Buvęs Lenkimų gyventojas L. Bubelis[1] rašo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Lenkimai, priklausė Kretingos kreisui (apskričiai), o Skuodas – Sedos kreisui. Iš Lenkimų į Skuodą bei į kitas šio bei kitų kreisų gyvenvietes galėjai nuvažiuoti tik turėdamas leidimą. Tad tai, kas anuo metu vyko Lenkimuose, skuodiškiams buvo beveik nežinoma.
Lenkimai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Kretingos kreiso amesbeorkas (Kretingos apskrities rajonas), kuriame tvarka rūpinosi amstoršteris (karininkas) ir jo žinioje buvę 4 kareiviai, 2 žandarmerijoje dirbę žandarai. Amtoršterio įstaiga buvo priešais bažnyčią (kitoje gatvės pusėje). Šis pastatas sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. Žandarmerija veikė kitame pastate, kuris buvo kiek tolėliau – nuo miestelio centro važiuojant link Skuodo.
Kitame gyvenvietės gale stovėjo didelis grūdų sandėlis. Iš čia grūdus veždavo į Medininkų geležinkelio stotį.
Javų, gyvulių, įvairių maisto produktų rekvizicija vyko viso Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Vietiniai žmonės gyveno puspadžiu. Valstiečiai neturėjo teisės susimalti grūdų (net ir namines, ranka sukamas girneles vokiečiai buvo atėmę iš visų gyventojų.
Žinios, kad 1917 m. Rusijoje įvyko revoliucija, Lenkimus pasiekė, bet gyventojams tada buvo sunku susigaudyti, kas ten ir kaip vyksta, nes nei normaliai veikiančio pašto, nei radijo tuo laiku Lenkimuose nebuvo.
Neaiškiais keliais į Lenkimus pateko atsišaukimas, raginantis žmones rūpintis visuomenės ir valstybės reikalais. Tuo metu iš Rusijos į Lenkimus buvo sugrįžęs revoliucingai nusiteikęs felčeris Šedvydis. Jis jau prieš tai, gyvendamas Lenkimuose, aiškindavo, kaip reikia patiems visais reikalais rūpintis. Dabar jis jau turėjo atsišaukimų. Juose aktyviausi vyrai buvo kviečiami darbui. 1918 m. spalio mėnesio pradžioje buvo sutarta surengti demonstraciją prie amtsforšterio įstaigos ir pareikalauti, kad okupantai iš Lenkimų išvyktų, viską čia palikę, nes „mūsų komitetas“ viską perims savo žinion visuomenės labui.
Kartą pavakaryje taip ir buvo padaryta. Demonstrantų priekyje ėjo Ašoklis ir dar pora vyrų, prisisegę prie švarko atlapų raudonus kaspinus. Kai demonstrantai sustojo prie amtsforšterio įstaigos, pasirodė vyriausiasis ir paklausė, ko gyventojai susirinko, nes jisai sueigos nešaukęs. Tada Šedvydis perskaitė „rėžė“ komiteto nutarimą.
Amstoršteris iš karto šoko į savo įstaigos vidų ir iš ten pasirodė su medžiokliniu šautuvu rankose (toks šautuvas atrodė įspūdingiau, negu pistoletas). Vienas kareivis paleido šūvį. To ir tereikėjo. Daugelis demonstrantų turėjo lazdas, tai šias pakėlė ir puolė kareivius. Amstoršteris pasileido Latvijos pusėn. Žandarai turėjo telefoną, tad pasinaudojo juo ir paprašė atsiųsti pagalbos. Tada demonstrantai puolė žandarmeriją. Vienas žandaras (Prūsijos lietuvis) buvo labai žiaurus. Čia jį demonstrantai ir surado. Kai jis juos pamatė, dar tebekalbėjo telefonu. Tada jis pistoletą nukreipė į demonstrantus. Tuo metu į žandarmeriją įsiveržė Šedvydis su kitu demonstrantu. Žandaras Gibežas ėmė trauktis. Telefonas liko sveikas, demonstrantai tik jo laidą nupjovė. Įdavė jį L. Bubeliui į namus parsinešti. Kaip prisimena L. Bubelis, vakare kažkuris iš demonstrantų pasiūlė iš amstoršterterio įstaigos sandėlių paimti maisto produktus. Buvo nutarta tai padaryti kitą dieną, o iki to laiko prie sandėlių palikti savo sargybą.
Vidurnaktį nuo Kretingos pusės pasigirdo sunkvežimio burzgesys, prie grūdų sandėlio – šūvis. Sunkvežimis sustojo prie buvusios žandarmerijos. Pasigirdo vokiškai „Halt“. Tą naktį vokiečiai norėjo suimt Šedvydį, bet šis iššoko pro langą ir pabėgo. Tada vokiečiai apsupo Bubelių sodybą. Suėję į vidų jie pasiėmė žibintuvėlį ir telefoną. Karininkas buvo Rytprūsiuose gimęs Kretingos mokyklų inspektorius Kuršat. Jis padėjo šautuvą ant L. Bubelio peties ir, perspėjęs, kad nebėgtų, nes kitaip nušaus, nusivarė jį per miestelį į amstoršterteriją, o vėliau – į žandarmeriją.
Ryte lenkimiškiai, sužinoję, kad yra atvažiavę tik keli ginkluoti vyrai, pareikalavo, kad jie išsinešdintų iš Lenkimų. Amstoršteris, pasilipęs ant tuščios dėžės, ėmė aiškinti, kad niekam kitam, išskyrus vokiečių paskirtą valdininką ar kleboną, nėra kam lenkimiškių valdyti. Susirinkę apylinkės vyrai atrėžė, kad tai jau pačių lenkimiškių reikalas.
Porą savaičių ar kiek daugiau visus reikalus Lenkimuose tvarkė pačių lenkimiškių sudarytas komitetas. Vėliau jis buvo išvaikytas. Tai atsitiko taip:
Vieną dieną į Lenkimus atvažiavo pilna mašina vokiečių, tarp jų buvo ir Lenkimų žandarai. Atvažiavę pakabino prie miestelio centre stovėjusio kryžiaus skelbimą, kuriame buvo parašyta, kad lenkimiškiai turi vokiečiams nurodyti kažkokį užpuoliką. L. Bubelį suėmė ir uždarė žandarmerijoje. Po pusiaunakčio ten atvarė ir Paluknėje gyvenusį Ašoklį. Šedvydžio jiems nepasisekė suimti. Ryte suimtuosius išvežė į Latvijos Paurupės gyvenvietę. Tuo metu Skuode Povilas Plechavičius jau rūpinosi, kad visi, rėmę Sovietų valdžią, būtų neutralizuoti.
L. Bubelio sesuo buvo likusi Lenkimuose. Iš Paurupės suimtieji traukiniu buvo nuvežti į Darbėnus, iš ten – į Bajorus (šalia Kretingos), iš Bajorų perkelti į Kretingos kalėjimą. Čia antrame aukšte suimtuosius ir uždarė. Ašoklį varydavo malkų pjauti ir skaldyti, o L. Bubelį nuolat tardė, klausinėjo apie Lenkimus. L. Bubelis aiškino, kad yra silpnaregis ir žmonių nepažįsta, Lenkimuose apsigyveno neseniai. Kartą naktį iš kalėjimo išvarė daug kalinių. Tarp jų buvo ir Ašoklis. Jis negrįžo.
Apie 1918 m. įvykius savo prisiminimuose yra pasakojęs ir Leonas Barkauskas. Jo brolis Konstantinas Barkauskas gyveno Lenkimų kaime. Barkauskai turėjo ginklų. Jie yra sakę, kad nuginklavo žandarus. Vėliau Konstantinas Barkauskas buvo išrinktas Skuodo teisingumo komisaru.
_____________
[1] Mirė po Antrojo pasulinio karo.
Nuotraukoje – Vokietijos imperijos Lietuvos srities gyventojos Kazimieros Paulauskienės paso Nr. 4184 paso, išduoto Lenkimuose, patvirtinto Lenkimų šaltyšiaus Stanio parašu ir vokiečių administracijos Lenkimų valsčiaus antspaudu, viršelio fragmentas. Pasas saugomas Kretingos muziejuje, KM D 573
Naudota literatūra:
1. L. Bubelis, „Taip varėme kaizerio valdžią“, Mūsų žodis (Skuodas), 1968 m. rugpjūčio 9 d.