(Tekstas pildomas)
ISTORIJA
Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, jog Lenkimai įsikūrė apie 1560-uosius metus per valakų reformą.
Po 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinės, administracinės, bajorų teismų ir politinės reformos Lenkimai ir jo apylinkės priklausė Žemaitijos seniūnijai.
„1567 m. gruodžio 13 d. valdovas Žygimantas Augustas už nuopelnus ir paskolą Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui tėvoninėmis teisėmis perleido Skuodo miestą su keliais kaimais [Rimša E., 1992, p. 77], o 1568 m. rugpjūčio 5 d. papildomai davė dar 96 kaimus, tarp kurių buvo ir Lenkimai. Tarp įvairių pareigų naujiems šeimininkams nurodoma duoti duoklę medumi, kiaunių kailiais, grūdais, mokėti pinigais rinklivą, gaudyti dvarui žvėris, paukščius ir žuvis [Rukopisnoe… 1871, c. 82]. Pagal jau minėtą 1595 m. aktą ir 1597 m. inventorių šiam kaimui priklausė 30 valakų1 ariamos žemės, daugiau kaip 6 valakai ganyklų ir daugiau nei 19 valakų miško [L. 1]; juose nurodomos ir kaimo žemių ribos [L. 3v]. Kaimas buvo taip išmatuotas, kad turėtų 30 sodybų, o kiekvienai jų tektų po valaką ariamos žemės. Bet 1597 m. inventorius rodo, kad, praėjus ir maždaug trims dešimtims metų po išmatavimo, tik 20 sklypų buvo apgyvendinti; ties dešimčia sklypų inventoriuje paliktos tuščios vietos […].“1
1568–1622 m., t. y. apie ketvirtį amžiaus, Lenkimus valdė didikai Chodkevičiai. Chodkevičius pakeitė Sapiegos, nes Jono Karolio Chodkevičiaus vienturtė dukra Ona, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo maršalo Jono Stanislovo Sapiegos, 1622 m. jam užrašė Skuodo valdą [Rimša E., 1992, p. 77]. Sapiegos Skuodo valdoje, kuriai priklausė ir Lenkimai, šeimininkavo iki 1831 m. sukilimo, t. y. kol Rusijos valdžia iš Sapiegų dėl jų dalyvavimo 1831 m. sukilime šias valdas atėmė [Rimša E., 1992, p. 77].
1623-aisiais, keičiantis šeimininkams, buvo sudarytas naujas inventorius. Tais metais Lenkimai priklausė Vaičiulių vaitystei, kaime gyveno 50 šeimų, iš kurių tik kelios turėjo po valaką žės, o likusios – po pusvalakį.
1575–1599 m. Lenkimai pagal administracinį suskirstymą priklausė Skuodo valsčiui, o dalis dabartinės Lenkimų seniūnijos teritorijos – ir Gintališkės valsčiui. Pasak istoriko Elmanto Meilaus, „Tokią nuomonę remia ir 1594 m. aktas [VUBRS. F. 7–ŽŽ18(27/14601), l. 197v–200v], kuriuo Lenkimų savininkas grafas Aleksandras Chodkevičius už 2500 talerių užstato trejiems metams J. Holdui iš Kuršo tris savo kaimus– Lenkimus, Luknę ir Žemytę, esančius Gintališkio valsčiuje. Dokumente rašoma, kad šiuos kaimus išmatavo velionis valdovo revizorius Jokūbas Laskauskas, kaip žinia, vykdęs valakų reformą Žemaitijoje [Jurginis J., 1978, p. 65]. J. Laskausko matavimu remiamasi ir sudarant pirmą žinomą 1597 m. Lenkimų kaimo inventorių.“
Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomuose Lenkimų kaimo inventoriuose nurodoma, kad 1579 m. birželio 30 d. Lenkimuose buvo 20 dūnų (kiemų / gyvenimų / sodybų), ūkių, juose gyveno apie 120–140 gyventojų (čia ir toliau skaičiuojama, kad viename ūkyje vidutiniškai galėjo būti po 6–7 gyventojus), atitinkamai 1623 m. – 51 ūkis ir apytiksliai nuo 306 iki 357 gyventojų, 1684m. balandžio 10 d. – 44 ūkiai ir 120 / 220 gyventojų, 1684 m. lapkričio 4 d. – 50 ūkių ir 250 gyventojų, 1695 m. birželio 24 d. – 56 ūkiai ir 336 / 392 gyventojai, 1708 m. – 62 ūkiai ir 372 / 433 gyventojai, 1717 m. – 27 ūkiai ir 135 gyventojai, 1720m. liepos 1 d. – 26 ūkiai ir 130 gyventojų, 1725 m. spalio 25 d. – 27 ūkiai ir 135 gyventojai, 1747 m. lapkričio 29 d. – 32 ūkiai ir 192 gyventojai, 1755m.– 48 ūkiai ir 288 / 336 gyventojai, 1784 m. liepos 9d. – 48 ūkiai ir 288 / 336 gyventojai, 1795m.– 59 ūkiai ir 312 / 354 / 413 gyventojų, 1796m. sausio 8 d. – 59 ūkiai ir 354 / 413 gyventojų, 1796 m. liepos 1 d. – 59 ūkiai ir 354 / 366 / 413 gyventojų, 1799 m. gegužės 1 d. – 58 ūkiai ir 348 / 406 gyventojai (statistinė informacija parengta pagal E. Meilaus straipsnyje „Lenkimai su Kalvaičiais–Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“ (knygų serija „Žemaičių praeitis“, 3 knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 16–17) pateiktus duomenis.
1680 m. lenkimuose buvo pastatyta pirmoji Romos katalikų koplyčia (bažnyčia). Netrukus po to kunigas Raudavičius (Raudowicz) čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas pinigų – 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats tapo pirmuoju Lenkimų altaristu.
XVII a. viduryje Lenkimus, kaip ir visą Žemaitiją, nualino maras, švedmetis, tačiau Lenkimų kaimas greitai atgijo. 1684 m. lapkričio mėnesį čia buvo surašyta jau beveik tiek pat gyventojų kiek ir 1623 metais (tai rodo 1623 ir 1684 m. Lenkimų inventoriuose pateikti duomenys).
1695 m. lenkimiškiai turėjo mokėti po 12 kapų ir 40 grašių nuo valako, 1 dieną per savaitę eiti dirbti į dvarą, mokėjo mokestį bažnyčiai ir turėjo duoti po 1 grašį nuo valako Skuodo budelio išlaikymui. Jie buvo atleisti nuo sargybos ir pastočių prievolės.
1695 m. Lenkimų inventoriuose pirmą kartą paminėta prie Skuodo–Darbėnų vieškelio buvusi karčema.
Kaimas stipriai nukentėjo per 1700–1721 m. Šiaurės karą ir 1709–1710 m. kraštą siaubusį marą (1695 m. Lenkimuose buvo 56 dūmai, o pasibaigus maro epidemijai – tik 27).
1704–1844 m. Lenkimų bažnyčia (koplyčia) buvo Skuodo bažnyčios filija. 1708 m. ji stovėjo lenkimiškio A. Beikaišio žemės sklype.
1704 m. pradėta rašyti Lenkimų bažnyčios metrikus.
1708 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, jog kaime yra apgyvendintas 51 dūmas, o tuščių yra 11. Šie faktai liudija, jog šį kraštą nusiaubęs Šiaurės karas ir prasidėjęs 1708–1711 m. maras (šių negandų metu Žemaitijoje išmirė pie du trečdaliai gyventojų [Truska L., 1983, p. 18]). 1708 m. inventoriuje rašoma, kad Lenkimų valstiečiai dvarui solidariai turėjo duoti 13 vištų, 6 su puse žąsies, 3 ir vieną ketvirtadalį rąsto, kas savaitę po vieną dieną eiti į dvarą lažo, pasiėmę tokius savo pačių įrankius, kokius būdavo liepta atsinešti. Jie, kaip ir XVII a. pab., mokėjo mokestį bažnyčiai ir Skuodo budeliui, bet buvo atleisti nuo pastočių ir siuntinėjimų.
1717 m. Vilniaus vaivada – Skuodo savininkas, Žemaitijos seniūnas kunigaikštis Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720) Lenkimų koplyčiai padovanojo valaką žemės (21,38 ha).
1717 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, kad kaime yra apgyvendinti tik 27 dūmai, tad galima daryti prielaidą, kad maras ir karas nusinešė daugiau kaip pusę Lenkimų gyventojų. Šiame inventoriuje pirmą kartą paminėtas Lenkimų kunigas.
Iš 1720, 1725, 1747 m. Lenkimų inventorių matosi, kad kaimas po maro ir karo tiesėsi sunkiai. 1725 m. kaime dar buvo tušti 29 valakai žemės.
1734–1752 m. (?) pastatyta nauja medinė Lenkimų Šv. Onos bažnyčia.
1747 m. Lenkimų inventoriuje nurodyta, kad kaime buvo 11 gerų ūkių, 16 vidutinių, o 4 silpni. Šiame inventoriuje pirmą kartą paminėtas kaime gyvenęs žydas (jis tada nuomojosi karčemą), detalizuojama, kokia yra giria šalia Lenkimų. Tada joje augo beveik vien jaunos eglės, tinkamos tik kartims ir kuolams daryti. Statyboms tinkančių medžių beveik nebuvo. Girios pelkėje augusius beržus ir alksnius buvo galima malkoms imti tik dvaro reikalams.
1755 m. Lenkimuose buvo apgyvendinti 48 dūmai. Toks pat jų skaičius nurodytas ir 1784 m. inventoriuje.
XVIII a. II p. buvo kelias, ėjęs iš Palangos į Lenkimus.
Iki 1768 m. Lenkimuose veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos su Kuršu muitinės postas. Tada jis buvo perkeltas į Kuksinės kaimą, prie valstiečio Daukanto sodybos, šalia kurios buvo brasta per Šventosios upę. Įki šio muitinės postąo ateidavo senieji keliai, vedę iš Lenkimų į Kuršą.
1769 m. Lenkimuose buvo perstatoma / iš naujo statoma Lenkimų karčema.
1780 m. vietos gyventojai miestelio centre savo lėšomis pastatė mūrinę Romos katalikų bažnyčią (ji vėlesniais metais buvo rekonstruota, praplėsta, stovi iki šiol).
1780 m. įsteigta Lenkimų parapinė mokykla, kurią 1853 m. lankė 55 mokiniai. Pamokos čia vykdavo rusų kalba. Sąsiuvinių tuo metu nebuvo. Vietoje jų mokiniai rašydavo, piešdavo ant juodų lentelių (terradžių). 1915 m. ši mokykla tapo valstybine.
Apie 1783 m. valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie naujosios Lenkimų bažnytėlės įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius.
1784 m. Lenkimų inventoriuje Lenkimai pirmą kartą pavadinti miesteliu. Tikėtina, kad kaimas taip įvardytas įvertinus tai, kad buvo numatyta šią gyvenvietę artimiausiai metais išauginti į didesnę, t. y. tikrą anų laikų miestelį, kuriame turėjo būti ne tik bažnyčia, mokykla, bet ir vykti turgūs. Ano meto Žemaitijos miesteliai buvo neatsiejami ir nuo ten gyvenusios žydų bendruomenės. Lenkimuose tada tokios dar nebuvo. Tais metais Lenkimuose gyveno 3 Daukantų šeimos – Mykolo, Jurgio ir Antano. Jurgio ir Kotrynos Daukantų šeimoje 1793 m. spalio 28 d. gimė istorikas, knygų autorius, Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų Simonas Daukantas.
1795 m. Lenkimams priklausė 63 valakai žemės. kaime gyveno 147 vyrai ir 165 moterys. Už karčemos, kuri stovėjo prie vieškelio Skuodas–Darbėnai, nuomą buvo sumokama po 530 lenkiškų auksinų. Karčema buvo nauja, turėjo pamatus, šiaudais dengtą stogą, o bravoras buvo senas ir apgriuvęs. Karčemai dar priklausė ir keletas ūkinių pastatų.
1795 m. kaime jau gyveno vaitas Tadas Ketleris, varpininkas Baranauskas.
1796 m. Lenkimų inventoriuje nurodoma, kad miestelyje gyvena 173 vyrai ir 193 moterys. Jie turėjo 120 senų ir 30 jaunų arklių, 1 jautį, 200 karvių, 147 veršelius ir veršius, 224 avis, 124 kiaules, 6 bičių avilius. Gyventojai augindavo kviečius, avižas, žirnius, linus, per metus prišienaudavo po 840 vežimų šieno. Mokesčius dvarui visi mokėdavo pinigais. Kaime 27 ūkiai buvo geri, 13 – vidutinio pajėgumo, 17 – silpni. Kokie buvo kiti du ūkiai inventoriuje neparašyta.
Istorijas Algirdas Antanas Baliulis straipsnyje „Lenkimų Šv. Onos bažnyčia“ (knygų serija „Žemaičių praeitis“, Vilnius, 1994, p. 21) rašo, jog „1805 ir 1806 metais Lenkimų bažnyčios inventoriuje „nurodoma, kad Lenkimuose mokyklos pastato nėra, visgi tą žiemą samdomas direktorius katekizmo, skaityti ir rašyti mokė 10–20 vaikų; pamokos buvo zakristijono namuose. Tačiau 1821m. jau rašoma, kad mokykla yra, tik prie parapinės Skuodo bažnyčios.“
Iki 1831 m. Lenkimai priklausė kunigaikščiams Sapiegoms. Tuo metu tai jau buvo didokas kaimas. E. Meilus, minėtame straipsnyje (p. 8) nurodo, kad „jo gyventojai vertėsi žemdirbyste, bet, sprendžiant iš kai kurių pavardžių […], tarp jų buvo ir račių, ir kalvių, ir kubilių, ir net galbūt kanklininkas.“ Kasmet kaimas turėjo preivolę nuo kiekvieno valako žemės duoti po 4 auksinus ir 50 grašių činšo, nustatytą mokestį kunigui (tikėtina, kad Skuodo), ir vaitui, papildomai dar ir pastotės mokestį. Nuo mokesčių buvo atleisti tik du Lenkimų gyventojai, kurie miške prižiūrėdavo barčius.
1831 m. Lenkimų altarista Juozapas Kukevičius buvo apkaltintas sukilimo rėmimu ir metams laiko uždarytas į Kretingos bernardinų vienuolyną.
Algimantas Miškinis leidinyje „Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (t. 3, pirma knyga, „Savastis“, 2004) tekste apie Ylakius rašo: „1831 m. sukilimo metu Ylakių apylinkėse veikė M. Gadono pulko sukilėliai, kuriems buvo įsakyta užimti miestelį. K. Hanusevičiaus vadovaujami sukilėliai gegužės pradžioje iš Sedos atžygiavo į Ylakius, o iš ten patraukė į Lenkimus.“
1844 m. Žemaičių vyskupijos valdytojas kunigaikštis Simonas Giedraitis buvusią filijinę Lenkimų bažnyčią (Skuodo parapijos Lenkimų filiją) paskelbė parapine bažnyčia (tokia ji ir dabar).
1847 m. Lenkimų bažnyčios šventoriuje palaidota istoriko Simono Daukanto motina (gimė apie 1757/1762 m., mirė 1847 m. lapkričio 9 d.).
1848 m. parapijiečių lėšomis buvo rekonstruota Lenkimų bažnyčia. 1881 m. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Aleksandras Beresnevičius.
1848 m. Lenkimuose jau veikė 2 altarijos.
1857 m. Lenkimuose buvo 365, 1897 m. – 417, 1923 m. – 568, 1959 m. – 491, 1970 m. – 763, 1979 m. – 836, 1985 m. – 716, 1989 m. – 808, 2002 m. – 779, 2007 m. – 1222, 2011 m. – 647, 2021 m. – 513 gyventojų.
1899 m. miestelyje stovėjo apie 70 žemaičių valstiečių trobų, keli žydų nameliai, veikė pradžios mokykla, užvažiuojamoji karčema. Tais metais visoje Lenkimų parapijoje buvo 15 kaimų, 174 gyvenamieji namai, 2 187 gyventojai. Parapijos teritorijoje nebuvo nė vieno dvaro ir nė vieno bajorkaimio, kaimai priklausė valstybiniam Skuodo valsčiui ir Salantų valsčiui, kuriame šeimininkavo Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis.
Pagal administracinį terirotinį suskirstymą Lenkimų miestelis XIX a. priklausė Telšių apskrities Skuodo valsčiui, 1919–1923 ir 1947–1950 m. buvo Kretingos apskrities Lenkimų valsčiaus centras, 1923–1947 m. priklausė Kretingos apskrities Skuodo valsčiui, 1947–1950 m. vėl buvo to Lenkimų valsčiaus centras, sovietmečiu – Lenkimų apylinkės centras, nuo 1995 m. – Lenkimų seniūnijos centras.
Nuo XX a. pr. miestelyje vykdavo dideli turgūs.
1902 m. Lenkimuose buvo 544 gyventojai.
1919–1946 m. vaikai mokydavosi gyvenvietėje veikusiose pradinėse mokyklose.
1920 m. Skuode buvo suorgnizuota pasienio policija, kuri turėjo rūpintis tvarka rajono teritorijoje palei Lietuvos–Latvijos valstybinę sieną. Skuode veikė pasienio policijos 1-ojo ir 2-ojo rajonų būstinės, o Lenkimuose – 3-ojo rajono būstinė. Jos darbuotojai, tarp kurių buvo Staugus, Stankus, Čiuplys, Mykolas Matulevičius ir keletas kitų vyrų, saugojo sieną, gaudė kontrabandininkus, valstybinės sienos pažeidėjus. Vienintelis perėjimo punktas veikė Sriauptų kaime. Iš Lietuvos pusės į Latviją nebūdavo praleidžiami net grybautojai ir uogautojai.
Tarpukariu miestelyje veikė keletas krautuvių, amatininkų dirbtuvėlių, mokykla, buvo sandėlių, stovėjo ugniagesių stoginė.
Lenkimuose tarpukariu ir vėlėsniais metais yra gyvenę šie amatininkai: Jonas Bertašius (gamino baldus, ūkio padargus, įvairius namų apyvokos reikmenis, statė namus), kalviai Leonas Untulis, Pranas Jonauskas, Antanas Gikara, siuvėjai Julius Jonaitis ir Vincas Mončys, batsiuviai Leonas Jautakis ir Juozas Budreckis.
Apie 1920-uosius metus lenkimiškiai ūkininkai, mokytojai, kiti inteligentai įkūrė Lietuvos Šaulių sąjungos Lenkimų šaulių kuopą. Joje nuolat būdavo apie 20 narių. Jie prioritetą teikdavo sportinei, kultūrinei, švietėjiškai ir ugniagesybos veiklai. Ilgą laiką būriui vadovavo Antanas Virketis ir Kalvių kaimo ūkininkas Adolfas Puškorius.
Leonas Rimeikis knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ (Klaipėda, 2005, p. 19) nurodo, kad 1922 m. Lenkimuose lankėsi, Sutvirtinimo sakramentą 65 asmenims suteikė Telšių vyskupas Pranciškus Karevičius.
Tais metais Lenkimų parapijoje veikė 2 mokyklos, Blaivybės draugijai priklausė 170 narių, tretininkams – 84 parapijiečiai, pavasarininkams – 50.
Tarpukario metais ne visi gyventojai buvo patenkinti esama valdžia. 1933 m. Lenkimuose tikintiesiems einant apie bažnyčią buvo išplatinti atsišaukimai. Žmonės juos greitai išgrobstė. Atvykusi policija nieko neberado. Ji areštavo porą žmonių, bet paskui juos paleido („Mūsų žodis“, 1962 m. kovo 9 d., Nr. 30(133).
Tarpukario metais Lenkimuose veikusi Šaulių kuopa turėjo dūdų orkestrą, pasirūpino, kad miestelyje būtų pastatyta salė, kurioje vykdavo susirinkimai, šokiai, įvairūs kultūros renginiai. Šauliai miestelyje ūkio būdu buvo pastatę Šaulių namus. Juose veikė girininkija, 1937 m. šaulių įsteigta kooperatyvo krautuvė, pašto agentūra, knygynas su skaitykla.
Vasaromis jaunimas linksmindavosi ir šalia bažnyčios buvusioje aptvertoje aikštelėje. Kai Šaulių salės neliko, aikštelės tvorą nugriovė. Tada vasaros sezono metu daugelis kultūrinių renginių vykdavo už miestelio – prie Šventosios upės įrengtoje aikštelėje, orams atšalus – kultūros namuose.
Juodeikių kaimo pamiškėje šauliai buvo įrengę sporto aikštelę. Čia vykdavo treniruotės, draugiškos futbolo varžybos, kuriose lenkimiškiai rungtyniaudavo tarpusavyje ir su kaimyninėmis Lukžemės, Darbėnų, Skuodo futbolo komandomis. Naują aikštyną buvo numatyta įrengti Juodeikiuose prie vieškelio – jam skirtame vieno hektaro sklype. Iki galo jo įrengti nespėta, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
1922 m. Lenkimų bažnyčios inventorinėje knygoje nurodyta, kad Lenkimų parapijai priklauso 19 kaimų, juose gyvena (prie kaimų nurodomas gyventojų skaičius 1922 m. ir atitinkamai 2002 m.): Jazdučių (36 / 0), Juodeikių (179 / 78), Kalvių (96 / 16), Kunigaikščio Oginskio Margininkų palivarkas (90 / 35), Lenkimų (829 / 779), Litvinų (113 / 12), Margininkų (90 / 35), Medininkų (65 / 16), Nendrupių (34 / 0), Oželių (14 / 0), Pakalniškių (47 / 15), Palegijos (130 / 0), Plaušinių (164 / 7), Sriauptų (133 / 70), Užpušynė (77 / 65), Večių (132 / 16), Veitų (47 / 4), Žemytės (167 / 107), Žirnikų (64 / 4). Iš viso čia 1922 m. buvo 2 448 gyventojai (iš jų 1 146 vyrų ir 1302 moterys), o 2002 m. – 1 224 gyventojai (iš jų 566 vyrai ir 658 moterys). Pagal tautinę sudėtį daugiausiai buvo lietuvių (2 433), o kiti – latviai (15).
1923 m. miestelyje buvo 122 sodybos, 918 gyventojų.
XX a. I p. Lenkimuose daugiausiai žemės valdė klebonija ir stambieji ūkininkai Galdikai, Gikaros, Mikštos.
XX a. vid. Lenkimų apylinkei priklausė 18 kaimų.
L. Rimeikis knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ (p. 19) rašo, kad 1933 m. gegužės 18 d. į Lenkimų bažnyčią atvykęs Telšių vyskupas Justinas Staugaitis suteikė Sutvirtinimo sakramentą 285 parapijiečiams. Tais metais Lenkimų parapijoje aktyviai veikusiose katalikiškose organizacijose buvo: 122 pavasarininkų, 220 Angelo sarbo orgnizacijos, 451 Maldos Apaštalavimo, 81 Misijos draugijos, 274 Šv. Sakramento narių. Visos šios organizacijos buvo stiprios. Laikraščius skaitė maždaug kas 6–7 parapijietis. Visose parapijos teritorijoje veikusiose mokyklose religiją dėstė kunigas.
1937 m. miestelyje įsteigtas kooperatyvas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkimai priklausė Skuodo valsčiui. Tada čia veikė trys parduotuvės (Stuoko, Skripkausko ir Veitienės), Gramaliauskui priklausęs restoranas „Jūra“, Šaulių salė, girininkija, mokykla, paštas, policijos nuovada, daboklė-kalėjimas, keletas kitų įstaigų.
1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, Šaulių sąjungos Lenkimų kuopa savo veiklą nutraukė. Karo metu ir jam pasibaigus dalis jos narių buvo suimta, kalėjo kaip politiniai kaliniai. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis lenkimiškių, tarp jų ir Antanas Žvinklys, Izidorius Galdikas, Jonas Kubilius, keletas kitų, vėl įsijungė į Lietuvos Šaulių sąjungos gretas.
1946 m. vasario 10 d. per rinkimus į SSSR AT Lenkimus puolė Lietuvos partizanai.
1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietų valdžia iš Lietuvos ištrėmė 89 Lenkimų krašto žmones.
1941 m. birželio mėnesį Lenkimų centre buvusioje Bričkaus lentpjūvėje kilęs gaisras greitai išplito ir sunaikino beveik pusę miestelio pastatų.
L. Rimeikis knygoje „Gimtoji parapija Lenkimai“ (p. 19) rašo, kad 1942 m. birželio 2 d. Lenkimuose apsilankęs Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius Sutvirtinimo sakramentą suteikė 302 asmenims.
1946 m. vasario 10 d. per rinkimus į SSRS AT Lenkimus puolė Lietuvos partizanai.
1946–1951 m. Lenkimuose veikė progimnazija (7 klasių mokykla), kurio nuo 1951–1952 mokslo metų buvo pridedama po vieną vyresnę klasę, tad 1955–1956 mokslo metais čia jau veikė vidurinė mokykla ir ji išleido pirmąją abiturientų laidą.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, kaimuose buvo vykdomas didelis politinis-agitacinis darbas, tuo tikslu buvo steigiamos ir kultūros įstaigos – klubai-skaityklos, didesnėse gyvenvietėse – kultūros namai. Tuo laikotarpiu dabartinės Lenkimų seniūnijos teritorijoje pradėta demonstruoti kino filmus. Kino aparatūra ir kino filmų juostos po gyvenvietes būdavo vežiojamos arkliais. Filmus rodydavo didesniuose buvusių ūkininkų sodybų pastatuose po įvairių susirinkimų ir sekmadieniais. Po susirinkimų vykę filmai būdavo nemokami, o sekmadienį bilietai kainuodavo nuo 10 kapeikų ir daugiau. Patalpos prieš kino demonstravimą būdavo lyg prieš švetę papuošiamos žalumynais ir gėlėmis. Vaikams, jaunimui kiną dažnai rodydavo parapijos kunigai.
Po karo Lenkimų miestelyje kultūrinių ir kitų renginių organizavimo vieta tapo gyvenvietės centre, prie dabartinės S. Daukanto gatvės, stovėjusi kultūros reikmėms pritaikyta ūkininkų Stokų daržinė. Čia filmus rodydavo, įvairios šventės, taip pat ir pasilinksminimo vakarai vykdavo iki XX a. 7 deš. pradžios – kol šis pastatas prieš 1963 metus sudegė.
Kol nebuvo televizorių, į kino filmus susirinkdavo itin daug žmonių.
Stokų daržinei sudegus, filmus pradėta rodyti miestelio centre, taip pat prie dabartinės S. Daukanto gatvės buvusiame ryškiai rudai (vos ne raudonai) nudažytame mediniame dviejų aukštų mokyklos pastate, vadintame „Raudonąja mokykla“ (anksčiau šis pastatas priklausė Bričkams). Filmai buvo rodomi, šokiai vykdavo, bilijardu būdavo galima pažaisti pastato pirmajame aukšte. Kino filmus čia demonstruodavo A. Katkus ir mokytojas Justinas Liebus.
Miestelio centre pastačius kultūros namus, kino filmus pradėta rodyti, kultūros renginius, pasilinksminimo vakarus organizuoti čia, na o „Raudonoji mokykla“ po kurio laiko buvo nugriauta.
1948 m. pavasarį Lenkimuose buvo įkurti du kolūkiai – „Naujo gyvenimo“ ir Lenkimų. Lenkimų kolūkiui tada vadovavo Pranas Viršilas, apskaitą tvarkė Izidorius Galdikas. Po kurio laiko Lenkimų kolūkis buvo prijungtas prie „Naujo gyvenimo“ kolūkio. Po sujungimo kolūkiui vadovavo Karolis Jonkevičius. Tuo laikotarpiu kolūkio pirmininkai keitėsi beveik kasmet.
1949–1993 m. Lenkimų miestelis buvo Lenkimų apylinkės centras, nuo 1965 m. – Lenkimų tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1950-aisiais Lenkimus priskyrė Skuodo rajonui (priklausė Klaipėdos sričiai), kuris buvo sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš 19 buvusių Kretingos apskrities ir 6 Mažeikių apskrities apylinkių.
1953 m. miestelyje pradėjo veikti biblioteka, paštas (LT-98038).
1959 m. pradžioje Lenkimuose atidaryta 10 vietų ligoninė, kurioje buvo įrengtos palatos, patalpos, skirtos medicininiam personalui ir kitoms ligoninės reikmėms. Tais metais ligoninės stacionare ligoniai jau buvo gydomi.
1959 m. Lenkimų apylinkės teritorijai priklausė 63,71 km2( ji buvo didžiausia Skuodo rajone). Apylinkėje veikė 3 kolūkiai: „Naujo gyvenimo“, „Žemytės“ ir Kalinino vardo. Lenkimuose gyveno 884 gyventojai, 1970 m. – 763, 1979 m. – 836, 1989 m. – 808, 2001 m. – 779, 2011 m. – 647.
XX a. 7–8 dešimtmečiais didesni kultūros renginiai, vasaros festivaliai, tarybinio ūkio skyrių, brigadų šventės, meno saviveiklos konkursai vykdavo į pietus nuo girininkijos augančio pušyno aikštelėje, pritaikytoje kultūriniams renginiams.
1965 m. spalio 25 d. įsteigtas Lenkimų tarybinis ūkis, kuris apjungė keturis iki to laiko Lenkimuose ir jų apylinkėse veikusius kolūkius – „Naujo gyvenimo“, Kalinino, Simono Daukanto ir „Žemytės“. Ūkio direktoriumi iš pradžių dirbo Benas Urbonas, buhaltere – iš Varėnos atvykusi Mašickienė. 1974m. rudenį B. Urboną direktoriaus pareigose pakeitė Antanas Lapė, o jį 1986 m. rudenį – Vidmantas Butkus. 1992 m. tarybinis ūkis buvo likviduotas. Jo vietoje tais metais įkurta žemės ūkio bendrovė. Pirmasis jos vadovas buvo Petras Samoška, nuo 1996 metų bendrovei vadovavo Kazimieras Liepis. Savo veiklą bendrovė nutyraukė 1998 metais. Jos turtas buvo išdalintas pajininkams.
1966 m. Kalviuose pradėta restauruoti Simono Daukanto klėtelė. Dalis iki to laiko klėtelėje buvusių eksponatų dėl saugumo išvežta į Kretingos kraštotyros muziejų.
1980 m. Lenkimų vidurinė mokykla išleido 24-ąją abiturientų laidą, įteikė 376-ąjį brandos atestatą. Iki to laiko 130 šią mokyklą baigusių abiturientų buvo baigę ar mokėsi aukštosiose mokyklose, 100 buvusių abiturientų dirbo Lenkimuose.
1984 m. vasarą Lenkimuose buvo suorganizuota rajono tautodailininkų kūrybinė stovykla, kurios metu sukurtos medžio skulptūros, stogastulpiai, informacinės rodyklės ir kiti objektai papuošė Kalvių kaime esančią Simono Daukanto gimtąją sodybą, Kalvių piliakalnį (Pilalę) ir prieigas prie šių objektų.
1986 m. Lenkimuose veikė šios svarbiausios įstaigos: vidurinė mokykla, felčerinis-akušerinis punktas, vaistinė, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato paviljonas, valgykla, dvi parduotuvės (maisto ir ūkinių prekių), vaikų lopšelis-darželis, girininkija, pieno supirkimo punktas, kultūros namai, biblioteka, paštas.
XX a. 9 deš. pab. buvusios Lenkimų apylinkės teritorijoje veikė Lenkimų tarybinis ūkis, kuris Lietuvoje garsėjo aukšta žemdirbystės kultūra. Per 1986-uosius metus čia buvo išauginta 9 300 cnt mėsos (kartu su superkama iš gyventojų), pieno primelžta 34 345 centneriai (97 proc. jo parduota pirmos rūšies), pašarinių šakniavaisių išauginta 3 219 tonų, siloso pagaminta 9 260 tonų, šieno – 2725 tonų, šiaudų – 1 916 tonų, šienainio – 1 689 tonos, žolės miltų – 207 tonos. Dirbdami ūkyje geriausių rezultatų tais metais pasiekdavo V. Karbauskas, J.Leiliūnas, A. Markauskas, S. Matas, E. Mikštienė, O. Mockienė, B. Raišuotienė, A. Riepšas, A. Stončienė, A. Šakienis, E. Untulienė ir kt. Seniūnijoje gyveno 16 žmonių, apdovanotų ordinais ir medaliais. Ūkio profsąjungos komiteto pirmininku dirbo Sigitas Matulevičius, partinės organizacijos sekretoriumi – Stanislovas Petkevičius, ekonomistė O. Mačiuvienė.
Kasmet ūkio žmonėms būdavo organizuojama vidutiniškai po dvi ekskursijas, 2–3 darbuotojai išvykdavo ekskursijon už Lietuvos ribų, po 12–13 žmonių ilsėdavosi, gydydavosi sanatorijose.
Ūkyje nemažai dėmesio buvo skiriama kultūrinei veiklai. Kultūros namuose veikė, repetuodavo meno saviveiklos kolektyvai: mišrus choras, moterų ansamblis, dramos būrelis, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas. Į Lenkimus atvykdavo ir spektaklius rodydavo Klaipėdos dramos teatras.
Vykstant melioracijos darbams daugelį Lenkimų apylinkėje buvusių vienkiemių nukėlė (sunaikino). Tada dalis gyventojų persikėlė į Lenkimų miestelį. Lenkimų kaime (jis buvo į rytus ir į šiaurės rytus nuo miestelio) liko tik 7 kiemai. Iš jų trys buvo prie Lenkimų–Mosėdžio kelio ir keturi prie kelio į Kalvius. Melioratorių nepaliesta išliko į šiaurės vakarus nuo miestelio palei Šventosios upelį ėjusi gatvelė, kurioje buvo 14 kiemų (ši gyvenvietė nuo seno vietinių vadinama Rėiva ir Amerika). „Amerika“ todėl, kad anksčiau tarp šios nedidukės gyvenvietės ir vieškelio (dabar asfaltuotas kelias) „Darbėnai–Skuodas“ plytėjo didelė pelkė (atseit, vandenynas). Na o už vandenyno – juk yra Amerika… Šį „vandenyną“ melioratoriai nusausino.
1987 m. Lenkimų tarybinis ūkis reorganizuotas į Lenkimų atraminį-parodomąjį tarybinį ūkį, kuris savo veiklą nutraukė 1992 metais. Šis ūkis buvo vienas stipriausių ūkių ne tik Skuodo rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Jis specializavosu daugiamečių žolių auginime, augalininkystėje ir gyvulininkystėje,
Lenkimiškiai, kaip ir dauguma kitų šalies gyventojų, aktyviai įsijungė į Lietuvos atgimimo judėjimą. 1988 m. lapkričio 18 d. prie Lenkimų tarybinio ūkio naujojo administracinio pastato vyko renginys, kuriame dalyvavo ūkio darbininkai, mokytojai, mokiniai, pensininkai. 13 val. tautiniis rūbais pasipuošusios merginos atnešė Lietuvos trispalvę. Buvo pagarsinta žinia, kad Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba sesijos metu Lietuvos trispalvę paskelbė valstybine vėliava. Kalbėjo Lenkimų tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorius Stanislovas Petkevičius, apylinkės tarybos pirmininkas Rimantas Girkontas, darbo veteranai Izidorius Galdikas ir Leonas Rimeikis. Trispalvę virš ūkio admnistracijos pastato pakėlė darbo veteranas Jonas Kubilius, Antanas Mikšta ir veterinarijos gydytojas Edvardas Motužis, susirinkusieji sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
XX a. paskutinįjį dešimtmetį nutiestas asfaltas Lenkimai–Šventoji.
1990 m. į pirmąją po Lietuvos pepriklausomybės atkūrimo veikusią Skuodo rajono tarybą buvo išrinkti 4 lenkimiškiai: Bronius Černeckis, tuo metu dirbęs Vižančių kolūkio valdybos pirmininku; Danutė Mukienė, „Mūsų žodžio“ redakcijos skyriaus vedėja; Edvardas Motužis, Lenkimų tarybinio ūkio vyr. veterinarijos gydytojas; Danutė Domarkienė, Lenkimų apylinkės liaudies deputatų tarybos (LDT) vykdomojo komiteto pirmininkė.
1992 m. įkurta Lenkimų žemės ūkio bendrovė. Tų pačių metų birželio 3 d. vykusiame pajininkų susirinkime bendrovės vadovu išrinktas Petras Samoška. bendrovė oficialiai įsteigta 1992 m. birželio 11 dieną. 1992 m. bendrovei priklausiusiems žmonėms buvo paskaičiuoti ir padalinti šios bendrovės turto pajai. Savo veiklos metais (1992–1998) bendrovė specializavosi augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos gamybos srityse. 1996 m. vasario 23 d. įvykusiame Lenkimų žemės ūkio bendrovės ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime jos vadovu buvo išrinktas Kazys Liepis. 1998 m. rugsėjo 25 d. buvo nutarta Lenkimų žemės ūkio bendrovės veiklą nutraukti. Bendrovė oficialiai likviduota 2000 m. spalio 14 d.
1993 m. spalio 28 d. Lenkimuose buvo iškilmingai paminėtos S. Daukanto gimimo 200 metų jubiliejus. Ta proga vyko daug renginių, miestelio centre atidengtas Simono Daukanto paminklas (autoriai: skulptorius Regimantas Midvikis ir buvęs lenkimiškis architektas Adomas Skiezgilas“). Paminkle yra iškalti S. Daukanto žodžiai „ <…> dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę ir neapkentė nedorybės“. Paminklą atidengė Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas.
Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Skuodo rajono tarybos 1993 m. liepos 28 d. sprendimu Lenkimų vidurinei mokyklai suteiktas Simono Daukanto vardas.
1993 m. Lenkimuose pradėti suteikinėti vardai iki to laiko buvusioms bevardėms gatvėms. 1993 m. spalio 27 d. miestelio skelbimų lentoje buvo paviešintas pranešimas, kad centrinei gyvenvietės gatvei suteikiamas Simono Daukanto vardas. Vėlesniais metais pavadinimai suteikti ir kitoms gatvėms (keletas jų įamžino jau išnykusių šios seniūnijos kaimų pavadinimus ( Jezdučių, Lūgnų, Margių, Palegijos), vietovių (Padunajaus, Pempinės, Menkinės), kitoms – Mosėdžio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Rojaus kelio, Šventosios.
1995 m. išriktos antrosios Skuodo rajono tarybos nariai buvo du lenkimiškiai: Stanislovas Petkevičius ir Bronius Černeckis (tada jie abu buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos nariai).
Lenkimų tarybinio ūkio savo reikmėms miestelyje pastatyta pirtis einant metams tapo privačia lenkimiškių Aldonos ir Romualdo Skiezgilų nuosavybe. Jie čia įrengė banketų salę-viešbutį, kuriame vienu metu gali svečiuotis iki 100 žmonių. Yra prieškambaris su bufetu ir židiniu, virtuvė, svečių kambarys, šokių salė, rusiška pirtis, baseinas, miegamieji kambariai, sanitariniai taškai, vyksta vestuvės, vardynos, kiti renginiai, patiekiami gedulingi pietūs ir kt.
2000 m. išrinktoje trečiojoje Skuodo rajono taryboje buvo Lenkimuose mokytoju dirbęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos narys Alfonsas Palšys ir Stanislovas Petkevičius, priklausęs Lietuvos demokratinei darbo partijai.
1999–2000 mokslo metais Lenkimų vidurinė mokykla išleido paskutiniąją – 41-ąją abiturientų laidą. Nuo 1952 m. (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad ji veikė nuo 1952 m., faktiškai pilnos sudėties vidurinė mokykla – tik nuo 1955–1956 mokslo metų) ši mokykla į gyvenimą išleido 41 abiturientų laidą, 597 abiturientus.
Nuo 2001 m. miestelyje veikė Lenkimų Simono Daukanto pagrindinė mokykla, jai priklausė Lenkimų Simono Daukanto pagrindinės mokyklos Daukšių skyrius.
XX a. paskutinįjį dešimtmetį ir XXI a. pradžioje Lenkimuose ir aplinkiniuose kaimuose gyventojų skaičius labai sumažėjo. „Registrų centras“ pateikia tokius 2022 m. sausio 31 d. Lenkimų seniūnijos gyvenviečių gyventojų statistinius duomenis (prie gyvenvietės, kurių buvo 14, pavadinimo nurodomas gyventojų skaičius atitinkamai 2011 ir 2021 m.): Juodeikiai (62 / 44), Kalviai (10 / 0), Kuksinė (53/ 51), Lenkimai (647 / 531), Litvinai (6 / 0), Margininkai (10 / 11), Medininkai (5 / 0), Pakalniškiai (8 / 0), Plaušiniai (5 / 0), Sriauptai (71 / 55), Večiai (7 / 0), Veitai (2 / 0), Žemytė (89 / 66), Žirnikai (4/ 0). Tai liudija, kad per 10 metų visose Lenkimų seniūnijos gyvenvietėse, išskyrus Margininkus, gyventojų skaičius sumažėjo, 8 kaimai visai ištuštėjo. 2003 m. Lenkimų parapijoje gimė tik 10 kūdikių.
Tarp pirmųjų Lietuvoje pradėjusių veikti vėjo jėgainių3 dvi 2002 m. buvo pastatytos prie Lenkimų.
2003 m. Margininkų eiguvos miške, nuo seno lenkimiškių mėgiamoje poilsio vietoje, kuri yra kiek į pietus nuo girininkijos pastato, įrengta poilsiavietė. Čia iškastas tvenkinys, pastatytos pavėsinės, suolai, šiukšliadėžės, lauko tualetai, įvestas apšvietimas, tvenkinio krantai sujungti tilteliais.
2007 m. į ketvirtąją Skuodo rajono tarybą buvo išrinktas vienas lenkimiškis – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys Stanislovas Petkevičius.
2009 m. Lenkimų seniūnijoje įsteigtos 4 seniūnaitijos: Juodeikių, kuriai priklausė Juodeikių, Margininkų ir Kuksinės kaimai; Lenkimų (priklausė Lenkimų miestelis); Sriauptų (priklausė Sriauptų, Veitų, Kalvių, Večių, Litvinų, Žirnikų kaimai); Žemytės (priklausė Žemytės, Plaušinių, Pakalniškių, Medininkų kaimai).
2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu Nr. 1K-695 patvirtintas Lenkimų herbas ir Lenkimų vėliava. Vėliavos tamsiai žaliame fone – gegnės suapvalintu smaigaliu ir auksinė pelėda. Žalia spalva simbolizuoja gražią šių vietovių gamtą, gegnės suapvalintu smaigaliu – Lenkimų pavadinimo atsiradimą, pelėda – garbingą Lenkimų praeitį, iš čia kilusius kraštą garsinančius žmones.
2011 m. renovuota Simono Daukanto pagrindinė mokykla, kultūros centro ir seniūnijos pastatas.
2011–2012 m. buvo tvarkomos Lenkimų kapinės, pagrindinėje pagrindinėje miestelio gatvėje klojamas vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynas, planuota, kad 2013 m. vandentiekis ir kanalizacija bus įrengta visoje Lenkimų gyvenvietėje, bendruomenė puoselėjo planą kartu su latviais pastatyti tiltą per Šventosios upę.
2012 m. pradžioje atidaryta Lenkimų bendruomenės salė. Tais metais miestelyje pagal tradiciją vyko daug tikinčiųjų sutraukiantys pagrindiniai šios parapijos atlaidai – Šv. Onos. Ta diena tapo ir visos seniūnijos bendruomenės švente, kuri surengta Lenkimų centre – prie Simono Daukanto pagrindinės mokyklos. Jos metu buvo pagerbtos seniūnijoje gyvenančios Onos (jų tais metais čia buvo net 34), apdovanoti seniūnijoje pagal tradiciją organizuojamų gražiausių, geriausiai tvarkomų sodybų konkurso laureatai – Ona ir Vytautas Mikštos, Birutė ir Stanislovas Petkevičiai, Birutė ir Justinas Leliūnos, Nijolė ir Aleksandras Vaškiai, Emilija ir Povilas Jablonskiai, Stefa ir Romas Tumos. Apdovanojimus jiems šventės metu įteikė Lenkimų seniūnas Rimantas Mikšta.
2018 m. liepos mėnesį Lenkimuose lankėsi ir dirbo LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė, vadovaujama žurnalistės Nijolės Baužytės. Sukurta laida apie Lenkimus buvo rodoa 2018 m. per Lietuvos televiziją.
2021 m. Lenkimų seniūnijoje buvo 14 gyvenviečių (1 miestelis ir 13 kaimų), 742 gyventojai. Seniūnijai priklausė 74 km2 teritorija, viename kvadratiniame kilometre gyveno vidutiniškai 10 žmonių.
Naudota literatūra:
Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 6–23.
Gimtoji parapija Lenkimai [sud. Leonas Rimeikis], Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2005.
Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.).
„Lenkimai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 11, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 792.
„Lenkimai“, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2 (K–P), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, p. 325.
Kazys Misius, „Lenkimai“, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius: Pradai, 1993, p. 395.
Misius Kazys, Miškinis Algimantas ir kt., „Lenkimai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2 Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 517.
„Lenkimai“, Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, p. 301.
„Lenkimai“, Lietuvių enciklopedija, t. 14, Bostonas, 1958, p. 435.
Gražina Daukantienė, Romualda Bridikienė, Lenkimai. Istorija, kultūra, paveldas. Įvykiai ir žmonės. Žvilgsnis į dabartį, 2008 m. [Darbas saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje].
„Lenkimai“, Skuodo informacijos centras: https://www.infoskuodas.lt/info/lenkimai/ (žr. 2024-11-18).
Janina Matulevičienė, Simono Daukanto visuomeninio muziejaus metraštis, 1986 m. [Mašinraštis saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje].
Regionų kultūrinių iniciatyvų centro archyve sukaupta medžiaga.
laikraščiai „Pergalė“, „Mūsų žodis“, „Skuodas“ (Skuodo rajono laikraščių 1950–2024 m. komplektai).
_______________
1 Valakas – LDK žemės ploto vienetas, paplitęs XVII a. 1-oje pusėje. Valako dydis – 21,38 ha (Lietuvoje), Užnemunėje vartotas lenkiškasis valakas (16,80 ha).
2Elmantas Meilus, „Lenkimai su Kalvaičiais – Kalviais ir jų gyventojai XVI–XVIII a.“, Žemaičių praeitis, knyga 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 7.
3 Energijos rūšies keitimo įtaisai, generatoriai, verčiantys kinetinę vėjo energiją į elektros energiją.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – paveikslo „Lenkimų bažnyčia“ (1976 m., dailininkas Antanas Krištopaitis) fragmentas. Kūrinys saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, SAM D–T 3292.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2025-08-17 21:28