Vykdant Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1965 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. 1414-p, Lenkimų apylinkės „Naujo gyvenimo“, Simono Daukanto vardo, „Kalinino“ ir „Žemytės“ kolūkių bazėje 1965 m. spalio 29 d. buvo įsteigtas Skuodo rajono Lenkimų tarybinis ūkis, veikęs nuo 1965 m. spalio 29 d. iki 1971 m. vasario 16 dienos. Pagrindinės jo veiklos kryptys buvo gyvulininkystė ir pienininkystė.
1971 m. vasario 16 d. Lenkimų tarybinio ūkio pavadinimas pakeistas į Skuodo rajono Lenkimų atraminį-parodomąjį tarybinį ūkį. Jis veikė nuo 1971 m. vasario 17 d. uju 1991 m. birželio 4 d.
1991 m. birželio 4 d. Lenkimų atraminis-parodomasis ūkis buvo perregistruotas ir pavadintas Skuodo rajono Lenkimų valstybine žemės ūkio įmone. Ji veikė tik šiek daugiau negu metus – nuo 1991 m. birželio 5 d. iki 1992 m. birželio 11 d.
1992 m. vykstant privatizavimo procesams, Skuodo rajono Lenkimų valstybinė žemės ūkio įmonė buvo išskaidyta į bendroves. 1992 m. birželio 11 d. jos veikla buvo nutraukta.
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo fonde Nr. 780 saugomi Lenkimų tarybinio ūkio (vėliau — valstybinė žemės ūkio įmonė) ir visuomeninių organizacijų veiklos dokumentai (2 apyrašai, 490 apskaitos vienetai, kuriuose tekstai pateikti lietuvių kalba). Šių dokumentų chronologinės ribos yra nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 dienos. Šį dabar viešą esantį fondą sudarė Skuodo rajono Lenkimų valstybinė žemės ūkio įmonė. Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Klaipėdos filialas šio fondo dokumentus iš Skuodo rajono Lenkimų atraminio-parodomojo tarybinio ūkio pradėjo perimti 1989 m. vasario 27 dieną. Fondas papildytas 1998 metais.
IŠSAMIAU
Metai keičia metus. Jie keičia ir mūsų gyvenimus, nebūtin nusinešdami ne tik žmones, bet ir jų sodybas, ištisus kaimus. Nyksta, traukiasi ir ne taip jau seniai vienas gražiausių ir, atrodė, perspektyviausių Skuodo rajono miestelių – Lenkimai. Šis procesas čia dar labiau paspartėjo, kai apylinkėje stipriai sumažėjus gyventojų, buvo uždartyta paskutinė Lenkimuose veikusi bendrojo lavinimo mokykla.
Rašyti apie tai, kas čia vyko sovietmečiu, daugeliui nepriimtina, tačiau ir šis laikotarpis yra dalis mūsų visų istorijos, laikmetis, kuriame gyveno žmonės, mūsų tėvai ir seneliai, daugelis mūsų pačių, gimusių ne pačiais palankiausiais metais, daugiau ar mažiau paveikti sovietinės ideologijos, kai kas nematę kitokio gyvenimo ir tuo laikotarpiu net nežinodami, nesuvokdami, kad gali būti gyvenama kitaip. Visi jie norėjo gyventi, kurti šeimas, auginti vaikus ir pasirūpinti, kad jiems netrūktų duonos ant stalo, kad jų atžalos augtų laimingos. Tad ši publikacija apie juos, žmonės, kurie dirbo kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose ir kurių pavardes šiandien dažnai jau galime surasti tik spaudos leidiniuose, archyvinių dokumentų puslapiuose ir tarp antkapinių paminklų užrašų. Tai publikacija apie jų darbus ir tai, kokiomis sąlygomis jie gyveno ir dirbo. Tai nusilenkimas paminėtiems ir nepaminėtiems žmonėms, kurie tais laikais sugebėjo išlikti ir atsitiesti Lietuvai vėl paskelbus Nepriklausomybę.
Lenkimų tarybinis ūkis
1965 m. spalio 25 d. sujungus anksčiau Lenkimų apylinkėje veikusius 4 kolūkius („Naujo gyvenimo“, Kalinino vardo, Žemytės ir Simono Daukanto) buvo įkurtas Lenkimų tarybinis ūkis.
1967 metai
Savo prisiminimuose tuometinis Lenkimų tarybinio ūkio direktorius Benas Urbonas[1] yra nurodęs, kad ūkyje vienam sąlyginiam galvijui turėta 27 centnerius pašarinių vienetų. Tais metais labai nukentėjo nuo šalnų ganyklos. Jų 300 ha buvo neproduktyvios. Nebuvo ūkyje tinkamos lėktuvų pakilimo aikštelės.
Septintasis penkmetis užbaigtas grūdų gamybos planą įvykdžius 102,2 proc., linų pluošto – 173, mėsos išauginimo – 173, jos realizacijos – 120,9, pieno gamybos – 101,2, jos realizacijos – 103,8, visų rūšių pašarų gamybos pašariniais vienetais – 103,6 proc.
1971 m. pavasarį ūkį pasiekė žinia, kad Lenkimų tarybinis ūkis pripažintas sąjunginio socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju, jam paskirta TSRS Žemės ūkio ministerijos ir TSRS žemės ūkio paruošų darbininkų ir tarnautojų profsąjungos centro komiteto pereinamoji raudonoji vėliava ir pirmoji piniginė premija. Pasak tuometinio ūkio direktoriaus, sėkmę daug kuo lėmė tai, kad buvo diferencijuotos žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų valstybinės supirkimo kainos pagal ūkių ekonomines-gamtines sąlygas. Kainų skirtumų dėka papildomai buvo gauta 187 tūkst. rublių pajamų. Iš ha buvo prikulta po 26,1 cnt grūdų, o Žemytės skyriuje derlingumas pasiekė 30,6 centnerio. Ankštinių grūdų bendras derlingumas buvo 33,5 cnt. Daugiamečių žolių iš hektaro vidutiniškai gauta 32 cnt. Nors tais metais oro sąlygos buvo nepalankios, iš 270 ha sėklinių žolių ploto prikulta 728 cnt sėklos. Didžioji jų dalis buvo parduota, todėl ūkis turėjo galimybę papildomai nusipirkti trąšų ir koncentruotų pašarų. Iš daugiamečių žolių gautas didelis pelnas.
Pažanga buvo pasiekta ir gyvulininkystėje. 1970 m. iš gyvulininkystės gauta 335 tūkst. rublių pelno daugiau, negu 1969 metais, 100 ha ž. ū. naudmenų pagaminta po 92,3 cnt mėsos ir po 420,9 cnt pieno. 90 proc. galvijų valstybei buvo parduota aukščiausio įmitimo, 63 proc. kiaulių realizuota bekoninės kondicijos.
Ūkyje buvo stiprinama pašarų bazę. 1970 m. savo jėgomis ūkyje buvo įrengta 41 ha grūdinių kultūrų ganyklų, jos aptvertos. Jų 1971 m. turėta 523 ha. Laikant karves tvartuose nebereikėjo kerdžių, todėl gyvulių priežiūrai išlaidos per ganyklinį laikotarpį sumažėjo apie 3 500 rublių.
Savo jėgomis 1970 m. sukultūrinta 70 ha dirvų. 1971 m. turėta 4217 ha nusausintų ir sukultūrintų žemių. Lyginant su praėjusio penkmečio pirmaisiais metais, javų derlingumas padidėjo 44 proc. Tai pasiekta pagerinus dirvų kokybę, daugiau dėmesio skiriant pasėlių tręšimui ir priežiūrai.
Buvo plečiamas mašinų ir traktorių parkas. 1970 m. buvo įsigyta 10 traktorių. 1971 m. ūkyje turėta 91 sąlyginį traktorių, 13 kombainų, įsigyta šakniavaisių ir bulvių nuėmimo kombainų. Tai padėjo sumažinti darbo sąnaudas auginant šakniavaisius ir bulves, pakelti darbo našumą.
1970 m. ūkyje rentabilumas siekė 80 proc. Padidėjo ūkio darbuotojų uždarbis. Iš materialinio skatinimo fondo 1970 m. ūkio darbininkams už planų viršijimą papildomai išmokėta 37 380 rublių.
Naujai buvo rekonstruota kiaulidžių virtuvė –ten įrengtas dušas, poilsio kampelis. Dušai buvo įrengti ir anksčiau statytose Večių karvidėse.
Ūkio darbuotojams buvo organizuojamos ekskursijos po žymius Sovietų sąjungos ir Lietuvos miestus, buvo aplankyta Maskva
Už darbštumą buvo giriami ūkio darbuotojai J. Jazbutis, J. Jonušienė, P. Lenkauskas, O. Mockienė, A. Narkienė, A. Savickas, L. Skersis, A. Stonkus, P. Strakšys, K. Tumelienė, J. Venslauskas, E. Untulienė ir daugelis kitų.
1972 metai
Stanislovas Petkevičius[2] prisiminimuose rašo, kad 1972 m. Lenkimų tarybiniame ūkyje iš kiekvieno hektaro buvo prikuliama vidutiniškai po 24 cnt grūdų, po 3,2 cnt daugiamečių žolių sėklų, gauta po 385 cnt pašarinių šakniavaisių ir po 290 cnt kukurūzų žaliosios masės.
Per metus ūkis gavo apie 1 milijoną 800 tūkst, rublių pajamų, iš kurių 400 tūkst. rublių buvo pelnas.
Darbštumu pasižymėjo ūkio darbininkė O. Mockienė, vairuotojai V. Karbauskas ir E. Šilgalis, mechanizatoriai S. Kazlauskas, A. Markauskas.
Rengiantis pavasario darbams tais metais traktorių remontas užbaigtas iki kovo 20 dienos. Remonto savikaina buvo sumažinta 2 proc., restauruota detalių už 1 000 rublių. 36 darbuotojai įsigijo mechanizatoriaus specialybę Viekšnių profesinės techninės mokyklos filiale.
Lenkimų tarybinio ūkio vyr. agronomu 1972 m. dirbęs Petras Jonušas[3] savo prisiminimuose rašo, kad tais metais ūkis jau turėjo 12 kombainų. Lenkimiškiai kartu su Narvydžių kolūkio darbuotojais 1972-aisiais Skuodo rajone pirmieji pradėjo javapjūtę. Kombainininkai per javapjūtę dirbo dviem grupėm. Ūkyje trūko tipinių, grūdų saugojimui skirtų sandėlių, turimuose tilpo tik 200 tonų, tad apie 600 tonų grūdų buvo laikoma garažuose, 350 tonų – žolės miltų malūne. Grūdų džiovyklų ūkyje buvo 4. Kiekvieną jų aptarnavo 3 grūdus vežančios mašinos. Šiaudai buvo renkami tik mechanizuotai. Žiemkenčiams, o per sausrą ir vasarojui, buvo naudojami velketai. Drėgnu oru vasarojui naudoti KNV-11. Šiaudai į stirtas buvo kraunami pakrovėjais, dalis presuojama. Kombainininkų darbo rezultatus susumuodavo kiekvieną savaitę – atskirai tarp naujokų ir patyrusiųjų. Kombainininkams, įvykdžiusiems dienos išdirbio normas, buvo mokamas papildomas atlyginimas. Darbuotojų materialinio skatinimo sistema buvo patvirtinta ūkio valdybos posėdyje.
Lenkimų tarybinis ūkis buvo pripažintas geriausiu gyvulininkystės srityje tarp III ekonominės grupės ūkių.
1973 metai
1973-aisiais Lenkimų tarybinio ūkio veterinarijos gydytojas ir Profsąjungos komiteto pirmininkas Albinas Andriulis savo prisiminimuose[4] rašo, kad tais trečiaisiais penkmečio metais ūkis dirbo lenktyniaudamas su Daukšių, Trumplaukės, Telšių rajono Anulėnų ir Liepojos rajono „Padomju Latvija“ ūkiais. 1973-ieji lenkimiškiai buvo sėkmingi ir viršijo javų surikimo, pieno pardavimo valstybei bei daugelį kitų planų. 100 ha žemės ūkio naudmenų buvo pagaminta po 567 cnt pieno, o tai 52,6 cnt daugiau, negu 1972 metais. Išmilžiai iš karvės padidėjo 242 kg ir pasiekė 3 362 kg (planinį 3 120 kg) iš karvės dauguma melžėjų pasiekė per 11 mėnesių. Mėsos 100 ha žemės ūkio naudmenų pagaminta po 129,3 cnt, o tai 16,9 daugiau, negu 19712 m., pardavimo planas įvykdytas 122 proc. Bendras javų derlingumas pasiekė 24,8 cnt iš hektaro. Trijų penkmečio metų grūdų surinkimo planą įvykdė 120 proc. Iš viso 1973 m. ūkis gavo 2 milijonus 70 tūkst. rublių pajamų, iš jų 770 tūkst. rublių pelno.
Javų plotai per metus buvo padidinti 90 ha (iš viso jie užėmė 1210 ha).
Ūkyje vis dar buvo problemų galvijų veislininkystės srityje, netenkino primilžiai iš pirmaveršių karvių.
Už pasiektus rezultatus gyvulininkystėje ir laukininkystėje Lenkimų tarybiniam ūkiui tais metais buvo skirta daugybė įvairiausių apdovanojimų.
Ūkio viduje darbo rezultatai buvo susumuojami kas ketvirtį. Pusmečio rezultatai buvo paskelbti tradicinėje ūkio darbuotojų popietėje, kuri vyko Šventosios upės vingyje. Tarp daršiausių ūkio darbuotojų buvo traktorininkai Vytautas Barkevičius, Vladas Drąsutis, Alfonsas Markauskas, vairuotojai Vincas Karbauskas, Jurgis Subatauskas, Emilijus Šilgalis, fermų mechanikai Kazys Joneikis ir Justinas Žuolys, tekintojas Leonas Jazbutis ir Juozas Rimkus, melžėja Ramutė Stončienė, Žemytės skyriaus fermos brigadininkas P. Lenkauskas, Sriauptų skyriaus valdytojas J. Girdžiūnas, laukininkystės darbininkai Vytautas Diliautas, Feliksas Černeckis, Elena Mikštienė, Ona Mockienė. Ekonominio žinių pagrindus ūkyje studijavo 30 darbuotojų.
Mėsos gamybos penkmečio planą ūkis įvykdė 1975 m. liepos mėnesį. Iki kovo mėnesio savo asmeninius penkmečio planus įvykdė gyvulininkystės darbuotojai Antanas Narkus, Antanas Kuprys, Severina Černeckienė, Emilija Untulienė, Ona Arlauskienė, Agnė Kniuipienė. Didelė pažanga 9-ajame penkmetyje buvo padaryta auginant grūdus. 1970 m. buvo prikulta 2697 tonos grūdų (1970 m. prikulta 2697 tonos, 1974 m. – 3888 tonos).
Iki 1975-ųjų gegužės 1 d. ūkis buvo įvykdęs penkmečio pieno gamybos užduotis. 1974 m. Ramutė Stončienė buvo pripažinta geriausia karvių melžėja. Iš kiekvienos karvės ji primelždavo vidutiniškai po 4 957 kg pieno. Keturių metų įsipareigojimus ūkyje žymiai viršijo 20 karvių melžėjų. Joms buvo iškelta užduotis per metus iš kiekvienos karvės primelžti po 3 567 kg pieno.
1976–1979 metai
Vykdant ano meto valdžios nutarimus (aktualiausias TSKP CK plenumo nutarimą „Dėl tolesnio žemės ūkio gamybos specializavimo ir koncentravimo, remiantis tarpūkine kooperacija ir agropramonine integracija“) 1975 m. buvo suformuotas ir pradėjo veikti Lenkimų teritorinis tarpūkinis susivienijimas, kuris vienas pirmųjų rajone savo ūkyje pradėjo praktiškai ėmė spręsti gamybos koncentracijos ir specializacijos klausimus ir tapo pavyzdžiu kitiems ūkiams, kaip reikėtų dirbti šioje srityje.
Šio susivienijimo teritorijai buvo priskirti Lenkimų, Daukšių ir Luknės ūkiai. Susivienijimas apėmė 11 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Kiekvienas ūkis priklausė skirtingoms kainų zonoms. Žymiai skyrėsi jų ekonominiai pajėgumai. Pirmaisiais susivienijimo gyvavimo metais pieno ir mėsos gamyba susivienijome atitinkamai išaugo 1,2–1,1 karto. Lenkimuose įgyvendinus 600 ha daugiamečių žolių sėjomainą, ūkis turėjo visas galimybes išauginti viso rajono daugiamečių žolių prekinį sėklų kiekį ir kartu pilnai aprūpinti savo susivienijimą. Sėkmingai veikė daugiamečių žolių sėklų valymo linija K-0,5. Žolėms auginti tinkamos žemės ūkis turėjo daug, patirties šioje veiklos srities – taip pat.
Einant laikui išryškėjo ne tik geri susivienijimo veiklos rezultatai, bet ir klaidos. Dėl žemės ūkio gamybai nepalankių oro sąlygų ir dėl kitų priežasčių susivienijimo tarpūkiniai ryšiai gyvulininkystės srityje nutrūko, susilpnėjo ir augalininkystė. 1980 m. didelis dėmesys buvo skiriamas vidūkinei gamybos specializacijai ir koncentracijai. Tuo metu tik Lenkimuose buvo auginama daugiamečių žolių prekinė produkcija. Jų kasmet ūkis turėjo parduoti po 67 tonas. 1980 m. pabaigoje iškilo būtinybė 1 200 ha plote įsisavinti suprojektuotą daugiamečių žolių sėjomainą. Pajūrio žemumų dirvose pastaraisiais metais susikaupęs vanduo sutrukdė ją įgyvendinti. Blogai buvo įrengtas 60 ha dydžio pievinės miglės sklypas. Sausesnėse, aukštesnėse vietose pievinės miglės sėti nebuvo galima – netiko dirvožemio cheminė sudėtis. 1980 m. ūkyje buvo prikulta 200 tonų daugiamečių žolių sėklų. Apie 80 tonų iš jų parduota valstybei. Sunku buvo surinkti dobilų sėklą. Belaukiant giedros daug dobilų supūdavo.
Dešimtąjį penkmetį koncentruojant, specializuojant gamybą Žemytėje buvo sutelkti visi penimi galvijai (jų čia auginta apie 1 200), o Lenkimų skyriuje – apie 4 000 kiaulių.
Sutelkus penimus galvijus vienoje vietoje, iškilo mėšlo šalinimo, pašarų atvežimo problemų, nes, aptarnaujant tokį didelį gyvulių kiekį, transporto srautas fermų teritorijoje buvo didžiulis. Kieta danga atlaikydavo tik du metus. Jos atnaujinimui reikėjo daug lėšų. Įdiegiant fermose ritminį darbą, taip pat iškilo daug problemų: tokiose fermose atskiros sekcijos ritmiškai užpildomos apsiparšiavimui, vienodais intervalais paršiukai iš šių gardų iškeliami į kitus tvartus. Negaunant specialiųjų starterinių kombinuotųjų pašarų niekaip nebuvo galima pasiekti, kad visi paršiukai būtų panašaus svorio. Dėl nekokybiškų paršiukų žlugdavo planuotas ritmas.
Rankų darbui mažėjant, sparčiai turėjo didėti darbo našumas, tačiau tai ūkiui pasiekti sunkiai sekėsi, nes gamyba buvo daugiašakė, o objektai išmėtyti daugelyje vietų.
Labai trūko pašarų. Sudarant ateinančių metų darbo planus, buvo numatoma tolesnė gamybos specializacija ir kad tai išliks kaip generalinė perspektyvos linija.
1967 m. ūkyje vienam sąlyginiam galvijui ūkyje turėta po 27 centnerius pašarinių vienetų, o 1980 m. – tik 15. Gyvuliams 1980 m. 2 kg mažiau buvo galimybė duoti ir koncentruotų pašarų. Nuo šalnų labai nukentėjo ganyklos. Jų 300 ha buvo neproduktyvios. Nebuvo ūkyje tinkamos lėktuvų pakilimo aikštelės, tai stabdė laukų tręšimo darbams.
Nepaisant sunkumų ir problemų, tuo laikotarpiu penkmetis užbaigtas grūdų gamybos planą įvykdžius 102,2 proc., linų pluošto – 173, mėsos išauginimo – 173, jos realizacijos – 120,9, pieno gamybos – 101,2, jo realizacijos – 103,8, visų rūšių pašarų gamybos pašariniais vienetais – 103,6 proc.
Lenkimuose nuo 1968 m. trąšas buvo pradėta barstyti lėktuvais.
1977 m. pabaigoje laikraščio „Mūsų žodis“ redakcija pradėjo šefuoti Lenkimų tarpūkinį susivienijimą. Vienas aktyviausių laikraščio bendradarbių buvo šio susivienijimo direktorius Antanas Lapė.
Tuo laikotarpiu jame buvo įtvirtinama nauja ūkininkavimo ir valdymo forma, kurios tikslas buvo toliau tobulinti žemės ūkio gamybą. Atsirado ir naujas reiškinys partinių organizacijų veikloje – tarpūkinių susivienijimų kolūkių ir tarybinių ūkių pirminių partinių organizacijų sekretorių tarybos. Buvo patvirtinti jų veiklos nuostatai. Juose buvo pažymėta, kad sekretorių tarybos privalo užtikrinti susivienijimų pirminių partinių organizacijų sąveiką, telkti komunistus.
Laikraščio „Mūsų žodis“ 1975 m. liepos 12 d. numeryje Lenkimų tarybinio ūkio direktorius Antanas Lapė pažymėjo, kad ūkyje pradėjus įgyvendinti melioracijos planus, Lenkimų tarybiniame ūkyje reikėjo nukelti 271 vienkiemį. Perkėlimo į gyvenvietes darbai buvo pradėti 1967 metais. Per 7 metus ūkio gyvenvietėse buvo pastatyti 136 namai. Juose daugiausiai apsigyveno šeimos, persikeliančios iš melioruojamų plotų. Ūkio administracija skatino plėtoti melioracijos darbus ir rėmė naujakurius. Tuo laikotarpiu susiformavo gražios Lenkimų ir Žemytės gyvenvietės. Visus gyventojus iš vienkiemių į sodybas buvo planuojama perkelti iki 1985 metų. 1975 m. persikėlimo tempai sulėtėjo. Laukuose buvo likusios 135 numatytos nukelti sodybos. Jose daugiausia gyveno senyvo amžiaus žmonės, kurie patys nebepajėgė pasistatyti naujų namų. Ūkyje reikėjo suformuoti statybininkų brigadą, kuri statytų namus gyventojams. 1975 m. ūkio statybininkai užbaigė statyti 4 namus. Iš vienkiemių į gyvenvietes tais metais kėlėsi 20 šeimų. Buvo statoma 15 namų. Gyventojai labiausiai norėjo keltis į Lenkimus, nes čia veikė parduotuvės, buitinio aptarnavimo paviljonas, vidurinė mokykla, valgykla, ambulatorija. Tais metais iškilo poreikis šioje gyvenvietėje nutiesti vieningą vandentiekio ir kanalizacijos sistemą. Pirmiausia reikėjo ją suprojektuoti. Lenkimuose iki to laiko buvę 2 arteziniai gręžiniai nebepatenkino gyventojų poreikių – buvo mažas vandens spaudimas, todėl vidurinės mokyklos trečiame aukšte vandens dažnai iš viso nebūdavo. Rajono perspektyviniame elektrifikacijos vystymo plane buvo numatyta iš Lenkimų miestelio iškelti aukštos įtampos linijas ir pastotes.
Tuo laikotarpiu jau buvo išryškėjęs poreikis Lenkimuose pastatyti prekybos centrą, nes maisto, ūkinių prekių parduotuvės ir valgykla nebeatitiko tokioms įstaigoms keliamų reikalavimų, pastatai buvo apgriuvę, remontuotini, jose trūko vietos. Jau reikėjo įrengti ir naujas kapines.
Užbaigus melioravimo darbus Lenkimų kaime, kuris plytėjo į rytus ir į šiaurės rytus nuo Lenkimų miestelio, buvo likusios tik 7 sodybos. Iš jų trys buvo prie Lenkimų–Mosėdžio kelio ir keturi prie kelio į Kalvius.
9-ąjį penkmetį jau buvo aišku, kad blogai padaryta Juodeikiuose ir Večiuose pastačius naujas dideles karvides, nes tuose kaimuose, ypač Večiuose, gyventojų sparčiai mažėjo. Vežioti žmones autobusais į darbą ne visada būdavo patogu. Gamybiniai centrai ūkyje buvo suformuoti ne pačiose tinkamiausiose vietose. Tai sunkino darbų organizavimą. Visus gyventojus sukėlus į gyvenvietes, tai galėjo sukelti dar daugiau problemų. Ūkio specialistai siūlė didžiąją dalį melžiamų karves laikyti Lenkimų gamybiniame centre. Žemytėje buvo pastatytas tvartas penimiems galvijams auginti. Iškilo klausimas, ką daryti su Žirnikuose, Večiuose ir Juodeikiuose buvusiais beveik naujais dideliais gamybiniais pastatais.
1975–1977 m. Lenkimų tarybinis ūkis rekonstravo 5 gyvulininkystės pastatus – buvo įrengta 850 vietų, skirtų gyvuliams auginti. Stambinant ūkius padidėjo ir pastatų potencinės galimybės. Kolūkių potencinės galimybės tuo laikotarpiu žymiai didesnės, negu tarybinių ūkių, nes tarybiniams ūkiams buvo ribojami kapitaliniai įdėjimai.
1977–1978 lenkimiškius džiugino augalininkystės rezultatai. Itin atsakingai dirbo vyr. agronomas Vytautas Litvinas. 1977 m. ūkis augino 3 rūšių sėklas.
9-ojo penkmečio metai Lenkimų tarybiniame ūkyje buvo prikuliama po 3045 tonas gūųdų, o 10-ojo penkmečio metinis vidurkis buvo daugiau kaip 5000 tonų. Linai ūkyje iki to laiko nebuvo mėgstama kultūra, ne buvo nuostolinga kultūra. 1977 m. šios kultūros rentabilumas pasiekė 40,2 proc. Per 2 penkmečio metus buvo įvykdytas 4 metų pluošto ir 3 metų sėmenų realizacijos valstybei užduotys.
Pirmaisiais 10-ojo penkmečio metais kai kuriuose plotuose javų derlingumas siekė 50 cnt iš hektaro (1975 m. bendras javų derlingumas buvo 35 cnt/ha).
Rajono mastu tuo laikotarpiu vienam sutartiniam galvijui Lenkimų ūkyje pašarų buvo paruošiama daugiausiai, tačiau pašarų kokybė nedžiugino. Didėjant gamybos apimtims nebuvo pakankamai gaunama pašarų ruošimui skirtų mašinų, todėl lietingą vasarą būdavo labai sunku sudoroti derlių, pašaruose išlaikyti jų vertingąsias maisto medžiagas. Dėl to 1978 m. ūkyje buvo pardėtas statyti stambių pašarų perdirbimo cechas. Užbaigus darbus jame pradėtos gaminti granulės ir briketai, perdirbami grūdai, kurių kasmet sušerdavo po 3 tūkst. tonų.
Ūkyje buvo gaminama daug sultingųjų pašarų, ypač siloso, tačiau dažnai jis perrūgdavo ir jo nebebūdavo galima duoti veršingoms karvėms. Dėl šios priežasties buvo nutarta didinti šienainio gamybą, konservuoti pašarus tam naudojant benzoinę rūgštį
10-ąjį penkmetį Lenkimų tarybinis ūkis pradėjo stokodamas pastatų galvijams. Kiaulių laikymo patalpos daug kur buvo avarinės. Ūkio statybininkai, vadovaujami Stepono Skiezgilo, per metus tada atlikdavo statybos ir kapitalinio remonto darbų vidutiniškai už 250 tūkst. rublių. Daugiausiai buvo statoma gyvuliams. Pastačius naujų pastatų labai išaugo fermose laikomų gyvulių skaičius. Buvo įgyvendintos pažangios gyvulių auginimo technologijos.
1978 m. Žemytėje pradėta ruoštis naudoti boksinio-sekcijinio tipo paršavedžių tvartą, kuriame planuota išauginti iki 4 tūkst. paršelių per metus. Buvo ruošiamasi atsisakyti 2–4 mėnesių paršelių auginimo atskirose patalpose. Paršavedžių garde norėta auginti paršelius iki 3 mėnesių. Tai pagal ūkio specialistų paskaičiavimus turėjo sudaryti galimybę padidinti paršiukų paros priesvorius. Anksčiau viename tvarte auginta net iki 150 bekonų. Užbaigus kiaulidžių rekonstrukciją viename garde buvo penima ne daugiau kaip po 6 bekonus. Tai iš esmės pakeitė buvusį kiaulienos gamybos būdą.
Gerai dirbo didelis ūkio melžėjų būrys. Dešimtąjį penkmetį pieno gamyba, lyginant su devintuoju, padidinta nežymiai, nes trūko karvidžių.
Už rezultatus, pasiektus per antruosius dešimtojo penkmečio metus, Lenkimų tarybiniam ūkiui pagal gamybos efektyvumą tarp Lietuvoje veikusių ūkių buvo pripažinta pirmoji vieta. Greta daugelio jau anksčiau minėtų pirmūnų gerai dirbo Justinas Narmontas, Stasys Matas ir daug kitų.
1978 m. javapjūtei buvo ruošiamasi iš anksto. Tai metais reikėjo nupjauti 1 500 ha javų ir 400 ha daugiamečių žolių. Derlių ėmė 16 kombainų: 3 „Kolos“, 4 „Nova“, 9 SK-4. Jie dirbo keturiomis grupėmis. Ūkis turėjo 1 200 tonų talpos sandėlius. Tais metais planuojama prikulti 5 tūkst. tonų grūdų. Sudėtinga buvo organizuoti džiovyklų darbą ir grūdų vežiojimą. Dirbo 5 džiovyklos (viena 8 tonų per valandą našumo, dvi – 4 ir viena 2 džiovyklos agregato AVM-0,4) ir 2 šachtos džiovyklos. Tokiu būdu per valandą geriausiu atveju buvo galima išdžiovinti 29 tonas. Grūdai buvo žymiai drėgnesni, negu planuota, juos teko pilti storu sluoksniu, tad buvo galima pasiekti tik apie 60 proc. džiovyklų našumo – 18 tonų per valandą. Per dieną vidutiniškai buvo prikuliama po 200 tonų, būdavo dienų, kad ir po 450 tonų. Džiovyklose per 24 val. tiek išdžiovinti pavykdavo.
Įvairūs grūdai buvo laikomi atskiruose sandėliuose: pašariniai miežiai – Lenkimuose, visi sėkliniai grūdai – Žemytėje, pašarinės avižos ir mišiniai – Večiuose, kviečiai – kombainų, automašinų garažuose, „Vitkovice“ bokštuose. Javapjūtės metu javai buvo vežami ir parduoti. Bet kokie grūdai buvo pilami žolės miltų agregato patalpose. Bet čia ir kombainų bei automašinų garažuose trūko pirminių grūdų valymo mašinų, todėl grūdai čia greitai pradėdavo kaisti.
Didelę patirtį turėjo ūkio kombainininkai: 12-us metus javus kirto kombainininkai P. Liutkus, P. Jonušas, P. Raišuotis, 11-us metus, P. Norvilas, A. Želvys, 10-us metus – S. Šleinius.
Derliaus nuėmimo planai prieš darbymetį buvo aptart jungtiniame ūkio administracijos ir partinės organizacijos posėdyje.
Sudarant derliaus nuėmimo planus, būdavo sudaromi ir apmokėjimo už darbą, materialinio skatinimo planai. Pagrindiniam darbo apmokėjimui buvo taikomi įkainiai pagal sezoninį išdirbio normų įvykdymo laipsnį. Kombainininkams skatinti iš materialinio skatinimo fondo buvo panaudota apie 2 tūkst. rublių.
Kombainininkų darbo rezultatai buvo susumuojami kasdien, rezultatai įrašomi specialiuose grupės žurnaluose, kurie būdavo pas grupės vyresnįjį. Su rezultatais kombainininkai būdavo supažindinami per pietus. Daugiausiai per savaitę grūdų prikūlusiam kombainininkui būdavo įteikiama 30 rublių premija, antrąją vietą užėmusiam – 20 rublių. Nugalėtojai būdavo išaiškinami atskirai tarp dirbančių su naujais ir senais kombainais. Per sezoną pirmąją vietą užėmusiam kombainininkui buvo skiriama 100 rublių premija, antrąją vietą – 50, o dvi trečiąsias vietą užėmusiems – po 25 rublių premija. Kombainininkams nemokamai būdavo duodama po 400 kg grūdų.
Nuimant derlių kombainus aptarnaudavo 2 automašinos, kuriose būdavo kilnojami suvirinimo elektra ir dujomis agregatais. Kuras ir maistas į laukus būdavo atvežamas automobiliu.
Grūdus 1978 m. vežė 16 sunkvežimių. Visa technika javapjūtės metu dirbo grupėmis pagal Stavropolio krašto Ipatovo rajono metodą.
Javapjūtės metu šiaudus tvarkė 4 vokiečių gamybos presai, 2 stirtų krautuvai, šiaudų smulkintuvas E-280, prie dvejų kombainų „Niva“ buvo prijungti šiaudų smulkinimo agregatai.
Prie Žemytės penimų bulių tvartų 2 tūkst. tonų tranšėjoje iš „Nivomis“ susmulkintų šiaudų buvo slegiamas šiaudainis. E-280 susmulkinti ir supresuoti šiaudai buvo vežami į daržines, ūkis kaupė žaliavą statomam pašarų cechui.
1980 metai
Einant metams išryškėjo Lenkimų tarpūkinio susivienijimo pasiekti rezultatai ir klaidos. Dėl nepalankių žemės ūkio gamybai metų ir dėl kitų priežasčių susivienijimo tarpūkiniai ryšiai gyvulininkystėje nutrūko, susilpnėjo ir augalininkystė. 1980 m. didelis dėmesys buvo skiriamas vidūkinei gamybos specializacijai ir koncentracijai. Tuo metu tik Lenkimuose buvo auginama daugiamečių žolių prekinė produkcija. Jų kasmet ūkis turėjo parduoti po 67 tonas. 1980 m. pabaigoje iškilo būtinybė 1200 ha plote įsisavinti suprojektuotą daugiamečių žolių sėjomainą. Pajūrio žemumų dirvose pastaraisiais metais susikaupęs vanduo sutrukdė ją įgyvendinti. Blogai buvo įrengtas 60 ha dydžio pievinės miglės sklypas. Sausesnėse, aukštesnėse vietose pievinės miglės sėti nebuvo galima – netiko dirvožemio cheminė sudėtis.
1980 m. ūkyje buvo prikulta 200 tonų daugiamečių žolių sėklų. Apie 80 tonų iš jų parduota valstybei. Sunku buvo surinkti dobilų sėklą. Belaukiant giedros daug dobilų supūdavo.
Per dešimtąjį penkmetį (1976–1980 m.) koncentruojant, specializuojant gamybą Žemytėje buvo sutelkti visi penimi galvijai (jų čia buvo auginama apie 1 200), o Lenkimų skyriuje – apie 4 000 kiaulių.
Sutelkus penimus galvijus vienoje vietoje, iškilo mėšlo šalinimo, pašarų atvežimo problemų, nes, aptarnaujant tokį didelį gyvulių kiekį, transporto srautas fermų teritorijoje buvo didžiulis. Kieta danga atlaikydavo tik du metus. Jos atnaujinimui reikėdavo daug lėšų. Įdiegiant fermose ritminį darbą, taip pat iškilo daug problemų: tokiose fermose atskiros sekcijos ritmiškai užpildomos apsiparšiavimui, vienodais intervalais paršiukai iš šių gardų iškeliami į kitus tvartus. Negaunant specialiųjų starterinių kombinuotųjų pašarų, niekaip nebuvo galima pasiekti, kad visi paršiukai būtų panašaus svorio. Dėl nekokybiškų paršiukų žlugdavo ritmas.
Mažėjant rankų darbui, turėjo sparčiai augti darbo našumas, tačiau tai pasiekti sunkiai sekėsi, nes gamyba buvo daugiašakė, objektai išmėtyti. Labai trūko pašarų.
Nepaisant to, buvo numatyta, kad gamybos specializacija ir toliau išliks kaip generalinė perspektyvos linija.
Anuo metu buvusią politinę situaciją ūkyje gerai iliustruoja tas faktas, kad 1980 m. sausio mėnesį Lenkimų tarybinio ūkio darbininkai, tarnautojai ir vidurinės mokyklos kolektyvas savo jungtiniame susirinkime kandidatais į LTSR AT deputatus iškėlė TSKP CK Politinio biuro narį, TSKP CK sekretorių Michailą Suslovą ir Lenkimų vidurinės mokyklos matematikos mokytoją, pirminės partinės organizacijos sekretorę, Socialistinio darbo didvyrę Bronę Šlevinskienę. Iki 1980 m. B. Šlevinskienė jau buvo išleidusi tris Lenkimų vidurinės mokyklos abiturientų laidas, vadovavo mokyklos šokių kolektyvui, savo darbe taikė pažangiausius pedagoginio darbo metodus, nuolat tobulinosi, buvo aktyvi saviveiklininkė, Moterų tarybos, „Žinijos“ draugijos narė ir vienintelė iš rajono pedagogų turėjo mokytojos-metodininkės vardą. Nepaisant to, tikėtina, kad šios mokytojos iškėlimas minėtoms pareigoms buvo iš anksto „nuleistas iš viršaus“, nes jos mama itin aktyviai prisidėjo įtvirtinant sovietų valdžią Lietuvoje.
Tuo laikotarpiu rajone itin garsiai skambėjo lenkimų tarybinio ūkio II klasės gyvulininkystės meistro Antano Riepšo pavardė. Jo prižiūrimos paršavedės per metus atvesdavo vidutiniškai po 20,7 paršiukų (rajono vidurkis buvo 18,5 paršiukai). Tarp pirmūnų buvo minimos ir šio ūkio karvių melžėjos: Adolfina Galdikienė, per metus iš karvės primelžusi 4 585 kg, Sofija Jazbutienė (4 425 kg); Birutė Bagdonienė (4 371 kg); Angelė Jokūbaitienė (4 337 kg.). Rajone pagal išmilžius jos užėmė 3–6 vietas.
1980 m. vykusioje geriausių specialistų pagerbimo popietėje už gerą darbą reikšmingi apdovanojimai buvo įteikti Lenkimų tarybinio ūkio vyr. energetikui Stasiui Pabrėžai, vyr. inžinieriui-mechanikui Jurgiui Maciui ir vyr. ekonomistui Juliui Budrikiui.
1980 m., gavę paskyrimus, į Lenkimus dirbti atvyko 5 jauni žemės ūkio specialistai, tarp jų ir Lietuvos žemės ūkio auklėtinis zootechnikas Valerijonas Šemeta.
1975–1980 m. Lenkimuose buvo pastatytos dvi veršidė, du kiaulių tvartai (kiaulidės), pašarų cechas, kuriame 1980 m. sumontuotas AVM-1,5 agregatas, OKC-30, šiaudų ir žolių granuliavimo-briketavimo dvi linijos. Visa tai buvo pastatyta ūkiniu būdu. Rangos būdu pastatytas daugiamečių žolių sėklų valymo punktas KOS-0,5 ir 33 vietų technikos garažas. Per tą laiką buvo atlikti rekonstrukcijos darbai 10-yje gyvulininkystės pastatų. 1980 m. buvo projektuojama 400 vietų karvių ferma. Naujų karvių fermų čia reikėjo daugiau. Tuo metu ūkis turėjo 850 karvių.
Kad būtų išvengta klaidų, paršavedžių tvartą ūkio darbuotojai projektavo kartu su Lietuvos mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto specialistais. Pastačius fermą, 1980 m. joje pradėtas organizuoti ritminis darbas. Mokslininkams patarus, kiaulidės patalpos buvo suskirstytos į 8 sekcijas. Tai sudarė galimybę vasaros metu prieš naujo ritmo pradžią pasiekti patalpų sterilumo.
Projektuojant, statant ir montuojant įrenginius pašarų ceche, lenkimiškiams talkino Vilniaus sąjunginės vitaminizuotų pašarų gamybos mašinų konstravimo institutas. Šiame ceche čia buvo pastatytos mašinos ISK-3 ir įrengtas šiaudų terminio apdorojimo skyrius, todėl pašarus buvo galima šutinti ir skaninti. Tuo laikotarpiu buvo planuojama pastatyti ir veršiavimosi skyrių.
Kasmet ūkyje buvo rekonstruojama daug pastatų. Vykdant šiuos darbus daug problemų kildavo įsigyjant stalių gaminius.
Tarybinio ūkio centre – Lenkimų miestelyje – buvo planuojama pastatyti kultūros namus, kuriuose būtų ir salės kino demonstravimui, taip pat ir keletą administracinės paskirties pastatų.
Remonto reikalavo ūkio keliai. Norint juos sutvarkyti vien 1980 m. reikėjo atsivežti apie 1 000 kubinių metrų žvyro, dar apie 700 kubinių metų jo reikėjo remontuojant Lenkimų miestelio gatvėms. Šiems darbams buvo ieškomas rangovas. Ūkio teritorijoje buvo apie 20 stambių drenažo defektų. Juos ūkis jau dešimtus metai šalino, tačiau rezultatas buvo nekoks.
1980-aisiais Lenkimų tarybinis ūkis, kuris Lietuvoje garsėjo aukšta žemdirbystės kultūra. Per metus čia buvo išauginama po 9 300 cnt mėsos (kartu su superkama iš gyventojų), pieno primelžta 34 345 centneriai, 97 proc. jo parduota pirmos rūšies. Pašarinių šakniavaisių išauginta 3 219 tonų, siloso pagaminta 9 260, šieno – 2 725 tonų, šiaudų – 1 916, šienainio – 1 689, žolės miltų – 207 tonos.
Tarp darbščiausių dažniausiai buvo minima pasiekė Birutė Bagdonienė, Kostas Baužys, Adolfina Galdikienė, Edvardas Gedrimas, Jonas Girdžiūna, Adolfas Jablonskas Zofija Jazbutienė, Angelė Jokubauskaitė, Vita Jonutienė, V. Karbauskas, Leokadija Kumpienė, Juozapas Leliūna, Petras Lukauskas, Alfonsas Markauskas, S. Matas, Emilija Mikštienė, Ona Mockienė, B. Raišuotienė, Antanas Riepšas, Algirdas Ronkaitis, Vladas Simutis Zenonas Steponavičius, Titas Stončius, A. Stončienė, Antanas Šakinis, E. Untulienė, Elžbieta Želvytė ir būrys kitų ūkio darbuotojų. Tais metais darbo veterano medaliai buvo įteikti Jurgiui Baužiui, Leonui Galdikui, Valerijonui Liebui, Stefanijai Riepšienei, Antanui Rimai, Justinui Šiudeikiui.
Aukšti Lietuvos ir rajono valdžios apdovanojimai už laimėjimus plėtojant liaudies ūkį, mokslą ir kultūrą buvo skirti Lenkimų tarybinio ūkio direktoriui Antanui Lapei, jo pavaduotojui Vytautui Litvinui, hidrotechnikui Vytautui Barkevičiui, traktorininkui Juozapui Leiliūnai. Seniūnijoje gyveno 16 žmonių, apdovanotų ordinais ir medaliais.
Ūkio profsąjungos komiteto pirmininku dirbo Sigitas Matulevičius, partinės organizacijos sekretoriumi – Stanislovas Petkevičius, ekonomistė O. Mačiuvienė.
Pavasariais ūkio laukuose vykdavo akmenų rinkimo talkos, kuriose dalyvaudavo ir moksleiviai, ūkio specialistai. Kaip ir ankstesniais metais, 1980-aisiais puikiai dirbo Lenkimų gaisrininkai. 1980 m. birželio mėnesio pradžioje Lenkimuose vyko rajono artojų varžybos.
1980 m. būrys ūkio vyrų, kurie dirbo ar planavo dirbti mechanizatoriais, mokėsi jiems suorganizuotuose 3 mėnesių trukmės mechanizatorių kursuose.
Kasmet ūkio darbuotojams būdavo suorganizuojama vidutiniškai po dvi ekskursijas, 2–3 darbuotojai išvykdavo ekskursijon už Lietuvos ribų, po 12–13 žmonių ilsėdavosi, gydydavosi sanatorijose.
Tuo laikotarpiu ūkio vadovai darbuotojų kultūrinei veiklai, meno saviveiklai didelio dėmesio neskirdavo. Nepaisant to, Lenkimų kultūros namuose veikė, repetuodavo keletas meno saviveiklos kolektyvų: mišrus choras, moterų ansamblis, dramos būrelis, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas. Į Lenkimus atvykdavo, čia spektaklius rodydavo Klaipėdos dramos teatras.
1987 m. Lenkimų tarybinis ūkis reorganizuotas į Lenkimų atraminį-parodomąjį tarybinį ūkį. Savo veiklos laikotarpiu šis daugiamečių žolių auginime, augalininkystėje ir gyvulininkystėje specializavęsis ūkis buvo vienas stipriausių ne tik Skuodo rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Naikinant kolūkius, tarybinius ūkius 1992 m. Lenkimų atraminis-parodomasis tarybinis ūkis savo veiklą nutraukė. Jo vietoje buvo įkurta Lenkimų žemės ūkio bendrovė. Prieš tai tarybiniame ūkyje dirbusiems žmonėms buvo paskaičiuoti ir padalinti šios bendrovės turto pajai. 1992 m. birželio 3 d. pajininkų susirinkime bendrovės vadovu išrinktas Petras Samoška.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvusio Lenkimų tarybinio ūkio darbuotojai gana aktyviai dalyvavo nepriklausomos valstybės pagrindų stiprinimo darbe. 1990 m. į pirmąją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Skuodo rajono tarybą buvo išrinkti 4 lenkimiškiai: Bronius Černeckis, tuo metu dirbęs Vižančių kolūkio valdybos pirmininku; „Mūsų žodžio“ redakcijos skyriaus vedėja Danutė Mukienė, Lenkimų tarybinio ūkio vyr. veterinarijos gydytojas Edvardas Motužis, ir Lenkimų apylinkės LDT vykdomojo komiteto pirmininkė Danutė Domarkienė.
____________________
[1] Prisiminimai saugomi RKIC archyve.
[2] S. Petkevičius daugelį metų dirbo Lenkimų tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretoriumi. Prisiminimai saugomi RKIC archyve.
[3] Prisiminimai saugomi RKIC archyve.
[4] Ten pat.
Naudota literatūra:
- „Lenkimų valstybinė žemės ūkio įmonė“, Klaipėdos regioninis valstybės archyvas: https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/261423 (žr. 2025.02.08).
- Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ 1965–1992 m. komplektai.
Parengė Danutė Mukienė