Ka­lė­dos – Sau­lės su­grį­ži­mo, svar­biau­sia Sau­lėg­rį­žos cik­lo šven­tė

Kalėdos šven­čia­mos gruo­džio 25 d., tuoj po Kū­čių. Nuo se­no Ka­lė­dos – Sau­lės su­grį­ži­mo, svar­biau­sia Sau­lėg­rį­žos cik­lo šven­tė. Se­niau per Ka­lė­das žmo­nės švęs­da­vo ir Nau­juo­sius me­tus. Ka­lė­da sim­bo­liš­kai vaiz­duo­ja­ma kaip su­grįž­tan­ti Sau­lė. Lie­tu­vai pri­ėmus krikš­čio­ny­bę, se­ną­ją, dar iš pa­go­ny­bės lai­kų mus pa­sie­ku­sią Ka­lė­dų šven­tės pras­mę, pa­pil­dė krikš­čio­niš­ko­ji – Die­vo sū­naus Jė­zaus gi­mi­mas.
Lie­tu­vos kai­me per Ka­lė­das pa­si­baig­da­vo sam­di­nių tar­na­vi­mo lai­kas. Daž­niau­siai iki Ka­lė­dų jie at­si­svei­kin­da­vo su sa­vo šei­mi­nin­kais ir iš­ei­da­vo Ka­lė­dų švęs­ti į sa­vo gim­tuo­sius na­mus.
A. J. Grei­mas ra­šo, kad „lie­tu­viš­kos Ka­lė­dos ne tik kad be­veik nie­ko ben­dro ne­tu­ri su  krikš­čio­niš­ką­ja šių šven­čių tra­di­ci­ja, jos vi­sais sa­vo po­reiš­kiais yra ben­druo­me­ni­nio so­li­da­ru­mo šven­tė. Šio so­li­da­ru­mo at­žy­mė­ji­mas ap­ima ne tik šei­my­ną pla­či­ą­ja pras­me, bet ir gy­vų­jų bei mi­ru­sių­jų ben­druo­me­nę ir vi­są į šei­mą in­teg­ruo­tą gy­va­tą. Kū­čios mais­tu da­li­na­si ne tik su na­mi­niais gy­vu­liais ir bi­tė­mis, bet ir su vais­me­džiais” („Tau­tos at­min­ties be­ieš­kant“, V., 1990, p.332).

Nuo se­no gy­vuo­ja tra­di­ci­ja pir­mą­ją Ka­lė­dų die­ną vi­siems bū­ti sa­vo na­muo­se. Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų Ka­lė­dų pir­mą­ją die­ną būdavo lau­kia­mi žy­dų tau­ty­bės žmo­nės – jei jie į na­mus už­suk­da­vo, sa­ky­da­vo, kad lai­mė na­mus ap­lan­kė. Kaip ir per Kū­čias, Ka­lė­dų pir­mą­ją die­ną el­gia­ma­si ga­na san­tū­riai. Kiek dau­giau links­my­bių – tik va­ka­re. Sve­čių lan­ky­mas – ant­rą­ją die­ną. Ta­da so­dy­bo­se pa­si­ro­do ir ka­lė­dau­to­jai (per­si­ren­gė­liai). Po­pu­lia­riau­si ka­lė­dau­to­jų per­so­na­žai: ožys, veng­rai, či­go­nai, mir­tis, ar­klys, ger­vė, meš­ka. Jų prie­der­mė – gra­žias ora­ci­jas sa­ky­ti, ka­lė­di­nes gies­mes gie­do­ti. Ka­lė­dau­to­jus Lie­tu­vo­je ga­li su­tik­ti ir Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se per va­di­na­mą­sias Ma­žą­sias ar­ba rie­bi­ą­sias Kū­čias. Jų me­tu vėl vai­ši­na­ma­si tra­di­ci­niais ka­lė­di­niais val­giais, tą va­ka­rą sa­ko­mi lin­kė­ji­mai, ant šven­ti­nio sta­lo de­ga blo­gį ap­va­lan­ti žva­kė, pri­si­me­na­mi sau­lėg­rį­žos lai­ko­tar­piui bū­din­gi bur­tai, orų spė­ji­mai.

Iki pat Tri­jų Ka­ra­lių – įvai­rios links­my­bės, žem­dir­bių ato­kvė­pio me­tas. Nuo se­no įpras­ta tar­puš­ven­čiu ne­dirb­ti kai ku­rių sun­kių dar­bų, nes iš to, anot mū­sų pro­tė­vių, ga­li bū­ti dau­giau bė­dos ne­gu nau­dos – le­dai ja­vus iš­muš ir ki­to­kios ne­gan­dos lan­kys. Vi­siš­kai nie­ko ne­ga­li­ma dirb­ti sau­lei nu­si­lei­dus. Nuo Ka­lė­dų iki pat Tri­jų Ka­ra­lių tę­sia­si švent­va­ka­riai. Tuo lai­kotarpiu tik į va­ka­rė­lius rin­kis, šok, dai­nuok, vai­šin­kis, mįs­les mink, pa­sa­kas sek. Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų tar­puš­ven­čiu nuo se­no ga­li su­tik­ti per­si­ren­gė­lius. Jie iš­mo­nin­gi, triukš­min­gi, vi­so­kių staig­me­nų iš jų ga­li su­lauk­ti. Daž­niau­siai jie lan­ko tas so­dy­bas, kuriose ti­ki­si už sa­vo dai­nas, mu­zi­kas bū­ti pa­vai­šin­ti, ap­do­va­no­ti. Že­mai­ti­jo­je se­niau tar­puš­ven­čiu daž­nai ga­lė­jai su­tik­ti vaikš­čio­jan­t dvy­li­ka „ber­ne­lių“. Tai daž­niau­siai jau­ni, ener­gin­gi, iš­mo­nin­gi, iš­virkš­čiais rū­bais ap­si­ren­gę vy­rai, ku­riuos su­ti­kęs iš­gir­si tai, ko pa­sau­lis ne­gir­dė­jęs. To­kio­mis die­no­mis nuo se­no vaikš­to ir se­nis Ka­lė­da, kiek pa­na­šus į da­bar­ti­nį Ka­lė­dų se­ne­lį. Anot ty­ri­nė­to­jų, se­no­jo Ka­lė­dos tik funk­ci­jos bu­vo ki­to­kios – jis ne do­va­nas da­ly­da­vo, o gies­mes gie­do­da­vo, Sau­lėg­rį­žos šven­čių cik­lo me­tu ma­giš­ką ga­lią tu­rė­ju­sius grū­dus bars­ty­da­vo, taip no­rė­da­mas nu­lem­ti ge­rą bū­si­mų me­tų der­lių. Nuo pra­ėju­sio šimt­me­čio pa­bai­gos Lie­tu­vo­je įsi­tvir­ti­no Ka­lė­dų eg­lu­tės puo­ši­mo tra­di­ci­ja, at­ėju­si pas mus iš Va­ka­rų Eu­ro­pos (anot ty­ri­nė­to­jų, iš Aukš­tu­ti­nio Rei­no kraš­to). Pir­mą­sias eg­lu­tes Lie­tu­vo­je pra­dė­ta puoš­ti dar XVI­II a.

 

Ka­lė­dų vai­šės Že­mai­ti­jo­je

 

 

Tra­di­ciš­kai per šven­tes Že­mai­čiuo­se val­gy­ta daug ir įvai­raus mais­to, nes ti­kė­ta, kad tik to­je so­dy­bo­je, kur na­miš­kiai ir sve­čiai per šven­tes links­mi ir so­tūs, kur ša­lia var­gin­gai gy­ve­nan­tis kai­my­nas ne­už­mirš­ta­mas, per me­tus vis­kas ge­rai sek­sis, ge­ras der­lius už­de­rės, gy­vu­liai sek­sis, bi­tės daug me­daus pri­neš – tiems na­mams Die­vas bus pa­lan­kus. Že­mai­čiuo­se iki pat šiol gy­vas ti­kė­ji­mas, kad tik tas žmo­gus, ku­ris ki­tam ge­ra da­ro, per šven­tes varg­šų ne­už­mirš­ta, po mir­ties ga­li ti­kė­tis Die­vo ma­lo­nės.
Ži­no­ma, kad se­no­vė­je pir­muo­sius Ka­lė­dų vai­šių kąs­ne­lius ir pir­mą­sias tau­res gė­ri­mų mū­sų pro­tė­viai au­ko­da­vo vė­lėms – mais­tą nu­mes­da­vo že­myn (daž­nai po sta­lu), o gė­ri­mus iš­pil­da­vo į kam­ba­rio kam­pą. Na, o vi­sa, kas lik­da­vo nuo Ka­lė­dų sta­lo, bū­da­vo nu­ne­ša­ma ir pa­de­da­ma ant mi­ru­sių­jų ka­pų.

Pus­ry­čiams daž­niau­siai val­go­mi šal­ti pa­tie­ka­lai, daug kur ir šiu­pi­nys su kiau­lės uo­de­ga. Itin mėgs­ta­mas Ka­lė­dų val­gis – troš­kin­ti ko­pūs­tai su kiau­lie­na ir karš­to­mis bul­vė­mis (kiau­lie­na per Ka­lė­das sim­bo­li­zuo­ja so­tu­mą ir skal­są). Šven­tėms iš­ver­da­ma šal­tie­nos (ko­še­lie­nos). Ka­lė­dų die­ną že­mai­čiai neap­si­ei­na ir be na­mi­nio py­ra­go, sū­rio, me­daus, obuo­lių, gry­bų, rie­šu­tų. Dau­ge­lis jį pa­ska­ni­na aguo­no­mis, uo­go­mis. Ant Ka­lė­dų sta­lo tra­di­ciš­kai de­da­ma ir tai, kas li­ko nuo Kū­čių va­ka­rie­nės. To ge­ro rei­kia ne­už­mirš­ti nu­neš­ti ir gy­vu­liams. Mėgs­ta­mas ir alus, na­mi­nė gi­ra.

 

Oro spė­ji­mai

 

* Jei Ka­lė­dų ry­tą šal­ta – ti­kė­kis vė­ly­vo pa­va­sa­rio, snigs net per Ve­ly­kas.

* Jei Ka­lė­dų pir­mo­ji die­na gra­ži, sau­lė­ta – vi­si me­tai bus ge­ri.

* Jei per Ka­lė­das miš­ke me­džiai ap­šar­mo­ję, bet šiaip jau lau­ke ne­la­bai šą­la – va­sa­ra bus lie­tin­ga, ga­li ti­kė­tis stip­rių per­kū­ni­jų.

* Jei Ka­lė­dų die­ną iš šie­no by­ra sėk­los – at­ei­nan­tys me­tai bus ge­ri.

* Jei per Ka­lė­das stip­riai pa­sni­gę – per Ve­ly­kas žo­lė bus su­ža­lia­vu­si.

 

Mėsėdis

 

Tai lai­ko­tar­pis tarp Ka­lė­dų ir Už­ga­vė­nių. To­kiu me­tu nuo se­no kai­me žmo­nės daž­niau­siai va­ka­rais rink­da­vo­si ku­rio­je nors tro­bo­je ir už­si­im­da­vo smul­kiais žie­mos dar­bais: kas verp­da­vo, siū­da­vo, kas pan­čius vy­da­vo. To­kiu lai­ko­tar­piu kai­me bū­da­vo dau­g pra­mo­gau­ja­ma. Tai die­nos, skir­tos ir gi­mi­nių lan­ky­mui – tam da­bar kaip nie­ka­d lai­ko daug, nes svar­biau­si dar­bai nu­dirb­ti. Iš pe­ties to­kiu metu triū­sia tik tie, kas sta­ty­bo­mis už­si­ė­męs, kam mal­kų rei­kia pa­si­sto­ro­ti (pasirūpinti), kas mišką ker­ta.

 

 

Pirmą kartą tekstas paskelbtas žurnale „Žemaičių žemė“ (2003 m. Nr. 1, p. 37–38). Autorė Danutė Mukienė-Mindaugas Jankauskas