žygis visą laiką buvo plačiai nušviečiamas spaudoje.
1960 m. spalio 9-ąją dviratininkai pasiekė Vladivostoką. Čia buvo surengtos specialiai jų sutikimui skirtos iškilmės, kuriose dalyvavo miesto gyventojai, valdžios atstovai, iš Lietuvos atvykusi L. Alseikos dukra Milda. Tą dieną simboliškai, įvykį stebint dideliam būriui vietos gyventojų, žurnalistų, fotografų Ramiojo vandenyno Amūro įlankos Sportivnaja gavanj krantinėje iš minėtos ąžuolinės, gintaru puoštos talpos buvo išpiltas Baltijos jūroje prie Melnragės pasemtas vanduo. Ši garbė buvo patikėta A. Petkūnui.
Iš viso ši kelionė truko 162 dienas, jos metu buvo nuvažiuota 11 800 kilometrų. Penki kelionės dalyviai juos, nepaisant sunkumų, įveikė nuo pradžios iki galo. Kelionės tikslą jie pasiekė tais pačiais dviračiais, kuriais pradėjo žygį, nepaisant to, kad juos ne kartą prisiėjo remontuoti.
Tais metais grupė motociklininkų pratęsė D. Alseikos grupės kelionę, važiuodami priešinga kryptimi – iš Vladivostoko į Klaipėdą.
L. Alseikos nuopelnai Lietuvai yra įvertinti Gedimino ordinu.
2000 m. Klaipėdoje, ant Bangų gatvėje esančio namo (Nr. 23), kuriame dešimt metų yra gyvenęs L. Alseika, sienos atidengta memorialinė lenta.
Išsamiai apie L. Alseiką ir jo keliones dviračiais pasakojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspoziciniame padalinyje Dviračių muziejuje. Čia eksponuojamas ir L. Alseikos dviratis.
Naudota literatūra:
- Kelionių magija, 2004, Nr. 10 (51).
- Vikipedija. Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudas_Alseika.
- Lietuvos sporto enciklopedija https://www.lse.lt/biografija/liudas-alseika/.
Nuotraukoje – L. Alseikos 1960 m. suorganizuota tarpžemyninio žygio dviračiais maršrutas
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
