Adakavas
Apie 30 km nuo Tauragės nutolęs Skaudvilės seniūnijos miestelis, istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVIII a. Nuo Adakavo iki Skaudvilės – 5 km. Adakave stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1793 m.), veikia mokykla, kuri 1908–1950 buvo pradinė, 1950–1993 m. – septynmetė, aštuonmetė, devynmetė). Adakave 1945 m. įkurtas senelių pensionatas. Apylinkės gražios, turistų dėmesį traukia keli 2–3 a. pilkapiai. XVIII–XIX a. garsėjo Adakavo dvaras.
Alsėdžiai
Gyvenvietė, išaugusi ant Varduvos intako Sruojos pakrantės, prie buvusio piliakalnio. Pirmą kartą Alsėdžiai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1253 m. – Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino magistro numatytų užkariauti žemių dalybų akte. Miestelis išaugo prie dvaro XVI a. Nuo 1421 m. iki XIX a. vidurio gyvenvietė priklausė Žemaičių vyskupams. 1463–1477 čia buvo jų nuolatinė rezidencija, dvaras. Pirmoji bažnyčia Alsėdžiuose pastatyta dar 1475 m. XVII a. antrojoje pusėje Alsėdžiuose veikė kunigų mokykla. 1765 m. įsteigta parapinė mokykla. Miestelio puošmena – 1789–1793 m. pastatyta medinė bažnyčia, varpinė. Senoji miestelio dalis susiformavo dar iki XIX a. vidurio ir kaip urbanistikos paminklas saugoma valstybės.
Barstyčiai
Nuo Barstyčių iki Skuodo – apie 25 km. Miestelis kūrėsi prie dvaro, kuris istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti jau XVII a. pradžioje. Daugelį metų Barstyčiai buvo viena iš gražiausiai tvarkomų gyvenviečių Skuodo rajone. Netoli Barstyčių – Puokės kaimas, kuriame yra didžiausias Lietuvoje akmuo.
Batakiai
Vienas iš seniausių Žemaitijos miestelių, išsistatęs į pietus nuo Tauragės–Skaudvilės kelio, prie tvenkinio. Dabar tai seniūnijos centras. Netoli jo, Ančios ir Batakės upelių santakoje, dunkso piliakalnis, greta jo – senovinė gyvenvietė. Spėjama, kad čia, ant Batakių piliakalnio, stovėjo Aukaimio pilis, kuri istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1285 m. Kryžiuočiai, norėdami užkariauti Karšuvos žemę, ją puolė net keletą kartų. Pilis galutinai sunaikinta apie 1328–1329 m. Netoli šios pilies vėliau įsikūrė Batakių dvaro centras, kuris rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1503 m. Pirmoji bažnyčia Batakiuose pastatyta 1509 m. Ji perstatyta 1766 m. ir visus žavėjo savo barokinio stiliaus puošyba, ilgą laiką buvo seniausias liaudiškojo baroko pavyzdys Lietuvoje. Bažnyčia 1971 m. sudegė. Vietoje senosios 1989 m. pastatyta nauja bažnytėlė – priestatas prie senosios varpinės.
1899–1910 m. Batakiuose gyveno Kantorius Fridrichas Ima, kuris spaudai parengė ir išleido lietuvišką Šventojo rašto istoriją. Batakiuose, ant Ančios kranto, stovi Rakauskų dvaro likučiai.
Beržėnai
Gyvenvietė Ventos pakrantėje, apie 35 km nuo Kelmės, abipus kelio Užventis–Šiauliai. Ją labiausiai garsina išlikę XIX a. dvaro rūmai ir apie juos augantis peizažinis parkas, kuriame gražus tvenkinys. Beržėnų kaimas formavosi prie dvaro. XV a. čia buvo valsčiaus centras.
Bijotai
Gyvenvietė apie 27 km nutolusi nuo Šilalės, prie Kauno–Klaipėdos automagistralės. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XVI a. Būta čia ir dvaro. Kaimą garsina Dionizo Poškos Baubliai – pirmasis kraštotyros muziejus, įkurtas Lietuvoje.
Biliūnų dvaras
XIX a. viduryje dvaras, Juozapo Bilevičiaus dukrai ištekėjus už Pilsudskio, atiteko Pilsudskių giminei. Kai po 1863 m. sukilimo Julijus Pilsudskis buvo ištremtas į Sibirą, dvaras tapo Draškovskių nuosavybe. Po jų iki pat 1940 m. dvarą valdė Kaminskai. Sovietinės valdžios metais Kaminskai taip pat buvo ištremti į Sibirą.
Biliūnų dvaro fasade yra nurodyta 1551 m. data. Spėjama, kad tais metais šioje vietoje buvo pastatyti mediniai dvaro pastatai. Juos supo Šaltuonos upelis ir jo intakas Šalvena. Yra išlikęs 1597 m. gana detalus senojo dvaro aprašymas.
Spėjama, kad mūrinį dvaro rūmą 1699 m. pastatė Žemaičių stalininkas Steponas Aleksandras Bilevičius. Šis rūmas buvo tipiškas XVII a. antrojoje pusėje statytų Lietuvos–Lenkijos valstybės stambių žemvaldžių rezidencinis pastatas.
1702 m. Biliūnuose buvo įsikūręs Švedijos karaliaus Karolio XII štabas, o 1812 m. Biliūnuose lankėsi Napoleono armijos maršalas Makdonaldas. Tai rodo, kad visoje apylinkėje šie rūmai buvo patys žymiausi ir prašmatniausi. Laikui einant, rūmai buvo kiek pakeisti. Iš pirmykščio dvaro teritorijos išplanavimo yra likę tik menki sunykusio parko pėdsakai. Anksčiau jame augo daug įspūdingų vietinių ir atvežtinių medžių bei krūmų, čia buvo įrengtas gražus tvenkinys su sala, gėlynai, maumedžių pavėsinė.
Biržuvėnai
Gyvenvietė, įsikūrusi Virvytės upės dešiniajame krante, 4 km į vakarus nuo Luokės. Tai viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių, kuri rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1253 m.
XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus centras. Jame grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. 1720 m. Augustas II Biržuvėnams oficialiai leido rengti turgus. 1909–1938 metais čia veikė kartono fabrikas. 1923 m. dvarui priklausė 185 gyventojai. Dauguma dvaro pastatų išliko iki šiol. Gorskių dvare buvo įrengta muziejinė ekspozicija, dabar dvaras restauruojamas. Netoli Biržuvėnų dvaro parko, miške, – legendomis apipinta „Laumės pėda“. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.
Darbėnai
Miestelis Šventosios intako Darbos upelio pakrantėje. Nuo čia iki Kretingos – apie 16 km. Gyvenvietė pradėjo formuotis XVI a. antrojoje pusėje. Žinoma, kad čia būta ir dvaro. 1701 m. miestelis gavo prekybos teisę. Nuo XVIII a. Darbėnai vadinami miesteliu. Iki šiol čia išlaikytas XIX a. gatvių tinklas.
Diktariškiai
Apie Diktariškių dvaro praeitį žinoma tik tiek, kad net kelis šimtmečius jis priklausė Šemetoms. XIX a. pradžioje dvaras buvo paskutiniojo Šiaulių bajorų maršalkos Juozapo Šemetos, gimusio apie 1814 m., nuosavybė. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Juozapą Šemetą ištrėmė į Ufą, o Diktariškius konfiskavo. Vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, bet dvaro nebeatgavo. Nuo 1865 m. Diktariškių šeimininkai gana dažnai keisdavosi. Apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš II–ąjį pasaulinį – Šiaulių savivaldybei.
Spėjama, kad Diktariškių rūmai buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Tai klasicizmo stiliaus pastatas. Nuo XIX a. pabaigos iki 1939 m. rūmų vidus buvo daug kartų keičiamas ir labai gražiai įrengtas. Prie rūmų augo didelis parkas, kuris garsėjo medžių įvairove ir gazonais. Laikui bėgant parkas iškirstas, rūmų pastatai parduoti.
Gaurė
Miestelis įsikūręs pusiaukelėje tarp Batakių ir Tauragės, ant aukšto Šešuvės upelio kairiojo kranto. XVIII a. ši gyvenvietė buvo valsčiaus centras. 1773 m. pastatyta Šv. Mykolo Archangelo katalikų bažnyčia, garsėjusi savo liaudiškojo baroko stiliaus altoriais ir puošyba. Bažnyčia sudegė 1970 m. Nuo seno šios apylinkės žinomos savo nagingais amatininkais. Plačiai sklido garsas ir apie Gaurės dvarą.
Grinkiškės
Grinkiškės dvaro rūmai stovėjo prie Šušvės upės, netoli kelio Baisogala–Raseiniai. Beveik penkis šimtmečius Grinkiškes valdė Bialozorų giminė. Iš archyvo, kuris Grinkiškės dvare buvo saugomas iki Pirmojo pasaulinio karo, sužinota, kad jau 1454 metais Grinkiškės buvo Bialozorų giminės atstovo, kurio pravardė Mantvydas, nuosavybė. Bialozorų giminės atstovai Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime buvo gana įtakingi, užimdavo svarbius valstybinius postus. Pirmuoju Grinkiškių dvarininku laikomas Voicekas Mantvydas–Bialozoras. Grinkiškį valdė ir jo sūnus LDK saugotojas, deputatų rūmų maršalka Jonas Mantvydas Bialozoras. Paskutinysis iš Bialozorų, kuris valdė Grinkiškes, – Tadeušas Izidorius Martynas Mantvydas–Bialozoras (1884 07 28–1927 09 06). Jis buvo bevaikis. Kitas šios giminės atstovas Stanislovas Mantvydas–Bialozoras vaikų taip pat neturėjo.
Grinkiškės dvaras buvo gana kuklus ir niekuo ypatingu iš kitų Žemaitijos dvarų neišsiskirdavo. Jį pastatė XVIII a., o perstatytė XIX ir XX amžiais. Namo pamatai buvo geri ir stiprūs. Centrinis pastatas stačiakampis su keliais priestatais iš kiemo pusės. Jame buvo 18 kambarių, neskaitant prieškambarių, koridorių ir nišų. Visi aukšti kambariai turėjo senas koklines krosnis. Baldai buvo senoviniai, pagaminti vietinių meistrų iš uosio ir raudonmedžio. Rūmuose buvo keli iš Gdansko atvežti antikiniai laikrodžiai.
Žinoma, kad Grinkiškėse buvo labai turtinga šeimos portretų galerija, kurioje atspindėjo visa vienos dvarininkų giminės ikonografija nuo XVII iki XX amžiaus.
Didžiulis rūmuose sukauptas giminės archyvas palaipsniui buvo išsklaidytas: atiteko įvairiems šios giminės atstovams. Dabar žinoma tik nedidelė jo dalis, kuria paskutiniaisiais metais rūpinosi Lenkijos gyventojas Zbignevas Leitenbergas.
Rūmus supo apie 20 ha stačiakampis parkas, kurio pagrindinis akcentas buvo liepų alėja.
Priešais dvarą 1618 m. pastatyta bažnyčia. Jos statyba rūpinosi iš karo grįžęs Gabrielis Kristupas Mantvydas–Bialozoras. Žinoma, kad šioje bažnyčioje kabėjo Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytas paveikslas.
1944 m. vokiečiai miestelį padegė. Gaisras sunaikino ne tik dvarą, bet ir bažnyčią.
Kaltinėnai
Miestelis prie senojo Žemaičių plento, 19 km nuo Šilalės. Vietovė kryžiuočių kronikose pradedama minėti jau XIII a. 1416 m. čia pastatyta viena iš pirmųjų Žemaitijoje bažnyčių. Kaltinėnai nuo 1421 m. iki XIX a. vidurio priklausė Žemaičių vyskupams.
Kartena
Vienas iš gražiausių Žemaitijos miestelių, įsikūręs Minijos vingyje, apie 15 km nuo Kretingos. Kartena pradedama minėti jau XIII a., o Kartenos dvaras ir miestelis – nuo 1599 metų.
Kuliai
Gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau XIII a. Tada ji priklausė Ceklio sričiai. 1644 m. miestelyje pastatyta bažnyčia. XVIII a. Kuliai priklausė vienuoliams jėzuitams. Mokykla Kuliuose pradėjo veikti 1804 m. Šiame miestelyje augo ir mokėsi rašytoja Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. 1898–1901 m. čia kunigavo rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Šiuo metu miestelyje veikia kraštotyros muziejus.
Kurtuvėnai
Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Vietovė rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėti XIII amžiuje. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras.
XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris–Zyberkas (1811–1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889–1955).
Nagurskiams ir vėlesniems dvarininkams priklausiusio Kurtuvėnų dvaro centrinis pastatas buvo vienaaukštis, su mansarda, pastatytas iš maumedžio. Dvarvietėje buvo didelė drėgmė, todėl pastatą greitai prireikė nugriauti. Vietoje jo 1887–1889 m. pastatytas rūmų tipo stačiakampis, dviejų aukštų, plytinis, su terasomis ir baliustradomis.
Rūmų vidus ir jų apstatymas buvo gana kuklus: baldai – XIX a., židinys stovėjo tik didžiajame salone.
Pirmojo pasaulinio karo metais centrinis rūmų pastatas sudegė ir po karo atstatytas nebuvo. Rūmų parkas, kuris užėmė apie 8–10 ha, neblogai tvarkytas iki pat 1940-ųjų metų. Čia augo daug liepų, klevų, kitų medžių ir dekoratyvinių krūmų.
Kvėdarna
Miestelis netoli Jūros upės, 14 km nuo Šilalės. Vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti XIV a. Miestelis išaugo prie karališkojo dvaro. 1792 m. Kvėdarnai suteiktos Magdeburgo teisės. Senojoje miestelio dalyje gatvių tinklas beveik nepakitęs nuo XVI a., nors miestelis daugelį kartų degė (paskutinį kartą – 1915 m.).
Laukuva
Nuo Laukuvos iki Šilalės – 15 km. Vietovė žinoma nuo karaliaus Mindaugo laikų. Miestelis pradedamas minėti 1655 m. Išliko jo radialinis planas, susiformavęs iki XVII a. vidurio, bei XIX a. susiformavusi tūrinė erdvinė miestelio kompozicija.
Lenkimai
Miestelis netoli Šventosios upės, apie 16 km nuo Skuodo. Prie dvaro besiformuojanti Lenkimų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI a. Lenkimai stipriai nukentėjo per XVI–XVIII a. karus. Vėl atsistatė tik po Antrojo pasaulinio karo. Gyvenvietės centre, šalia bažnyčios – paminklas Lenkimų apylinkėse gimusiam istorikui ir švietėjui Simonui Daukantui.
Lyduvėnai
Gyvenvietė itin gražiame Dubysos slėnyje, 15 km nuo Raseinių, prie Tauragės–Šiaulių geležinkelio. 1500 m. Lyduvėnų dvaras priklausė Chodkevičiams ir vadinosi Padubysio dvaru. 1558 m. Lyduvėnams suteikta prekybos privilegija. Gyvenvietė niekada nebuvo išaugusi į didesnį miestelį. Per 1831 m. sukilimą Lyduvėnų dvaras priklausė Raseinių apskrities bajorų maršalkai Ezekieliui Stanevičiui. Dvarą iš jo rusų valdžia atėmė už tai, kad jis dalyvavo sukilime, ir apie dvarą apgyvendino daug žydų šeimų. Taip dvaras ir sunyko, o vietoje jo susikūrė žydų kolonija, kuri buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais.
Katalikų bažnyčia Lyduvėnuose pastatyta XVI a. pabaigoje. M. Valančiaus laikais veikė mokykla.1916 m. vokiečiai Lyduvėnuose per Dubysos slėnį pastatė vieną iš didžiausių pasaulyje medinių tiltų. Jo aukštis buvo 35 m. Pastačius greitai paaiškėjo, kad jis nepatikimas, todėl buvo pradėtas statyti naujas tiltas, geležinis (užbaigtas 1919 m.). Jis plieninis, su 9 angomis spo 63 kiekviena, su 8 taurais ir 2 ramtais. Tilto ilgis tarp remtų siekė 570,2 m, važiuojamieji bėgiai buvo padėti 42 m virš Dubysos vandens paviršiaus. Tuo laiku tai buvo didžiausias tiltas Lietuvoje. 1944 m. vokiečiai, norėdami sustabdyti rusų puolimą, Lyduvėnų tiltą susprogdino. Po karo tiltas atstatytas.
Medingėnai
Gyvenvietė Plungės rajone, Žlibinų apylinkėje, dešiniajame Minijos krante. Apylinkės čia kalvotos, miškingos. Medingėnai istoriniuose šaltiniuose pradėti minėti XII amžiuje. Gyvenvietė XIV–XVI a. buvo pavieto centras. Garsus Medingėnų dvaras, kurį XVI a. pradžioje valdė Žemaičių seniūnas S. Kęsgaila. Vėliau šis dvaras priklausė Šiukštoms, Gorskiams. Medingėnuose, Šiukštų dvare, 1877 m. gimė rašytoja Šatrijos Ragana.
1390 m. gegužės 26 d. Žemaitijos atstovų ir Ordino sutartyje, kuria garantuojami abipusiai prekybos reikalai, įrašyti ir Medingėnų žemės atstovai: Maizebutas, Dirksteklis, Rukundė, Daukša, Regelis, Skučias. XIV–XVI a. Medingėnai – nedidelės apskrities centras. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Medingėnai buvo dvaras ir valsčius, kurį nuo 1527 m. per savo vietininkus valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose jau paminėta ir bajorų Šiukštų šeima. Po Šiukštų dvaro šeimininkais tapo Veryhos–Darevskiai, Nepriklausomos Lietuvos laikais čia šeimininkavo Jacevičienė. Medingėnų dvaro centrinis rūmas buvo mūrinis, aptvertas aukšta rąstų tvora. Greta jo augo didelis vaismedžių sodas, ant Minijos kranto veikė vandens malūnas. Pro rūmus sroveno šaltiniuotas upeliukas. Jo pakrantėje stovėjo tabokinės malūnas. Ant kalnelio rymojo beržais apaugusios kapinaitės, kur buvo laidojami dvaro šeimininkai. Toje kalvoje dar tarpukario metais tebebuvo rūmų griuvėsiai. Pasakojama, kad ten dideli rūmai stovėję. Kai jie sudegė, ponai persikėlė gyventi žemiau, kur iki gaisro buvo rūmų ūkinė dalis, ir apsigyveno buvusių aukštųjų dvaro tarnautojų mediniame name, kuris buvo pastatytas iš skaldytų akmenų ir kalkių. Šis namas stovėjo pačiame sode. Dvare augo daug galingų guobų ir klevų. Didžiulis kiemas pakraščiais buvo apsodintas krūmais.
Dabartinė Medingėnų gyvenvietė susiformavo po Antrojo pasaulinio karo ir ilgą laiką buvo viena iš tipiškiausių tarybinių ūkių gyvenviečių. Yra duomenų, kad pirmoji Medingėnų bažnyčia pastatyta 1671 m. Vyskupas Motiejus Valančius rašo, kad 1746 m. Medingėnuose „kaži kas“ pastatęs bažnytėlę. Medingėnų bažnyčia minima ir 1841 m. Medingėnuose 1902 m. klebono kun. Malinausko ir parapijiečių rūpesčiu pastatyta nauja medinė stačiakampė trinavė Švč. Trejybės bažnyčia, kurią suprojektavo inžinierius N. Andrejevas. Savo architektūra tai viena iš įdomesnių medinių bažnyčių Žemaitijoje.
Praėjusio amžiaus pabaigoje trys kilometrai nuo miestelio buvo dar vienas Medingėnų dvaras, priklausęs taip pat Šiukštoms. Kaip tik šiame dvare, kuris buvo dabartinio Plungės raj. Žlibinų apylinkės teritorijoje, 1877 m. kovo 8 d. gimė Marija Pečkauskaitė–Šatrijos Ragana. Marija su tėvais čia gyveno neilgai. Jai gimus, tėvai greitai persikėlė į Labūnavą. Paaugusi rašytoja Medingėnus mėgo ir čia dažnai atvažiuodavo, kartais ir atostogaudavo.
Mosėdis
Miestelis ant Bartuvos upės kranto. Nuo Mosėdžio iki Skuodo – apie 12 km. Tai viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, jau 1253 m. čia stovėjo pilis. Nuo 1421 m. vidurio Mosėdis priklausė Žemaičių vyskupams. Mosėdžio dvaras pradedamas minėti nuo XVI a. vidurio, o miestelis prie dvaro išaugo XVI a. pabaigoje. 1544 m. Mosėdyje pastatyta mūrinė bažnyčia. Šiandien stovinti iškilo 1783 metais. Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Miestelio centras sudegė per 1962 metų gaisrą. Šiuo metu Mosėdį labiausiai garsina gydytojo Vaclovo Into įkurtas unikalių akmenų muziejus po atviru dangumi.
Pagramantis
Miestelis įsikūręs tarp Tauragės ir Šilalės, Akmenos upės slėnyje. LDK laikais čia buvo dvaro centras. Pagramančio dvare kurį laiką šeimininkavo Žemaičių vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Jis 1774 m. miestelyje pastatė bažnyčią. Iki šiol išliko 1773 m. padarytas bažnyčios altorius. Netoli Pagramančio yra gimęs kalbininkas P. Jonikas 1939 m. jis atskirame leidinėlyje paskelbė savo atliktus Pagramančio parapijos tarmės tyrinėjimus.
Pagryžuvis
Pagryžuvys priklausė Pšeciševskių šeimai. XIX a. pradžioje dvaras ir jo apylinkės buvo Raseinių maršalkos Adomo Pšeciševskio nuosavybė, o vėliau – jo sūnaus Jeronimo. Per prievartą šį dvarą trumpam buvo nusipirkęs rusas Aleksandras Hristianovičius. Po keliolikos metų dvarą iš jo nupirko Izidorius Riomeris (1843–1910). Riomeriams mirus, dvarą turėjo paveldėti jų vaikai, bet po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas tėvams jėzuitams.
XIX a. viduryje Jeronimas Pšeciševskis Pagryžuvyje pastatė rūmus (projekto autorius – vietinis architektas Fulgentas Rimgaila), kuriuose ryškūs romantizmo architektūros bruožai..
Itin gražus buvo rūmų priekinis fasadas. Kairiajame rūmų sparne buvo triaukštis bokštas, dešiniajame – vieno aukšto priestatas. Užpakalinis fasadas buvo daug kuklesnis, vieno aukšto.
Rūmų vidui savitumo suteikdavo čia stovėję senoviniai baldai, ant sienų kabėję paveikslai, šeimyniniai portretai, kuriuos buvo nutapę Alfredas ir Edvardas Riomeriai. Būta čia ir sidabrinių, porcelianinių indų rinkinių, vazų, kambarius puošė kilimai, Vienos laikrodžiai. Garsėjo Pagryžuvio biblioteka, kurioje buvo keli tūkstančiai tomų klasikinės ir istorinės literatūros knygų. Šie spaudiniai, ištisi jų rinkiniai žuvo 1915 m., kai dvaras atsidūrė ant fronto linijos.
Rūmus juosė gražus 35 ha dydžio angliško stiliaus parkas. Per jį tekėjo upelis, prie rūmų augo daug gėlių ir dekoratyvinių krūmų.
Paskutiniuoju laikotarpiu pagalbiniai dvaro pastatai, parkas jau gerokai apnykę. Pagrindinis pastatas restauruotas, tačiau senojo grožio čia jau nelikę.
Pajūris
Miestelis prie Jūros upės, apie 12 km nuo Šilalės. Kaip valdovų dvaras Pajūris minimas jau XVI a. 1790 m. čia pastatyta bažnyčia.
Papilė
Vienas iš gražiausių ir seniausių Žemaitijos miestelių. Išsistatęs jis Ventos dešiniajame krante, prie Šiaulių–Mažeikių geležinkelio ir plento. Kalavijuočių ordino kronikose Papilė minima jau 1253 m. Kairiajame Ventos krante dunkso senasis Papilės piliakalnis. Pirmoji bažnyčia Papilėje pastatyta 1493 m. Iki 1842 m. miestelis priklausė vyskupams. Itin miestelis išaugo XIX a. pabaigoje, nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį. Papilės kapinėse – Žemaitijos ir visos Lietuvos istoriko, švietėjo Simono Daukanto kapas, kurio antkapinį paminklą 1926 m. iš akmens iškalė A. Raudonis. S. Daukanto atminimas įamžintas ir miestelio centre – 1930 m. čia jam pastatytas paminklas (tai vienas iš geriausių skulptoriaus V. Grybo kūrinių).
Šio miestelio garbingą senovę, čia stovėjusius dvarus mena ir miestelio parkas, kuriame auga gražuolė liepa, ne taip dar seniai visus stebinusi šešiolika iš vieno kamieno išaugusių kamienų.
Važiuojant iš Papilės į Telšius – Šiaudinės bažnytkaimis, o netoli šio miestelio – sena, gražiai prižiūrima Paragių sodyba, kur veikia dviejų seserų rašytojų – Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės (jų bendras slapyvardis Lazdynų Pelėda) – memorialinis muziejus.
Pavandenė
Gyvenvietė įsikūrusi itin gražiose kalvotose Žemaitijos apylinkėse, šalia Biržulio ir Gludo (Bludo) ežerų. Netoliese – didingieji Sprūdės (216 m virš jūros lygio), Moteraičio (219 m virš jūros lygio), daugybė kitų kalnų ir piliakalnių. Istoriniai šaltiniai, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Pavandenės apylinkėje žmonių gyventa jau senų senovėje. Kaip rašo istorikas Adomas Butrimas (Pavandenė. 1996. P. 9–10), „pirmieji Pavandenės apylinkių gyventojai buvo žvejai ir šiaurės elnių medžiotojai“. Na, o „Pavandenės apylinkės, kaip ir visas Biržulio baseinas – bene stipriausias baltų susidarymo centras vakarų Lietuvoje, kurį būtų galima lyginti nebent su Kuršių nerija“.
Penkiolikto amžiaus pradžioje čia buvo Pavandenės valsčius. Šv. Onos, Marijos Motinos katalikų bažnyčią 1620–1626 metais Pavandenėje pastatė Florijonas Bogužas Akmenskis.
Pavandenės dvaras buvo įsikūręs šiaurinėje Gludo (Bludo) ežero pakrantėje. Šiaurės vakaruose nuo jo – Didmiškė. Dvaro centre – Rūdelio kalnelis. Apie jį buvo išsidėstę dvaro pastatai.
Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti apie 1553 m. – tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui Jonui Burbai–Gervydui, kuris buvo Gondingos tėvūnas, padovanojo Negirbių kaimą. 1588 m. J. Burba–Gervydas testamentu savo turtą padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskių giminė.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba–Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo žemaičių vyskupas J. Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė–Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo keliu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai Kalikstatui Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio ir taip šis dvaras perėjo Sakelių giminės nuosavybėn. Sakelis apie 1890 m. pastatė gražius raudonų plytų rūmus, suformavo savitą ir labai gražią rūmų aplinką. Palaipsniui čia įsisteigė vienas iš pavyzdingiausių ūkių Žemaitijoje, kuris buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tarpukario metais šiam ūkiui vien ariamos žemės priklausė 300 ha. Čia buvo auginami grynakraujai veisliniai gyvuliai, tvenkiniuose veisiamos žuvys, žemė apdirbama tuo laiku itin modernia technika. Dvaro teritorijoje veikė pieno perdirbimo bendrovė.
Po Antrojo pasaulinio karo ūkis šeimininko neturėjo ir greitai buvo nusiaubtas. Dabar iš jo likę vieni griuvėsiai. Baigiamas sunaikinti ir netoli rūmų ant Sklepkalnio esantis Sakelių giminės kapas–mauzoliejus.
Sakelių dvare namų mokytoja keletą metų (1901–1903) dirbo rašytoja Marija Pečkauskaitė. Marija mokė Sakelių dukras Gabrielę, Haliną, Vandą, Eugeniją ir sūnų Leonardą. Klasė buvo įrengta dvaro rūmų trečiojo aukšto didžiajame kambaryje, kuris turėjo balkoną. Vieną šio kambario sieną užėmė Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į tėvynę“. Klasėje stovėjo fortepijonas. Marija popietėmis Sakelių vaikus mokydavo groti ir pati dažnai skambindavo.
Marijai dirbant Sakelinėje, mirė Sakelyčių tėvas. Jį palaidojo tuo metu alkakalnio teritorijoje, minėtame Sakelių šeimos mauzoliejuje.
Marijos Pečkauskaitė darbas, visuomeninė veikla Sakelytes paskatino imtis švietėjiškos veiklos. Marijai išvykus iš Pavandenės, jos suorganizavo mokyklėlę apylinkės vaikams. Vyriausiąja mokytoja tapo Halina (Elena Sakelytė), o jai ištekėjus, mokytoja dirbo Eugenija Sakelytė. Vėliau dvi Sakelytės – Šatrijos Raganos mokinės – tapo mokytojomis, o kitos dvi – gydytojomis.
Skaudvilė
Miestas kairiajame Ančios upelio krante, prie Tauragės–Šiaulių plento, nuo Tauragės nutolęs 25 km. Seniūnijos centras.
Skaudvilės apylinkėse dunksantys piliakalniai įėjo į gynybinę Žemaičių sistemą. Spėjama, kad vietovėje, kuri yra du kilometrai nuo Skaudvilės, buvo Karšuvos žemės centras. Manoma, kad Skaudvilei pradžią davė dar XIII a. viduryje įkurtas dvaras. Jis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1645 m. Dalis dvaro, apie jį augęs gražus parkas išliko iki šiol. Poilsiautojus, miestelio svečius dabar traukia ir gražios dirbtinio tvenkinio apylinkės.
Istoriniuose šaltiniuose Skaudvilės mietelis minimas nuo 1760 m. 1797 m. čia pastatyta ir iki šiol tebestovinti medinė katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia ir 1827 m. iškilusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Gyvenvietė labiausiai išaugo XIX a. antrojoje pusėje, kai buvo nutiestas Rygos–Tilžės plentas. Tai buvo pasienio miestelis, itin garsėjęs amatais ir prekyba. Pirkti arklių čia atvykdavo net iš Anglijos, Švedijos, Belgijos. Šio amžiaus pradžioje pro Skaudvilę ėjo siaurasis lauko geležinkelis, tačiau vėliau jis panaikintas.
Neblogai išlaikyta miestelio XIX a. planas bei tūrinė erdvinė kompozicija.
Šaukėnai
Šaukėnų miestelis yra Šiaulių apskrityje, prie Šonos ir Ilgos upelių santakos, Kelmės rajone. Rašytiniuose šaltiniuose prie dvaro įsikūręs kaimas minimas jau XV a. viduryje. 1486 m. pastatyta bažnyčia. Spėjama, kad čia nuo seno buvo Šonų giminei priklausiusio dvaro rezidencija. Jau 1497 m. Mikalojus ir Jonas Šemetos Šaukėnuose pastatė katalikų bažnyčią. Šaukėnai Šemetoms priklausė iki XVIII a. antrosios pusės. Po to jie buvo parduoti Mykolui Fortunatui Gorskiui. Po jo Šaukėnus valdė jo sūnus Antanas, anūkas Zigmundas, o paskutinysis dvaro šeimininkas buvo Zigmundo sūnus Tomašas Gorskis (1865–1940).
Išlikę Šaukėnų dvaro pastatai, tikriausiai, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Seniausioje dvaro centrinio pastato dalyje buvo nedidelis vieno aukšto, plataus stačiakampio formos pastatas. Pagrindinis namo akcentas – įstiklinta veranda. Spėjama, kad iš pradžių dvare buvo 8 dideli kambariai, išsidėstę iš abiejų priemenės pusių. Šie kambariai buvo tiek reprezentaciniai, tiek gyvenamieji, o atvykę svečiai būdavo apgyvendinami mūriniame rūmų fligelyje. Tikriausiai XIX a. pabaigoje prie šoninio fasado buvo pastatytas dviejų aukštų bokštas, o 1905 m. – bokšto mūrinis sparnas. Visuose kambariuose interjeras buvo kuklūs. Čia stovėjo raudonmedžio baldų komplektas, buvo žymių dailininkų sukurtų paveikslų kopijų. Apie rūmus augo 15 ha dydžio parkas.
Šilalė
Miestas prie Tauragės–Plungės plento, Lokystos kairiajame krante. 1586 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas prie Šilalės dvaro išaugęs miestelis.
Šilalės dvaras vienas iš seniausių ir ilgiausiai žemaičių Ginetavičių Pilsudskių giminei priklausiusių dvarų. XVI a. Šilalė – Orvydų vel Orvydavičių valdos. 1712 m. dalis Šilalės buvo Jurgio Valavičiaus žinioje. Šis tą dalį pardavė Ferdinandui Ignacui Pilsudskiui (apie 1670–1719). Antrąją Šilalės dalį F. I. Pilsudskiui padovanojo jo sesuo Emercjana. Be to, jis turėjo nemažai žemių Viešvienų ir Telšių pavietuose. Po jo Šilalę paveldėjo sūnus Liudvikas ir šias žemes pardavė broliui Pranciškui (1713–1791). Pranciškus dar nusipirko Aukštuosius Gelgaudiškius, Putvius, keletą kitų dvarų ir taip žymiai išplėtė savo valdas. 1790 m. jis valdė Šilalę, Viešvėnus, Laukuvą. Jam priklausė keturi valsčiai, septyni palivarkai, 41 kaimas ir dvi akalicos.
Pranciškaus vienintelis sūnus Jonas Chrizostomas Pilsudskis (1770–1837) sau pasiliko tik Šilalę, o Aukštuosius Gelgaudiškius ir Laukuvą pardavė. Šilalės dvarą jis užrašė ne savo sūnui Stanislovui, o anūkui Steponui, tačiau pastarasis greitai mirė, ir Šilalė atiteko jo dukrai Stefanijai Pilsudskai, kuri 1889 m. Šilalę pardavė. Iš viso Šilalėje Pilsudskiai šeimininkavo 177–erius metus.
Šilalės dvaro reprezentacinis pastatas nėra plačiau aprašytas. Koks jis atrodė, galima spėti tik iš 1967 m. nuotraukos. Tai dviaukštis, stačiakampis statinys. Šio amžiaus šeštame dešimtmetyje prie jo dešiniojo šoninio fasado buvo prijungtas didelis mokyklos pastatas.
1533 m. Šilalėje buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1660 m. miestas gavo prekybos privilegiją. Šilalė kelis kartus degė. Atsistatė ir išaugo po Antrojo pasaulinio karo.
Tauragė
Miestas ant Jūros upės kranto, prie kelio Karaliaučius–Tilžė–Šiauliai–Ryga. Tauragės vardas susideda iš dviejų žodžių: tauras ir ragas ir primena mūsų protėvių gyvenimo būdą, stiprybę, narsą.
Tauragė – apskrities ir rajono centras. Miestas istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti 1507 m. Tuo laiku čia buvo pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapinė mokykla. 1526 m. Tauragė jau buvo gana nemažas miestelis. 1567 m. čia pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
Miestui pradžią davė Tauragės dvaras, apie kurį žinių randame jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šis dvaras įvairiais laikotarpiais priklausė Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Prūsijos, Brandenburgo, Rusijos, LDK valdovams ir didžiūnams. 1807 m. Tauragėje rezidavo Rusijos caras Aleksandras I. Jis iš čia kurį laiką sekė Prancūzijos–Rusijos karo veiksmus. Apsistojęs Tauragėje, caras rengėsi susitikimui su Napoleonu Tilžėje. Garsi ir Tauragės konvencija, kuri buvo pasirašyta tarp Prūsijos ir Rusijos generolų H. Jorko ir I. Dibičiaus.
Tauragės miesto pietiniame pakraštyje – Dauglaukio kaimas. Čia archeologai yra aptikę seniausius Nemuno deltos kultūros laidojimo paminklus, kurie datuojami 70–260 m. po Kristaus.
Spaudos draudimo laikais Tauragė buvo svarbus knygnešių kelio objektas. Pro čia iš Tilžės bei Ragainės ėjo jų keliai į Šiaulius ir Biržus bei šakojosi toliau.
Miestas sparčiai augo XIX a., tačiau I–asis pasaulinis karas visą Tauragę tiesiog nušlavė nuo žemės, palikęs styroti tik keletą apdaužytų, apdegusių pastatų. Po karo miestas greitai ėmė kilti ir 1919 m. jis jau buvo apskrities centras, o po 2–3 dešimtmečių – vienas iš moderniausių, gražiausiai tvarkomų pramonės ir kultūros miestų Lietuvos provincijoje. 1932 m. Tauragė gavo miesto teises.
Per Antrąjį pasaulinį karą sugriauta apie 80 proc. pastatų. Pokario metais Tauragė atstatyta ir gerokai išplėsta. Dabar tai vienas iš stambiausių pramonės centrų Žemaitijoje.
Tirkšliai
Gyvenvietė prie Mažeikių–Plungės kelio, 6 km nuo Mažeikių. Tirkšlių dvaras ir miestelis istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti XVI a. Bažnyčia pastatyta 1612 m.
Tryškiai
Miestelis įsikūręs ant Virvytės upelio kranto, apie 23 km į šiaurės rytus nuo Telšių ir 54 km nuo Šiaulių, 7 km į šiaurę nuo Šiaulių–Kretingos geležinkelio. Senoji gyvenvietės dalis – urbanistikos paminklas.
Tryškiuose žmonės gyveno nuo seno. Tai paliudija ir archeologiniai radiniai: Tryškių kapinyne rasta net IX–XII a. priskiriamų papuošalų, kurie perduoti saugoti Žemaičių „Alkos“ muziejui. Gyvenvietė pradėjo kurtis prie Tryškių dvaro, apie kurį mus pirmosios žinios pasiekia dar iš XVI a. pradžios. 1537 m. rašytiniuose šaltiniuose jau minimas Tryškių dvaras ir miestelis. Tada Tryškiai buvo valdovinio valsčiaus (tėvūnijos) centras. 1611 m. Tryškius valdė Žemaičių teisėjas Andrius Valavičius, 1674 m. – Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1799 m. Tryškių seniūnijai priklausančias valdas (Degučių, Dubėnų, Lelėnų, Juodžių, Dirmeikių kaimus) nuomojo Mykolas Oginskis. 1685 m. miestelyje jau veikė parapinė mokykla, kuri po pertraukos buvo atkurta 1793 m. 1701 m. Tryškių apylinkėse įvyko švedų ir LDK kariuomenės susirėmimas. 1792 m. gegužės 15 d. karalius Stanislovas Augustas Tryškiams suteikė Magdeburgo teises ir herbą, kurio melsvame dugne pavaizduotas kryžmiškai sudėtas auksinės spalvos lankas ir strėlė. Miestelio puošmena – 1752 m. pastatyta liaudiškos architektūros bebokštė bažnyčia, 1805 m. statyta medinė varpinė. Šis medinio baroko ansamblis, aptvertas akmenų tvora, tebepuošia miestelį iki šiol.
Tryškiai garsūs tuo, kad netoli miestelio kurį laiką buvo įsikūrę Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai, 1831 m. jie miestelį buvo užėmę .1863 m. gegužės 21 d. sukilėliai čia buvo netikėtai rusų kariuomenės apsupti ir susirėmimo metu daug jų žuvo, taip pat ir Tryškių dvaro savininko Petkevičiaus sūnus.
Platesnių Tryškių dvaro pastatų aprašymų nėra išlikę.
Aštuoni kilometrai nuo Tryškių buvo Kairiškių dvaras, kur veikė inžinieriaus Vlado Sirutavičiaus kartono fabrikas.
Venta
Miestelis pusiaukelėje tarp Viekšnių ir Papilės, prie kelio Šiauliai–Mažeikiai, gražiai vingiuojančios Ventos upės.
Viekšniai
Miestelis Akmenės rajono vakaruose, prie kelio Šiauliai–Mažeikiai, ant Ventos upės kranto. Viekšnių dvaras žinomas jau XVI a. Jis ilgą laiką priklausė Sapiegų ir Gorskių giminėms. Magdeburgo teisės ir herbas suteiktas 1792 m. Bažnyčia pastatyta 1853 m. Ją pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Garsėja Viekšniai savo vaistine. Ji įsteigta dar 1860 m. ir tai antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės).
1995 m. miestelio centre atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims jų sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.
Viekšniuose kurį laiką gyveno ir čia mirė vienas iš Lietuvos aviacijos pradininkų Aleksandras Griškevičius. Dabar čia veikia 1981 m. įkurtas A. Griškevičiaus memorialinis muziejus.
Viekšniuose mokėsi, iš čia į gyvenimą išėjo tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, aktorius ir režisierius J. Miltinis, kompozitorius J. Kačinskas, jo brolis aktorius H. Kačinskas, poetai L. Skabeika, Klemensas Dulkė, aktorius J. Katakinas, fotografas ir keliautojas P. Normantas, daug kitų mokslo, kultūros ir politikos veikėjų.
Netoli Viekšnių, ant Ventos kranto, dar iki Antrojo pasaulinio karo akį traukė gražus Santeklių dvaro ansamblis. Čia būta net 26 pastatų ir visi jie buvo mediniai.
Zdoniškė
XVIII a. antrojoje pusėje Zdoniškė priklausė Okminskiams. 1798 m. dvarą nusipirko paskutinysis Telšių pakamaris Petras Dimša. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Kleopas. Jis buvo labai išsilavinęs ir itin demokratiškai elgėsi su valstiečiais. Rusų valdžia juo buvo nepatenkinta ir ištrėmė į Voronežą. Po to dvaras buvo konfiskuotas. Sugrįžus iš tremties, Kleopui Zdoniškę buvo leista išsipirkti. Jis turėjo penkis sūnus. Zdoniškėje liko gyventi tik Liubomiras Dimša. Iš jo dvarą paveldėjo duktė Zofija, kuri buvo paskutinė šios giminės atstovė, valdžiusi dvarą. 1930 m. Zofija Zdoniškę pardavė.
XIX a. viduryje dvaro centrinis pastatas jau turėjo neogotikinio stiliaus bruožų. Parko nebuvo, augo tik pavieniai medžiai. Pastebėtina tai, kad nors Dimšos dvarą valdė apie 100 metų, tačiau didelių kultūros vertybių per tą laiką čia jie nebuvo sukaupę. Iš to, kas išliko, labiausiai dėmesio verti bibliotekos ir rūmų archyvo likučiai.
Žalpiai
Žalpiai anksčiau priklausė Raseinių valsčiui. Dvaras rašytiniuose šaltiniuose minėti pradedamas jau XVIII a. antrojoje pusėje. 1760 m. jį nusipirko Jonas Pluščevskis. Jo palikuonys Žalpius valdė iki 1940 m.: po Jono Pluščevskio – jo sūnus Antanas, vėliau – Antano sūnus Juozapas, po to – jo bendravardis sūnus, gimęs 1860 m. Jis turėjo tris dukras. Žalpiai 1939 m. atiteko vienai iš jų – Kristinai. Spėjama, kas Žalpių dvaro rūmus pastatė Jonas Pluščevskis. Pastatas buvo medinis, vienaaukštis, pasagos formos. Visos patalpos buvo įrengtos gana kukliai: sienos išklijuotos tapetais, grindys – pušinių lentų, dauguma baldų pagaminta XVIII a. Rūmuose stovėjo fortepijonas, buvo biblioteka, kurioje saugota nemažai klasikų kūrinių. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras buvo stipriai nuniokotas, per suirutę daug vertingų daiktų, buvusių rūmuose, dingo. Parko Žalpiuose nebuvo.
Danutės Mukienės nuotraukoje – paminklas Mikalojui Poškai Bijotuose