„Laiminančio Kristaus“ skulptūra – Palangos botanikos parke, kuris paskutiniais metais vietinių gyventojų dažniausiai Birutės parku vadionamas, didžiojo parterio šiaurinėje dalyje, priešais rūmus. Sovietmečiu, beveik 50 metų jos vietoje augo žolė, nor XX a. pr., tarpukariu sukurtose nuotraukose išleistuose Palangos vaizduose čia skulptūra „Laiminantis Kristus“ matosi. Kokia šios skulptūros istorija?
****
Skulptūra „Laiminantis Kristus“ buvo atkurta ir Palangos Botanikos (Birutės) parko didžiajame parteryje, priešais grafo Tiškevičiaus rūmus, atstatyta, tuometinio Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus (1926–2008) pašventinta 1993 m. birželio 14 d. „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Ją pagal išlikusius archyvinius dokumentus, nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis (gimė 1944 m.). Tuo, kad Palangos parko lankytojus taip pat, kaip ir grafų Tiškevičių laikais, laimintų Kristaus skulptūra, daugiausiai rūpinosi šios skulptūros atstatymo grupės pirmininkas Bernardas Vitalius Litvaitis (gimė 1937 m.), tuo metu ėjęs Lietuvos Kultūros fondo Palangos visuomeninės tarybos pirmininko pareigas.
Prieš imantis skulptūros atstatymo darbų, pabandyta surinkti žinias apie jos istoriją. Iš pradžių atrodė, kad čia nieko sudėtingo ir nebus, nes lyg tai visiems iki tol buvo aišku, kad ši skulptūra parke pastatyta užbaigus rūmus (apie 1907–1912 metus) ir kad jos autorius – žymus danų skulptorius Bertelis Torvaldsenas (1770–1844). Tie faktai buvo nurodyti daugelyje rašytinių šaltinių, netgi enciklopedijose. Kada ir kieno rankomis nuversta? Be abejo, pokario metais, Palangoje sumanius įkurti sąjunginės reikšmės kurortą.
Žmonės (bent jau vyresnio amžiaus) žinojo, kad ši skulptūra buvo nulieta iš ketaus, o postamentas buvo mūrinis, iš visų pusių gražiai aptinkuotas. „Laiminantis Kristus“ stovėjo veidu į šiaurę, visada buvo šešėlyje ir dėl to senieji palangiškiai skulptūrą dažnai žemaitiškai „Joudoujo dėivalio“ vadino. Nuotraukų, kuriose užfiksuota senoji „Laiminančio Kristaus“ skulptūra, išliko nemažai, todėl ir senąjį jos vaizdą atkurti buvo ne itin sudėtinga. Sunkumai iškilo po to, kai palangiškiai, sutarę, jog atstatoma skulptūra bus ne iš ketaus, kaip senoji, o iš bronzos, postamentas – iš granito, užsakę šiuos darbus skulptoriui, ėmė gilintis į konkrečius pokario metais nuverstos skulptūros atsiradimo Palangoje faktus.
Pasirodė, kad sunku nustatyti ne tik jos pastatymo Palangoje datą, bet ir tai, kur skulptūra buvo išlieta, kas jos autorius. Nepadėjo net ir vyresniųjų palangiškių tvirtinimas, kad ant skulptūros buvęs užrašas „Paris“. Be abejo, šis užrašas galėjo liudyti, jog šis meno kūrinys atvežtas iš Paryžiaus, bet… Kai paminklo atstatymo grupės pirmininkas B. V. Litvaitis kreipėsi į Kopenhagoje esantį B. Torvaldseno muziejų, prašydamas, kad jo darbuotojai patvirtintų arba paneigtų jog Palangoje stovėjusio „Laiminančio Kristaus“ autorius yra B. Torvaldsenas, iš Kopenhagos atėjo lakoniškas atsakymas: ne, tai ne B. Torvaldseno kūrinys.
B. Torvaldsenas gimė 1768 m. lapkričio 19 d. Kopenhagoje. Mirė ten pat 1844 m. kovo 24 d. Jis yra vienas žymiausių danų skulptorių ir atstovauja vėlyvąjį klasicizmą.
Kodėl B. Torvaldseno vardą menotyrininkai, istorikai ilgą laiką siejo su Palangos „Laiminančio Kristaus“ skulptūra, jei ji Palangoje atsidūrė XX a. pr., kai B. Torvaldsenas jau daugiau kaip prieš 50 metų buvo miręs? Ar galėjo tokio žymaus skulptoriaus sukurtas darbas tiek metų kur nors pragulėti nepastatytas? Į tokius ir panašius klausimus iš dalies atsakyti galėtų padėti tas faktas, kad jo darbai buvo masiškai dauginami ir dažniausiai tai darė ne pats skulptorius, o jo mokiniai. Šie, jau skulptoriui mirus, „Laiminantį Kristų“ galėjo išlieti pagal B. Torvalsdeno paliktus eskizus. Žinoma, kad grafai Tiškevičiai galėjo būti neblogai susipažinę su Torvaldseno kūryba. B. Torvaldsenas, kurdamas Vladimiro Potockio (1789–1812) antkapinį paminklą, kuris yra Vavelio katedroje (sukurtas 1820–1830 m.), naudojosi Anos iš Tiškevičių Potockos (1779–1867) pieštu etiudu. Gal iš tų laikų ir išliko grafų Tiškevičių ir B. Torvaldseno, jo mokinių ryšys? Gal tuo metu B. Torvaldsenas sukūrė „Laiminančio Kristaus“ skulptūros eskizą?
Kaip ten bebūtų, į klausimus, kas sukūrė „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą, kas ją išliejo, kuriais metais ir kuriuo tikslu ji buvo atvežta į Palangą, kaip atsidūrė dabartinio Botanikos parko teritorijoje, iki šiol galutinai neatsakyta.
Pokario metais „Laiminančio Kristaus“ skulptūra buvo nuversta. Kaip tai atsitiko? „Laiminančio Kristaus“ sunaikinimo istoriją bene konkrečiausiai pedagogui, kraštotyrininkui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui (1900–1984) yra papasakojusi Palangoje gyvenusi iš Rudaminos kilusi Julija Valantinienė, nors, tikėtina, jog ji skulptūros nuvertimo metus galėjo ir sumaišyti. Anot jos, apie 1947-uosius metus iš Maskvos kartu su kitais komisijos nariais į Palangą atvykęs Justas Paleckis (1899–1980). Kadangi J. Valantinienės vyras dirbo Palangoje veikusioje Kurortų valdymo tarnyboje ir dar iš Kauno laikų buvo pažįstamas su J. Paleckiu, tai jų namuose komisijai buvę suruošti pietūs. Prieš išeidamas J. Paleckis pasikvietęs šeimininkę į atskirą kambarį ir jai pasakęs, kad palangiškiai turi pasirūpinti, kaip išsaugoti „Laiminančio Kristaus“ bei Birutės kalno koplyčioje ir Lurdo nišoje esančias skulptūras, nes komisija nutarusi, kad jų ten negali būti ir kad jos turi būti sunaikintos. J. Paleckis paprašęs apie tai pranešti tuometiniam Palangos klebonui, kad šis pasirūpintų, jog minėtos skulptūros būtų perkeltos į šventorių ar į bažnyčią. Kartu paprašęs niekam nesakyti, kad perspėjo būtent jis (laikai tada buvo neramūs ir Maskva J. Paleckio už tokius perspėjimus nebūtų paglosčiusi). Kaip tvirtina J. Valantinienė, ji, vos tik išlydėjusi svečius, nuėjo pas kleboną Tadą Pošką[1] ir papasakojo jam tai, ką išgirdo iš J. Paleckio. Klebonas tais sumaištingais laikais nesiryžo parsivežti minėtų skulptūrų į bažnyčią ar šventorių. Birutės kalno koplyčios ir Lurdo nišos skulptūrų išsaugojimu pasirūpino tuo metu Juliaus Janonio gatvės 34 name gyvenusi Sofija Daktaraitė, kuri kartu su keliomis kitomis jai gerai pažįstamomis palangiškėmis šias skulptūras pargabeno į Palangos bažnyčią. „Laiminančio Kristaus“ perkelti į bažnyčios šventorių joms buvo ne pagal jėgas. Tuo laiku ką nors daryti su šia skulptūra buvo itin sudėtinga, nes tada Tiškevičių rūmuose šeimininkavo kariškiai – čia buvo įsikūręs Pasienio karinis štabas, o pati skulptūra gerai pritvirtinta prie postamento.
Kaip tvirtina J. Valantinienė, praėjus gal metams laiko po minėtos komisijos apsilankymo, iš Vilniaus jai paskambino J. Paleckis ir paklausė, ar sutvarkyta tai, ko jis prašęs? J. Valantinienė pasakiusi, kad ne, šis paprašęs dar kartą pasikalbėti su klebonu. Moteriškė po šio pokalbio parduotuvėje susitikusi tuometinį kleboną Tadą Pošką ir jam vėl priminusi J. Paleckio prašymą. Klebonas atsakęs, kad tai padaryti nesą taip paprasta.
Šiuo atveju aktualu pažymėti, kad J. Valantinienė, kitiems pasakodama „Laiminančio Kristaus“ skulptūros sunaikinimo istoriją, yra nurodžiusi, jog pirmą kartą J. Paleckis palangiškiams pranešė, kad jie turi pasirūpinti skulptūros išgabenimu iš parko, 1948-aisiais, o ne 1947-aisiais metais. V. B. Litvaitis yra užrašęs tokius J. Valantinienės prisiminimus:
„Mano vyras Steponas Valentinas dirbo sanatorijos vyriausiuoju buhalteriu. Turėjome erdvų butą viloje „Lietuvaitė“ S. Daukanto gatvėje. Čia vakarais palošti rinkdavosi preferanso mėgėjai. Didelis preferanso mėgėjas buvo Justas Paleckis, todėl buvome neblogai pažįstami. Vieną 1948-ųjų vakarą J. Paleckis pasivedėjęs mane nuošalėn pasakė, kad miesto vykdomojo komiteto vadovams bus duotas nurodymas iš parko pašalinti „Juodąjį Dievą“ ir kitus sakralinius objektus. J. Paleckis paprašė įspėti Palangos kleboną ir pasiūlyti skulptūras pasiimti. Prašė neminėti informacijos šaltinio. Klebonui Pociui viską papasakojau. Klebonas tarė, kad medinį kryžių ir švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę paims, tačiau Kristaus paminklo be technikos nenukelsi“.[2]
Na o po to įvykiai rutuliojęsi labai greitai:
V. B. Litvaitis yra rašęs, kad „Anot ponios Julijos, nepraėjus ir dviem mėnesiams po jos pokalbio su J. Paleckiu, Kristaus skulptūra naktį buvo nuversta. Antanas Ragauskas, tuo metu dirbęs Palangos vykdomajame komitete, pasakojo, kad bene 1948 m. vasarą, kol dar skulptūra nebuvo nuversta, į Palangą atvyko rusiškai kalbantis asmuo, prisistatė kaip meno žinovas ir pasakė turįs užduotį įvertinti Kristaus skulptūros meninę vertę. A. Ragauskas palydėjęs svečią į parką, šis kūrinį apžiūrėjęs, pastuksenęs plaktukėliu ir paskui grįžęs į miestą. Kokias padarė išvadas, pasak A. Ragausko, jis tada nepasakė.
Po vienos rudens nakties „Laiminančio Kristaus“ neliko. Kaip visa tai vyko? Trys Palangos gyventojai, paprasti darbininkai, į parką nuversti Kristaus skulptūros atvažiavo pasikinkę arklį. Užrišę grandinę ant skulptūros kaklo, kitą jos galą vyrai prikabino prie arklio pakinktų. Verčiant paminklą dalyvavo Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Bertašius bei Kreivanosiu pravardžiuotas Kuršys. Šiedu padėjo į vežimą įkrauti nuverstą paminklą. Kai tik skulptūros neliko, jos vietoje buvo pastatyta didelė betoninė vaza. Žmonės prisimena, kad, ryte į parką atėję ir ten skulptūros neradę, Palangos gyventojai ėmė raudoti ir keikti miesto valdžią. „Kristamušiams“ buvo paliepta skulptūrą nuvežti į Kretingą ir atiduoti ją į metalo laužą.[3]
Šiek tiek kitaip apie tuos įvykius 1963 m. kovo 28 d. jau minėtam J. Mickevičiui yra papasakoję palangiškiai Irena Valskienė, Geryba ir Endriekus. Pasak jų, 1948 m. Palangos miesto vykdomasis komitetas Palangos klebonui jau oficialiai davęs nurodymą išvežti iš parko Kristaus skulptūrą. Tačiau ir po to dar kurį laiką skulptūra liko savo vietoje. Ir štai balandžio pabaigoje, artėjant gegužės 1-osios šventei, Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Bertašius kurorto Komunalinio ūkio vedėjui Mykolui Kuršiui davęs nurodymą nugriauti šią skulptūrą. Darbo ėmėsi pats M. Kuršis, į pagalbą pasitelkęs darbininką Juozą Gaubį, kuris tada gyveno Rąžės gatvėje. Šį darbą jie atliko jau sutemus. Rūmuose gyvenę kariškiai iš pradžių jiems neleidę griauti skulptūros, tačiau, kai M. Kuršis atsivedė policininkus, kariškiai nusileido ir nebetrukdė griauti. Skulptūra buvusi sudaužyta ir išvežta į Kretingos geležinkelio stoties metalo priėmimo punktą, o ten pakrauta į vagonus ir išvežta į Lentvario ketaus liejyklą perlydyti. Išliko tik dalis tos skulptūros pėdos. Ją išsaugojo kretingiškis geležinkelietis Jokubauskas, kuriam šią relikviją iš metalo priėmimo punkto 1948 m. parnešė uošvė.
Kaip pasakoja senieji palangiškiai, po tos nakties kurorto moterėlės parke dar buvo radusios ir nuverstos skulptūros vieną plaštaką, vežusios ją Kretingos muziejininkams, tačiau ten jos saugoti nepriėmę. Plaštaka neišliko, na o štai pėdos dalis yra perduota saugoti Palangos gintaro muziejui.
Kaip yra užrašęs J. Mickevičius, nugriovus skulptūrą, anksti ryte (apie 9 val.) pats miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas atėjo pas dažytoją Benediktą Zakarką (gyveno Kretingoje) bei Edvardą Pocių (jie dažydavo palangiškių namus) ir pasiūlė „šiokio tokio“ darbelio už gerą užmokestį. Šiems sutikus, jis dažytojus nusivedė į parką, prie buvusios „Laiminančio Kristaus“ skulptūros, iš kurios bebuvo likęs vienintelis pjedestalas. Ant postamento jau stovėjo bareljefinėmis statulomis ornamentuota vaza, kuri čia buvo atnešta iš rūmų kiemo. Pirmininko pavaduotojas dažytojams nurodė restauruoti vazą, postamentą ir juos nudažyti. Darbininkai greitai šią užduotį atliko ir, gavę už darbą 400 rublių, nuėjo uždarbį „aplaistyti“.
Edvardas Pocius, 1964 m. kalbėdamas su J. Mickevičiumi, prisiminė, kad jis, eidamas iš parko, ir pats buvęs pasiėmęs čia dar surastą skulptūros gabaliuką, saugojęs, tačiau vėliau tas gabaliukas kažkur nusimetęs.
Tą pačią 1948-ųjų dieną į parką miesto valdžia liepusi atsiųsti ir grupelę mokinių. Jie sutvarkė buvusios skulptūros aplinką, pasodino vazoje gėles.
Šiandien vis dar diskutuojama dėl skulptūros nuvertimo datų. Kai kuriuose leidiniuose yra buvę skelbta, kad ji sunaikinta 1953 m., tačiau garbaus kraštotyrininko, muziejininko J. Mickevičiaus ir V. B. Litvaičio užrašyti palangiškių ir kretingiškių prisiminimai, surinkti faktai leidžia tvirtinti, kad skulptūra buvo nugriauta apie 1948-uosius metus. Klausimas tik, kada tai įvyko: pavasarį, vasarą ar rudenį. Kadangi kunigas T. Poška Palangoje pradėjo dirbti tik 1948 m. liepos mėnesį, tikėtina, kad skulptūra buvo sunaikinta 1948-ųjų metų rudenį.
Paskutiniaisiais sovietinės valdžios metais buvo panaikinti bet kokie čia anksčiau stovėjusios „Laiminančio Kristaus“ skulptūros pėdsakai: postamentas palaidotas šalia iškastoje duobėje, žemė išlyginta ir įrengtas gėlynas.
1993-ųjų metų birželio pradžioje palangiškiai, kasdami žemę atstatomos „Laiminančio Kristaus“ skulptūros postamentui, susidūrė su rimta kliūtimi – kiek pakasus, jų kastuvai atsidaužė į po žemėmis gulintį senąjį postamentą. Jis buvo iškeltas ir nuvežtas ant Žemaičių kalnelio, kuris yra pietinėje parko pusėje (į pietus nuo rūmų). Na, o senojo vietoje buvo pastatytas naujas, o ant ko sumontuotas Stasio Žirgulio atkurtas „Laiminantis Kristus“.
Parengė Danutė Mukienė
Gretos Tautavičiūtės nuotraukoje – „Laiminančio Kristaus“ skulptūra Palangos botanikos (Birutės) parko didžiajame parteryje
______________________
[1] Tikėtina, kad šiuose prisiminimuose sumaišytos datos (kalbama ne apie 1947-uosius, o 1948-uosius metus), nes, jei J. Paleckis 1947 m., atvažiavęs į Palangą, perspėjo dėl skulptūrų, tai tais metais T. Poška Palangoje dar nedribo. Jis čia klebono pareigas ėjo nuo 1948 m. liepos 20 d. iki 1950 m. balandžio 15 dienos. Prieš T. Pošką Palangoje klebonu dirbo kunigas Jonas Ilskis (1907–1985). Jis Palangos klebono pareigas pradėjo eiti 1941 m. sausio 17 d., o 1948 m. gegužės 11 d. buvo paskirtas dirbti Viekšnių klebonu ir dekanu. Sunku patikėti, kad prisiminimus pateikusi J. Valantinienė galėjo sumaišyti kunigų pavardes, labiau tikėtina, jog ji, pateikdama prisiminimus, nurodė neteisingus metus.
[2] Litvaitis Vitalius Bernardas, „Gedulo dieną Palangoje mena ir „Laiminančio Kristaus“ prisikėlimas“, Palangos tiltas: https://www.palangostiltas.lt/gedulo+diena+palangoje+mena+ir+laiminancio+kristaus+prisikelimas,7,2,2594.html (žr. 2021-10-200.
[3] Ten pat.
_______________________
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinioma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
