Kartenos vietos įžymybės
Kartena (seniau – Kartėna) – Kretingos rajono gyvenvietė prie magistralinio kelio Šiauliai–Palanga, apie 15 km į rytus nuo Kretingos. Miestelis suformuotas Minijos upės vingyje, jos dešiniojo kranto terasoje. Minija Karteną supa iš dviejų pusių. Gyvenvietės teritorijoje į Miniją įteka Alanto upelis.
Kartena ir jos apylinkės priklauso Salantų regioniniam parkui. Tai vienas gražiausių Žemaitijos miestelių, ypač pavasarį, kai sužydėjusios ievos tarsi nuotakos rūbu baltai padabina Minijos pakrantes.
Šio krašto senovę liudija Kartenos apylinkėse dunksantys net 6 piliakalniai. Žymiausias – Kartenos, esantis priešais miestelį kitoje Minijos kranto pusėje.
Dabar Kartena – seniūnijos ir parapijos centras, kuriame 2021 m. duomenimis buvo 763 gyventojai.
Pagrindinis miestelio architektūrinis akcentas – 1873 m. pastatyta liaudiškai interpretuotų neobaroko formų medinė bebokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir varpinė. Meniniu požiūriu vertingas šios bažnyčios interjeras, čia esanti sakykla su 4 skulptūromis, kryželis relikvijorius. Šventoriuje – gražūs vartai su ornamentuotais kryžiais, koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra. Kaimo kapinėse yra išlikusi 1846 m. pastatyta koplyčia, dvi šio krašto liaudies meistrų padarytos koplytėlės.
Vienas seniausių Kartenos statinių – XVIII a. pabaiga datuojamas, vėliau perstatytas buvusios smuklės medinis pastatas, kuris saugomas kaip architektūros paminklas.
Lankytina vieta – ir 1990 m. pastatyta koplyčia – paminklas, skirtas 1946–1953 m. bolševizmo aukoms atminti. Gyvenvietėje yra ir paminklas partizanų vadui Jonui Žutautui, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose žuvusių vokiečių ir rusų karių, pokario aukų kapinės.
Viena iš turistų dažniausiai lankomų vietų – netoli Kartenos miestelio, priešingoje jo pusėje, apie 0,7 km į šiaurę nuo kelio Vėžaičiai–Mikoliškiai–Kartena XX a. pr. Abako kaime sumūrytas Kartenos lurdas, vadinamas ir Abako Lurdu.
6 km į rytus nuo gyvenvietės – Kartenos civilinis aerodromas. Už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kartenos – geležinkelis.
Į vakarus nuo miestelio, šiauriau Minijos, – Kartenos karjeras. Netoli gyvenvietės yra Tyro durpynas, kuriame kasamos dyrpės.
Kartenos istorijos svarbiausi faktai
Kartenos vietovė pirmą kartą paminėta 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Tada ji buvo priskirta Ceklio žemei.
XVI a. Kartena priklausė Sapiegoms, vėliau – grafams Nagurskiams, Zakševskiams.
Nuo 1568 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Kartenos kaimas, nuo 1599 m. – miestelis ir dvaras, nuo 1723 m. – net ir miestas.
XVI a. pab. (1599 m.) Kartena buvo to paties pavadinimo vaitystės centras.
Reformacijos laikotarpiu, 1611 m., čia iškilo evangelikų reformatų bažnyčia, bet ji nebuvo tinkamai prižiūrima ir greitai sunyko.
Mykolas Sapiega, Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus (1596–1656) paprašytas, 1634 m. pasatė medinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katalikų bažnyčią ir aprūpino ją beneficija.
1639 m. Mykolas Sapiega Kartenoje fundavo parapinę mokyklą.
1709 m. Kartenoje gyveno 34 šeimos.
1777 m. miesteliui buvo suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.
1853 m. parapinę mokyklą lankė 31 mokinys. Po 1863 m. sukilimo uždaryta Kartenos mokykla buvo atgaivinta Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu. Nuo 1897 m. miestelyje veikė valdinė trijų klasių pradžios mokykla. Po Pirmojo pasaulinio karo atidaryta 4 skyrių (metų) pradinė mokykla, nuo 1935 m. šešių skyrių (metų). 1945 m. įkurta Kartenos progimnazija, 1949–1999 m. veikė vidurinė mokykla, nuo 2000-ųjų veikia mokykla-daugiafunkcis centras.
1806 m. Kartenyje kilęs didelis gaisras stipriai nusiaubė miestelį.
Nuo 1814 m. Karteną valdė grafai Pliateriai.
1873 m. sudegė Kartenos katalikų bažnyčia. Ji greitai buvo atstatyta parapijiečių lėšomis. Naujoji bažnyčia konsekruota 1881 metais.
1897 m. Kartenoje buvo 506 gyventojai.
Lietuviškos spaudos lotyniškai rašmenimis draudimo laikotarpiu šioje gyvenvietėje, kaip ir daugelyje kitų Žemaitijos vietovių, tarp gyventojų buvo plationama draudžiama spauda.
Žinomi 1861, 1866 ir ypač 1870–1871 m. Kartenoje valsčiuje vykę valstiečių bruzdėjimai, na o 1905 m. pabaigoje Kartenos gyventojai išvaikė carinę valsčiaus valdybą ir išrinko naują. 1861–1950 m. Kartena buvo valsčiaus, vėliau – iki 1990 m. – apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.
Nuo 1907 m. Kartenoje veikia mėgėjų teatras (šiuo metu – suaugusiųjų mėgėjų teatro kolektyvas).
XX a. nuo trečiojo iki paskutiniojo dešimtmečio gyventojų skaičius miestelyje vis didėjo: 1923 m. čia buvo 744 gyventojai, iš jų 620 miestelyje ir 124 dvare, 1959 – 752, 1970 – 833, 1979 – 1014, 1989 – 1162.
Iki 1926 m. miestelyje veikė Linų bendrovė, kurioje dirbo daug vietos žmonių.
Po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse veikė Žemaičių apygardos Lietuvos partizanai.
1941, 1946, 1948–1949 ir 1950 m. sovietų valdžia ištrėmė 45 Kartenos gyventojus.
1999 m. patvirtintas Kartenos herbas.
XXI a. pr. Kartenoje, kaip ir daugelyje kitų šio krašto vietovių, gyventojų pradėjo mažėti. 2004 m. čia jų buvo 1176, 2011 m. – 931, 2021 m. – 763.
Naudota literatūra:
- „Kartena“, Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1957, t. 11, p. 1111–112.
- Algimantas Miškinis, „Kartena“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/kartena/.
Bonifaco Vengalio nuotraukoje – Kartenos bažnyčios šventoriaus vartai
Kartenos vietos įžymybės
Kartena (seniau – Kartėna) – Kretingos rajono gyvenvietė prie magistralinio kelio Šiauliai–Palanga, apie 15 km į rytus nuo Kretingos. Miestelis suformuotas Minijos upės vingyje, jos dešiniojo kranto terasoje. Minija Karteną supa iš dviejų pusių. Gyvenvietės teritorijoje į Miniją įteka Alanto upelis.
Kartena ir jos apylinkės priklauso Salantų regioniniam parkui. Tai vienas gražiausių Žemaitijos miestelių, ypač pavasarį, kai sužydėjusios ievos tarsi nuotakos rūbu baltai padabina Minijos pakrantes.
Šio krašto senovę liudija Kartenos apylinkėse dunksantys net 6 piliakalniai. Žymiausias – Kartenos, esantis priešais miestelį kitoje Minijos kranto pusėje.
Dabar Kartena – seniūnijos ir parapijos centras, kuriame 2021 m. duomenimis buvo 763 gyventojai.
Pagrindinis miestelio architektūrinis akcentas – 1873 m. pastatyta liaudiškai interpretuotų neobaroko formų medinė bebokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir varpinė. Meniniu požiūriu vertingas šios bažnyčios interjeras, čia esanti sakykla su 4 skulptūromis, kryželis relikvijorius. Šventoriuje – gražūs vartai su ornamentuotais kryžiais, koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra. Kaimo kapinėse yra išlikusi 1846 m. pastatyta koplyčia, dvi šio krašto liaudies meistrų padarytos koplytėlės.
Vienas seniausių Kartenos statinių – XVIII a. pabaiga datuojamas, vėliau perstatytas buvusios smuklės medinis pastatas, kuris saugomas kaip architektūros paminklas.
Lankytina vieta – ir 1990 m. pastatyta koplyčia – paminklas, skirtas 1946–1953 m. bolševizmo aukoms atminti. Gyvenvietėje yra ir paminklas partizanų vadui Jonui Žutautui, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose žuvusių vokiečių ir rusų karių, pokario aukų kapinės.
Viena iš turistų dažniausiai lankomų vietų – netoli Kartenos miestelio, priešingoje jo pusėje, apie 0,7 km į šiaurę nuo kelio Vėžaičiai–Mikoliškiai–Kartena XX a. pr. Abako kaime sumūrytas Kartenos lurdas, vadinamas ir Abako Lurdu.
6 km į rytus nuo gyvenvietės – Kartenos civilinis aerodromas. Už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kartenos – geležinkelis.
Į vakarus nuo miestelio, šiauriau Minijos, – Kartenos karjeras. Netoli gyvenvietės yra Tyro durpynas, kuriame kasamos dyrpės.
Kartenos istorijos svarbiausi faktai
Kartenos vietovė pirmą kartą paminėta 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Tada ji buvo priskirta Ceklio žemei.
XVI a. Kartena priklausė Sapiegoms, vėliau – grafams Nagurskiams, Zakševskiams.
Nuo 1568 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Kartenos kaimas, nuo 1599 m. – miestelis ir dvaras, nuo 1723 m. – net ir miestas.
XVI a. pab. (1599 m.) Kartena buvo to paties pavadinimo vaitystės centras.
Reformacijos laikotarpiu, 1611 m., čia iškilo evangelikų reformatų bažnyčia, bet ji nebuvo tinkamai prižiūrima ir greitai sunyko.
Mykolas Sapiega, Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus (1596–1656) paprašytas, 1634 m. pasatė medinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katalikų bažnyčią ir aprūpino ją beneficija.
1639 m. Mykolas Sapiega Kartenoje fundavo parapinę mokyklą.
1709 m. Kartenoje gyveno 34 šeimos.
1777 m. miesteliui buvo suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.
1853 m. parapinę mokyklą lankė 31 mokinys. Po 1863 m. sukilimo uždaryta Kartenos mokykla buvo atgaivinta Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu. Nuo 1897 m. miestelyje veikė valdinė trijų klasių pradžios mokykla. Po Pirmojo pasaulinio karo atidaryta 4 skyrių (metų) pradinė mokykla, nuo 1935 m. šešių skyrių (metų). 1945 m. įkurta Kartenos progimnazija, 1949–1999 m. veikė vidurinė mokykla, nuo 2000-ųjų veikia mokykla-daugiafunkcis centras.
1806 m. Kartenyje kilęs didelis gaisras stipriai nusiaubė miestelį.
Nuo 1814 m. Karteną valdė grafai Pliateriai.
1873 m. sudegė Kartenos katalikų bažnyčia. Ji greitai buvo atstatyta parapijiečių lėšomis. Naujoji bažnyčia konsekruota 1881 metais.
1897 m. Kartenoje buvo 506 gyventojai.
Lietuviškos spaudos lotyniškai rašmenimis draudimo laikotarpiu šioje gyvenvietėje, kaip ir daugelyje kitų Žemaitijos vietovių, tarp gyventojų buvo plationama draudžiama spauda.
Žinomi 1861, 1866 ir ypač 1870–1871 m. Kartenoje valsčiuje vykę valstiečių bruzdėjimai, na o 1905 m. pabaigoje Kartenos gyventojai išvaikė carinę valsčiaus valdybą ir išrinko naują. 1861–1950 m. Kartena buvo valsčiaus, vėliau – iki 1990 m. – apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.
Nuo 1907 m. Kartenoje veikia mėgėjų teatras (šiuo metu – suaugusiųjų mėgėjų teatro kolektyvas).
XX a. nuo trečiojo iki paskutiniojo dešimtmečio gyventojų skaičius miestelyje vis didėjo: 1923 m. čia buvo 744 gyventojai, iš jų 620 miestelyje ir 124 dvare, 1959 – 752, 1970 – 833, 1979 – 1014, 1989 – 1162.
Iki 1926 m. miestelyje veikė Linų bendrovė, kurioje dirbo daug vietos žmonių.
Po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse veikė Žemaičių apygardos Lietuvos partizanai.
1941, 1946, 1948–1949 ir 1950 m. sovietų valdžia ištrėmė 45 Kartenos gyventojus.
1999 m. patvirtintas Kartenos herbas.
XXI a. pr. Kartenoje, kaip ir daugelyje kitų šio krašto vietovių, gyventojų pradėjo mažėti. 2004 m. čia jų buvo 1176, 2011 m. – 931, 2021 m. – 763.
Naudota literatūra:
- „Kartena“, Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1957, t. 11, p. 1111–112.
- Algimantas Miškinis, „Kartena“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/kartena/.
Bonifaco Vengalio nuotraukoje – Kartenos bažnyčios šventoriaus vartų fragmentas