Lenkimai – miestelis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į pietvakarius nuo Skuodo, prie pat sienos su Latvija. Lenkimų kraštas – Vakarų Kuršo aukštumoje, nors čia ir lygumos, tik kur nekur kokią kalvelę pamatysi. Gyvenvietės etimologija aiškinama dvejopai: pasak kalbininkų, jis galėjo kilti nuo asmenvardžio „Lenkimas“ arba nuo bendrinio žodžio „lenkti“, nes anksčiau ši vietovė buvo pelkėta ir ją reikėdavo aplenkti.
Lenkimai – to paties pavadinimo seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Vakariniu miestelio pakraščiu teka Šventoji, kuria eina Lietuvos ir Latvijos valstybės siena. Pro Lenkimus nutiesti plentai į Skuodą, Kretingą, Mosėdį. 3 km į rytus nuo Lenkimų – Kalvių piliakalnis, 4 km į rytus – pirmojo lietuvių kalba rašiusio istoriko, rašytojo, tautinio atgimimo ideologo Simono Daukanto (1793–1864) gimtinė Kalviai, 2 km į pietvakarius – Margininkų botaninis zoologinis draustinis. Nuo Lenkimų iki Žemytės – 2, Senosios Įpilties – 9, Luknių –11, Darbėnų – 20, Kretingos – 35, Priekulės (Latvija) – 26 kilometrai.
Miestelis stačiakampio plano su jo centre dominuojančia Šv. Onos bažnyčia, kuri pastatyta 1816 metais. Joje yra keletas dailės paminklų, iš kurių du (paveikslus „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“ ir „Šv. Jurgis“) nupirko ir bažnyčiai padovanojo S. Daukantas. Jis apmokėjo ir dalį bažnyčios galinio altoriaus papuošimo išlaidų.
Bažnyčios šventoriuje – S. Daukanto motinos Kotrynos Daukantienės (1757–1847) kapas, kurį ženklina S. Daukanto parūpinta antkapinė plokštė.
Miestelio centre, netoli bažnyčios, 1993 m. pastatytas paminklas, skirtas paminklas S. Daukantui (skulptorius – Regimantas Midvikis, architektas – Adomas Skiezgilas).
Šį kraštą garsina ir Lenkimų seniūnijos Večių kaime gimęs kunigas pranciškonas, pamokslininkas, lietuviškos terminijos kūrėjas, gydytojas, vaistingųjų augalų populiarintojas, Lietuvos floros tyrinėtojas, pirmasis lietuviškai (žemaitiškai) rašęs botanikas, iškilus XIX a. švietėjas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849).
Miestelio centre, šalia Kultūros centro ir buvusios mokyklos pastato, stovi kraštiečio tautodailininko Jono Pušinsko iš medžio išdrožta medinė S. Daukanto ir J. Pabrėžos skulptūra. Ji atidengta 2021 m. per Lenkimuose vykstančius tradicinius Šv. Onos atlaidus.
Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Lenkimuose – apie 4,0 °C, liepos mėnesio +16,8 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 808 mm, vidutinis sniego dangos storis – 18 cm.
Vieni iš didžiausių Skuodo rajono miškų yra Margininkų, Večių. Jie priklauso Lenkimų seniūnijai. Čia vyrauja eglynai ir pušynai.
Ežerų, kitų didesnių vandens telkinių Lenkimų apylinkėse nėra, tik Šventoji, kurios ištakos – Ledžių apylinkėse (apie 9 km į šiaurės vakarus nuo Salantų). Ji teka Skuodo rajono vakarine dalimi, šiauriau nuo Lenkimų pasuka į pietvakarius, o tada pasiekia Palangos gyvenvietę Šventąją ir jos šiaurės vakarinėje dalyje įteka į Baltijos jūrą. Upės ilgis – 73 km, baseino plotas – 472 m2. Šventosios dešinieji intakai yra Dunojėlis, Lukna, Skroblas, o kairieji – Darba, Įpiltis, Grumenalis, Kulšė, Plaušmarkis. Į Šventosios upę vanduo suteka ir iš daugelio numelioruotų laukų griovių. Anksčiau šioje upėje veisdavosi įvairios žuvys, vėžiai, gyvendavo ūdros. Karštomis vasaros dienomis upėje gaivindavosi vietiniai gyventojai, sietuvose būdavo maudomi arkliai. Laikui einant Šventoji vis labiau užnešama dumblu, užauga žolėmis.
Istorija
Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad, tikėjina, jog Lenkimai įsikūrė apie 1560-uosius metus per valakų reformą.
1575–1599 m. Lenkimai pagal administracinį suskirstymą priklausė Skuodo valsčiui.
Pasak istoriko Elmanto Meilaus, „Tokią nuomonę remia ir 1594 m. aktas [VUBRS. F. 7–ŽŽ18(27/14601). L. 197v–200v], kuriuo Lenkimų savininkas grafas Aleksandras Chodkevičius už 2500 talerių užstato trejiems metams J. Holdui iš Kuršo tris savo kaimus – Lenkimus, Luknę ir Žemytę, esančiu Gintališkio valsčiuje. Dokumente rašoma, kad šiuos kaimus išmatavo velionis valdovo revizorius Jokūbas Laskauskas, kaip žinia, vykdęs valakų reformą Žemaitijoje [Jurginis J., 1978. P. 65]. J. Laskausko matavimu remiamasi ir sudarant pirmą žinomą 1597 m. Lenkimų kaimo inventorių.“
Po 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinės, administracinės, bajorų teismų ir politinės reformos Lenkimai ir jo apylinkės priklausė Žemaitijos seniūnijai.
„1567 m. gruodžio 13 d. valdovas Žygimantas Augustas už nuopelnus ir paskolą Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui tėvoninėmis teisėmis perleido Skuodo miestą su keliais kaimais Rimša E., 1992. P. 77], o 1568 m. rugpjūčio 5 d. papildomai davė dar 96 kaimus, tarp kurių buvo ir Lenkimai. Tarp įvairių pareigų naujiems šeimininkams nurodoma duoti duoklę medumi, kiaunių kailiais, grūdais, mokėti pinigais rinklivą, gaudyti dvarui žvėris, paukščius ir žuvis [Rukopisnoe… 1871, C. 82]. Pagal jau minėtą 1595 m. aktą ir 1597 m. inventorių šiam kaimui priklausė 30 valakų1 ariamo žemės, daugiau kaip 6 valakai ganyklų ir daugiau nei 19 valakų miško [L. 1]; juose nurodomos ir kaimo žemių ribos [L. 3v]. Kaimas buvo taip išmatuotas, kad turėtų 30 sodybų, o kiekvienai jų tektų po valaką ariamos žemės. Bet 1597 m. inventorius rodo, kad, praėjus ir maždaug trims dešimtims metų po išmatavimo, tik 20 sklypų buvo apgyvendinti; ties dešimčiūa sklypų inventoriuje paliktos tuščios vietos […].“ 1
1568–1622 m., t. y. apie ketvirtį amžiaus, Lenkimus valdė didikai Chodkevičiai. Chodkevičius pakeitė Sapiegos, nes Jono Karolio Chodkevičiaus vienturtė dukra Ona, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo maršalo Jono Stanislovo Sapiegos, 1622 m. jam užrašė Skuodo valdą [Rimša E., 1992,. P. 77]. Sapiegos Skuodo valdos, kuriai priklausė ir Lenkimai, valdė iki 1831 m. sukilimo, kai Rusijos valdžia iš Sapiegų dėl jų dalyvavimo 1831 m. sukilime šias valdas atėmė [Rimša E., 1992,. P. 77]. 1623 m. keičiantis šeimininkams, buvo sudarytas naujas inventorius. Tuo metu Lenkimai priklausė Vaičiulių vaitystei, kaime gyveno 50 šeimų, iš kurių tik kelios turėjo po valaką žės, o likusios – po pusvalakį.
Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomuose Lenkimų kaimo inventoriuose nurodoma, kad 1579 m. birželio 30 d. Lenkimuose buvo 20 dūnų (kiemų / gyvenimų / sodybų),ūkių, juose gyveno apie 120–140 gyventojų (čia ir toliau skaičiuojama, kad viename ūkyje vidutiniškai galėjo būti po 6–7 gyventojus), atitinkamai 1623 m. – 51 ūkis ir apie 306–357 gyventojai, 1684 m. balandžio 10 d. – 44 ūkiai ir apie 120, 220 gyventojų, 1684 m. lapkričio 4 d. – 50 ūkių ir 250 gyventojų, 1695 m. birželio 24 d. – 56 ūkiai ir apie 336, 392 gyventojus, 1708 m. – 62 ūkiai ir apie 372, 433 gyventojai, 1717 m. – 27 ūkiai ir 135 gyventojai, 1720 m. liepos 1 d. – 26 ūkiai ir 130 gyventojų, 1725 m. spalio 25 d. – 27 ūkiai ir 135 gyventojai, 1747 m. lapkričio 29 d. 32 ūkiai ir 192 gyventojai, 1755 m. – 48 ūkiai ir apie 288, 336 gyventojus, 1784 m. liepos 9 d. – 48 ūkiai ir apie 288, 336 gyventojus, 1795 m. – 59 ūkiai ir apie 354 (312), 413 gyventojus, 1796 m. sausio 8 d. – 59 ūkiai ir apie 354, 413gyventojus, 1796 m. liepos 1 d. – 59 ūkiai ir apie 354(366), 413 gyventojus, 1799 m. gegužės 1 d. – 58 ūkiai ir apie 348, 406 gyventojus. (Informacija parengta pagal Elmanto Meilaus straipsnyje „Lenkimai su Kalvaičiais–Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, 3 knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 16–17).
1680 m. gyvenvietėje pastatyta pirmoji Romos katalikų koplyčia (bažnyčia). Netrukus po to kunigas Raudavičius čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas pinigų – 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats tapo pirmuoju altarista.
XVII a. viduryje Lenkimus, kaip ir visą Lietuvą, tame tarpe ir Žemaitiją, nualino maras, švedmetis, tačiau kaimas greitai atgijo. 1684 m. lapkričio mėnesį čia buvo surašyta jau beveik tiek pat gyventojų kaip ir 1623 metais (tai rodo 1623 ir 1684 m. inventoriuje pateikti duomenys).
1695 m. Lenkimai turėjo mokėti po 12 kapų ir 40 grašių nuo valako, 1 dieną per savaitę eiti į dvarą dirbti, buvo atleisti nuo sargybos ir pastočių prievolės. Mokėjo ir mokestį bažnyčiai turėjo duoti po 1 grašį nuo valako Skuodo budeliui.
1695 m. Lenkimų inventoriuose pirmą kartą paminėta prie Skuodo darbėnų vieškelio buvusi karčema.
Kaimas stipriai nukentėjo per 1700–1721 m. Šiaurės karą ir 1709–1710 m. kraštą siaubusį marą (1695 m. Lenkimuose buvo 56 dūmai, o pasibaigus maro epidemijai – tik 27.
1704–1844 m. Lenkimų bažnyčia (koplyčia) buvo Skuodo bažnyčios filija. 1708 m. ji stovėjo lenkimiškio A. Beikaišio žemės sklype.
1704 m. buvo pradėti rašyti Lenkimų bažnyčios metrikai.
1708 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, kad kad kaime yra apgyvendintas 51 dūmas, o 11 yra tušti. Toks kaimo ištuštėjimas rodo, jog kaimą buvo nusiaubęs Šiaurės karas ir jau palietęs 1708–1711 m. maras (šių negandų metu Žemaitijoje išmirė pie du trečdaliai gyventojų [Truska L., 1983. P. 18]). 1708 m. inventoriuje rašoma, kad Lenkimų valstiečiai dvarui solidariai turėjo duoti 13 vištų, 6 su puse žąsies, 3 ir vieną ketvirtądalį rąsto, kas savaitę po vieną dieną eiti į dvarą lažo, pasiėmę tokius savo pačių įrankius, kokius būdavo liepta atsinešti, kaip ir XVII a. pab. mokėjo mokestį bažnyčiai ir Skuodo budeliui, bet buvo atleisti nuo pastočių ir siuntinėjimų.
1717 m. Vilniaus vaivada Skuodo savininkas, Žemaitijos seniūnas kunigaikštis Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720) Lenkimų koplyčiai padovanojo valaką žemės (21,38 ha).
XVII a. pradžios negandos (maras, karas) Lenkimus, kaip ir aplinkinius kaimus stipriai nualino. 1717 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, kad kaime yra apgyvendinti tik 27 dūmai, tad galima spėti, kad maras ir karas nusinešė daugiau kaip pusę Lenkimų gyventojų. Šiame inventoriuje pirmą kartą paminėtas Lenkimų kunigas.
Iš 1720, 1725, 1747 m. Lenkimų inventorių matosi, kad kaimas po maro ir karo labai sunkiai tiesėsi. 1725 m. kaime dar buvo tušti 29 valakai žemės.
1734–1752 m. (?) pastatyta nauja medinė Lenkimų Šv. Onos bažnyčia.
1747 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, kad kaime buvo 11 gerų ūkių, 16 vidutinių, o 4 silpni. Šiame inventoriuje pirm kartą paminėtas žydas (jis tada nuomojosi karčemą), detalizuojama, kokia buvo šalia Lenkimų buvusi giria. Joje tada augo beveik vien jauno eglės, tinkamos tik kartims ir kuolams daryti. Beveik nebuvo statyboms tinkančių medžių. Girios pelkėje augusius beržus ir alksnius buvo galima malkoms imti tik dvaro reikalams.
1755 m. Lenkimuose buvo apgyvendinti 48 dūmai. Toks pat skaičius nurodytas ir 1784 m. inventoriuje.
Iki 1768 m. Lenkimuose veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos su Kuršu muitinės postas. Tuo metu jis buvo perkeltas į Kuksinės kaimą, nes manyta, kad per gyveno valstiestis Daukantas, kuris priklausė Skuodo dvarui. Šalia jo namų buvo brasta per Šventosios upę, į kurią vedė senieji keliai iš Lenkimų į kuršą. Daukantų sodyba
1769 m. Lenkimuose buvo perstatoma / iš naujo statoma Lenkimų Karčema.
1780 m. vietos gyventojai miestelio centre savo lėšomis pastatė mūrinę Romos katalikų bažnyčią (ji vėlesniais metais buvo rekonstruota, praplėsta, stovi iki šiol).
1780 m. įsteigta Lenkimų parapinė mokykla, kurioje 1853 m. mokėsi 55 mokiniai. Pamokos čia vykdavo rusų kalba. Sąsiuvinių tuo metu nebuvo. Vietoje jų mokiniai rašydavo, piešdavo ant juodų lentelių (terradžių). 1915 m. ši mokykla tapo valstybine.
Apie 1783 m. valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie naujosios Lenkimų bažnytėlės įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius.
1784 m. Lenkimų inventoriuje Lenkimai pirmą kartą pavadinti miesteliu. Tikėtina, kad kaimas taip įvardyta įvertinus tai, kad buvo numatytą šią gyvenvietę artimiausiai metais išauginti į didesnę, t. y. tikrą anų laikų miestelį, kuriame turėjo būti ne tik bažnyčia, mokykla, bet ir vykti turgūs. Ano meto Žemaitijos miesteliai buvo neatsiejami ir nuo ten gyvenusios žydų bendruomenės. Lenkimuose tada tokios dar nebuvo. Tais metais Lenkimuose gyveno 3 Daukantų šeimos – Mykolo, Jurgio ir Antano.
1795 m. Lenkimams priklausė 63 valakai žemės. kaime gyveno 147 vyrai ir 165 moterys. Už karčemos, kuri stovėjo prie vieškelio Skuodas–Darbėnai, nuomą buvo sumokama po 530 lenkiškų auksinų. Karčemai buvo nauja, su pamatu, dengta šiaudais, o bravoras buvo senas ir apgriuvęs. Karčemai dar priklausė ir keletas ūkinių pastatų. Tais metais kaime jau gyveno vaitas Tadas Ketleris, varpininkas Baranauskas.
1796 m. inventoriuje nurodoma, kad miestelyje gyvena 173 vyrai ir 193 moterys. Jie turėjo 120 senų ir 30 jaunų arklių, 1 jautį, 200 karvių, 147 veršelius ir veršius, 224 avis, 124 kiaules, 6 bičių avilius. Gyventojai daugugiausiai sėjo kviečius, avižas, žirnius, linus, per metu prišienaudavo po 840 vežimų šieno, . Mokesčius dvarui visi mokėjo pinigais. Kaime 27 ūkiai buvo geri, 13 – vidutinio pajėgumo, 17 – silpni. Kokie buvo kiti du ūkiai nenurodyta.
Istorijas Algirdas Antanas Baliulis straipsnyje „Lenkimų Šv. Onos bažnyčia“ („Žemaičių praeitis“, Vilnius, 1994, p. 21) rašo, kad „1805 ir 1806 metais Lenkimų bažnyčios inventoriuje „nurodoma, kad Lenkimuose mokyklos pastato nėra, visgi tą žiemą samdomas direktorius katekizmo, skaityti ir rašyti mokė 10–20 vaikų; pamokos buvo zakristijono namuose. Tačiau 1821 m. jau rašoma, kad mokykla yra , tik prie parapinės Skuodo bažnyčios.“
Iki 1831 m. Lenkimai priklausė kunigaikščiams Sapiegoms. Tuo metu Lenkimai jau buvo didokas kaimas. E. Meilus, minėtame straipsnyje (p. 8) nurodo, kad „jo gyventojai vertėsi žemdirbyste, bet, sprendžiant iš kai kurių pavardžių […], tarp jų buvo ir račių, ir kalvių, ir kubilių, ir net galbūt kanklininkas.“
Tuo metu kaimo preivolė buvo kasmet nuo kiekvieno valako žemės turėjo prievolių duoti po 4 auksinus ir 50 grašių činšo, nustatytą mokestį kunigui (spėjama, kad Skuodo), ir vaitui bei pastotės mokestį. Nuo mokesčių buvo atleisti tik 2 Lenkimų gyventojai, kurie miške prižiūrėdavo barčius.
1831 m. Lenkimų altarista Juozapas Kukevičius buvo apkaltintas sukilimo rėmimu ir metams laiko uždarytas į Kretingos bernardinų vienuolyną.
1844 m. Žemaičių vyskupijos valdytojas kunigaikštis Simonas Giedraitis iki to laiko buvusią (Skuodo parapijos Lenkimų filiją) filijinę Lenkimų bažnyčią paskelbė parapine bažnyčia (tokia ji yra iki šiol).
1847 m. Lenkimų bažnyčios šventoriuje palaidotas Simono Daukanto motina.
1848 m. parapijiečių lėšomis Lenkimų bažnyčia rekonstruota. 1881 m. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Aleksandras Beresnevičius.
1847 m. Lenkimų bažnyčios šventoriuje palaidota istoriko, rašytojo Simono Daukanto motina.
1848 m. Lenkimuose buvo 2 altarijos.
1857 m. Lenkimuose buvo 365, 1897 m. – 417, 1923 m. – 568, 1959 m. – 491, 1970 m. – 763, 1979 m. – 836, 1985 m. – 716, 1989 m. – 808, 2002 m. – 779, 2011 m. – 647, 2021 m. – 513 gyventojų.
XX a. pradžioje Lenkimuose vykdavo dideli turgūs.
1899 m. Lenkimų miestelyje stovėjo apie 70 žemaičių valstiečių trobų, keli žydų nameliai, veikė pradžios mokykla, užvažiuojamoji karčema. Tais metais visoje Lenkimų parapijoje buvo 15 kaimų, 174 gyvenamieji namai, 2 187 gyventojai. Parapijoje nebuvo nė vieno dvaro ir nė vieno bajorkaimio. Parapijos kaimai priklausė dviem valsčiams: valstybiniam Skuodo valsčiui ir Rietavo kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui priklausiusiam Salantų valsčiui.
XIX a. Lenkimai priklausė Telšių apskrities Skuodo valsčiui, 1919–1923 ir 1947–1950 m. buvo Kretingos apskrities Lenkimų valsčiaus centras, 1923–1947 m. priklausė Kretingos apskrities Skuodo valsčiui, 1947–1950 m. Lenkimai buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras, sovietmečiu – Lenkimų apylinkės centras, nuo 1995 m. – Lenkimų seniūnijos centras.
1920 m. Skuode buvo suorgnizuota pasienio policija, kuri turėjo rūpintis tvarka rajono teritorijoje palei Lietuvos–Latvijos valstybinę sieną. Skuode veikė pasienio policijos 1-ojo ir 2-ojo rajonų būstinės, o Lenkimuose – 3-ojo rajono būstinė. Jos darbuotojai, tarp kurių buvo Staugus, Stanskus, Čiuplys, Mykolas Matulevičius ir keletas kitų vyrų, saugojo sieną, gaudė kontrabandininkus, valstybinės sienos pažeidėjus. Vienintelis perėjimo punktas veikė Sriauptų kaime. Iš Lietuvos pusės į Latviją nebūdavo praleidžiami net grybautojai ir uogautojai.
Apie 1920-uosius metus lenkimiškiai ūkininkai, mokytojai, kiti inteligentai įkūrė Lietuvos Šaulių sąjungos Lenkimų Šaulių kuopą. Joje nuolat būdavo apie 20 narių. Vyrai prioritetą teikdavo sportinei, kultūrinei, švietėjiškai ir ugniagesybos veiklai. Ilgą laiką būriui vadovavo Antanas Virketis ir Kalvių kaimo ūkininkas Adolfas Puškorius. Šauliai turėjo dūdų orkestrą. Kuopa pasirūpino, kad miestelyje būtų pastatyta salė, kurioje vykdavo susirinkimai, šokiai, įvairūs kultūros renginiai. Juodeikių kaimo pamiškėje šauliai buvo įrengę sporto aikštelę. Čia vykdavo treniruotės, lenkimiškių draugiškos futbolo varžybos, kuriose jie rungtyniaudavo tarpusavyje ir su kaimyninėmis Lukžemės, Darbėnų, Skuodo futbolo komandomis. Naują aikštyną buvo numatyta įrengti Juodeikiuose prie vieškelio – jam skirtame vieno hektaro sklype. Iki galo jo įrengti nespėta, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Šauliai Lenkimuose ūkio būdu buvo pastatę Šaulių namus. Juose veikė girininkija, 1937 m. šaulių įsteigta kooperatyvo krautuvė, pašto agentūra, knygynas su skaitykla.
Šaulių salėje vykdavo kultūriniai renginiai, šokiai. Vasaromis jaunimas linksmindavosi ir šalia bažnyčios buvusioje aptvertoje aikštelėje. Kai Šaulių salės neliko, aikštelės tvorą nugriovė. Tada vasaros sezono metu daugelis kultūrinių renginių vykdavo už miestelio prie Šventosios upės įrengtoje aikštelėje, orams atšalus – kultūros namuose.
XX a. 7–8 dešimtmečiais didesni kultūros renginiai, vasaros festivaliai, tarybinio ūkio skyrių, brigadų šventės, meno saviveiklos konkursai vykdavo į pietus nuo girininkijos augančio pušyno aikštelėje, pritaikytoje kultūriniams renginiams.
Tarpukariu miestelyje veikė keletas krautuvių, amatininkų dirbtuvėlių, mokykla, buvo sandėlių, stovėjo ugniagesių stoginė.
Lenkimuose yra gyvenę šie amatininkai: Jonas Bertašius (gamino baldus, ūkio padargus, įvairius namų apyvokos reikmenis, statė namus), kalviai Leonas Untulis ir Vincas Mončys, batsiuviai Leonas Jautakis ir Juozas Budreckis.
1922 m. Lenkimų bažnyčios inventorinėje knygoje nurodyta, kad Lenkimų parapijai priklauso 19 kaimų, juose gyveno (prie kaimų nurodomas gyventojų skaičius 1922 m. ir atitinkamai 2002 m.): Jazdučių (36 / 0), Juodeikių (179 / 78), Kalvių (96 / 16), Kunigaikščio Oginskio Margininkų palivarkas (90 / 35), Lenkimų (829 / 779), Litvinų (113 / 12), Margininkų (90 / 35), Medininkų (65 / 16), Nendrupių (34 / 0), Oželių (14 / 0), Pakalniškių (47 / 15), Palegijos (130 / 0), Plaušinių (164 / 7), Sriauptų (133 / 70), Užpušynė (77 / 65), Večių (132 / 16), Veitų (47 / 4), Žemytės (167 / 107), Žirnikų (64 / 4). Iš viso čia 1922 m. buvo 2448 gyventojai (iš jų 1146 vyrai ir 1302 moterys), o 2002 m. – 1224 gyventojai (iš jų 566 vyrai ir 658 moterys). Daugiausiai buvo lietuvių (2 433), o kiti – latviai (15).
XX a. vid. Lenkimų apylinkei priklausė 18 kaimų.
1923 m. Lenkimų miestelyje buvo 122 sodybos. XX a. pirmoje pusėje daugiausiai žemės valdė klebonija ir stambieji ūkininkai Galdikai, Gikaros, Mikštos.
1937 m. gyvenvietėje įsteigtas kooperatyvas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkimai priklausė Skuodo valsčiui. Tada miestelyje veikė trys parduotuvės (Stuoko, Skripkausko ir Veitienės), Gramaliauskui priklausęs restoranas „Jūra“, Šaulių salė, daboklė-kalėjimas, girininkija, paštas, policijos nuovada, mokykla, keletas kitų įstaigų.
1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, Šaulių sąjungos Lenkimų kuopa savo veiklą nutraukė. Karo metu ir jam pasibaigus dalis jos narių buvo suimta, kalėjo kaip politiniai kaliniai. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis lenkimiškių vėl įsijungė į Šaulių sąjungos gretas, tarp jų ir Antanas Žvinklys, Izidorius Galdikas, Jonas Kubilius, keletas kitų lenkimiškių.
1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietų valdžia iš Lietuvos ištrėmė 89 Lenkimų gyventojus.
1941 m. birželio mėnesį Lenkimų centre buvusioje Bričkaus lentpjūvėje kilęs gaisras greitai išplito ir sunaikino beveik pusę miestelio pastatų.
1946 m. vasario 10 d. per rinkimus į SSRS AT Lenkimus puolė Lietuvos partizanai.
1948 m. pavasarį Lenkimuose buvo įkurti du kolūkiai – „Naujo gyvenimo“ ir Lenkimų. Lenkimų kolūkiui tada vadovavo Pranas Viršilas, apskaitą tvarkė Izidorius Galdikas. Po kurio laiko Lenkimų kolūkis buvo prijungtas prie „Naujo gyvenimo“ kolūkio. Po sujungimo kolūkiui vadovavo Karolis Jonkevičius. Tuo laikotarpiu kolūkio pirmininkai keitėsi beveik kasmet.
1950-aisiais Lenkimai priskirti Skuodo rajonui (priklausė Klaipėdos sričiai), kuris buvo sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš 19 buvusių Kretingos apskrities ir 6 Mažeikių apskrities apylinkių.
1953 m. miestelyje pradėjo veikti biblioteka, paštas (LT-98038).
1965 m. spalio 25 d. įsteigtas Lenkimų tarybinis ūkis, kuris apjungė keturis iki to laiko Lenkimuose ir jų apylinėse veikusius kolūkius – „Naujo gyvenimo“, Kalinino, Simono Daukanto ir Žemytės. Ūkio direktoriumi iš pradžių dirbo Benas Urbonas, buhaltere – iš Varėnos atvykusi Mašickienė. 1974 m. rudenį B. Urboną direktoriaus pareigose pakeitė Antanas Lapė, o jį 1986 m. rudenį – Vidmantas Butkus.
Vykstant melioracijos darbams daugelį Lenkimų apylinkėje buvusių vienkiemių nukėlė (sunaikino). Tada dalis gyventojų persikėlė į Lenkimų miestelį. Lenkimų kaime (jis plytėjo į rytus ir į šiaurės rytus nuo miestelio) liko tik 7 kiemai. Iš jų trys buvo prie Lenkimų–Mosėdžio kelio ir keturii prie kelio į Kalvius. Melioratorių nepaliesta išliko ir į šiaurės vakarus nuo miestelio palei Šventosios upelį ėjusi gatvelė, kurioje buvo 14 kiemų (ši gyvenvietė nuo seno vietinių vadinama Rėiva ir Amerika). „Amerika“, todėl, kad anksčiau tarp šios nedidukės gyvenvietės ir vieškelio (dabar asfaltuotas kelias) „Darbėnai–Skuodas“ plytėjo didelė pelkė (atseit, vandenynas). Na o už vandenyno – Amerika. Pelkę melioratoriai nusausino, tad dabar jos ten nebėra.
1987 m. Lenkimų tarybinis ūkis reorganizuotas į Lenkimų atraminį-parodomąjį tarybinį ūkį, kuris savo veiklą nutraukė 1992 metais. Šis ūkis buvo vienas stipriausių ūkių ne tik Skuodo rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Jis specializavosu daugiamečių žolių auginime, augalininkystėje ir gyvenulninkystėje.
XX a. paskutinįjį dešimtmetį nutiestas asfaltas Lenkimai–Šventoji.
1990 m. į pirmąją po Lietuvos pepriklausomybės atkūrimo Skuodo rajono taryboje buvo 4 lenkimiškiai: Bronius Černeckis, tuo metu dirbęs Vižančių kolūkio valdybos pirmininku; Danutė Mukienė, „Mūsų žodžio“ redakcijos skyriaus vedėja; Edvardas Motužis, Lenkimų tarybinio ūkio vyr. veterinarijos gydytojas; Danutė Domarkienė, Lenkimų apylinkės LDT vykdomojo komiteto pirmininkė.
1992 m. įkurta Lenkimų žemės ūkio bendrovė. Jai priklausiusiems žmonėms buvo paskaičiuoti ir padalinti šios bendrovės turto pajai. 1992 m. birželio 3 d. pajininkų susirinkime bendrovės vadovu išrinktas Petras Samoška.
1995 m. išriktos antrosios Skuodo rajono tarybos nariai buvo du lenkimiškiai: Stanislovas Petkevičius ir Bronius Černeckis (tada abu buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos nariai).
2000 m. išrinktoje trečiojoje Skuodo rajono taryboje buvo Lenkimuose mokytoju dirbęs Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių partijos narys Alfonsas Palšys ir Stanislovas Petkevičius, priklausęs Lietuvos demokratinės darbo partijai.
1996 m. vasario 23 d. įvykusiame Lenkimų žemės ūkio bendrovės ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime jos vadovu išrinktas Kazys Liepis.
1998 m. rugsėjo 25 d. Lenkimų žemės ūkio bendrovė savo veiklą nutraukė, jos turts išdalintas pajininkams.
Lenkimų tarybinio ūkio savo reikmėms pastatyta pirtis einant metams tapo privačia lenkimiškių Aldonos ir Romualdo Skiezgilų nuosavybe. Jie čia įrengė banketų salę-viešbutį, kuriame vienu metu gali svečiuoti iki 100 žmonių. Jame yra prieškambaris su bufetu ir židiniu, virtuvė, svečių kambarys, šokių salė, rusiška pirtis, baseinas, miegamieji kambariai, sanitariniai taškai. Čia vyksta vestuvės, kitos šventės, patiekiami gedulingi pietūs ir kt.
Nuo 2001 m. veikė Lenkimų Simono Daukanto pagrindinė mokykla ir Lenkimų Simono Daukanto pagrindinės mokyklos Daukšių skyrius.
XX a. paskutinįjį dešimtmetį ir XXI a. pradžioje Lenkimuose ir aplinkiniuose kaimuose gyventojų skaičius labai stipriai sumažėjo. „Registrų centras“ pateikia tokius 2022 m. sausio 31 d. Lenkimų seniūnijos gyvenviečių gyventojų sąrašus (prie gyvenvietės, kurių buvo 14, pavadinimo nurodomas gyventojų skaičius atitinkamai 2011 ir 2021 m.): Juodeikiai (62 / 44), Kalviai (10 / 0), Kuksinė (53 / 51), Lenkimai (647 / 531), Litvinai (6 / 0), Margininkai (10 / 11), Medininkai (5 / 0), Pakalniškiai (8 / 0), Plaušiniai (5 / 0), Sriauptai (71 / 55), Večiai (7 / 0), Veitai (2 / 0), Žemytė (89 / 66), Žirnikai (4 / 0). Statistiniai duomenys rodo, kad per 10 metų visose Lenkimų seniūnijos gyvenvietėse, išskyrus Margininkus, gyventojų skaičius sumažėjo, 8 kaimai visai ištuštėjo. 2003 m. Lenkimų parapijoje gimė tik 10 kūdikių.
Tarp pirmųjų Lietuvoje pradėjusių veikti vėjo jėgainių3 dvi 2002 m. pastatytos prie Lenkimų.
2003 m. Margininkų eiguvos miške, nuo seno lenkimiškių mėgiamoje poilsio vietoje, kuri yra kiek į pietus nuo girininkijos pastato, įrengta poilsiavietė. Čia iškastas tvenkinys, pastatytos pavėsinės, suolai, šiukšliadėžės, lauko tualetai, įvestas apšvietimas, tvenkinio krantai sujungti tilteliai.
2007 m. į ketvirtąją Skuodo rajono tarybą buvo išrinktas vienas lenkimiškis – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys Stanislovas Petkevičius.
2009 m. Lenkimų seniūnijoje įsteigtos 4 seniūnaitijos: Juodeikių, kuriai priklausė Juodeikių, Margininkų ir Kuksinės kaimai; Lenkimų (priklausė Lenkimų miestelis); Sriauptų (priklausė Sriauptų, Veitų, Kalvių, Večių, Litvinų, Žirnikų kaimai); Žemytės (priklausė Žemytės, Plaušinių, Pakalniškių, Medininkų kaimai).
2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu Nr. 1K-695 patvirtintas Lenkimų herbas.
2012 m. pradžioje atidaryta Lenkimų bendruomenės salė.
2021 m. Lenkimų seniūnijoje, kurioje buvo 14 gyvenviečių (1 miestelis ir 13 kaimų), buvo 742 gyventojai. Seniūnijai priklausė 74 km2 teritorija, viename kvadratiniame kilometre gyveno vidutiniškai 10 žmonių.
Naudota literatūra:
- Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 6–23.
- Gimtoji parapija Lenkimai [sud. Leonas Rimeikis], Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2005. .
- Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.).
- „Lenkimai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 11 (Kremacija-Lenzo taisyklė), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 792.
- „Lenkimai“, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2 (K–P), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, p. 325.
- Kazys Misius, „Lenkimai“, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius: Pradai, 1993, p. 395
- Misius Kazys, Miškinis Algimantas ir kt., „Lenkimai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2 Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 517. Lenkimai.
- Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, p. 301.
- „Lenkimai“, Lietuvių enciklopedija, t. 14, Bostonas, 1958, p. 435.
- „Lenkimai“, Skuodo informacijos centras: https://www.infoskuodas.lt/info/lenkimai/ (žr. 2024-11-18).
_______________
1 Valakas – LDK žemės ploto vienetas, paplitęs XVII a. 1-oje pusėje. Valako dydis – 21,38 ha (Lietuvoje), Užnemunėje vartotas lenkiškasis valakas (16,80 ha).
2Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 7.
3 Energijos rūšies keitimo įtaisai, generatoriai, verčiantys kinetinę vėjo energiją į elektros energiją.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – paveikslo „Lenkimų bažnyčia“, 1976 m., dailininkas Antanas Krištopaitis fragmentas. Kūrinys saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, SAM D–T 3292.