2024-aisiais trečiąjį kartą Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje liepos 8–11 d. vyko vienintelė tokia Lietuvoje istorijų pasakojimo (angl. storytelling) stovykla vaikams „Mano istorija“. Tomis dienomis nuo pirmadienio iki trečiadienio nuo 17 val. muziejuje atgydavo „Istorijų palėpė“. Joje stovyklos mokytojos susitiko su muziejaus lankytojais ir jiems pasakojo istorijas pačiomis įdomiausiomis temomis.
Liepos 8 d., pirmadienį 17 val. vyko susitikimas su Milda Varnauskaite – profesionalia istorijų žodžiu pasakotoja bei pasakojimo meno mokytoja. Milda pasirodo kaip pasakotoja įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, dalindamasi autobiografinėmis, folkloro, istorinėmis istorijomis ir jų miksais. Šiam susitikimo vakarui M. Varnauskaitė buvo parengė pasakojimą „Mėlynabarzdis kaimynas“. „Kur yra riba tarp Savo ir Svetimo? Paaiškėjo, kad Žaliabarzdis kasdien įsiveržia į kaimyno namus ir suvalgo visą kitiems paruoštą maistą. Ar keičiamės mes, kai į mūsų erdvę įsiveržia svetimas, nepažįstamasis – Kitas? Baltas vilkas veda ir išsiveža jauniausią bei gražiausią karaliaus dukterį. Raganos ištremta moteris miške pagimdo kačiuką, o žvejo sūnus kitame marių krante tampa svetimšaliu. Ar priimame kitoniškumą, ar norime jį sunaikinti?“ – norėdama atsakyti į šiuos klausimus, M. Varnauskaitė leisis kelionėn į lietuviškų pasakų pasaulį, kartu apšviesdama kelią renginio svečiams ir leisdama sekti iš paskos.
Antradienį, liepos 9 d. nuo 17 val. vyko susitikimas su Škotijoje gyvenančia, profesionalia pasakotoja Daiva Ivanauskaite-Brown, kuri jau 10 metų pasakoja mitų ir folkloro, literatūros ir (auto)biografinių prisiminimų įkvėptas istorijas iš Lietuvos, Škotijos ir kitų kraštų. Ši pasakotoja panardino į keltiškai škotišką magiją „Akmuo ir vanduo: mitai ir pasakos iš Škotijos“, pasakojo, kaip Škotiją kūrė milžinė deivė Kalijach Beira. Buvo ragaujama išdykusių fėjų kerais pasaldinto jaunystės šaltinio vandens, pajūryje šokama su selkėmis arba žmonėmis-ruoniais ir mokomasi apsisaugoti nuo kelpių, ežerų pabaisų. O pabaigoje buvo audžiami tartanai – įvairiaspalviai languoti audiniai, tokie, kokius škotai naudoja savo kiltams. Daivos pasakojamas istorijas lydėjo Gabijos Kochanskaitės kuriami kanklių-arfos garsai, būdingi pamario kraštui.
Trečiadienį, liepos 10 d. 17 val. pasirodymą surengė režisierė, aktorė, scenografė, objektų teatro Lietuvoje pradininkė ir „Stalo teatro“ įkūrėja bei vadovė Saulė Degutytė. Ji, tiek režisuodama spektaklius, tiek rengdama pasakojimo pasirodymus, remiasi liaudies pasakojimais, sakmėmis, mitais, naudoja edukacijos, interaktyvumo elementus, jos spektakliams būdinga kvapų, garso efektų sintezė. S. Degutytė dalinosi istorijomis „Pasakos iš puodo“.
„Tikiu, jog pasaka – tai senų laikų tikra istorija apie realius įvykius. Tikiu, jog senovėje egzistavo slibinai ir milžinai, o žmonės virsdavo akmenimis. Tikiu, jog buvo gyvasis vanduo ir stebuklingas saldainių namelis. Tikiu, jog žvėrys žmogui padėdavo, tikiu, jog visuomet nugalėdavo gėris. Šį vakarą kartu su žiūrovais stebuklingame puode buvo verdama nepaprastą košė – pasakų vakarienė, ragaujama „Pasaka be galo“, „Vištytė ir gaidelis“, „Ožka ir 7 ožkiukai“, o desertui kartu buvo atliekama muzikinė „Pasaka apie pelytę“. Šias pasakas padėjo papasakoti įvairūs daiktai – šveistukai, šaukštai, replės, plaktukai ir kiti – iš palėpių išlindę rakandai.“
Visi profesionalių istorijų pasakotojų renginiai buvo nemokami. Jie vyko Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (adresas: Vytauto g. 23A, Palanga).
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus informacija